- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-31
- Bylos Nr.
- eI-1922-406/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- A. D., UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“
- Atsakovas
- A. D.
- Advokatai
- Gintarė Dmukauskienė
- Kategorijos
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei A. D. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės A. D. 1003.91 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. 2016 m. rugsėjo 21 d. patikslintu skundu pareiškėja sumažino skundo reikalavimą ir prašo priteisti iš atsakovės 92.93 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 28.96 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nurodė, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Birštono savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. TS-90 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai), kurie viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt ir yra privalomi visiems Birštono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal Nuostatų 13 ir 14 punktus pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Sutartis su atsakove dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, nes, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Šiuo atveju atsakovė privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto, esančio Birštono savivaldybės teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėjusi pareiškėjai susidariusio 49.55 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokesčio, o laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. – 43.38 Eur, viso 92.93 Eur., kuris buvo paskaičiuota remiantis Nuostatuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Teigia, jog aplinkybė, kad atsakovė gyvenamąją vietą yra deklaravusi kitoje vietoje bei faktiškai gyvena kitur, neatleidžia jos nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą. Prašo patikslintą skundą tenkinti.
Atsakovė ir jos atstovė su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ji paveldėjo broliui V. D. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Nuo 2008 m. šis nekilnojamasis turtas, pagal kurio plotą yra apskaičiuota prašoma priteisti vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą, nebuvo naudojamas pagal paskirtį, kadangi buvo smarkiai apgriuvęs (visiškai netinkamas naudojimui), jame nebuvo ir nėra nei vandentiekio, nei elektros, objekte nebuvo vykdoma jokia ūkinė veikla. Šias aplinkybes patvirtina jos pateikti rašytiniai įrodymai iš kompetentingų institucijų. Teigia, kad atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ir disponavimu. Tuo tarpu šis turtas nebuvo naudojamas, nes yra sugriuvęs ir netinkamas naudoti. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog šis turtas yra areštuotas, todėl jos teisė disponuoti turtu yra apribota. Pabrėžia, kad pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ neinformavo jos, kaip turto paveldėtojos, apie susidariusį įsiskolinimą, nepareiškė reikalavimo palikimą priėmusiam asmeniui (jai), nors pagal CK nuostatas tai turėjo padaryti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Mokėjimo pranešimų nebuvo gavęs nei V. D., nei po jo mirties ji. Mano, kad prievolė mokėti vietinę rinkliavą kaip turto paveldėtojai už V. D., o jam mirus, kaip šio turto savininkei, nepagrįsta faktiniais duomenimis, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės A. D. pareigos mokėti Birštono savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą.
Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 31 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str.). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.
Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.
Birštono savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. TS-90 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Vietinė rinkliava – tai Birštono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarką nustatoma visiems Birštono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams. Visiems komunalinių atliekų turėtojams savivaldybės teritorijoje taikomi Nuostatų priede nustatyti vietinės rinkliavos dydžiai. Pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal vietinės rinkliavos registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas ir mokėjimo terminus, rinkliavos dydį bei pateikia komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų tiekėjui, kuris jį pateikia kiekvienam vietinės rinkliavos mokėtojui.
Byloje esantys duomenys objektyviai patvirtina, kad atsakovei A. D. nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas (ūkio paskirties pastatai), esantys (duomenys neskelbtini), kurį ji po V. D. mirties 2013 m. rugpjūčio 10 d. pagal 2014 m. gegužės 9 d. notarės išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, paveldėjo ir valdo. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, kad įsiskolinimas už vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. yra 49.55 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokesčio, o laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. – 43.38 Eur, viso 92.93 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra nurodęs (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), jog mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (taip pat ir rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Mokesčių administravimo įstatyme, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atitinkamai Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Taip pat pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo, yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005;2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015).
Ginčo atveju taikytina Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir 5 praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012, ir kt.).
Pareiškėjas su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. lapkričio 2 d. Taigi, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 metus) ir 5 praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.
Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad vadovaujantis 2010 m. vasario 12 d. Birštono miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-26, pareiškėjai taikyta 100 proc. lengvata už 2010 – 2014 m., todėl pritaikius mokesčio apskaičiavimo senatį už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., pareiškėjo reikalavimo dalis dėl 49.55 Eur vietinės rinkliavos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atmestina kaip nepagrįsta.
Reikalavimo dalis dėl 43.38 Eur susidariusio įsiskolinimo priteisimo nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. taip pat atmestina kaip nepagrįsta.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) bei paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A575-3542/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad nėra draudžiama nustatyti tokią vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį. Todėl, kiek tai susiję su ginčo vietine rinkliava, aptariama „atliekų turėtojo“ sąvoka, vartojama Rinkliavų įstatymo (toliau tekste remiamasi 2000 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. VIII-1725 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija) bei Nuostatuose, negali būti aiškinama, kaip apimanti tik tuos asmenis, iš kurių surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį galima aiškiai ir tiksliai identifikuoti. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Ginčo teisiniams santykiams taikytini Nuostatai taip pat aiškiai įtvirtina, kad vietinės rinkliavos dydžiai nustatomi tokie, kad gautos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas bei su atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Taigi abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką analogiškos kategorijos bylose, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 akcentavo, jog vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje ir dar kartą pabrėžė, kad aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka, nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012). Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose Nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42).
Paminėtoje Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat buvo pasisakyta, kad „<...> vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka“.
Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina tai, kad vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą tam pasitelkiant teisinius instrumentus, įtvirtintus Nuostatuose. Savo ruožtu vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą mokestį, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2013 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1199/2013).
Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008 ir kt.). Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-460/2014 ir kt.).
Pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.
Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 yra pabrėžusi, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, jog fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.
Nagrinėjamu atveju mokesčio dydis už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. nepagrįstas, nes atsakovės, siekiančios paneigti paskaičiuotą mokestį, pateikti rašytiniai įrodymai paneigia jos pareigą mokėti vietinę rinkliavą (tuo pačiu ir apskaičiuotą mokestį), ir patvirtina, kad ji (atsakovė) nepagrįstai pripažįstama vietinės rinkliavos mokėtoja.
Birštono savivaldybės administracijos Birštono seniūnijos 2016 m. kovo 17 d. pažymoje Nr. (3.11)-S-044 nurodyta, kad pastatai adresu (duomenys neskelbtini) netinkami naudojimui ir nuo 2007 m. iki šios dienos jokia veikla juose nevykdoma. Iš 2016 m. kovo 22 d. AB „Energijos skirstymo operatorius“ pažymos Nr. 3012-1740 matyti, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 21 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo (persiuntimo paslaugos) sutartis objektui nebuvo sudaryta, elektros apskaitos prietaisai nebuvo įrengti, elektros energija nevartojama. UAB „Birštono vandentiekis“ 2016 m. kovo 17 d. pažyma apie šalto vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo paslaugų neteikimą patvirtina, kad A. D. nuosavybės teise priklausančiuose pastatuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) centralizuoti šalto vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklai neprijungti ir laikotarpiu 2007 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 17 d. šalto vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo paslaugos nebuvo teikiamos.
Šių kompetentingų subjektų pateiktų pakankamų duomenų, kurie pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles vertintini kaip leistini ir objektyvūs įrodymai, visumos pagrindu pripažintina, jog atsakovei nuosavybės teise priklausantis Birštono rajono savivaldybės teritorijoje esantis nekilnojamo turto objektas, už kurį atsakovei paskaičiuota prašoma priteisti vietinė rinkliava, ginčo laikotarpiu nebuvo tinkamas naudoti pagal paskirtį, atsakovė objektyviai negalėjo naudotis šiuo turtu, sukaupti ir turėti komunalinių atliekų, todėl jos ir negalėjo būti surenkamos bei tvarkomos Savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, nes atsakovė nebuvo „atliekų turėtoja“. Atitinkamai atsakovei, kaip nesančiai vietinės rinkliavos mokėtojai Nuostatų prasme, ginčo laikotarpiu nekilo pareiga mokėti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą ir tai paneigia vietinės rinkliavos priteisimą už ginčo laikotarpį. Akcentuotina, kad tokios pozicijos analogiškose bylose laikosi ir Lietuvos Vyriausias administracinis teismas (pvz., LVAT 2016 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1161-602/2016).
Sprendžiant dėl skundo pagrįstumo akcentuotina ir tai, kad objektyvių duomenų, jog atsakovė ginčo laikotarpiu buvo tinkamai informuojama rinkliavos mokėjimo pranešimais bei įspėjimais dėl skolos mokėjimo (juos gavo), nėra. Darytina išvada, kad neturėdama jokios informacijos apie skaičiuojamą vietinę rinkliavą ir nežinodama apie pareigą mokėti vietinę rinkliavą, ginčo laikotarpiu atsakovė neturėjo galimybės anksčiau kreiptis į atsakingas institucijas, pateikiant rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog ji nėra atliekų turėtoja, arba išreiškiant pageidavimą mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jos surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį.
Atsakovė nurodo ir daugiau jos poziciją pagrindžiančių argumentų, tačiau atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nustačius esmines aplinkybes, paneigiančias pareikštų reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą, jie pripažintini pertekliniais, nebeturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog skundo reikalavimas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nepagrįstas ir atmestinas. Atmetus skundo reikalavimą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, netenkintinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pareiškėjai šioje byloje buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45¹ straipsnio 1 dalis numato, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.
Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius 2016 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP)-2)-16-T-939-3588 A. D. nusprendė teikti 100 procentų antrinę teisinę pagalbą ir paskyrė advokatę Gintarę Dmukauskienę.
2016 m. spalio 6 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus patikslinta pažyma „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ Nr. NTP-7-10668 patvirtina, jog pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP)-2)-16-T-939-3588 valstybės patirtos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą A. D. sudaro 186.21 Eur Ši suma apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymu Nr. 69 „Dėl advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 884 redakcija) (Žin., 2012, Nr. 88-4577).
Atsižvelgiant į pateiktus duomenis ir teisinį reglamentavimą, pareiškėjo skundą atmetus kaip nepagrįstą, prašoma priteisti 186.21 Eur valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma pagrįsta, priteisiant iš pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ Lietuvos valstybės naudai 186.21 Eur valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45¹ straipsnio 1 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjas
nusprendžia:
Skundą atmesti.
Priteisti Lietuvos valstybės naudai iš pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 186.21 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.