- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-07
- Bylos Nr.
- 2-951/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė, Algirdas Gailiūnas, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- V. O.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (teisėjų kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto V. O. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui V. O. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir dalinės restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB (duomenys neskelbtini) prašė pripažinti negaliojančiais: 1) 2009-11-27 sandorį, kuriuo atsakovui V. O. buvo parduotas Audio įranga radio stočiai; 2) 2009-11-02 sandorį, kuriuo atsakovui V. O. buvo parduotas namelis pagalbinės paskirties; 3) pritaikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo 94 156 Lt piniginį ekvivalentą; 4) priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio procesines palūkanas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti reikalavimo vertę atitinkantį atsakovo turtą bei pinigines lėšas. Savo prašymą argumentavo atsakovo nesąžiningumu bei didele reikalavimo suma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. gruodžio 1 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino. Teismas 94 156 Lt sumai areštavo atsakovo nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant, atitinkamą dalį atsakovo piniginių lėšų, esančių pas jį arba trečiuosius asmenis, išskyrus lėšų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytą vieną minimalią mėnesinę algą (MMA), uždraudžiant juo disponuoti. Teismas nurodė, jog ieškovo teiginiai apie didelės vertės ieškovo turto, kuris buvo areštuotas dėl pradėtų bankroto procedūrų, perleidimą leidžia spręsti apie galimą šalių nesąžiningumą, pažeistus kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus ir apie tikėtiną būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, o tai sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo turtą. Teismas taip pat nurodė nepranešęs atsakovui apie prašymo nagrinėjimą, nes egzistavo grėsmė, kad tai būtų realiai sutrukdę laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas V. O. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškinys yra visiškai nepagrįstas. Tarp ieškovo ir atsakovo nėra materialinių teisinių santykių, kadangi atsakovas neįsigijo ieškinyje nurodytų daiktų iš ieškovo. Nesant tarp šalių materialinių teisinių santykių, negali būti ir būsimo teismo sprendimo. Todėl teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, apsaugojo nesančias ieškovo teises.
2. Ieškinio suma yra nustatyta netinkamai. Ieškovas visiškai nepagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo 94 156,60 Lt piniginį ekvivalentą. Restitucija yra šalių grąžinimas į status quo, todėl pagal bendrąją taisyklę restitucija atliekama natūra, ir tik išimtinais atvejais sumokant ekvivalentą pinigais. Tokiu atveju piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką privalo gražinti. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo tokią pinigų sumą, už kurią ieškovas įgijo daiktus iš trečiojo asmens. Toks reikalavimas yra visiškai nepagrįstas ir prieštarauja piniginio ekvivalento apskaičiavimo taisyklėms, įtvirtintoms CK 6.147 straipsnyje. Todėl teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, kurių suma – 94 156,60 Lt, pažeidė ekonomiškumo principą ir tikslingumo reikalavimus.
3. Teismas parinko netinkamą laikinąją apsaugos priemonę. Pagal susiformavusią teismų praktiką vykstant ginčui dėl konkretaus turto, turėtų būti areštuojami tik ginčo objektu esantys ar su juo susiję daiktai. Todėl šioje byloje turėjo būti areštuojamas ginčo turtas, o ne kitas atsakovui priklausantis turtas, kuris nėra susijęs su ginčo objektu.
4. Ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas, sužinojęs apie ieškinį, imsis nesąžiningų priemonių, dėl kurių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
5. Taikomos ieškinio užtikrinimo priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, todėl taikant ieškinio užtikrinimo priemones, būtina atsižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir į skolininko pagrįstus interesus.
Ieškovas BUAB (duomenys neskelbtini) prašo skundą atmesti. Jo manymu, atsakovo skundas yra nepagrįstas ir neatitinka CPK 111 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytų reikalavimų, yra nemotyvuotas ir paremtas prielaidomis arba tikrovės neatininkančiais faktais. Atsakovas, teigdamas, kad būtina atsižvelgti į atsakovo interesų pusiausvyrą, nenurodė kokius faktinius sunkumus jis patiria dėl areštuoto turto (pastato dalies), kaip tai gali ateityje neigiamai paveikti jo turtinius interesus ir kokios jo teisės yra pažeidžiamos, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nekilnojamo turto areštas, uždraudžiant juo disponuoti, pažeidžia jo turtines teises. Atsakovas, neigdamas daikto įsigijimo iš ieškovo faktą, siekia neteisėtai įgytą turtą pasisavinti (išvengti prievolės atsiskaityti su ieškovu). Ginčijami sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys pagal CK 1.80 straipsnį, todėl įstatymas aiškiai numato tokių sandorių negaliojimo pasekmes – restituciją. Ieškovo manymu, šioje byloje tikslingiausia taikyti dalinę restituciją, priteisiant ekvivalentą pinigais. Atsakovo argumentai dėl ieškinio sumos yra atmestini, nes jie nesusiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumu, ginčas dėl reikalavimų yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad ieškovas nepateikė duomenų, kad atsakovas gali imtis nesąžiningų veiksmų. Atsakovo nesąžiningumą rodo jo ankstesnis elgesys ir neteisėto sandorio sudarymo aplinkybės. Ieškovas mano, kad šioje byloje taikomi apribojimai yra proporcingi ir atitinka šalių interesų pusiausvyros principą. Areštuota tik atsakovui priklausančio pastato dalis, uždraudžiant ja disponuoti, o naudotis kitomis daiktinėmis teisėmis – valdyti pastatus, jais naudotis atsakovas gali visiškai laisvai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje iš esmės keliamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Šioje byloje ieškovas savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindė dviem aplinkybėmis: apelianto nesąžiningumu, kurį parodo ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybės, ir didele ieškinio suma. Apeliantas nurodytas aplinkybes neigia.
Vertinant apelianto nesąžiningumą, kuris buvo vienas iš pagrindų šioje byloje priimti sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėjų kolegija, nenagrinėdama ginčo esmės, tačiau preliminariai įvertinusi ieškinį ir jį grindžiančius įrodymus, atkreipia dėmesį į dvi aplinkybes: pirmą, kad pagal pateiktus ieškovo duomenis yra pagrindas pagrįstai manyti, kad atsakovas ginčijamus daiktus iš ieškovo įgijo anksčiau negu ieškovas gavo nuosavybės teises į šiuos daiktus iš lizingo bendrovės; antrą, kad ginčijami daiktai atsakovui buvo perleisti tuo metu, kai visam ieškovo įmonės turtui dėl keliamos bankroto bylos buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas ir buvo uždrausta disponuoti įmonės turtu, ir ši aplinkybė buvo viešai paskelbta Turto arešto aktų registre. Teisėjų kolegijos nuomone, šios dvi aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą apie apelianto nesąžiningumą, kuris laikytinas grėsme būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo tinkamam įvykdymui.
Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčo tarp šalių iš esmės nenagrinėja, tačiau preliminariai įvertina ieškinį. Nagrinėjamoje byloje preliminariai įvertinus ieškinį nėra pagrindo konstatuoti, kad jis yra akivaizdžiai nepagrįstas ir negali būti tenkinamas, todėl su tuo susijusius atsakovo argumentus atmeta.
Ginčų sprendimas teisme visada susijęs su tam tikrų suvaržymų asmenims, kuriems taikomos laikinosios apsaugos priemonės, atsiradimu. Todėl, realizuojant proceso šalių lygiateisiškumo principą, CPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones turi parinkti vadovaudamasis ekonomiškumo principu, kuris reiškia tai, kad teismas turi taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje pareikštus ieškovo reikalavimus ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, daro išvadą, jog skundžiama nutartimi atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir jų mastas atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principus (CPK 17 str., 145 str. 2 d.). Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, atsakovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės neviršija ieškinio sumos. Iš pateikto turto apyrašo matyti, kad yra areštuota 1/6 dalis administracinio pastato, priklausančio atsakovui (b. l. 36). Areštavus minėtą nekilnojamą turtą, atsakovui yra uždrausta juo disponuoti, tačiau neribojama teisė juo naudotis ir jį valdyti. Esant tokiems duomenims, negalima daryti išvados, jog teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai riboja atsakovo teises, teisėtus interesus ir neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo siekiamiems tikslams principui. Be to, pažymėtina, kad atsakovas turi teisę su pagrįstu prašymu kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146 str. 1 d.). Taip pat teismas galėtų panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu atsakovas įmokėtų reikalaujamą priteisti pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą būtų laiduojama (CPK 146 str. 2 d.). Taip pat atsakovas gali nurodyti, kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius.
Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, keisti ar naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.