Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.2.4.8.2.; 1.2.8.1.1.; 1.2.8.2.1.; 2.1.7.; 2.4.5.2.1.; 2.4.6.2.2.; 2.4.6.4.1.; 2.4.7.; 2.4.9.

2013 m. balandžio 16 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. P., E. V. ir G. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda;

– pagal BK 155 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. P. paskirta 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

V. P. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. V. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

E. V. išteisintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

G. Š. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda.

V. P. pareikštas civilinis ieškinys dėl 3 316,36 EUR negauto darbo užmokesčio, 160 EUR išlaidų gydytojui, 33,53 EUR išlaidų medikamentams, 401,01 EUR kelionės išlaidų, 400 Lt dokumentų vertimo, 1815 Lt išlaidų advokato pagalbai priteisimo tenkintas iš dalies – iš E. V. ir G. Š. solidariai priteista V. P. naudai 200 Lt dokumentų vertimo išlaidų ir 907,5 Lt (devynis šimtus septynis litus ir 50 ct) išlaidų advokato pagalbai.

V. P. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir solidariai iš E. V. ir G. Š. priteista 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

E. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. P. priteista 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad jis 2010-01-20 apie 16.05 val. antstolės V. Š. kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu įžeidė antstolio padėjėją E. V., pavadindamas jį banditu, tuo užgauliai jį pažemino.

Be to, V. P. nuteistas už tai, kad jis 2010-01-22 į internetinius puslapius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) įkėlė vaizdo medžiagą apie antstolio padėjėją E. V., pavadindamas medžiagą „egzekucija V. Š. antstolių kontoroje“ ir teigdamas, kad antstolio padėjėjas E. V. mušė rankomis ir spardė kojomis, ketino atimti filmavimo kamerą, vadindamas antstolio padėjėją E. V. banditu, tuo paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pažeminti antstolio padėjėją E. V. arba pakirsti pasitikėjimą juo.

V. P. buvo kaltinamas tuo, kad antstolės V. Š. kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu tris kartus pastūmė antstolio padėjėją E. V., kuris atsitrenkęs į administratorės stalą užsigavo dešinę ranką, tuo savo veiksmais sukeldamas antstolio padėjėjui E. V. fizinį skausmą.

E. V. nuteistas už tai, kad jis, bendrininkaudamas su G. Š., 2010-01-20, apie 16.00 val., antstolės V. Š. kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu be jokios dingsties sudavė V. P. rankomis ir kojomis tiksliai nenustatytą smūgių skaičių, bet ne mažiau kaip tris smūgius, į įvairias kūno vietas, tuo padarydami V. P. kraujosruvas abiejuose žastuose ir krūtinės dešinės pusės sumušimą, sukėlusi lokalų skausmingumą, t. y. nežymiai sutrikdė V. P. sveikatą.

E. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2010-01-22 apšmeižė V. P., teigdamas, kad pastarasis jį suspardė antstolės V. Š. kontoroje, tuo paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią jį pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. Š. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių, bei civilinį ieškinį atmesti. Teigia, kad teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymu garantuotos jo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Nurodo, kad teismas nesilaikė BPK 303–307 straipsnių reikalavimų, nes išvadų dėl jo kaltės nemotyvavo, o kai kurias jų grindė nelogiškais, negalinčiais tų išvadų patvirtinti motyvais, todėl mano, kad tai yra esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K-7-544/2005). Teigia, kad nuosprendyje nėra motyvų ir teisinių išvadų dėl esminių bylos aplinkybių, o teismas nepagrįstą išvadą, jog nežymų sveikatos sutrikdymą jis padarė konflikto metu antstolės kontoroje, grindė V. P. parodymais, policijos pareigūnų R. Z., R. I., R. Pociaus parodymais, kurie V. P. po įvykusio konflikto matė kruvinomis dantenomis, tačiau teismas neanalizavo, nemotyvavo ir nevertino kitų byloje apklaustų įvykio vietoje dalyvavusių liudytojų parodymų, jog jis neatliko jokių tyčinių veiksmų, siekdamas sužaloti V. P.. Mano, kad teismas rėmėsi prielaidomis, neanalizuodamas ištirtų duomenų, nevertindamas jų įrodymų kontekste. Nurodo, kad iš E. V., K. M. ir jo paties parodymų, filmuotos medžiagos akivaizdu, jog antstolės patalpose buvo siekiama paimti iš V. P. kamerą, tačiau tyčinių veiksmų siekiant sužaloti ar sukelti fizinį skausmą V. P. nebuvo atlikta. Teismas nuosprendyje neaptarė jo (apelianto) parodymų, filmuotos medžiagos ir liudytojos parodymų, kritiškai nevertino akivaizdžiai melagingų (nustatyta eksperimentu) V. P. sutuoktinės J. P. parodymų. Teismas nepasisakė, kaip jis (apeliantas) galėjo sužaloti V. P., t. y. kuo suduodamas padarė tik V. P. nurodomus nužalojimus. Teigia, kad teismo medicinos specialisto išvada Nr. KG 18-96/10(04) neatitinka įvykio aplinkybių ir V. P. nurodytų patirtų sužalojimų, nes V. P. teisme aiškino, jog pastarajam buvo suduota iki 20 smūgių, tačiau tokių aplinkybių nepatvirtina specialisto išvada, kurioje nurodomos dvi kraujosruvos žastuose, kurios galėjo atsirasti ir ne nuo tyčinių veiksmų siekiant asmenį išvesti iš antstolės patalų ar stiklo dūžio metu. Taip pat nurodo, kad teismas visiškai nevertino V. P. parodymų, kuriais V. P. klaidino teismą dėl savo paties padarytų nusikalstamų veiksmų, o aiškindamas teismui aplinkybes dėl jo atžvilgiu galbūt padarytų nusikalstamų veikų siekė išvengti atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas, todėl mano, kad dėl to teismas padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisingą sprendimą.

Taip pat skunde apeliantas teigia, kad teismas buvo šališkas, nes teisminio nagrinėjimo metu buvo pareikštas prašymas dėl išvadą Nr. KG 18-96/10(04) pateikusio specialisto apklausos teisme, siekiant išsiaiškinti, ar V. P. nustatyti sužalojimai atitinka įvykio aplinkybes ir yra tiesioginė fizinio smurto pasekmė, tačiau teismas atmetė prašymą, taip nesiimdamas priemonių teisminio nagrinėjimo metu apklausti specialistą ir išsamiai, nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą. Teigia, kad V. P. parodymų nepatvirtino kiti teisme ištirti duomenys, todėl teismas nagrinėjimo metu privalėjo iškviesti ir apklausti specialistą ir suteikti galimybę kaltinamajam tiesiogiai užduoti klausimus proceso dalyviui, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Mano, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis vien V. P. parodymais ir pažeidė pars pro toto principą. Tvirtina, kad nesudarius galimybės kaltinamajam teisme užduoti klausimų specialistui, buvo suvaržytos jo, kaip kaltinamojo, teisės į objektyvų ikiteisminį tyrimą ir nešališką teismą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. V. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-10-31 nuosprendį ir jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių, o civilinį ieškinį atmesti. Teigia, kad nuosprendis yra naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymu garantuotos jo teisės, ir tai sukliudė teismui nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, nes teismas, vertindamas jo, kaip pareiškėjo, ir liudytojų parodymus padarė neteisingas išvadas ir neteisingai kvalifikavo veikas, kadangi V. P. davė melagingus parodymus ir taip klaidino teismą. Nurodo, kad V. P. parodymai prieštaringi, nes nurodė, kad jam (V. P.) rankomis ir kojomis buvo suduota tiksliai nenustatytas smūgių skaičius į įvairias kūno vietas (buvo mušamas iš abiejų pusių), tačiau pats V. P. teigė, kad nežino, kas kiek smūgių jam sudavė, kas jį spardė. Pats V. P. pripažino, kad konfliktas kilo dėl to, kad jis (apeliantas) dengė filmavimo kamerą. Liudytojai parodė matę truputį kruvinas V. P. dantenas, o kitokiais sužalojimais jis nė vienam iš policijos pareigūnų nesiskundė. Tik po įvykio praėjus kuriam laikui V. P. sugalvojo, kad jam yra daugiau sumušimų ir nuvyko į Šiaulių apskrities ligoninės priėmimo skyrių, ten jį apžiūrėjęs gydytojas pagal V. P. nurodytas tariamai sumuštas kūno vietas jas aprašė medicininiuose dokumentuose. Teigia, jog šios aplinkybės kelia daug abejonių, ir jos nebuvo išsiaiškintos teisme. Nurodo, kad jis teisme prašė iš medicinos įstaigų išreikalauti V. P. medicinines knygeles ir iškviesti jį apžiūrėjusius gydytojus kaip liudytojus, siekiant išsiaiškinti klausimus dėl V. P. nurodytų kūno sumušimų, tačiau šis jo prašymas nebuvo patenkintas. Tvirtina, kad jis V. P. nesudavė nė vieno smūgio, jo nespardė, to nepadarė ir G. Š.. Teigia, kad pats V. P. provokavo kontoroje dirbusius darbuotojus, nes norėjo pažiūrėti, kaip dirba antstolių kontora, tokie V. P. pasisakymai yra užfiksuoti vaizdo medžiagoje, tačiau mano, kad antstolio ar jo darbuotojų darbo tokiu būdu tikrinti negalima.

Nurodo, kad V. P. nuolat teismo posėdžių metu teigė, kad yra stiprių nervų ir kad sunku jį išvesti iš kantrybės, jį išprovokuoti, tačiau vėliau pats sau paprieštaravo nurodydamas, kad jį (E. V.) pavadino banditu dėl psichologinės įtampos. Taip pat posėdžių metu V. P. ne kartą keitė savo nuomonę, teigė, kad jis yra tvirtas tiek psichologiškai, tiek fiziškai, o vėliau pats save pavadino invalidu. Dėl to jam neaiškumų, ar V. P. yra psichologiškai tvirtas, ar vis dėlto yra invalidas, o toks dažnas V. P. prieštaravimas pačiam sau kelia abejonių, ar žmogus yra psichiškai stabilus, todėl teisme prašė V. P. paskirti psichiatrinę ekspertizę, tačiau teismas dėl kažkokių priežasčių tai padaryti atsisakė. Nurodo, kad V. P. jam po posėdžio grasino, jog, jei jis bus pripažintas psichiškai nestabilios psichikos žmogumi, jis (apeliantas) gali įsivaizduoti, kas tokiu atveju jam nutiks, kadangi jis (apeliantas) žino, jog V. P. turi leidimą šaunamajam ginklui. Apie tokius grasinimus pasakė teisėjui, tačiau tai teisėjui nebuvo įdomu.

Taip pat nurodo, kad jis pats po 2010-01-20 įvykio kreipėsi į policiją su pareiškimų dėl įvykio, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jo metu buvo apklausti visi su įvykiu susiję asmenys, ir tyrimo metu jo veikoje nebuvo nustatyta jokių nusikalstamos veikos požymių, o įtarimai buvo pareikšti tik V. P., tačiau byla buvo nutraukta, todėl jis, siekdamas apginti savo garbę ir orumą, privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į teismą. Mano, kad teisėjas P. S. bylą išnagrinėjo neįsigilindamas ir neteisingai vertindamas liudytojų parodymus. Teigia, kad ne kartą V. P. bandė nušalinti teismą, keitė savo gynėjus, teikė įvairiausius prašymus, rodė nepagarbą teismui ir proceso dalyviams, tačiau teisėjas į prašymus nubausti V. P. už teismo negerbimą nekreipė dėmesio, V. P. buvo leistina viskas: kalbėti, kada jis nori, pertraukinėti teisėjo ar kitų proceso dalyvių kalbas, komentuoti pasisakymus, netinkamai replikuoti, o V. P. atsivesti žiūrovai į teismo posėdį įeidavo, kada tik norėdavo, nesvarbu, kad vyko posėdis, jie juokdavosi, darydavo įvairias veido grimasas, mimikas, šmeiždavo jį (apeliantą), G. Š., tiek patį teisėją, tačiau teisėjui atrodė, kad tai yra normalu, nes jokių sankcijų dėl tokio elgesio taikyta nebuvo.

Mano, kad V. P. pateikė priešieškinį vien dėl to, kad nebūtų vienas kaltinamasis, nes priešieškinį V. P. pateikė tik vykstant antram ar trečiam parengiamajam posėdžiui, todėl mano, kad iki tol V. P. nei jam, nei G. Š. jokių pretenzijų neturėjo.

Teigia, kad nors daug kartų V. P. tvirtino, jog nemoka įdėti vaizdo medžiagos į internetinę svetainę, tačiau vėliau pats nurodė, kad neprisimena, ar dėjo vaizdo medžiagą į internetą, ar rašė komentarus.

Skunde apeliantas teigia, kad V. P. žmonos J. P. parodymai yra melagingi, jog ji matė, kaip jis (apeliantas) ir G. Š. neišleidžia jos vyro iš kontoros, laiko duris, kad jos vyras negalėjo atsidaryti laukųjų durų dėl to, kad jos atsidaro į kontoros vidų, tačiau jis paaiškina, jog antstolės kontoroje durys atsidaro į gatvės pusę, todėl jokių sunkumų atsidaryti laukines duris V. P. kilti neturėjo, be to, niekas V. P. nemušė ir netrukdė jam išeiti iš kontoros. Mano, kad V. P., išdaužęs stiklą, išsigando ir pats nebesiorientavo aplinkoje. Atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikus parodymų patikrinimą įvykio vietoje buvo nustatyta, jog V. P. žmona negalėjo matyti, kas vyksta antstolės kontoroje, todėl teigia, kad V. P. žmona meluoja, taip bandydama išgelbėti savo vyrą. Pastebi, kad liudytoja J. P. teisme nurodė, jog nematė, kas vyko kontoros viduje, bet matė, kaip jis (apeliantas) ir G. Š. mušė jos vyrą antstolės kontoroje.

Taip pat nurodo, kad V. P. antstolės kontoroje esantiems policijos pareigūnams rodė tik kruvinas dantenas (tuo metu, kai kruvinas dantenas V. P. rodė policijos pareigūnams, kraujo ten buvo tikrai tik porą lašų, o po to iš viso nieko neliko), o kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas R. Z., kaip ekspertas nustatė, jog V. P. buvo gavęs į veidą, tačiau jam (apeliantui) neaišku, nuo ko V. P. gavo, nes jo (apelianto) rankos ir krumpliai nebuvo nubrozdinti, jokių sumušimų ant rankų nesimatė. Tokių sumušimų nesimatė, nes jis V. P. nei rankomis, nei kojomis nemušė. Policijos pareigūnai nurodė, kad V. P. buvo labai emocionalus. Teigia, kad policijos pareigūnai teismui pamelavo, jog atvykę parodė tarnybinius pažymėjimus, kadangi neuniformuoti policijos pareigūnai tarnybinius pažymėjimus parodė tik tada, kai jis to pareikalavo. Kontoroje policijos pareigūnai apžiūrėję jo rankas pamatė, kad jokių nubrozdinimų ant jų nėra, todėl kyla klausimas, kaip būdu jis sumušė V. P..

Nesutinka su teismo argumentais dėl jo (apelianto) kaltės, jo ir G. Š. neprisipažinimų laikymo gynybine pozicija, nežinia, kaip specialisto išvada Nr. KG-18-96/10(04) patvirtina jo kaltę, nes neaišku, kuris iš jų: jis (apeliantas) ar G. Š. ir kiek smūgių sudavė V. P., kuris jų sudavė V. P. į veidą, todėl byloje yra neaiškumų. V. P. pats teigė, kad, kol buvo mušamas jo (apelianto) ir G. Š., susigūžęs laikė kamerą apglėbęs, o filmuodamas kamerą laikė prie savo veido. Vaizdo medžiagoje matyti, kaip jis (apeliantas) priėjęs prie V. P., popieriaus lapu bando uždengti kameros objektyvą, kad tuo metu V. P. jį stumdo, taip vyko kelis kartus. Tvirtina, kad jis net kelis kartus V. P. prašė jo nestumdyti (visa tai matosi ir girdisi filmuotoje medžiagoje), kad po vieno iš tų stūmimų, V. P., neišlaikęs pusiausvyros, išdaužė stiklą, todėl mano, jog būtent tuo metu V. P., griūdamas, virsdamas ar neatsargiai atsiremdamas galėjo laikyta kamera susitrenkti sau į veidą ir taip atsirado kraujas ant dantenų, o ne nuo jo (apelianto) ar G. Š. smūgių. Kitų sužalojimų atsiradimas nenustatytas, todėl prašo, patenkinus jo apeliacinį skundą, bylą grąžinti nagrinėti teismui iš naujo, nes yra daug neištirtų aplinkybių. Taip pat kelia abejonių, kaip jis ar G. Š. galėjo išjungti kamerą, jei ją laikė pats V. P.. Mano, kad pats V. P. kamerą išjungė, o, nežinodamas ką daugiau pasakyti, kaltina jį ir G. Š. nebūtais dalykais.

Tvirtina, kad paties V. P. elgesys, užgauliojimai ir įžeidinėjimai yra provokacija, V. P. kiekvieno teismo posėdžio metu šmeiždavo jį (apeliantą), G. Š., antstolę V. Š., kad, neva, jie daro įtaką teisėjui, policijai, klastoja dokumentus, bylas ir t. t.

Taip pat skunde apeliantas nurodo, kad teismas nesilaikė BPK 303–307 straipsnių reikalavimų, nes nuosprendyje nemotyvavo savo išvadų, jas grindė nelogiškais, negalinčiais tų išvadų patvirtinti motyvais, todėl mano, kad šie pažeidimai yra esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-544/2005). Teigia, kad nuosprendyje nėra motyvų ir teisinių išvadų dėl esminių bylos aplinkybių, teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, jog nežymų sveikatos sutrikdymą jis padarė konflikto metu antstolės kontoroje ir tokią išvadą teismas padarė remdamasis prielaidomis, neanalizuodamas ištirtų duomenų, nevertindamas jų įrodymų kontekste. Teigia, kad V. P. parodymų nepatvirtino kiti teisme ištirti duomenys, teisme nebuvo apklaustas išvadą dėl V. P. sužalojimo pateikęs specialistas, todėl teismas ne tik netenkindamas prašymo dėl specialisto apklausos, atėmė galimybę tiesiogiai apklausti specialistą, užduoti jam klausimus, bet ir remdamasis vien V. P. parodymais pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas bei pars pro toto principą. Tvirtina, kad nesudarius galimybės kaltinamajam užduoti klausimų specialistui, buvo suvaržytos jo, kaip kaltinamojo, teisės į objektyvų ir nešališką teismą.

1) panaikinti Šiaulių apylinkės teismo sprendimą ir bylą iš esmės nagrinėti iš naujo, įstatymų numatyta tvarka nubausti teismui melagingus parodymus davusius šališkus liudytojus;

2) panaikinti visus jam pareikštus kaltinimus, paliekant jį nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu; o E. V. ir G. Š. – kaltinamaisiais ir civiliniais atsakovais.

3) pripažinti civiliniu atsakovu antstolės V. Š. kontorą;

4) išreikalauti iš Airijos ligoninės „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Airija, (duomenys neskelbtini), kurioje 2010 m. kovo mėnesio pradžioje buvo daryta dešinės pusės krūtinės ląstos rentgeno nuotraukos bei aprašus, duomenis, kokiu tikslu daryta rentgeno nuotrauka ir kas nustatyta;

5) ištirti gydytojo F. B. jo (apelianto) gydymui paskirtus ir išrašytus vaistus, atsakant į klausimą: nuo kokių ligų jie yra skiriami ir vartojami?

6) atsižvelgiant į gautus dokumentus iš Airijos ligoninės ir dėl gyd. F. B. skirtų medikamentų, skirti teismo medicinos ekspertizę (duomenys neskelbtini) skyriuje ((duomenys neskelbtini)) dėl jo stuburo problemų, kurios galėjo atsirasti būtent dėl šio prieš jį įvykdyto nusikaltimo, nes tokiu atveju gali keistis ne tik nusikaltimo kvalifikacija, bet ir neturtinės žalos dydis;

7) visiškai tenkinti jo civilinį ieškinį, priteisiant jam patirtą turtinę bei neturtinę žalą, teisinių paslaugų bei kelionių iš kitos valstybės išlaidas (patikslintas kelionių išlaidas nurodė pateiksiąs teismo posėdžio metu):

8) apie šios bylos medžiagą informuoti Teisingumo Ministeriją, Generalinę Prokuratūrą, Organizuotų nusikaltimų tyrimų biurą, Imuniteto valdybos skyrių bei leisti susipažinti su šios bylos medžiaga, kad šis prieš jį vykdomas įžūlus ir gan pavojingas nusikaltimas, keliantis grėsmę ne tik jam, bet ir jo šeimos narių ir artimųjų sveikatai bei gyvybei, būtų nuodugniai ištirtas ir prie jo prisidėję asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Teigia, kad šioje byloje buvo padaryta daug pažeidimų, jis iš nukentėjusiojo tapo kaltinamuoju ir buvo nuteistas, kad teismas buvo šališkas, netinkamai išnagrinėjo bylą ir jį nepagrįstai pripažino kaltu, dangstė antstolės V. Š. kontorą, jos nepripažino civiliniu atsakovu, nors nusikaltimas buvo įvykdytas antstolės kontoroje darbo metu bei kontoros darbuotojų ir antstolės sutuoktinio, kuris taip pat yra antstolės kontoros darbuotojas, akivaizdoje. Teigia, kad jokių nusikaltimų E. V. ir kitų asmenų atžvilgiu nepadarė. Teigia, kad ne tik antstolės V. Š. kontoros darbuotojai, bet ir pati antstolė jo atžvilgiu elgėsi ne etiškai, bet provokavo konfliktą, su juo kalbėjo šiurkščiai ir nepagarbiai, įžūliai. Tvirtina, kad Lietuvos antstolių kontorose yra filmuojami tiek kontorų darbuotojai, tiek lankytojai, neatsiklausus jų nuomonės, ar jie nori būti stebimi ir kontroliuojami, todėl atvykęs į antstolės kontorą filmavo, net policijos pareigūnai nenustatė jokių įstatymų pažeidimų dėl filmavimo. Į antstolės kontorą atvyko įteikti pretenziją bei vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo jo naudai. Nurodo, kad įteikiant dokumentus, prie priėmėjos stalo priėjęs antstolės padėjėjas E. V. (kurio iki tol nepažinojo), pradėjo kabinėtis dėl filmavimo, tyčiojosi iš jo (apelianto), įvairiausiais būdais bandydamas išprovokuoti konfliktui. Kadangi yra psichologiškai tvirtas ir nėra linkęs į jokius nusikaltimus bei smurtą, jokių psichinių problemų gyvenime neturėjo, E. V. nepavyko išprovokuoti jo fiziniam konfliktui, E. V. išprovokavo tik žodinį konfliktą. Jo pateiktas vykdomasis raštas nebuvo priimtas pagal teisės aktų nustatytą tvarką, nes antstolės kontoros darbuotojai nuolat reikalavo nutraukti filmavimą, sakydami, kad tada galės normaliai pasišnekėti. Vienu metu E. V., klastingai sėlindamas, bandė apeiti jį iš nugaros, o tai jam (apeliantui) leido suvokti, jog bus puolamas, nes toks E. V. elgesys jam priminė prieš jį nuo 2002 metų tebesitęsiančius nusikaltėlių išpuolius, todėl E. V. veiksmų išprovokuotas ir emociškai sutrikęs, išreiškė savo nuomonę, pavadindamas E. V. banditu, reikšdamas savo nuomonę visiškai neturėjo omenyje ginkluoto nusikaltėlio. Mano, kad banditais dažnai vadinami ir kostiumuoti savo pareigų nevykdantys ar darantys machinacijas veikėjai (pvz., yra girdėjęs taip vadinant Seimo narius, teisėjus, prokurorus ir kt., kurie neturi nieko bendro su ginkluotu nusikaltimu). Dėl to teigia, kad jo išreikšta nuomonė negali būti laikoma nusikaltimu, nes tokia nuomonė yra plačiai išplitusi. Tvirtina, kad taip pat turi būti vertinama ir tai, kokiomis aplinkybėmis tai įvyko. Nurodo, kad visą laiką stengėsi bendrauti normaliai, nors buvo provokuojamas ir įžeidinėjamas, bet nepasidavė E. V. provokacijai, kurią jis naudojo kalbėdamas telefonu bei antstolės kontoroje, nesigriebė dėl to smurto, bet turima vaizdo kamera stengėsi fiksuoti tokį įžūlų E. V. elgesį. Jis nieko neprovokavo. Į kontorą įėjus dviem asmenims, E. V. pradėjo elgtis dar agresyviau ir pradėjo jį (apeliantą) pulti, dengdamas kameros objektyvą pateiktu vykdomuoju raštu, bandė išjungti kamerą (tai galbūt ir pavyko), pradėjo spardyti. Visa tai yra užfiksuota vaizdo įraše, kuriame aiškiai matyti, kad E. V. jį puola, spardo, bando išplėšti kamerą, o jis šaukia, kad atėję žmonės iškviestų policiją. Nuo E. V. smūgių jis, griūdamas nugara ant priėmimo stalo, sudaužė priėmimo staliuko stiklinę apdailą. Griūvant išsijungus kamerai jo atžvilgiu iš E. V. ir kito asmens (kaip vėliau sužinojo, jog tai G. Š.), kuris šaukė, kad reikia atimti kamerą, pasipylė smūgiai rankomis ir kojomis. Teigia kad supranta, jog tiek kalbant telefonu, tiek atvykus į antstolės V. Š. kontorą, buvo tyčia provokuojamas savo garbę ginti fiziniu smurtu. Mano, kad su juo yra bandoma susidoroti dėl jo politinio požiūrio, kad bus išmestas iš savo namo, tai yra daroma, kad jis turėtų kuo daugiau problemų ir išlaidų, būtų sužlugdytas finansiškai bei nuolat bandoma jį išprovokuoti nusikalsti. Teigia, kad po jo atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo jis policijoje parašė pareiškimą, tačiau pareigūnai jam nedavė siuntimo pas teismo ekspertus, taip pareigūnai padarė pažeidimą, nes buvo akivaizdu, kad jis buvo sumuštas. Iš policijos nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių, ten jį apžiūrėjęs gydytojas išrašė medikamentų ir įtvarą stuburui. Teigia, kad po sumušimo jam skaudėjo visą kūną, didelį skausmą jautė dešinės krūtinės pusėje, todėl kitą dieną kreipėsi į savo šeimos gydytoją bei teismo medicinos ekspertą, sumokėjo už specialisto apžiūrą. Iš pareigūnų sužinojo, kad pagal jo pareiškimą ikiteisminis tyrimas nebus pradėtas. Mano, kad buvo padarytas pažeidimas, nes pareigūnai, neturėdami specialisto išvadų dėl sužalojimo, turėjo pradėti ikiteisminį tyrimą. Tvirtina, kad dėl neįgalumo jis neskaitė surašytų pareiškimų ir apklausų protokolų, nes tai jį vargino, po sužalojimo jautėsi prastai bei pasitikėjo pareigūnais, tačiau paaiškėjo, kad pareigūnai iškraipė jo žodžius. Iš prokurorės sužinojęs, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas, tikėjosi, kad byla pasieks teismą, ir jo skriaudikai bus nubausti. Jis antrą kartą kreipėsi pas medikus dėl specialisto išvados patikslinimo. Buvo nustebęs, kai jis iš nukentėjusiojo tapo kaltinamuoju, nors visa bylos medžiaga, faktai, aplinkybės, teismo medicinos ekspertizės išvados, nešališkų liudytojų parodymai, jo filmuota medžiaga akivaizdžiai rodė, kad jis yra nukentėjusysis. Nustebo sužinojęs, kad jo gydytojo F. B. parašytos išvados visiškai skyrėsi nuo tikrovės (gydėsi dėl krūtinės sumušimo, varginamų skausmų, gydytojas išvadose nurodė, jog gydėsi dėl peršalimo), todėl mano, jog būtina ištirti vaistus, kurie buvo skirti gydyti, ar vaistai buvo skirti peršalimui gydyti, ar dėl krūtinės ląstos sumušimo, bei būtina išreikalauti jo 2010 m. kovo mėnesio pradžioje darytas krūtinės ląstos rentgeno nuotraukas ir jų aprašus. Mano, kad G. V., prokurorė R. V. sufabrikavo bylą, jį apšmeižė, sutepė jo dorą vardą, vykdė teisinį persekiojimą ir kėlė įtampą jo ir jo šeimos gyvenime, jis patyrė daug finansinių nuostolių bei didelę neturtinę žalą, jis ir jo šeimos nariai patyrė psichologinius išgyvenimus, buvo pradėtas jo teisinis persekiojimas ne tik Lietuvoje, bet ir Airijoje, pareigūnai jį šnipinėjo, tikrino j migracijos maršrutus, turimą turtą, į anglų kalbą išvertė jam sufabrikuotu kaltinimus, jo asmens dokumentai nuolat buvo tikrinami, skenuojami, užlaikomi pasų patikros postuose. Mano, kad buvo ir yra klausomasi jo telefoninių pokalbių. Taip pat mano, kad antstolė V. Š. visa tai lėmė ir veikė kartu, nes padaryta, jog jis neturėtų pajamų – teismai priėmė sprendimus ne tik dėl jo, bet ir dėl jo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ skolų priteisimo (civilinės bylos Nr. 2-979-68/2009, Nr. 2-41-00380-2009-2, Nr. 2-10-68/2011), sprendimai buvo priimti už akių, jam nedalyvaujant posėdyje, buvo areštuotas jo įmonės bei jo šeimos turtas, o skolos išieškojimas buvo pateiktas antstolei V. Š.. Pastebi, kad bankas „(duomenys neskelbtini)“ (pagal keleto banko darbuotojų pasakymą), išieškojimą, pirmiausia, perduoda geranoriškai išieškoti skolą „(duomenys neskelbtini)“ skolų administravimo kompanijai ir, jeigu ši kompanija neatranda būdų geranoriškam skolos išieškojimui, tik tada yra kreipiamasi į teismą. Teigia, kad jo atveju bankas geranoriškai skolos neišieškojo, nesikreipė į bendrovę „(duomenys neskelbtini)“. Mano, kad skolos išieškojimas tai pačiai antstolei buvo pateiktas ne atsitiktinai. Teigia, kad neteisėtai yra areštuotos pajamos iš jo gaunamos 318,67 Lt pensijos, nes pagal CPK 668 straipsnio 1 dalį išieškojimas, negali būti vykdomas iš Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesio algos (MMA) neviršijančias pajamas. Taip pat atimtos iš jo visos pinigų sumos, kurios jam buvo priteistos iš jo skolininkų, kurie jam moka dėl smurtinių ir ginkluotų nusikaltimų padarytos žalos. Mano, kad viskas daroma sąmoningai, siekiant sužlugdyti, kad būtų atimamos beveik visos jo pajamos ir jis turėtų kuo daugiau išlaidų.

Skunde apeliantas teigia, kad Šiauliuose nerado nė vieno advokato, kuris apsiimtų jį ginti, todėl kreipėsi į advokatą A. V., kuris surašė prieš pat teismo posėdį pateiktą priešpriešinį skundą, su kuriuo jis pats nespėjo susipažinti. Susipažinęs su priešpriešiniu skundu buvo šokiruotas, nes skunde buvo surašyta tiesos neatitinkanti medžiaga, todėl nutraukė gynybos sutartį su A. V.. Mano, kad tai buvo daroma taip pat neatsitiktinai.

Nurodo, kad nepadarė jokių nusikaltimų, jam pateikti kaltinimai yra nepagrįsti ir niekiniai, nes nebuvo pateikta jokių jo nusikalstamą veiką, kuria yra apkaltintas, įrodančių faktų, aplinkybių ir įrodymų, išskyrus niekinį ir jokios teisinės galios neturintį E. V. iš gydytojo surašytą popierėlį. Teigia, kad jei E. V. tikrai būtų susižeidęs ranką, tai būtų ją susižeidęs tik todėl, kad būtent jis rankomis ir kojomis naudojo prieš jį (apeliantą) smurtą, kurio metu ir galėjo susižeisti ranką. Jo (apelianto) atžvilgiu naudoto smurto faktą patvirtina teismo medicinos ekspertizės išvados. Tvirtina, kad jis neapšmeižė nieko, ir jo išreikšta nuomonė, kurią E. V. pats ir išprovokavo savo elgesiu, negali būti traktuojama, kaip šmeižtas. Be to, jo filmuota medžiaga įrodo prieš jį įvykdytą nusikaltimą.

Atsikirtimu į E. V. ir G. Š. apeliacinius skundus nuteistasis V. P. prašo nuteistųjų E. V. ir G. Š. skundų reikalavimus atmesti.

Teismo posėdyje nuteistasis G. Š. ir jo gynėjas prašė tenkinti G. Š. ir E. V. apeliacinius skundu, o nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

E. V. ir G. Š. apeliaciniai skundai tenkintini, V. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl E. V. ir G. Š. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas), o nuosprendis dėl V. P. nuteisimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalies naikinamas ir byla nutraukiama esant pagrindui kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

Iš apeliacinių skundų matyti, jog nuteistieji ginčija kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas: E. V. ir G. Š. neigia sužaloję V. P., o nuteistasis V. P. skunde nurodo ne tik tai, kad buvo sužalotas, bet neigia šmeižęs ir įžeidęs E. V., todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Nuteistojo V. P. skundo argumentai, kad tiriant antstolės V. Š. kontoroje 2010 m. sausio 20 d. vykusio konflikto tarp V. P. ir E. V. aplinkybes, pareigūnai neteisingai užrašė jo parodymus, tyrėja bei ikiteisminį tyrimą atlikusi prokurorė suklastojo bylą (jį iš nukentėjusiojo padarė įtariamuoju), nenagrinėjami, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau pastebėtina, kad liudytojais apklausti policijos pareigūnai V. P., V. J., U. P. parodė, kad jie priėmė V. P. pareiškimą ir patikslinimą, surašė viską, ką jis pats jiems nurodė, be to, iš V. P. parodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme V. P. nurodė tokias pat įvykio aplinkybes, be to, V. P. pasirašė apklausų protokoluose, patvirtindamas, kad surašyta teisingai ir kad jis surašytus parodymus perskaitė. Be to, V. P. pagrįstai buvo pripažintas kaltinamuoju, nes jam buvo pareikštas kaltinimas priėmus teisme nagrinėti E. V. privataus kaltinimo skundą (1 t. 1–5, 12 b. l.). Pastebėtina, kad V. P. pareiškus toje pačioje privataus kaltinimo byloje priešpriešinį skundą, jis apylinkės teismo 2011-08-11 nutartimi buvo pripažintas ir nukentėjusiuoju, o E. V. ir G. Š. – kaltinamaisiais (1 t. 64–65 b. l.).

Dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo V. P.

Nuteistasis V. P. parodė, kad antstolės kontoroje prie jo priėjęs E. V. reiškė pretenzijas dėl filmavimo, maivėsi, provokavo, kišosi į jo ir antstolės kontoros darbuotojos pokalbį dėl dokumentų priėmimo, kad tuo metu, kai E. V. bandė ranka uždengti kameros objektyvą ir kai jis (V. P.) viena ranka bandė atstumti nuo savęs E. V., pastarasis kelis kartus jam spyrė, o priėjus ir G. Š., abu vyrai jį „daužė“ iš abiejų pusių, jis buvo susigūžęs, nes saugojo turimą kamerą, kad jam norint išeiti iš kontoros, jo nenorėjo išleisti, jis buvo prispaustas prie lango. Taip pat V. P. parodė, kad jam buvo sutrenktos dantenos, ir jis dėl jam padarytų sužalojimų kreipėsi pas medikus, nes skaudėjo petį, šonkaulius (1 t. 40–44, 50–54, 143–144 b. l., baudž. byla Nr. 40-2-00032-10 1 t. 16, 17, 110–113 b. l.).

Nors nuteistasis V. P. teigia, kad jam suduotus smūgius patvirtina jo darytas vaizdo įrašas, J. P., į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymai, specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys, tačiau kolegija nesutinka, kad minėti duomenys patvirtina, jog E. V. ir G. Š. sužalojo V. P..

Liudytoja J. P. parodė, kad ji nematė, kas vyko kontoroje, tačiau matė, kaip jos vyras norėjo išeiti iš antstolio kontoros, tačiau jam neleido E. V. ir G. Š., nes jie užspaudė duris, laikė V. P. prispaudę prie durų, kurios atidaromos į kontoros vidų, o vyrui išbėgus iš kontoros, ji matė V. P. veide sumušimo žymes, bėgo kraujas. Tačiau liudytojos J. P. parodymus paneigia ikiteisminio tyrimo metu E. V. ir liudytojo A. A. parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuoti duomenys (baudž. byla Nr. 40-2-00032-10 1 t. 152–157, 177–179 b. l.), nes šių procesinių veiksmų metu užfiksuota, jog antstolio kontoros durys atsidaro į lauką, o ne į kontoros vidų, kaip teigė liudytoja J. P.. Taip pat liudytojos J. P. parodymai, jog sėdėdama automobilyje ji matė, kas vyko antstolės kontoroje (t. y. kad E. V. ir G. Š. neleido jos vyrui išeiti iš kontoros), paneigti ikiteisminio tyrimo metu atlikto eksperimento duomenimis (baudž. byla Nr. 40-2-00032-10 1 t. 180 b. l.), iš kurių matyti, kad kviestiniai asmenys, sėdėdami skirtingose automobilio vietose, dėl tamsintų kontoros langų matė tik gėlę kairėje kontoros pusėje, kėdę už stiklo bei stalą. Taigi, liudytoja J. P. negalėjo matyti, kas vyksta antstolės kontoros viduje. Be to, pastebėtina, kad liudytoja J. P. yra V. P. sutuoktinė, t. y. suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, ji apie įvykio aplinkybes nebuvo iš karto apklausta (apklausta tik 2010-07-27, t. y. po įvykio praėjus pusmečiui), todėl liudytojos J. P., kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens, parodymais kolegija nesiremia, nes jos parodymų, jog E. V. ir G. Š. neleido V. P. išeiti iš antstolės kontoros, nepatvirtina jokie kiti įrodymai.

Vaizdo įrašas (baudž. byla Nr. 40-2-00032-10 1 t. 101–104 b. l.) patvirtina, kad V. P. į antstolės kontorą atėjo filmuodamas, kad kelis kartus jo buvo prašoma nebefilmuoti, tačiau V. P. nenutraukė filmavimo, pats su antstolės kontoros darbuotojais kalbėjo nepagarbiai, arogantiškai, pakeltu tonu, nekreipė dėmesio į tai, ką jam sakė antstolio kontoros darbuotojai, t. y. elgėsi netinkamai, taip provokavo antstolio kontoros darbuotojus. Liudytojos K. M.-G., I. G., V. Š. parodė, kad V. P. filmuojant buvo trikdomas kontoros darbas. Tai patvirtina ir tai, kad įvykio išvakarėse dėl V. P. filmavimo antstolės kontoroje buvo iškviesti policijos pareigūnai (liudytojas V. L. parodė, kad perspėjo V. P., jog, jei jis trukdys įstaigos darbui, bus pristatytas į policijos komisariatą, V. P. buvo nepatenkintas, pasipiktinęs, kad antstoliai nori atimti pinigus, jį sužlugdyti). Pažymėtina, kad nors antstolio kontora yra vieša vieta, tačiau ir tokioje vietoje asmuo privalo paisyti imperatyvių įstatymo normų, reglamentuojančių asmens teisę į atvaizdą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.22 straipsnio 2 dalis numato, kad asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai – fizinio asmens nuotraukos (jos dalies), portreto ar kitokio atvaizdo atgaminimas, pardavimas, demonstravimas, spausdinimas, taip pat pats asmens fotografavimas – yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba, jeigu fotografuojama viešoje vietoje, tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Taigi, V. P., nenutraukdamas filmavimo, ir nurodydamas, kad tą įrašą paviešins, bei jį iš karto po įvykio ir paviešinęs, nesilaikė CK 2.22 straipsnio reikalavimų, reglamentuojančių asmens teisę į atvaizdą. Iš vaizdo įrašo matyti, kad dėl tokio netinkamo V. P. elgesio E. V. ranka bei popieriaus lapu bandė uždengti kameros objektyvą ir taip nutraukti filmavimą, o V. P., viena ranka atstumdamas nuo savęs E. V., tebefilmavo toliau. Be to, vaizdo įraše nėra užfiksuota, jog G. Š. būtų puolęs V. P. ar atlikęs kitus neteisėtus veiksmus prieš V. P.. Vaizdo įraše matyti, kad E. V. bandant uždengti vaizdo kameros objektyvą, jis fiziškai kontaktavo su V. P., tačiau tai nelaikytina tyčiniu smūgių sudavimu, kaip skunde teigia V. P.. Taigi, V. P. pateiktas vaizdo įrašas nepatvirtina paties nukentėjusiojo V. P. parodymų, jog E. V. ir G. Š. tyčia jam sudavė smūgius. Taip pat smūgių sudavimo V. P. nematė ir kiti antstolio kontoroje įvykio metu buvę asmenys – K. M.-G., I. G., K. M.. Liudytoja K. M.-G. parodė, kad į kontorą atėjus V. P. ji pasišalino iš savo darbo vietos, nes nebenorėjo būti filmuojama, o sugrįžo, kai jau buvo sudaužytas stiklas, ir matė, kad V. P. buvo pasilenkęs, o šalia jo stovėję E. V. ir G. Š. jam nieko nedarė. Liudytoja I. G. parodė, kad sugrįžusi į kontorą ji prie laukųjų durų kampe pamatė stovintį V. P., kuris šaukė: „Gelbėkit, puola banditai“, o šalia jo stovėjo E. V. ir G. Š., bet nieko V. P. nedarė. Liudytoja K. M. parodė, kad ji po to, kai V. P. sukdamasis sudaužė stiklą, išsigandusi išbėgo iš kontoros ir nematė, kas toliau vyko, neprisimena, kad E. V. būtų sudavęs smūgius V. P., tik prašė V. P. patraukti į veidą kišamą kamerą. Taip pat ši liudytoja parodė nemačiusi, jog G. Š. būtų sudavęs smūgius V. P.. Taigi, šios liudytojos nematė, jog E. V. ar G. Š. būtų sudavę V. P. smūgius. Taip pat minėtos liudytojos parodė, kad tik atvykus policijos pareigūnams pastebėjo, jog V. P. kruvina burna, daugiau jokių sužalojimų jos nematė. Į įvykio vietą atvažiavę policijos pareigūnai R. Z., R. P., R. I. parodė matę V. P. kruvinomis dantenomis, dėl to suprato, kad jis gavo smūgį į veidą, be to, jiems pats V. P. nurodė, kad antstolio padėjėjas jam sudavė smūgį į veidą, kitų sužalojimų jie nematė, ir V. P. apie kitus sužalojimus jiems nesiskundė. Taigi, iš paminėtų liudytojų parodymų akivaizdu, kad jie matė tik kruvinas V. P. dantenas, tačiau tai nepatvirtina, kad dantenas V. P. sužalojo E. V. ar G. Š..

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. KG 18-96/10(04) nurodyta, kad V. P. kraujosruvos abiejuose žastuose ir krūtinės dešinės pusės sumušimas, sukėlęs lokalų skausmingumą, padaryti trimis smūgiais bukais kietais daiktais, šie sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai ir šiais sužalojimais V. P. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas J. Sakalas patvirtino savo pateiktą išvadą bei paaiškino, kad apžiūrint V. P. buvo nustatytos kraujosruvos dešiniame ir kairiame žastuose, sudarytos iš kelių smulkesnių kraujosruvų, kurios buvo susiliejusios, buvo violetinės spalvos, nepradėjusios žaliuoti ar gelsti, o atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu buvo susistumdymas, buvo griebiama už žastų, kraujosruvos galėjo atsirasti nuo suspaudimo pirštais. Taip pat ekspertas parodė, kad apžiūros metu V. P. veide jokių sužalojimų nebuvo, jis nesiskundė dėl veido ar galvos sužalojimų. Be to, ekspertas paaiškino, kad krūtinės skausmingumas V. P. tiek ligoninėje, tiek pas šeimos gydytoją buvo nustatytas tik pagal jo nusiskundimus, nesant jokių išorinių krūtinės ląstos sumušimo žymių. Ekspertas posėdyje paaiškino, kad krūtinės ląstos skausmingumas galėjo atsirasti kontaktuojant su buku kietu paviršiumi, tačiau šis kontaktas įvykio metu nebuvo stiprus, nes nebuvo lūžę šonkauliai, be to, V. P. po 2003 metais patirtos traumos turi padidintą jautrumą skausmui krūtinės srityje. Įvertinus šiuos teismo medicinos eksperto paaiškinimus ir atsižvelgus į tai, kad konflikto metu besistumdant E. V. ir G. Š. galėjo paimti V. P. už žastų ar prie krūtinės V. P. prispausdami kamerą, daroma išvada, kad E. V. ir G. Š. veiksmuose nėra būtino BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – tyčios sužaloti, nes atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra tik už tyčinį sveikatos sutrikdymą. Pastebėtina, kad baudžiamasis kodeksas nenumato atsakomybės asmeniui už neatsargų nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors liudytojai parodė matę kruvinas V. P. dantenas, tačiau nė vienas iš jų nematė, kad būtų suduotas smūgis V. P. į burnos sritį, be to, teismo medicinos ekspertas parodė, jog V. P. sužalojimais galvoje ar veide nesiskundė, tokių duomenų neužfiksuota ir medicininiuose dokumentuose. Pastebėtina, kad E. V. ir G. Š. nebuvo kaltinami V. P. padarę dantenų sužalojimą. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas neįvardijo konkrečių G. Š. atliktų nusikalstamų veiksmų, už kuriuos pastarasis yra nuteistas. Visuma šių byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų nepatvirtina, kad E. V. ir G. Š. tyčia sužalojo V. P., todėl apylinkės teismas neteisingai įvertino surinktus bei teisme ištirtus įrodymus ir todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl E. V. ir G. Š. kaltės padarius nežymų sveikatos sutrikdymą V. P.. Dėl to E. V. ir G. Š. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis naikinamas, ir E. V. bei G. Š. išteisinami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Išteisinus E. V. ir G. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, byloje pareikštas V. P. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Taip pat kolegija nenustatė, kad byloje liudytojais apklausti antstolės kontoros darbuotojai davė melagingus parodymus apie tiriamo įvykio aplinkybes, kaip teigia V. P.. Nepagrįstas ir V. P. skundo reikalavimas apeliacinėje instancijoje civiliniu atsakovu privataus kaltinimo byloje pripažinti antstolės V. Š. kontorą, be to, šis prašymas buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme (2 t. 88–89 b. l.). Be to, specialisto išvadoje (1 t. 115–117 b. l.) nurodyta, kad sveikatos sutrikdymo masto nustatymui neturi įtakos V. P. gydymo trukmė ar ankstesnių ligų, traumų liekamųjų reiškinių paūmėjimas, todėl nėra prasmės reikalauti iš Airijos ligoninės nuteistojo nurodytus medicininius dokumentus, tirti gyd. F. B. jam (V. P.) skirtus vaistus bei skirti byloje teismo medicinos ekspertizę dėl jo stuburo problemų.

Dėl šmeižimo ir įžeidimo

BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimas objektyviai pasireiškia aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimu laikoma tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas, t. y. tik melagingos informacijos skleidimas. Skleidžiama informacija turi neatitikti tikrovės bei turi būti žeminanti. Šmeižiant skleidžiama tokia informacija, kuri gali pakirsti žmogaus reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją.

V. P. pripažino E. V. pavadinęs banditu, tačiau neigė norėjęs taip jį įžeisti, nes išsakė tik savo nuomonę, be to, V. P. neigė šmeižęs E. V. įdėdamas vaizdo įrašą į internetą, nurodė, kad jis nemoka vaizdo įrašo įkelti į internetą, be to, teigė, kad vaizdo įrašo kopiją jis davęs žurnalistui. Tačiau tokius nuteistojo V. P. parodymus paneigia byloje esantys įrodymai.

Iš bylos matyti, kad vaizdo įrašas apie 2010 m. sausio 20 d. antstolės V. Š. kontoroje vykusį konfliktą tarp V. P. ir E. V., pavadinus jį „Egzekucija V. Š. antstolių kontoroje“, buvo paskelbtas interneto puslapiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (1 t. 156 b. l., 2 t. 6–7, 15–16, 17–20, 34, 35, 25 b. l.), Šiame vaizdo įraše užfiksuota, kaip V. P. ne kartą E. V. pavadino banditu. Žodis banditas reiškia plėšiką, galvažudį, ginkluotą plėšiką. Tiriamo įvykio metu E. V. dirbo antstolio padėjėju antstolės V. Š. kontoroje, jis neteistas, nebaustas administracine tvarka, darbdavių charakterizuojamas teigiamai, be to, joks plėšimas, panaudojant kokį nors ginklą, nebuvo padarytas. Taigi, internete patalpinus minėto įvykio vaizdo įrašą, kuriame E. V. vadinamas banditu, E. V. buvo šmeižiamas. Akivaizdu, kad paviešindamas vaizdo įrašą, kuriame V. P. E. V. ne kartą vadina banditu ir paviešintą medžiagą pavadindamas egzekucija, V. P. siekė E. V. paniekinti, pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą juo. Vaizdo medžiagą V. P. išpublikavo veikdamas tiesiogine tyčia, siekdamas viešai pažeminti E. V., kaip valstybės tarnautoją, sumenkinti jo, kaip antstolio padėjėjo vardą, todėl ši jo veika ne tik formaliai atitinka BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, bet ir pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį yra pasiekusi tokį pavojingumo laipsnį, už kurį kaltininkas traukiamas baudžiamojon atsakomybėn paskiriant įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Nors V. P. neigė minėtą vaizdo įrašą įkėlęs į internetą, nurodė, kad jis nemoka to daryti, tačiau tai paneigia paties V. P. parodymai taikinamojo posėdžio metu, kur jis pripažino interneto puslapyje patalpinęs minėtą vaizdo įrašą, teigdamas, jog „už teisybę reikia kovoti, todėl ir įdėjau tą įrašą į internetinį tinklalapį “ (duomenys neskelbtini)“, „aš įrašą įdėjau, nes užfiksavau nusikaltimą“ bei nurodė, kad įrašo iš interneto neišims (1 t. 10–11 b. l.). Be to, faktą, kad V. P. įrašą įdėjo į (duomenys neskelbtini) interneto svetainę, patvirtina UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštas, kuriame nurodyta, kad jų internetinėje svetainėje nuoroda į „(duomenys neskelbtini)“ tinklalapį, kuriame viešai publikuojama visiems prieinama vaizdo ir garso medžiaga, siužetą „(duomenys neskelbtini) rajono gyventojas antstolės padėjėją kaltina užpuolimu (video)“ paskelbė asmuo, prisistatęs V. P. (2 t. 2 b. l.). Be to, kad filmuotą medžiagą išpublikavo būtent V. P., patvirtina tai, kad interneto puslapiuose, kuriuose buvo įdėtas vaizdo įrašas, buvo nurodytas būtent V. P. elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini), kuriuo pats nuteistasis V. P. susirašinėjo ir su antstole V. Š., ir tokį adresą nurodė savo raštuose, siųstuose elektroniniu paštu apylinkės teismui, ikiteisminį tyrimą kontroliavusiai prokurorei R. V. (2 t., 10–14; 22, 103 b. l.). Pastebėtina, kad pats V. P. skunde nurodo, jog jo įmonės pavadinimas „(duomenys neskelbtini)“. Tokie duomenys, kaip elektroninis paštas ar įmonės pavadinimas, negali būti vienodi ir priklausyti keliems asmenims. Taigi, minėti duomenys patvirtina, kad vaizdo įrašą, kuriame E. V. šmeižiamas, vadinamas banditu, interneto puslapiuose paskelbė būtent V. P.. Pastebėtina, kad internete įdėto vaizdo įrašo komentaruose nurodyta, jog „ši medžiaga parduodama“, o tai rodo, kad iš tokio vaizdo įrašo V. P. siekė pasipelnyti, t. y. siekė materialinės naudos. Nepagrįstas V. P. argumentas, kad jis vaizdo įrašo kopiją davė pažįstamam žurnalistui, nes V. P. nenurodė jokių duomenų apie žurnalistą, kuriam, neva, davė vaizdo įrašą. Taip pat nėra pagrindo tikėti V. P. teiginiu, kad jis, vaizdo įrašą, iš karto po įvykio antstolės kontoroje, atidavęs policijos pareigūnams, jo nebeturėjo, nes apylinkės teisme liudytoja apklausta V. P. motina Z. P. patvirtino mačiusi vaizdo įrašą (2 t. 42–43 b. l.), o tai paneigia, kad V. P. nebeturėjo vaizdo įrašo, kurį jis teigė iš karto po tiriamo įvykio pateikęs policijos pareigūnams. Esant nurodytoms aplinkybėms apylinkės teismas V. P. parodymus, jog jis nepatalpino internete vaizdo įrašo, pagrįstai vertino kaip nuteistojo pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad V. P. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas pagrįstai, o jam paskirta 10 MGL dydžio bauda nėra aiškiai per griežta bausmė, nes yra švelniausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis, ir jos dydis artimas minimaliam.

Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. P., pavadindamas E. V. banditu, užgauliai jį pažemino. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatydamas minėtų V. P. veiksmų formalią atitiktį BK 155 straipsnio 1 daliai, neįvertino realaus nuteistojo V. P. padarytos veikos pavojingumo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, jei veika turi konkrečios nusikalstamos veikos požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ir nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinė nutartis Nr. 2K-421/2007). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad V. P. E. V. pavadino banditu konflikto metu, iš pykčio, tokiu epitetu neabejotinai įžeidė E. V., tačiau tokia V. P. veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis, būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė BK 37 straipsnio taikymo V. P. galimybės.

Remiantis BK 37 straipsniu, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Taigi, nors V. P. veiksmai atitinka BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Dėl to nuosprendžio dalis dėl V. P. nuteisimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį naikinama ir byla šioje dalyje nutraukiama, o iš V. P. priteistas E. V. neturtinės žalos atlyginimas mažinamas trimis šimtais litų, kadangi, dėl mažareikšmiškumo nutraukus bylą pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, laikoma, kad įžeidimu nebuvo padaryta esminė neturtinė žala.

Be to, nuosprendis tikslinamas, nes nurodydamas E. V. vardą, V. P. pavardę apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė rašybos klaidų – įvardijo juos E. V., V. P.. Šios klaidos ištaisytinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį, kuria E. V. ir G. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

E. V. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

G. Š. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

V. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nuosprendį V. P. atžvilgiu patikslinti ir ištaisyti nuosprendyje padarytas rašybos klaidas: V. P. suformuluotame kaltinime padarius BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką vietoj „E. V.“ nurodyti „E. V.“, aprašomojoje bei rezoliucinėje nuosprendžio dalyse vietoj „V. P.“ nurodyti „V. P.“.

Panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį dėl V. P. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį ir, pripažinus V. P. padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. P. paskirtos bausmės subendrintos pagal BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis.

Iš V. P. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 700 Lt.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos ir kasacine tvarka neskundžiamas.