Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Viktoro Kažio (pirmininkas ir pranešėjas), Violetos Ražinskaitės, Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamosios I. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria I. B. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2017 m. gegužės 15 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 6 punktus tuo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 15 d. iki 2012 m. birželio 4 d. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), tyčia sistemiškai suleido mažamečiui, bejėgiškoje būklėje esančiam savo sūnui T. B., gim. (duomenys neskelbtini), daugybinį skaičių injekcijų švirkštu į paodį, bei tiesiogiai per kateterį į veną nenustatytą kiekį cheminės medžiagos – formalino, tuo padarė kūdikiui odos paraudimus ir odos sukietėjimus, nekrozes pilvo sienoje, kairėje pėdoje ir blauzdoje, kairėje alkūnėje, kairės rankos nykštyje ir rieše, dėl ko T. B. išsivystė kairės rankos ir krūtinės ląstos kairės pusės minkštųjų audinių sukeltoji flegmona (nekrozė) lydima kairės rankos giliųjų venų ir arterijų trombozės, sepsio, bei ūmiai progresuojančios dauginių organų disfunkcijos, kas tapo 2012 m. birželio 4 d. 19:05 val. (duomenys neskelbtini) mirusio T. B. mirties priežastimi, tokiu būdu suvokdama, kad daugybiniu ilgalaikiu sisteminiu mažamečio bejėgiškos būklės kūdikio žalojimu sukelia nukentėjusiajam dideles fizines kančias bei skausmą, itin žiauriai nužudė mažametį, bejėgiškos būklės savo sūnų T. B..

I. B. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ­– BPK) 140 straipsnio tvarka buvo laikinai sulaikyta 2016 m. kovo 15 d. Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartimi jai paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 1 mėnesiui iki 2016 m. balandžio 15 d. Vėliau kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas Kauno apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nutartimis.

Skunde nurodoma, kad dar ikiteisminio tyrimo metu I. B. sugyventinis R. T. informavo ikiteisminio tyrimo instituciją apie tai, kad jis gali sumokėti už I. B. iki 5000,00 Eur dydžio piniginį užstatą. Ketinimo sumokėti užstatą I. B. sugyventinis neatsisakė iki šiol, savo prašymą jis buvo adresavęs ir Kauno apygardos teismui.

Pasak gynėjo, kaltinamajame akte nurodyti I. B. inkriminuoti tariami įvykiai, pagal kaltinimo versiją įvyko gan seniai, t.y. dar 2011 - 2012 m. Gynėjo teigimu, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad I. B. po šių įvykių būtų padariusi kokias nors smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Anot gynėjo, kaip matyti iš bylos medžiagos, kaltinime nurodytų įvykių tyrimas buvo pradėtas ir ilgą laiką vykdomas I. B. niekaip nesuvaržius. Nuo maždaug 2015 m. vidurio iki tų pačių metų pabaigos šioje byloje buvo atlikti pagrindiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai ir tik 2016 m. kovo 16 d. I. B. buvo pareikštas įtarimas, po ko ji jau buvo sulaikyta, suimta ir iki šiol laikoma suėmime. Gynėjo vertinimu, per minėtą bylos tyrimo laiką I. B., kuomet ji buvo laisva, nenusikalto, taip pat neatliko jokių veiksmų, kurie ikiteisminio tyrimo institucijoms būtų sutrukdę šią bylą tirti. Gynėjas nurodo, jog šiuo metu byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad I. B. būtų kaip nors pažeidusi kardomojo kalinimo tvarką, dariusi kokius nors kitus teisės pažeidimus.

Gynėjo manymu, Kauno apygardos teismas, priimdamas skundžiamą 2017 m. gegužės 12 d. nutartį, neįvertino ir itin svarbios aplinkybės, jog I. B. šios bylos procese yra suimta jau labai ilgą laiką - I. B. dar 2016 m. kovo 16 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, kurios terminas vėliau buvo pratęsiamas.

Pasak gynėjo, I. B. turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir iki jos sulaikymo gyveno su savo sugyventiniu R. T. šeimoje bei toliau ruošiasi gyventi su juo jam priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Be to, gynėjas pažymi, jog kaltinamoji yra gan ligota moteris.

Gynėjo teigimu, nors I. B. yra kaltinama labai sunkaus nusikaltimo padarymu, tačiau galiojant asmens nekaltumo prezumpcijai negalima suabsoliutinti pastarosios aplinkybės sprendžiant kardomosios priemonės klausimus šiame bylos proceso etape ir esant jau paminėtoms aplinkybėms. Pasak gynėjo, šioje bylos proceso stadijoje, kuomet baudžiamoji byla jau nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, yra pagrindas kaltinamąją I. B. paleisti į laisvę, paskiriant jai vieną ar kelias švelnesnes kardomąsias priemones, taikant jos sugyventinio R. T. siūlomą piniginį užstatą iki 5000,00 Eur.

Gynėjo vertinimu, skundžiamoje nutartyje pagal jos kontekstą nepagrįstai neįvertinti ir gana gausūs I. B. atliekant kardomąjį kalinimą išduoti teigiamai ją charakterizuojantys duomenys.

Apibendrindamas skundo argumentus, gynėjas daro išvada, kad apygardos teismo nutartyje nepagrįstai konstatuotas pagrindų pratęsti suėmimo terminą kaltinamajai buvimas ir tai, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamosios I. B. gynėjo skundas atmetamas.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, taikymo būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas, pakankamumas (Lietuvos Respublikos BPK 121 straipsnio 2 dalis). Suėmimo terminą pratęsęs teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis. Teismui pateiktoje bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamoji I. B. galėjo padaryti jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Šie duomenys užfiksuoti liudytojų V. G., A. B., G. R., L. R., V. K. ir kitų liudytojų parodymuose, specialistų išvadose, daiktų apžiūros protokoluose bei kitoje bylos medžiagoje. Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant ar pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, tokiu atveju veikos kvalifikavimo ir asmens kaltės klausimai iš esmės nėra sprendžiami, tai daroma išnagrinėjus bylą teisiamajame posėdyje. Taigi baudžiamosios bylos medžiaga analizuojama tik ta apimtimi, kuri reikšminga kardomosios priemonės - suėmimo termino pratęsimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimui teisingai išspręsti.

Iš skundžiamos nutarties matyti, kad Kauno apygardos teismas įvertino visus duomenis, turinčius reikšmės pratęsiant suėmimo terminą: I. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos sunkumą, jai gresiančią bausmę, jos socialinius ryšius, asmenybę bei kitus. Kauno apygardos teismas taip pat įvertino galimybę taikyti švelnesnes kardomąsias priemones, tačiau pagrįstai sprendė, kad Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje numatyti kardomųjų priemonių tikslai nebūtų pasiekti taikant tokias kardomąsias priemones.

Kauno apygardos teismas pratęsė kaltinamajai I. B. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminą Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais.

Suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu gali būti taikomas, kai yra pagrįstas manymas, jog būdamas laisvėje kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Skiriant arba pratęsiant suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, būtina atsižvelgti į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. I. B. kaltinama padariusi vieną labai sunkų nusikaltimą, už kurio padarymą numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. BPK 122 straipsnio 2 dalyje nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė nėra paminėta, ši aplinkybė priskirtina ,,kitų aplinkybių“ sąvokai. Sprendžiant, ar kaltinamasis gali bėgti (slėptis), būtina pirmiausiai atsižvelgti į pačioje įstatymo normoje išvardintas aplinkybes: kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje. Tik įvertinus šių aplinkybių visumą, galima spręsti, ar yra pagrįstas manymas, kad kaltinamasis, siekdamas išvengti gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės, bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Nusikaltimo sunkumas ir baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė suėmimo pagrindu gali būti tik tada, kai šia aplinkybe remiantis galima padaryti išvadą, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis), t. y. tokią išvadą turėtų patvirtinti ir kitos BPK 122 straipsnio 2 dalyje išvardytos aplinkybės.

Kauno apygardos teismas, pratęsdamas I. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, pernelyg sureikšmino jai inkriminuotos nusikalstamos veikos sunkumą ir gresiančios bausmės griežtumą, nurodydamas kad vien jau inkriminuojamo nusikaltimo sankcijoje numatyta itin griežta gresianti laisvės atėmimo bausmė yra pakankamas pagrindas taikyti griežčiausią kardomąją priemonę BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės bylos aplinkybės pagrindžia būtinybę taikyti kaltinamajai I. B. griežčiausią kardomąją priemonę.

Bylos duomenimis, I. B. yra išsituokusi, jos dviejų mažamečių vaikų globa patikėta kitiems asmenims, po jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo I. B. buvo tris kartus teista, kaltinamoji įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, iki sulaikymo niekur nedirbo ir neturėjo pastovaus bei legalaus pragyvenimo šaltinio. Šios aplinkybės rodo itin silpnus I. B. socialinius ryšius. Tokios išvados nepaneigia ir byloje esantys duomenys apie tai, kad I. B. turi sugyventinį bei faktinę gyvenamąją vietą jam priklausančiame bute. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad apygardos teismas pagrįstai sprendė, jog būdama laisvėje ir siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės, I. B. gali bėgti (slėptis) nuo teismo (Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas taip pat pratęsė kaltinamajai I. B. suėmimo taikymo terminą remdamasis BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t.y. esant pagrindui manyti, jog kaltinamoji I. B. būdama laisvėje gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, kaltinimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys. Kaltinamajai I. B. inkriminuota nusikalstama veika pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 6 punktus priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai ir patenka į Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų sąrašą. Iki sulaikymo I. B. nedirbo, pastovaus ir legalaus pajamų šaltinio ar kilnojamojo bei nekilnojamojo turto neturėjo, po jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo I. B. buvo nuteista už nusikaltimų nuosavybei padarymą (šešis vagystės epizodus, sukčiavimą), praeityje ne kartą bausta administracine tvarka. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja kaltinamosios asmenybę ir rodo, jog ji yra linkusi pažeisti įstatymus, nusikalsti, be to, tikėtina, kad pajamas pragyvenimui ji gaudavo ir iš nusikalstamų veikų. I. B. inkriminuota nusikalstama veika buvo trunkamojo pobūdžio, ne atsitiktinė, suplanuota - tai rodo didesnį I. B. ir jos veikos pavojingumą. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog Kauno apygardos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad būdama laisvėje I. B. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje (Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 127 straipsnio 11 dalį viso baudžiamojo proceso metu suėmimas negali trukti ilgiau kaip du trečdalius didžiausios laisvės atėmimo bausmės, baudžiamajame įstatyme nustatytos už sunkiausią nusikaltimą, dėl kurio tiriama ir nagrinėjama byla. Atsižvelgiant į tai, jog kaltinamajai I. B. už Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 6 punktuose numatytos nusikalstamos veikos padarymą gresianti didžiausia laisvės atėmimo bausmė yra 20 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, darytina išvada, kad Kauno apygardos teismas, priėmęs skundžiamą nutartį, minėtų reikalavimų nepažeidė.

Nors kaltinamosios I. B. gynėjas skunde nurodė, kad jos sugyventinis R. T. galėtų įnešti iki 5000 eurų užstatą, byloje nėra duomenų, jog ši suma įnešta į teismo depozitinę sąskaitą. Be to, šiuo atveju siūlomas iki 5000 Eur užstatas, atsižvelgus į I. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, jos asmens charakteristiką, nėra pakankamo dydžio, kad užtikrintų Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą.

Skundžiama Kauno apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

nutaria:

kaltinamosios I. B. gynėjo skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartį.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.