Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-01-06 · Byla Nr. ATP-11-195/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-06
Bylos Nr.
ATP-11-195/2014
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-10971-2013-5
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Artūras Šumskas
Nukentėjusysis
A. K.
Nuorašas
Administracinė byla Nr. ATP-11-195/2014Teisminio proceso Nr. 4-68-3-10971-2013-5Procesinio sprendimo kategorija: 41. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTI S2014 m. sausio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Šumskas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus, nukentėjusiosios A. K., nubaustosios V. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria pakeistas Lietuvos valstybinės darbo inspekcijos 2013 m. rugsėjo 5 d. nutarimas, kuriuo V. K. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 41 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą, buvo paskirta 2750 (dviejų tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimt) litų dydžio bauda, vadovaujantis ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatomis, paskirta nuobauda sumažinta ir paskirta 100 (vieno šimto) litų dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pripažintas kalta už tai, kad ji būdama darbdavio atstove – VšĮ (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotoja vykdymui, vykdančia darbdavio funkcijas A. K. atžvilgiu, neužtikrino, kad darbuotojai A. K. kasmetinės atostogos būtų suteiktos tais pačiais metais. Protokole nurodyta, kad tokiais veiksmais V. K. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 169 str. 1 d. ir jos veika kvalifikuota pagal ATPK 41 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcija išnagrinėjusi V. K. administracinio teisės pažeidimo bylą 2013 m. rugsėjo 5 d. nutarimu V. K. pripažino kalta pagal ATPK 41 str. 1 d. ir skyrė jai 2750 Lt dydžio baudą.

V. K. šį Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos nutarimą apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Vilniaus apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi paskirtą V. K. 2750 litų dydžio baudą, vadovaudamasis ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatomis, sumažino iki 100 litų, nurodydamas, kad padaryto pažeidimo pavojingumo laipsnis ir pobūdis yra nedidelis.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcija (toliau – Darbo inspekcija) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį ir priimti naują skiriant pažeidėjai baudą ATPK 41 str. 1 d. numatytos sankcijos ribose.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad teismas priėmęs sprendimą taikyti ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatas, nevertino fakto, kad V. K. nepripažino padariusi pažeidimą. Atkreipia teismo dėmesį, jog V. K. nesuteikė darbuotojai galimybės per darbo metus turėti kasmetinių atostogų, skirtų pailsėti ir darbingumui atgauti, todėl apelianto manymu, pažeidimo pobūdį bei pavojingumą reikia vertinti konkrečiame administracinės bylos kontekste. Apelianto teigimu, darbuotojui nesuteikiant kasmetinių atostogų tais pačiais darbo metais kėsinamasi į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą (49 str.) darbuotojų teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas.

Nukentėjusioji A. K. savo apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį ir palikto galioti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2013 m. rugsėjo 5 d. nutarimą nepakeistu.

Apeliantės teigimu, aplinkybės, kurių pagrindu teismas sumažino pažeidėjai paskirtos baudos dydį, nėra patvirtintos byloje surinktais įrodymais, todėl negali būti laikomas teisėtomis.

A. K. manymu, apylinkės teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ji viena augina mažametį vaiką iki 14 metų amžiaus, todėl nesavalaikis pasinaudojimas jos konstitucine teise į atostogas turi ypatingą reikšmę ir tai turėtų būti traktuojama kaip sunkinanti aplinkybė.

Nukentėjusioji nurodo, kad V. K., būdama darbdavio įgaliota, savo pareigas privalėjo vykdyti tiksliai pagal teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad V. K. ligi šiol nepripažįsta padariusi administracinį teisės pažeidimą.

Apeliantės nuomone, aplinkybė, jog V. K. pirmą kartą padarė teisės pažeidimą, negali būti priežastis skirti administracinės baudos dydį mažesnį nei nuobaudos vidurkis arba mažesnę nei numatyta ATPK 41 str. 1 d. sankcijoje. Apeliantės manymu, teismas neturi nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos taikant ATPK 30¹ str., kai bausmė vadovaujantis ankščiau paminėtu straipsniu švelninama tik ypatingais, išimtinais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai.

Šalies argumentai

Nubaustoji V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį bei Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2013 m. rugsėjo 5 d. nutarimą, nurodydama, kad jos veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties.

V. K. savo skunde nurodo, jog nebuvo nustatyta, kad VšĮ (duomenys nesklebtini) neteisingai skaičiuoja A. K. priklausančių kasmetinių atostogų trukmę ar kitaip pažeidžia jos teisę į kasmetines atostogas. Pažymi, jog poliklinikoje kasmetinės atostogos darbuotojams suteikiamos vadovaujantis VšĮ Karoliniškių poliklinikos direktoriaus 2010 m. vasario 9 d. įsakymu Nr.115-P patvirtinta Darbuotojų kasmetinių atostogų suteikimo tvarka. Nurodo, kad kasmetinės atostogos suteikiamos pagal iš anksto patvirtintą grafiką, kasmetinių atostogų grafikai sudaromi ir patvirtinami kiekvienų metų pradžioje.

Apeliantės teigimu, kadangi A. K. 2013 metų pradžioje buvo nedarbinga, o nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. kovo 15 d. naudojosi kasmetinėmis atostogomis, todėl padalinio vadovas T. S. į ją kreipėsi telefonu, norėdamas suderinti kasmetinių atostogų laiką. Pažymi, kad A. K. 2013 m. sausio 7 d. informavo padalinio vadovą, jog ketina atostogauti 85,75 kalendorinių kasmetinių atostogų dienas. V. K. taip pat nurodo, kad darbuotojai už 2012 - 2013 priklausė tik 36 kasmetinių atostogų dienos, kadangi ankstesnių laikotarpių kasmetines atostogas darbuotoja panaudojo iki 2013 m. kovo 15 d. Nurodo, kad padalinio vadovas T. S. 2013 m. sausio 9 d. pakartotinai kreipėsi į A. K. prašydamas suplanuoti jai priklausančias 36 kasmetinių atostogų dienas, tačiau į šiuos elektroninius laiškus A. K. neatsakė. Apeliantės nuomone, nesant darbuotojos nedviprasmiškai išreikšto pageidavimo dėl jai priklausančių 36 kalendorinių kasmetinių atostogų dienų paskyrimo, nėra galimybės, užtikrinti tinkamą teisės aktų laikymąsi. Apeliantė atkreipia teismo dėmesį ir į tai, kad 2013 m. gegužės 21 d. pateiktame darbuotojos prašyme išleisti ją atostogų nuo 2013 m. birželio 10 d., jame nurodyta kasmetinių atostogų pradžia nesutampa su 2013 m. sausio 7 d. prašyme nurodytu laikotarpiu, kas leidžia manyti, jog A. K. 2013 metų pradžioje neplanavo atostogų. Apeliantė nurodo, kad 2013 m. gegužės 21 d. prašymo ji negalėjo patenkinti, kadangi darbuotojos pageidaujamu atostogų laikotarpiu prašymo pateikimo dieną buvo užregistruoti pacientai, todėl nebuvo galimybės kitaip organizuoti asmens sveikatos priežiūros paslaugų pacientams suteikimo dėl suderintų kitų padalinio darbuotojų kasmetinių atostogų. Nubaustosios teigimu, 2013 m. birželio 25 d. raštu A. K. buvo pasiūlyta suplanuoti kasmetines atostogas nuo 2013 m. rugpjūčio 3 d., tačiau darbuotoja šį pasiūlymą ignoravo ir prašė suteikti jai atostogas nedelsiant.

Apeliantės teigimu, šiuo klausimu buvo konsultuotasi su Valstybinės darbo inspekcijos Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vyriausiuoju inspektoriumi V. S., kuris rekomendavo darbuotojos atostogų neišleisti, atnaujinti pacientų registravimą asmens sveikatos priežiūros paslaugoms bei kreiptis į darbo ginčų komisiją dėl darbo ginčo išsprendimo, t.y. darbuotojos įpareigojimo suplanuoti kasmetines atostogas. V. K. nurodo, jog tikėjosi, kad pasiūlytas elgesio modelis konkrečioje situacijoje yra teisingiausias.

Nubaustoji savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jos veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Pažymi, jog vienas iš būtinųjų subjektyviųjų administracinio teisės pažeidimo požymių – kaltė. V. K. taip pat pažymi, kad apylinkės teismo nutartyje nenurodyta, kuri kaltės forma įžvelgiama jos veiksmuose, be to, nėra įvertinti Darbo inspekcijos darbuotojo V. S. veiksmai bei jų įtaka jai.

Apeliantės teigimu, ji kaip darbdavio atstovas ėmėsi priemonių, kad būtų užtikrintas sklandus darbas suteikiant darbuotojams kasmetines atostogas, t.y. vadovaujantis sudarytu kasmetinių atostogų grafiku pacientai darbuotojams kasmetinių atostogų laikui neregistruojami. Pažymi, kad vadovaujantis įstaigoje nustatyta darbuotojų kasmetinių atostogų suteikimo tvarka, nebuvo prielaidų neregistruoti A. K. pacientų. Nubaustoji atkreipia teismo dėmesį, kad poliklinikoje dirba 400 darbuotojų, todėl kiekvieno jų prašymo gavimas įstaigoje yra rutininis dalykas. Pažymi, kad tik patenkintas prašymas sudaro pagrindą koreguoti darbo organizavimą pagal prašymo turinį. Apelinatės teigimu, A. K. nė vieno savo prašymo nesuderino su padalinio vadovu T. S., todėl nebuvo pagrindo jį tenkinti.

Atsiliepimas

Nukentėjusioji A. K. pateikė atsiliepimą į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos apeliacinį skundą, nurodydama, kad su skundu pilnai sutinka ir visiškai jį palaiko. Atsiliepime nukentėjusioji prašo tenkinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos apeliacinį skundą.

Nukentėjusioji A. K. pateikė atsiliepimą į V. K. apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį ir palikto galioti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2013 m. rugsėjo 5 d. nutarimą nepakeistu.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusioji nurodo, kad jos niekas neinformavo, jog ji nėra įrašyta į darbuotojų atostogų grafiką. A. K. pažymi, kad padavus prašymą 2013 m. gegužės 21 d. suteikti atostogas nuo birželio 10 d. 36 d. kasmetinių atostogų ir 13 d. nepanaudotų atostogų (už 2009-2010 darbo metus), V. K. užrašė „nesutinku“, nenurodydama jokių motyvų ar argumentų. Nukentėjusiosios teigimu, poliklinika teikia tikrovės neatitinkančius argumentus, kad atostogų jos negalėjo išleisti dėl pacientų, pažymi, jog pacientai 2013 m. birželio 10 d. buvo pradėti registruoti tik 2013 m. gegužės 28 d., kai nemotyvuotai buvo atsisakyta suteikti jai atostogas. A. K. savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad prašymą dėl atostogų pateikė prieš tris savaites, nepažeisdama poliklinikos direktoriaus 2010 m. vasario 9 d. įsakymo Nr.115-P patvirtintos tvarkos, prašymus pateikti prieš 14 dienų.

Šalies argumentai

Nukentėjusiosios teigimu, jos 2013 m. birželio 28 d. prašyme nebuvo reikalavimo suteikti atostogas nedelsiant, nurodo, kad ji tik priminė darbdaviui, jog jos darbo metai baigiasi 2013 m. rugpjūčio 5 d. ir prašė leisti pasinaudoti atostogomis tais pačiais metais. Pažymi, jog poliklinikos administracijos rezoliucija išleisti ją atostogų nuo 2013 m. rugpjūčio 3 d. buvo neįgyvendinta, be to, administracijos nurodymas atostogas pradėti nuo šeštadienio, dar kartą įrodo, kad darbdaviai elgiasi nesąžiningai.

Nuketėjusioji taip pat nurodo, kad užregistravus prašymą 2013 m. rugpjūčio 13 d. atostogoms nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d. dėl šio prašymo pacientų interesai nebūtų pažeisti, tačiau tik už registravus prašymą, pradėti registruoti pacientai, t.y. pasikartojo situacija kaip ir 2013 m. gegužės 21 d.

Nukentėjusiojo nesutinka su V. K. teiginiais, kad jos veiksmuose nėra kaltės, nurodydama, kad V. K. buvo darbdavio atstovas, todėl būtent ji priėmė galutinį vienasmenį sprendimą.

Atsiliepimas

Nubaustoji V. K. pateikė atsiliepimą į A. K. apeliacinį skundą, nurodydama, kad darbuotojos nurodyta aplinkybė, jog ji viena augina mažametį vaiką yra niekuo nepagrįstas teiginys. Pažymi, kad šis faktas nebuvo nustatytas nei pirmosios instancijos teisme, nei ikiteisminio tyrimo stadijoje, be to, pati A. K. nepateikė į bylą dokumentų patvirtinančių šį jos teiginį.

Atsiliepimu V. K. nesutinka su nukentėjusiosios A. K. tvirtinimu, jog pažeidimą ji padarė tyčia. Pažymi, kad A. K. neteisingai, nurodo, kad spręsdama jos atostogų klausimą ji konsultavosi tik su įstaigos teisininke. Nubaustosios teigimu, ji šiuo klausimu konsultavosi su Darbo inspekcijos specialistu, be to pažymi, kad Darbo inspekcijos konsultacija buvo tiksliai įvykdyta, o atlikus patikrinimą 2013 m. rugpjūčio 9 d. ir 2013 m. rugpjūčio 20 d. Darbo inspekcija poliklinikai reikalavimų, prieštaraujančių gautai konsultacijai nepateikė.

Atsiliepimu V. K. prašo A. K. apeliacinį skundą palikti nenagrinėtu arba atmesti kaip nepagrįstą ir patenkinti jos apeliacinį skundą.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus apeliacinis skundas tenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios A. K. apeliacinis skundus tenkintinas iš dalies.

Nubaustosios V. K. apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 41 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimą. Ši įstatymo nuostata yra blanketinė, todėl šiuo konkrečiu atveju, V. K. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41 str. 1 d. dėl to, kad pažeidė Lietuvos Respublikos DK 169 str. 1 d., kurioje nurodyta, kad jog už kiekvienus darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos tais pačiais darbo metais.

Pagal DK 169 str. 2 d. kai, nesudaroma kolektyvinė sutartis, kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių susitarimu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2010 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 115-P (su 2010 m. lapkričio 29 d. pakeitimais) buvo patvirtinta Darbuotojų kasmetinių atostogų suteikimo tvarka (toliau – Tvarka), kurios 1 punkte nustatyta, kad už kiekvienus darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos tais pačiais darbo metais. Vadovaujantis Tvarkos 5 punktu skyriaus atostogų grafiką sudaro skyriaus vedėjas (jį atstovaujantis ar pavaduojantis asmuo); darbuotojai pasirinkdami kasmetinių atostogų laiką, jį suderina su skyriaus vedėju (jį pavaduojančiu asmeniu), kuris užtikrina nenutrūkstamą darbą darbuotojo (darbuotojų) kasmetinių atostogų metu; jei darbuotojas nepasirenka kasmetinių atostogų laiko, šio darbuotojo atostogų laiką nustato skyriaus vedėjas (jį atstovaujantis ar pavaduojantis asmuo). Vadovaujantis Tvarkos 4 punktu kasmetinės atostogos darbuotojams suteikiamos pagal įstaigos direktoriaus įsakymu patvirtintus skyrių kasmetinių atostogų grafikus; atostogų grafikai tvirtinami kasmet iki einamųjų metų vasario 15 d. (b.l.76-77)

Patikrinus byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo abejoti dėl V. K. kaltės padarius pažeidimą numatytą ATPK 41 str. 1 d.

Kaip pagrįstai nurodė Vilniaus miesto apylinkės teismas V. K. vykdydama darbdavio funkcijas A. K. atžvilgiu, neužtikrino, kad nukentėjusiajai būtų suteiktos atostogos už 2013 m. tais pačiais metais. Tokia darbuotojos teisė kaip jai paminėta ankščiau yra nustatyta Tvarkos 1 punkte. Pažymėtina, jog ankščiau paminėta Tvarka neprieštarauja ir DK 169 str. reikalavimas, kurio 1 dalyje nurodyta, kad kasmetinės atostogos suteikiamos už kiekvienus metus tais pačiais metais.

Nors apeliaciniame nubaustosios V. K. skunde teigiama, kad padalinio vadovas T. S. kelis kartus kreipėsi į A. K. telefonu bei elektroniniu paštu, norėdamas suderinti kasmetinių atostogų laiką, o A. K. atsakė tik į pirmuosius elektroninius laiškus, todėl galutinai, jos kasmetinių atostogų laikas nebuvo suderintas, tačiau tokie apeliantės teiginiai, neatitinka nustatytų aplinkybių.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. K. darbo metai baigiasi rugpjūčio 5 d., todėl jai kasmetinės atostogos už paskutinius darbo metus turėjo būti suteikiamos iki rugpjūčio 5 d. Nustatyta, kad A. K. 2013 m. sausio 7 d., būdama nedarbingumo laikotarpyje, elektroniniu paštu savo skyriaus vedėjui nusiuntė prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo. Skyriaus vedėjas nurodė nukentėjusiajai pateikti naują prašymą dėl 36 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų, į ką atsakydama 2013 m. sausio 9 d. A. K. paprašė įrašyti į atostogų grafiką visas jai priklausančias atostogų dienas iš eilės nuo 2013 m. birželio 1 d. (b.l.15-16; 17). Tačiau 2013 m. vasario 15 d. poliklinikos administracijos patvirtintame atostogų grafike A. K. atostogos nebuvo numatytos. Nustatyta, kad 2013 m. gegužės 21 d. A. K. pateikė prašymą suteikti jai 36 kalendorines atostogų dienas nuo birželio 10 d., tačiau V. K. nesutiko išleisti A. K. kasmetinių atostogų. Poliklinikos administracija 2013 m. birželio 25 d. A. K. pasiūlė atostogas pasirinkti laikotarpiu nuo rugpjūčio 3 d., tačiau darbuotoja nesutiko su tokiu pasiūlymu, primindama, kad jos darbo metai baigiasi rugpjūčio 5 d. Ant A. K. 2013 m. birželio 28 d. prašymo dėl kasmetinių atostogų yra darbdavio atstovės, direktoriaus pavaduotojos klinikiniam darbui M. B. viza, jog atsižvelgiant į skyriaus darbo organizavimą ji sutinka išleisti kasmetinių atostogų A. K. nuo 2013 m. rugpjūčio 3 d. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. K. atostogos nebuvo suteiktos ir nuo rugpjūčio 3 d., nors darbuotoja nebuvo išreiškusi nesutikimo dėl kasmetinių atostogų suteikimo datos. Taigi, kasmetinės atostogos A. K. iki jos darbo metų pabaigos, t.y. iki 2013 m. rugpjūčio 5 d. suteiktos nebuvo.

Priešingai nei teigia nubaustoji savo apeliaciniame skunde, jog 2013 m. gegužės 21 d. A. K. pateikė prašymą išleisti ją kasmetinių atostogų nuo 2013 m. birželio 10 d., kad šiame prašyme nurodyta kasmetinių atostogų pradžia nesutampa nei su vienu 2013 m. sausio 7 d. prašyme nurodytu pageidaujamu kasmetinių atostogų laikotarpiu, A. K. savo 2013 m. sausio 7 d. prašyme nurodė pageidaujamų atostogų grafiką tarp kurių buvo nurodytas ir laikotarpis nuo 2013 m. birželio 1 d. iki rugpjūčio 3 d. Be to, A. K. 2013 m. sausio 9 d. elektroniniame laiške, kuris buvo adresuotas skyriaus vedėjui T. S. nurodė, kad visas jai priklausančias atostogų dienas jis gali įrašyti į grafiką nuo birželio 1 d. (b.l.17). Todėl apeliantės teiginys, kad darbuotoja su administracija nederino pageidaujamų atostogų laikotarpio, laikytinas nepagrįstu.

Negali būti pakankamu pagrindu laikyti, jog nubaustoji V. K. nepadarė jai inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo vien dėl jos nurodytos priežasties, kad ji konsultavosi su Valstybinės darbo inspekcijos Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vyriausiuoju inspektoriumi V. S., kuris jai rekomendavo darbuotojos atostogų neišleisti, atnaujinti pacientų registravimą asmens sveikatos priežiūros paslaugoms bei kreiptis į darbo ginčų komisiją. Pažymėtina, kad konsultacijos telefonu laikomos rekomendacinio pobūdžio ir jei tokios buvo, jos negali panaikinti ar sumažinti nubaustosios atsakomybės dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo.

Nors savo apeliaciniame skunde V. K. teigia, kad jos veiksmuose nėra nei tyčios, nei neatsargumo, tačiau pažymėtina, kad ji 2013 m. gegužės 21 d. A. K. prašymo netenkino nurodydama, jog laikotarpiui nuo birželio 10 d. A. K. buvo priskirti pacientai. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2013 m. birželio 10 d. masažai pas A. K. buvo pradėti registruoti 2013 m. gegužės 28 d., t.y. po prašymo T. S. pateikimo (b.l.51-57). Todėl sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad užregistruoti pacientai negali būti priežastis nesuteikti darbuotojui atostogų, kadangi būtent darbdaviui ir kyla pareiga organizuoti darbą bei darbuotojų atostogas taip, kad įstaigos darbas nenutrūktų, o ne priešingai, darbuotojui tektų pareiga derintis prie jam priskirtų pacientų.

Išanalizavus byloje esančią medžiagą laikytina, kad V. K. žinojo arba galėjo susižinoti apie A. K. planuojamas kasmetines atostogas ir darbą šiame skyriuje organizuoti nepažeidžiant darbuotojos teisių į jai priklausančias kasmetines atostogas. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad apylinkės teismas savo nutartyje nenurodė jos veiksmų kaltės formos taip pat nesudaro pagrindo naikinti nutartį ir priimti priešingą sprendimą. Konstatuotina, jog V. K. būdama darbdavio atstovė, direktoriaus pavaduotoja vykdymui, neužtikrino, kad darbuotojai A. K. kasmetinės atostogos būtų suteiktos tais pačiais metais, t.y. sąmoningai leisdama susidaryti tokiai situacijai, kad A. K. jos planuojamų atostogų metu jai būtų registruojami pacientai. Pažymėtina, kad darbdavys arba šiuo atveju darbdavio atstovas privalo organizuoti darbą bei darbuotojų atostogas taip, kad įstaigos darbas nenutrūktų, tačiau tai negali būti daroma pažeidžiant įstatymus arba teisėtus darbuotojų interesus.

Atmestinas kaip nepagrįstas V. K. skundo teiginys, kad A. K. nė vieno savo prašymo nesuderino su padalinio vadovu T. S., kadangi šis faktas prieštarauja byloje surinktai medžiagai. Kaip jau paminėta ankščiau T. S. 2013 m. sausio 9 d. elektroniniu paštu gavo pranešimą iš A. K. dėl jos pageidaujamų atostogų laikotarpio, be to, 2013 m. sausio 7 d. A. K. prašyme dėl kasmetinių atostogų laikotarpis nuo 2013 m. birželio 1 d. iki rugpjūčio 3 d. taip pat nurodytas kaip pageidaujamas atostogoms, tačiau ši informacija nebuvo perkelta ir patvirtinta į darbuotojų kasmetinių atostogų grafiką.

Atsižvelgus į apeliantės V. K. skunde išdėstytus motyvus konstatuotina, kad naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį, pagrindo nėra.

Darbo inspekcijos ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose keliamas administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas ir pažymima, jog šioje byloje nėra pakankamo pagrindo taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas. Apeliaciniuose skunduose prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą skiriant pažeidėjai baudą ATPK 41 str. 1 d. numatytos sankcijos ribose arba palikti galioti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2013 m. rugsėjo 5 d. nutarimą nepakeistu.

Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai, pavyzdžiui, veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan., galėtų būti pagrindu skirti ne sankcijoje numatytą, o švelnesnę nuobaudą. Nesant tokių ypatingų aplinkybių, mažesnė nei įstatymo numatyta už konkretaus administracinio teisės pažeidimo padarymą nuobauda negali būti skiriama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N1‑1396/2007, N17‑103/2007).

Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti ATPK 30¹ str. ir V. K. už pažeidimo numatyto ATPK 41 str. 1 d. skirti švelnesnę administracinę nuobaudą nei numatyta minėto straipsnio sankcijoje.

Pirmosios instancijos teismo nutarime nurodytos aplinkybės, kad V. K. ankščiau nebuvo bausta administracine tvarka, tai, kad nenustatyta sunkinančių aplinkybių bei tai, kad pažeidimo padarymo pobūdis ir pavojingumo laipsnis yra nedidelis gali būti įvertintos skiriant nuobaudą sankcijos už padarytą pažeidimą nustatytose ribose, tačiau jos nei visos kartu, nei kiekviena atskirai, nagrinėjamu atveju, nėra pakankamas pagrindas taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir įvertinus byloje surinktus duomenis, konstatuotina, kad nebuvo pagrindo skirti V. K. švelnesnės, nei normos sankcijoje nustatyta, administracinės nuobaudos. Dėl šių priežasčių apylinkės teismo nutartis keistina.

Darbuotojai nesuteikiant kasmetinių atostogų tais pačiais darbo metais pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 straipsnyje įtvirtinta darbuotojų teisė turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Pažymėtina, kad konstitucinių teisių pažeidimas yra visuomenės saugomas viešas interesas ir jam taikomas aukštas apsaugos lygmuo.

DK 229 str. nustatyta, kad darbdavys ir administracija privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių bei kitų teisės aktų reikalavimų, rūpintis darbuotojų poreikiais, todėl V. K. būdama darbdavio įgaliotas asmuo turėjo pareigą užtikrinti, kad nukentėjusiajai atostogos būtų suteiktos laiku pagal darbo kodekso ir VšĮ (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2010 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 115-P patvirtintos tvarkos reikalavimus.

Skiriant V. K. nuobaudą už ATPK 41 str. 1 d. padarytą pažeidimą atsižvelgtina į Vilniaus miesto apylinkės teismo nustatytas aplinkybes, t.y. į tai, kad nebuvo nustatyta V. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į tai, kad ji ankščiau administracine tvarka nebausta, tokį teisės pažeidimą padarė pirmą kartą. Taigi šių aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, jog V. K. tikslinga skirti minimalią ATPK 41 str. 1 d. sankcijoje numatytą minimalią baudą, todėl šiuo konkrečiu atveju keistinas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi paskirtas nuobaudos dydis. Būtent tokio dydžio nuobauda bus pasiekti tiek jos prevenciniai, tiek nubaudimo tikslai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 6 p.

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį pakeisti:

Panaikinti nutarimo dalį, kurioje taikant ATPK 30¹ str. V. K. paskirta 100 (vieno šimto) litų dydžio bauda.

V. K. už pažeidimo numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 41 str. 1 d. padarymą paskirti 500 (penkių šimtų) litų dydžio baudą.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Artūras ŠumskasNuorašas tikras: Artūras ŠumskasTeisėjas