Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Aleno Piesliako, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo M. L. kasacinio skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 22 d. nutarties priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniu skundu nuteistasis M. L. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių, 300 straipsnio 1 dalies taikymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2 ir 3 dalių, 7 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 44 straipsnio 5 ir 6 dalių, 290, 301 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei 332 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų. Šie pažeidimai lėmė, kad baudžiamoji atsakomybė kilo asmeniui, nepadariusiam baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos, be to, dėl jų buvo pažeista nuteistojo teisė į teisingą bei sąžiningą baudžiamąjį procesą.

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad byloje nesurinkta įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad M. L. padarė jam inkriminuotas veikas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės tik pakartojo pirmosios instancijos teismo samprotavimus. Teismai byloje kilusias abejones, vadovaudamiesi nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, turėjo vertinti M. L. naudai, tačiau to nepadarė, savo išvadas dėl jo kaltės grindė prielaidomis. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padalyta, nepakanka išvadoms apie jo kaltumą konstatuoti. Teismų sprendimuose įrodymai buvo tik išvardyti, juose nėra išsamios įrodymų analizės, kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai nepalyginti su kitais bylos duomenimis ir teiktais rašytiniais įrodymais, nevertintas jų patikimumas. Nuteistojo paaiškinimus teismai atmetė formaliai, vadovavosi neaiškiu kaltinamuoju aktu ir nesigilino į faktinę bylos situaciją bei nuteistąjį teisinančius kitus bylos duomenis. Taigi visapusiškai ir objektyviai neištirtos visos esminės bylos aplinkybės, M. L. kaltė iš esmės grindžiama vieninteliu įrodymų šaltiniu – nepatikimais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, suteikiant jiems išskirtinę įrodomąją reikšmę.

Nuteistasis netikro dokumento nepagamino ir nepanaudojo. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai (tai ir nukentėję asmenys) pasirašė šios sutarties papildymą pagal savo valią, turėdami aiškų tikslą nuomotis ar išsipirkti iš valstybės prie garažų pastato esantį M. L. darbu ir lėšomis suformuotą valstybinės žemės sklypą. Penkerius metus po sutarties papildymo nė vienas sutarties dalyvis pretenzijų nereiškė. Konfliktai kilo po to, kuomet kai kurie garažų bendraturčiai nesutiko atlyginti M. L. išlaidas, patirtas dėl žemės sklypų suformavimo darbų ir naujos elektros spintos įrengimo. Tie asmenys, siekdami išvengti M. L. pareikštų turtinių reikalavimų, inicijavo baudžiamąją bylą, nors teikė įgaliojimus M. L. atstovauti jiems įforminant sprendimus Kauno miesto savivaldybėje.

Pirmosios instancijos teismo nurodytos faktinės aplinkybės apie žemės sklypų atidalijimą ir žemės sklypų bendrasavininkus neatitinka tikrovės. Žemės sklypai 2013 m. liepos 15 d. – 2014 m. sausio 28 d. laikotarpiu neturėjo jokių bendrasavininkų, nes priklausė valstybei. Tai patvirtina vieši VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenys. Priešingai negu konstatuota, M. L. neteikė jungtinės veiklos sutarties papildymo Kauno miesto savivaldybei. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik architekto M. P. parodymais ir nesivadovavo nuteistojo M. L., liudytojos L. P. parodymais ir M. P. paaiškinimu, kad projektus teikia architektas.

Teismai savo sprendimuose nenurodė, kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Jungtinės veiklos sutarties papildymas buvo sudarytas siekiant ne asmeninių M. L. interesų, o įgyvendinant visų bendraturčių, tarp jų ir nukentėjusiųjų, interesus. Be to, bylos duomenys ir teismų praktika dėl BK 300 straipsnio taikymo suteikia pagrindo daryti išvadą, kad nebuvo nustatytas baudžiamajai atsakomybei kilti būtinas veikos pavojingumo laipsnis.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y., ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis M. L., nesutikdamas su žemesnių instancijų teismų sprendimais ginčija teismų atliktą bylos įrodymų vertinimą, jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį jų vertinimą ir pateikia savą įvykio aplinkybių interpretavimą bei teisinį jų vertinimą. Tačiau kasacinio skundo argumentai, grindžiami atlikto bylos įrodymų vertinimo kritika, nesutikimu su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei subjektyviu jų vertinimu, nelaikytini BPK 369 straipsnio nuostatas atitinkančiais argumentais. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė dėl nuteistojo M. L. apeliacinio skundo argumentų, tarp jų ir dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, įrodytumo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. L. kaltumo klausimą, būtų netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą ar pažeidęs baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Nuteistasis kasaciniame skunde nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų nepagrįstumo. Kasacinio skundo teiginiai, kuriais išreikšta subjektyvi nuomonė, kaip turėtų būti vertinami bylos įrodymai, kokios aplinkybės turėtų būti nustatytos ir kaip teisiškai jos turėtų būti įvertintos, nurodant, kad buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, nekaltumo prezumpcijos principas ir iš jo kylantis in dubio pro reo principas bei nuteistojo teisė į teisingą ir sąžiningą baudžiamąjį procesą, nelaikytini teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje įtvirtintų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas neatitinka jam keliamų BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti priimti nuteistojo M. L. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.