Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, atstovui P. S.,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos atstovei R. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, A. A.) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį jai pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

6. Byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildina iš, jos nuomone, neteisėtų Valstybės veiksmų netinkamai į nacionalinę teisę perkėlus Direktyvos 7 straipsnio nuostatas ir tokiu būdu neužtikrinus, kad Kelionių organizatorius pateiktų pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Taip pat pareiškėja prašo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

7. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

8. Remiantis surinktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad: pareiškėja R. A. (buvusi Misevičiūtė (b. l. 7)), gimusi 1989-08-13, ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. A., gimęs 1989-06-01, su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014-10-28 sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003913 (toliau – Sutartis) dėl kelionės į Fuerteventure, kurios kaina 810,36 Eur (2 798,00 Lt/3,4528) (b. l. 3–4); visą Sutartyje nurodytą sumą pareiškėja sumokėjo 2014-10-27 pavedimu (b. l. 5); Departamento direktorius 2014-11-14 įsakymu Nr. V-256 sustabdė UAB „Freshtravel“ išduoto pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad ši bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus, galiojimą, o 2014-11-28 įsakymu Nr. V-274 šį pažymėjimą panaikino (b. l. 20–24); draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015-11-17 dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų R. A. išmokėjo 40,17 Eur (b. l. 6); Vilniaus apygardos teismas 2015-02-03 nutartimi UAB „Freshtravel“ iškėlė bankroto bylą (b. l. 64–66), o 2016-05-03 nutartimi pareiškėjos R. A. 810,36 Eur kreditorinį reikalavimą įtraukė į BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą (b. l. 67–89).

9. Pareiškėja pagal Sutartį už kelionę Kelionių organizatoriui sumokėtą ir Kelionių organizatoriui tapus nemokiam bei neįvykus kelionei negrąžintą sumą (770,83 Eur) vertintina kaip žalą, kuri, jos nuomone, atsirado dėl to, kad Valstybė netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnio nuostatas, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Atsakovė su tuo nesutinka.

10. Teismas nesutinka su atsakovės teiginiu, kad nagrinėjamu atveju jam nesuteikta teisė savo kompetencijos ribose, t. y. ginant pareiškėjos pažeistas teises, spręsti dėl Valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo tikslų, kurių nepasiekus, pareiškėja patyrė turtinę žalą. Šis atsakovės teiginys prieštarauja Europos Sąjungos (toliau – ES) teisei ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) formuojamai jos aiškinimo praktikai. Teisingumo Teismas, kurio sprendimais ir preliminariais nutarimais privaloma vadovautis (ABTĮ 4 straipsnio 3 dalis), yra ne kartą konstatavęs, kad: valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984-04-10 sprendimo byloje von Colson ir Kamann, 14/83, 15 p., 2008-04-15 sprendimo byloje Impact, C-268/06, 40 p.); valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. 2008-04-15 sprendimo byloje Impact 41 p.); būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal ES teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. 2008-04-15 sprendimo byloje Impact 42 p.); taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo daugiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl ES veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr. 1984-04-10 sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990-11-13 sprendimo byloje Marleasing, C-106/89, 8 p., 2004-10-05 sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, 113 p.); reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką ES teisės veiksmingumą (žr. 2004-10-05 sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr. 1991-11-19 sprendimo sujungtose bylose Francovich ir kt., C-6/90 ir C-9/90, 11 p., 2002-07-11 sprendimo Marks & Spencer, C-62/00, 25 p., 2004-10-05 sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 103 p.), o jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal ES teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą ES teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010-11-25 sprendimo byloje Fuß, C-429/09, 40 p.).

11. Šioje byloje kilusį ginčą, įvertinęs nurodytų ES teisės nuostatų ir jas aiškinančio Teisingumo Teismo praktikos kontekste, teismas nesutinka su atsakovės pozicija, kad, siekiant išspręsti kilusį administracinį ginčą, Turizmo įstatymą ir Seimo (kaip Valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus reiktų vertinti politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Nagrinėjamu atveju tai nėra daroma, todėl ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvas nėra pažeidžiamas.

12. Atsakovė teigia, kad pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai jos prašomo dydžio turtinę žalą, nes Sutartis nepasirašyta, o mokėjimo pavedimai, esą nepatvirtina, kad pareiškėja yra sumokėjusi Sutartyje nurodytą sumą. Šiame kontekste teismas pabrėžia, kad teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis). Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Surinktus įrodymus (žr. šio teismo sprendimo 8 punktą) įvertinus pagal vidinį įsitikinimą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjai už kelionę pagal Sutartį negrąžinta pinigų suma yra 770,18 Eur (t. y. 810,35 Eur - 40,17 Eur), todėl atsakovės teiginiai, kad pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai jos prašomo dydžio turtinę žalą atmestini.

13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, o pastarajai tapus nemokiai, numatyta kelionė suorganizuota nebuvo. Vadovaujantis Turizmo įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyva, nustatytais nemokiu tapusio kelionių organizatoriaus padarytų nuostolių atlyginimo juos patyrusiems turistams mechanizmais, pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už kelionę sumokėta suma (t. y. 810,35 Eur), o tik mažoji jos dalis (t. y. 40,17 Eur), todėl pareiškėjai už kelionę pagal Sutartį negrąžinta pinigų suma – 770,18 Eur (t. y. 810,35 Eur - 40,17 Eur) laikytina jos patirtais nuostoliais. Taigi Turizmo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino, kad pareiškėjai būtų atlyginti visi jos dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo patirti nuostoliai. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje turi būti įvertinta, ar šie pareiškėjos patirti nuostoliai gali būti laikomi žala, kylančia iš netinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę, ar nagrinėjamu atveju valstybės institucijos, į nacionalinę teisę perkeldamos Direktyvą, neveikė taip, kaip turėjo veikti, ir ar nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjos patirtų nuostolių ir netinkamo Direktyvos perkėlimo yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys.

14. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje. Teisingumo Teismas 2014-01-16 nutartyje Ilona Baradics ir kiti priimtoje (Byla C-430/13), kurioje buvo teikiamas prejudicinis sprendimas dėl Direktyvos išaiškinimo, be kita ko, nurodė, kad: pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr. 1996-10-08 Sprendimo Dillenkofer ir kt., C?178/94, C?179/94 ir C?188/94–C?190/94, Rink. p. I?4845, 34 ir 35 punktus) (žr. 2014-01-16 sprendimo Ilona Baradics ir kt. 32 punktą); Direktyvos 7 straipsnio nuostata iš esmės siekiama garantuoti, kad šio organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būtų užtikrintas vartotojo repatrijavimas ir jo sumokėtų pinigų grąžinimas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Dillenkofer byloje 35 ir 36 punktus) (žr. 2014-01-16 sprendimo Ilona Baradics ir kt. 33 punktą); minėtame Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 64 punktą) (žr. 2014-01-16 sprendimo Ilona Baradics ir kt. 38 punktą). Taigi iš nurodyto Direktyvos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtinto teisinio reguliavimo ir jį aiškinančio Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Direktyvoje įtvirtintų reikalavimų, susijusių su vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimu kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, tinkamas perkėlimas į nacionalinę teisę, tiesiogiai siejamas su konkrečiu rezultatu, t. y. realiu visų jo sumokėtų pinigų grąžinimu kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Taip pat matyti, kad valstybė nacionalinėje teisėje privalo įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas minėto rezultato pasiekimas, o tai, ar tinkamai Valstybė įvykdė pareigą perkelti Direktyvą į nacionalinę teisę, vertinama ad hoc (lot. esant konkrečiai situacijai), sprendžiant atskirus ginčus dėl konkretaus vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimo konkretaus kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju.

15. Direktyvos, inter alia (lot. be kita ko) jos 7 straipsnio nuostatos į nacionalinę teisę perkeltos Seimo priimtu Turizmo įstatymu, kuriame yra nurodyta, kad Direktyva yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas. Pareiškėja Sutartį su Kelionių organizatoriumi sudarė 2014-10-28, todėl nagrinėjamai bylai aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas tuo metu galiojusios redakcijos Turizmo įstatyme (2011-06-22 įstatymo Nr. XI-1496 redakcija, įsigaliojusi 2011-09-01 ir galiojusi iki 2014-11-01), kurio 8 straipsnyje buvo nustatyta:

„8 straipsnis. Kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimas

1. Kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti:

1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties;

2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.

2. Kelionių agentūros, kelionių agentai privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie jų nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti:

1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo visų ar dalies pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui;

2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės įvykdyti prievolių turistui, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui.

3. Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių, kelionių agentūrų ar kelionių agentų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai, kelionių agentūros ir kelionių agentai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo.

4. Kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra:

1) ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų;

2) kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.

5. Kelionių organizatoriaus, kuris pirmą kartą arba po vienų metų ar ilgesnio laikotarpio pertraukos vėl pradeda teikti kelionių organizavimo paslaugas, prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma negali būti mažesnė kaip 150 tūkstančių litų.

6. Kai turizmo paslaugų teikėjas vykdo kelionių organizatoriaus ir kelionių agentūros ar kelionių agento veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus veiklos praėjusių kalendorinių metų metines įplaukas vadovaujantis šio straipsnio 4 ar 5 dalimi.

7. Kelionių agentūrų ir kelionių agentų prievolių, atsirandančių šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.

8. Kelionių agentūros, kelionių agento, kurie pirmą kartą arba po vienų metų ar ilgesnio laikotarpio pertraukos vėl pradeda teikti paslaugas, prievolių, atsirandančių šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma negali būti mažesnė kaip 50 tūkstančių litų.

9. Draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimas arba finansų įstaigos laidavimas ar garantija turi galioti laikotarpiu nuo trijų mėnesių iki vienų metų nuo pirmos kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ar kelionių agento veiklos dienos. Tolesnis draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas Valstybiniam turizmo departamentui ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki turimo prievolių įvykdymo užtikrinimo dokumento galiojimo pabaigos.

10. Kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo laidavimo draudimu tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

11. Kelionių organizatoriai, kelionių agentūros, kelionių agentai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka privalo Valstybiniam turizmo departamentui pateikti šiame straipsnyje nurodytų prievolių įvykdymo užtikrinimo dokumentą ir turėti galiojantį kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ar kelionių agento pažymėjimą.“

16. Įvertinus nurodytą Turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, konstatuotina, kad juo Valstybė perkėlė Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Nepaisant to, kaip minėta, nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad Kelionių organizatorė ginčo laikotarpiu tapo nemoki, jos organizuota kelionė neįvyko, o Pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų. Vadinasi, nagrinėjamu atveju Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas buvo nepakankamas, juo neužtikrintas realus visų pinigų, kuriuos Kelionių organizatoriui sumokėjo pareiškėja, grąžinimas jam tapus nemokiu. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas akivaizdžiai patvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos atžvilgiu Sutarties sudarymo dieną galiojusios redakcijos Turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Valstybė pagrindinio Direktyvos tikslo nepasiekė. Todėl, teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju Valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

17. Teisingumo Teismas valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę praktiką suformavo 1991-11-19 sprendime sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos, kurioje Teisingumo Teismas nurodė, kad: atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis; valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (ES sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes. Ši praktika toliau buvo išplėtota 1996-03-05 Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie byloje, kurioje buvo prašoma Teisingumo Teismo konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą, ir kurioje Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

18. Kritiškai vertintina atsakovės ir Departamento pozicija, kad dėl visų neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo turi būti sprendžiama pareiškėjai reiškiant reikalavimus bankroto byloje, todėl jie neturi teisės į žalos atlyginimą. Teismas pažymi, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą (žr. anksčiau nurodytus Teisingumo Teismo sprendimus Andrea Francovich ir Brasserie bylose). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999-06-15 sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 punktą).

19. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, įvertinęs nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis nurodytu ES teisiniu reguliavimu ir jį aiškinančio Teisingumo Teismo suformuota praktika, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama pareiškėjos teisės į visišką pinigų, sumokėtų už keliones, grąžinimą kelionės organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti. Todėl pareiškėjai iš Valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos priteistina 770,18 Eur turtinės žalos atlyginimui.

20. Pareiškėja prašo priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pagal LVAT jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (žr., pvz., 2010-12-02 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011-12-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012-06-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei LVAT praktika, pareiškėjai iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017-05-23, todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 5 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjos skundą tenkinti.

Priteisti R. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 770,18 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt eurų, aštuoniolika centų) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017-05-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.