Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Palubinskaitės, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko, Albino Čeplinsko,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. M. M. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-253-97/2010 pagal pareiškėjos I. M. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno rajono savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. D. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčijamu 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (b.l. 176-180, t. 1) Kauno rajono apylinkės teismas panaikino 2008 m. liepos 21 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą, reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog po O. D. mirties 1993 m. gegužės 30 d. palikimą pradėjusi turtą faktiškai valdyti priėmė A. V., atmetė, reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog O. D. ir A. V. buvo seserys, paliko nenagrinėtu, priteisė iš pareiškėjos valstybei 55,97 Lt teismo patirtoms išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti. Vertindamas reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį palikimo priėmimo pradėjus turtą faktiškai valdyti faktą, teismas nurodė, jog namų apstatymo ir apyvokos reikmenų perėmimas kartu su palikėju gyvenusio asmens nelaikytinas faktiniu palikimo priėmimu, be to, turto, į kurį pretenduoja pareiškėja - gyvenamojo namo, ūkinių pastatų bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės iki O. D. mirties jos vardu nebuvo įregistruotos, todėl pradėti šį turtą faktiškai valdyti buvo neįmanoma. Teismas taip pat nurodė, kad prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog O. D. ir A. V. buvo seserys, nesukurs jokių teisinių pasekmių, todėl jį nagrinėti nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, pagrįstą, procesines ir materialines teisės normas atitinkantį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Apeliacine tvarka keliamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo pradėjus turtą faktiškai valdyti fakto nustatymo. Kadangi palikimas atsirado palikėjai mirus 1993 m. gegužės 30 d., aptariamam teisiniam santykiui taikytinos 1964 m. CK nuostatos. Palikimo atsiradimo metu galiojusios redakcijos CK 587 str. 2-3 d. buvo numatyta galimybė priimti palikimą pradedant jį faktiškai valdyti per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Palikimo priėmimas vertintinas kaip vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis siekia perimti palikėjo civilines teises ir pareigas, įgyti nuosavybės teises į palikėjui priklausiusį turtą. Vadovaujantis CK 41 str., išskyrus konkrečiai įstatyme įvardintas išimtis, teisines pasekmes sukuria tik objektyvią išraišką turinti asmens valia. Kadangi CK 587 str. tokios išimties nebuvo, palikimo priėmimas negalėjo būti atliekamas tylėjimu ar neveikimu, palikimui priimti buvo būtini aktyvūs palikėjo veiksmai, nukreipti į teisės į paveldimą turtą įgijimą. Dėl nurodytos priežasties asmuo, reiškiantis reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo, privalo įrodyti, kad įpėdinis pradėjo šį turtą valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teises į paveldimą turtą. Nagrinėjamoje byloje savo reikalavimo pagrįstumą pareiškėja įrodinėja aplinkybe, jog po O. D. mirties jos turtą - laikrodį, nuotraukas, indų rinkinį, baldus - toliau valdė kartu gyvenusi A. V.. Ši aplinkybė nelaikytina įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjos nurodomą juridinę reikšmę turintį faktą. CK 587 str. 1 d. ir 574 str. buvo nustatytas teisinis reglamentavimas, pagal kurį namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina kartu su palikėju ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties gyvenusiems įstatyminiams įpėdiniams atskirai nuo palikimo, kuris šiaip į dalis neskaidomas, nepriklausomai nuo to, ar yra aukštesnės eilės įpėdinių. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog laikrodžio, nuotraukų, indų ar baldų, t.y. turto, priskirtino būtent namų apyvokos ir apstatymo reikmenims, tolesnis naudojimas juos pasiliekant sau po palikėjos, gyvenusios įpėdinės namuose, mirties, reiškė ne palikimo priėmimą, o šių konkrečių daiktų, atitekusių įpėdinei 574 str. pagrindu, perėjimą įpėdinės nuosavybėn. Įrodymų, jog A. V. būtų atlikusi kokius nors kitus veiksmus, susijusius su po palikėjos mirties likusių subjektinių materialinių teisių, susijusių su nuosavybės teisių į nekilnojamojo turto objektus atkūrimu, priėmimu, pareiškėja nepateikė. Pats faktas, jog iki mirties palikėja buvo kreipusis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jog po jos mirties ir toliau buvo sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, nesant duomenų, kad šio klausimo sprendimu rūpinosi A. V., neleidžia daryti išvados, kad A. V. šiomis mirusiosios teisėmis rūpinosi kaip savo, siekdama įgyti nuosavybės teises į turtą, į kurį pretendavo palikėja. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina visiškai priešingas aplinkybes. Byloje esantis 1998 m. rugsėjo 28 d. pareiškimas (b.l. 36, t. 1) rodo, jog praėjus 5 metams po palikėjos mirties pati pareiškėja nurodė priimanti palikimą, t.y. laikėsi pozicijos, jog palikimas nepriimtas. Be to, byloje esančios pažymos (b.l. 30-31, t. 1) patvirtina, jog palikėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo išspręstas po palikėjos mirties, palikėjai atiteko tik ketvirtadalis turto, į kurį ji pretendavo, likusi turto dalis lygiomis dalimis atiteko pareiškėjai, suinteresuotam asmeniui A. D. bei A. V.. Dėl nurodytų priežasčių net ir esant įrodymų, jog A. V. rūpinosi O. D. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimu (kaip minėta, tokie įrodymai į bylą nebuvo pateikti), tokie įrodymai patys savaime tepatvirtintų faktą, jog ji rūpinosi jai pačiai priklausiusių materialinių subjektinių teisių įgyvendinimu. Siekis mirusiosios teisėmis naudotis kaip savo tokiu atveju turėjo būti aiškiai išreikštas objektyvia forma, tuo tarpu jokių valinių veiksmų, patvirtinančių valios išraiškos faktą, įrodymų, kaip minėta, byloje nėra. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį palikimo priėmimo faktą.

Pareiškėja taip pat prašė nustatyti ir kitą juridinę reikšmę turinį faktą, jog A. V. ir O. D. buvo seserys. Šis faktas yra neatskiriamai susijęs su pareiškėjos nurodytu palikimo priėmimo faktu, laikytinas pastarojo fakto sudėties elementu, savaime nesukuriančiu jokių teisinių pasekmių. Tuo atveju, jeigu byloje būtų egzistavę įrodymai, patvirtinantys palikimo priėmimo faktą, palikėjos ir A. V. giminystės ryšio nustatymas būtų patvirtinęs A. V., kaip įstatyminės įpėdinės, statusą. Kadangi reikalavimas patvirtinti juridinę reikšmę turintį palikimo priėmimo faktą buvo atmestas kitais pagrindais, papildomai analizuoti giminystės ryšio nustatymo faktą teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo, todėl šį reikalavimą pagrįstai paliko nenagrinėtu, kaip nesukuriantį teisinių pasekmių (CPK 444 str. 1 d.).

Apeliacinį skundą atmetus iš pareiškėjos valstybei priteistinas apeliacinės instancijos teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos I. M. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 17,15 Lt apeliacinės instancijos teismo išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.