Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2021 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir, VSDFV Vilniaus skyrius, VSDFV VS) 2021 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti atsakovus iš naujo apsvarstyti prašymus ir priimti sprendimą grąžinti 6 540,21 Eur valstybinio socialinio draudimo permoką už 2020 metus.

Pareiškėjas skunde teigia, kad 2021 m. birželio 14 d. gavo VSDFV sprendimą (duomenys neskelbtini) netenkinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus (toliau kartu su VSDFV – atsakovai) sprendimo dėl prašymo gražinti socialinio draudimo permoką už 2020 m. Atsakovai sprendimus grindžia galimai Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravusiomis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSD įstatymas, Įstatymas) nuostatomis. Pareiškėjas dėl atsakovų sprendimų ir galimai neteisėto VSD įstatymo patyrė reikšmingos finansinės žalos. Pareiškėjas yra IT specialistas, dirbantis vadovaujamą darbą, skundui aktualiu laikotarpiu (nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.) darbo sutarčių pagrindu dirbo įmonėse: 1) (duomenys neskelbtini). Gavo 103 761,73 Eur draudžiamųjų pajamų; 2) (duomenys neskelbtini). Gavo 52 753,33 Eur draudžiamųjų pajamų. Iš viso 2020 m. pareiškėjas gavo 156 515,06 Eur draudžiamųjų pajamų. Nuo visų pajamų taikant 12,52 proc. tarifą buvo skaičiuojamos ir sumokėtos socialinio draudimo įmokos, kurios sudarė 19 595,69 Eur. 2020 m. pagal VSD įstatymą galiojo 84 VDU socialinio draudimo įmokų lubos, kurios sudarė 104 277 Eur. Taikant 12,52 proc. tarifą maksimali mokėtina socialinio draudimo įmokų suma būtų 13 055,48 Eur. Susidarė 6 540,21 Eur socialinio draudimo įmokos permoka, kuria, pareiškėjo nuomone, neteisėtai buvo apmokestintos jo gautos pajamos. Pareiškėjas, siekdamas susigrąžinti socialinio draudimo įmokos permoką, kreipėsi į VSDFV VS pateikdamas prašymą. VSDFV VS prašymą atmetė. Argumentavo 2020 m. galiojusio VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalies paskutiniu sakiniu, kuriame yra nustatyta, kad jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, VSD įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Kadangi 84 VDU lubų draudžiamosios pajamos nė vienoje iš pareiškėjo darboviečių nepasiekė, socialinio draudimo įmokos skaičiuotos nuo visų 2020 m. gautų pajamų. Pareiškėjas VSDFV VS sprendimą apskundė VSDFV. VSDFV skundą 2021 m. birželio 14 d. atmetė motyvuodama tais pačiais argumentais.

Pareiškėjas mano, kad atsakovai vadovavosi galimai Konstitucijai prieštaravusiu VSD įstatymu, neteisingai ir siaurai įvertino visas aktualias teisines aplinkybes bei netinkamai pritaikė aktualių teisės normų visumą. VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatytą 84 VDU pajamų sumą, nuo kurios toliau nebeskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos 2020 metais, pasiekė 2020 metų birželio mėnesį dirbdamas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nuomone, VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalies normoje (galiojusioje 2020 m.) nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek jame yra nustatyta, kad daugiau negu vieno draudėjo draudžiamiems asmenims socialinio draudimo įmokos nuo VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatytų sumų skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, galimai prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Galimai Konstitucijai prieštaravęs VSD įstatymas 2020 m. gruodžio mėn. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuotu pakeitimo projektu buvo pataisytas. Nauja VSD įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2021 m. sausio 1 d.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti.

VSD įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad socialinio draudimo įmokoms ir socialinio draudimo išmokoms teisingai priskaičiuoti Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – Registras) yra kaupiami duomenys apie apdraustuosius asmenis, jų draudėjus ir socialinio draudimo išmokų gavėjus. 2020 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 4 straipsniu patvirtintas vidutinio šalies darbo užmokesčio (VDU), taikomo apdraustųjų asmenų 2020 metų socialinio draudimo įmokų bazei skaičiuoti, dydis – 1 241,40 Eur. Taigi, VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje 2020 metų nustatyta socialinio draudimo įmokų bazė sudarė 104 277,60 Eur (84 × 1 241,40 Eur). Nuo 2021 m. sausio 1 d. VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nebeliko anksčiau galiojusios nuostatos, numačiusios, kad jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai, o pagal šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalį apdraustųjų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų socialinio draudimo įmokų bazė, grąžinamos apdraustiesiems asmenims iki kitų metų gegužės 31 dienos.

Pareiškėjas pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą dėl 2020 metais sumokėtų socialinio draudimo įmokų permokos grąžinimo nurodydamas, kad 2020 m. jo pajamų suma, nuo kurios yra sumokėtos socialinio draudimo įmokos, viršijo 84 VDU. Patikrinęs Registre esančius pareiškėjo socialinio draudimo duomenis, VSDFV Vilniaus skyrius nustatė, kad pareiškėjas, kaip asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, 2020 m. valstybiniu socialiniu draudimu buvo draudžiamas draudėjų (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, kad draudėjo (duomenys neskelbtini) apskaita yra vykdoma VSDFV Šiaulių skyriuje (nuo 2021 m. liepos 1 d. VSDFV Šiaulių skyrius yra prijungtas prie VSDFV Panevėžio skyriaus) bei į tai, kad, remiantis ginčui aktualios redakcijos VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostata, tuo atveju, kai asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas daugiau negu vieno draudėjo, kiekvieno draudėjo už asmenį priskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos (draudžiamosios pajamos), suma yra vertinama atskirai, VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjo prašymą dalyje dėl (duomenys neskelbtini) 2020 m. už pareiškėją priskaičiuotų draudžiamųjų pajamų vertinimo 2021 m. balandžio 22 d. raštu persiuntė VSDFV Šiaulių skyriui.

Pagal draudėjo (duomenys neskelbtini) VSDFV Vilniaus skyriui pateiktus socialinio draudimo duomenis, už 2020 m. Registre apdraustajam M. R. įrašytos 52 753,33 Eur draudžiamosios pajamos už 2020 m. birželio 1 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Kadangi nurodyta suma neviršijo 2020 m. maksimalios, t. y. 84 VDU sumos (104 277,60 Eur), VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. balandžio 22 d. raštu apie tai informavo pareiškėją ir nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti jo 2021 m. kovo 25 d. prašymą dėl socialinio draudimo įmokų už 2020 metus perskaičiavimo ir permokos grąžinimo. Fondo valdyba konstatavo, kad, atsižvelgdamas į VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostatas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai nevertino už pareiškėją draudėjo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gegužės 29 d. priskaičiuotų draudžiamųjų pajamų. VSDFV Vilniaus skyrius tinkamai pritaikė ginčui aktualias galiojančias VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) nuostatas, todėl pareiškėjo skunde nurodyti reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad, remiantis VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.), perskaičiuoti už pareiškėją, kaip apdraustąjį asmenį, apskaičiuotų ir sumokėtų VSD įmokų už 2020 metus nėra teisinio pagrindo. Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos yra įstatymus ir kitus teisės aktus vykdančios institucijos ir joms nesuteikta teisė kvestionuoti ir nevykdyti galiojančių įstatymų nuostatų. Todėl nors 2020 metais galiojęs Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas GPM bazės skaičiavimą siejo tik su mokesčio mokėtojo maksimalia Gyventojų pajamų mokesčio baze, jos neskaidant pagal darbdavius, tačiau VSD įstatymas nustatė papildomą sąlygą, kad VSD įmokos pagal VSD įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Šios papildomos sąlygos taikymas apskaičiuojant mokėtinas už 2020 metus VSD įmokas buvo nustatytas 2020 metais galiojusiame VSD įstatyme, todėl yra privalomas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2021 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimo (atsakymo) Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas prašo: 1) panaikinti VSDFV 2021 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. balandžio 22 d. sprendimą (atsakymą) Nr. (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti atsakovus iš naujo apsvarstyti prašymus ir priimti sprendimą grąžinti 6 540,21 Eur valstybinio socialinio draudimo permoką už 2020 metus.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas 2021 m. kovo 25 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą dėl 2020 metais sumokėtų socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo ir įmokų permokos grąžinimo nurodydamas, kad 2020 m. jo pajamų suma, nuo kurios yra sumokėtos socialinio draudimo įmokos, viršijo 84 VDU.

VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. balandžio 22 d. atsakymu informavo pareiškėją, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) pagal Įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2020 metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus 2020 metais skaičiuojamos nuo sumos, ne didesnės kaip 84 vidutinių darbo užmokesčių suma (104 277,60 Eur), o šią sumą viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Pažymėjo, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, kai asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal Įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai.

VSDFV Vilniaus skyrius atsakyme nurodė, kad, Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre turimais duomenimis, pareiškėjas yra draudėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apdraustasis. Patikrinus Registro duomenų bazėje įrašytą informaciją, nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo darbo užmokesčio suma pas draudėją (duomenys neskelbtini) neviršijo 84 VDU sumos, t. y. 104 277,60 Eur. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, atsakovas konstatavo, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2021 m. kovo 25 d. prašymo. Atsakovas atsakyme nurodė, jog draudėjas (duomenys neskelbtini) registruotas Fondo valdybos Šiaulių skyriuje, todėl pareiškėjo prašymas persiųstas minėtam skyriui.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. atsakymu, apskundė jį VSDFV, kuri 2021 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino ir konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimas atsisakyti grąžinti pareiškėjui socialinio draudimo įmokas dirbant pas du darbdavius yra pagrįstas, veiksmai atlikti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir jiems neprieštarauja. VSDFV nurodė, kad jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal Įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Nurodė, kad pareiškėjo uždirbtos 2020 metais pajamos pas kiekvieną draudėją atskirai neviršijo 84 VDU, todėl valstybinio socialinio draudimo įmokų pareiškėjas nėra permokėjęs.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. atsakymu ir VSDFV 2021 m. birželio 14 d. sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pareiškėjas savo skunde teismui taip pat prašė stabdyti administracinę bylą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priims nutarimą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą administracinėje byloje Nr. eI2-1127-595/2021 dėl iki 2020 m. gruodžio 31 d. galiojusios Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies redakcijos atitikimo Konstitucijai.

Taigi, ginčo teisiniams santykiams yra aktuali Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies 2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.

Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 29 d. kreipėsi su prašymu į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2022 m. liepos 7 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, TAR, 2018-12-20, Nr. 20974) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ tiek, kiek pagal ją darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turėjusio apdraustojo asmens, drausto daugiau negu vieno draudėjo, valstybinio socialinio draudimo įmokos turėjo būti skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2022 m. liepos 7 d. nutarime nurodė, kad pagal ginčijamoje Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ įtvirtintą teisinį reguliavimą 2019 ir 2020 metais vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai atitinkamai 120 VDU ir 84 VDU sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas viršijus nurodytas maksimalias sumas, tačiau tais pačiais 2019 ir 2020 metais daugiau negu vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai minėtas 120 VDU ir 84 VDU sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas tik tuo atveju, jeigu nurodytas sumas sudariusios ir jas viršijusios pajamos buvo gautos iš kiekvieno draudėjo atskirai, ir tik šioms iš atskiro (atskirų) draudėjo (draudėjų) gautoms nurodytas sumas viršijusioms pajamoms. Atsižvelgiant į tai, kad didesnis pajamų šaltinių skaičius nebūtinai reiškia didesnes (papildomas) pajamas, pažymėtina, kad ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai darbuotojai, gavę vienodo dydžio pajamas, privalėjo mokėti skirtingo dydžio socialinio draudimo įmokas dėl to, kad jų pajamos buvo gautos iš skirtingo skaičiaus pajamų šaltinių; tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti ir tokioms situacijoms, kai darbuotojai, gavę mažesnes pajamas, tačiau iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio, privalėjo mokėti didesnes socialinio draudimo įmokas nei darbuotojai, gavę didesnes pajamas, tačiau iš vieno pajamų šaltinio, kai tos pajamos viršijo įstatyme nustatytas maksimalias sumas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, t. y. kai pasiekus minėtas įstatyme nustatytas maksimalias sumas, jas viršijančiai pajamų daliai turėjo būti taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Pažymėjo, kad tarp vienodo dydžio pajamas iš tokių pat darbo santykių arba santykių, savo esme atitinkančių darbo santykius, gavusių apdraustųjų asmenų, draustų vieno draudėjo, ir asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, jų pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas aspektu nebuvo tokio pobūdžio ir tokios apimties teisinės padėties skirtumų, kad jų nevienodas traktavimas, neatsižvelgiant į, be kita ko, asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, gaunamų pajamų bendrą dydį, būtų objektyviai pateisinamas.

Konstitucinis Teismas 2022 m. liepos 7 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje nustatęs, jog socialinio draudimo įmokos darbuotojams, draudžiamiems daugiau negu vieno draudėjo, skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų maksimalių sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai, darbuotojų, draudžiamų daugiau negu vieno draudėjo, atžvilgiu įtvirtino kitokį, mažiau palankų socialinio draudimo įmokų skaičiavimo teisinį reguliavimą, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draudžiamiems vieno draudėjo, tarp šių vienodoje (panašioje) padėtyje esančių asmenų kategorijų nesant tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai pateisintų nevienodą jų traktavimą, taigi nepaisė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, taip pat pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio akto (jo dalies) pagrindu atsiradę padariniai yra teisėti. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo preziumuojama, kad tokios teisinės pasekmės (kaip antai pagal atitinkamą institucijos sprendimą, priimtą vadovaujantis šiuo teisės aktu (jo dalimi), asmuo įgijo tam tikras teises ar atitinkamą teisinį statusą arba asmeniui atitinkamu institucijos sprendimu nebuvo suteikta tam tikrų teisių ar atitinkamo teisinio statuso), atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (1 dalis); Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (2 dalis); visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu (3 dalis); neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (4 dalis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šiuo atveju, kaip minėta, pareiškėjas skunde teismui prašo panaikinti VSDFV 2021 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. atsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), priimtus iš esmės remiantis Įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija), kuri Konstitucinio Teismo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad VSDFV 2021 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. atsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) yra naikintini, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje tenkintinas.

Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti atsakovus iš naujo apsvarstyti (išnagrinėti) prašymus ir priimti sprendimą grąžinti 6 540,21 Eur valstybinio socialinio draudimo permoką už 2020 metus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, todėl neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o įpareigoja tik iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Taigi, teismas negali įpareigoti atsakovo priimti konkretų sprendimą – grąžinti pareiškėjui 6 540,21 Eur valstybinio socialinio draudimo permoką už 2020 metus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, tenkinus pareiškėjo pagrindinius reikalavimus dėl sprendimų panaikinimo, atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. kovo 25 d. prašymą.

Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai, teismo vertinimu, nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėja.

Pareiškėjas skunde prašo priteisti bylinėjimo išlaidas – 30 Eur žyminį mokestį. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, o 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Tenkinus pareiškėjo skundą, jo naudai iš atsakovo priteistinos 30 Eur bylinėjimosi išlaidos – žyminis mokestis.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. R. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. atsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prašymo grąžinti socialinio draudimo įmokas“.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo M. R. 2021 m. kovo 25 d. prašymą.

Pareiškėjo M. R., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, j. a. k. 191683350, priteisti 30 Eur (trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.