Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, Liudos Uckienės (pranešėja), Alvydo Barkausko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. U. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

Ieškovas, išsinuomodamas statinį, tikėjosi jį sutvarkyti ir naudoti pagal paskirtį bei vėliau dalyvauti privatizavime jį įsigyjant. Ieškovas visą sutarties galiojimo laiką aktyviai vykdė kooperacijos ir bendradarbiavimo pareigą, siekdamas gauti teisės aktų nustatytus leidimus atlikti turto rekonstrukcijos darbus, kad būtų likviduotas išsinuomoto turto avaringumas, tačiau atsakovas, kuris turi pareigą užtikrinti išnuomoto daikto naudojimą pagal paskirtį, per vykdomąją instituciją priima sprendimus dėl prašymų projektavimo sąlygų sąvadui gauti, leidimo rekonstrukcijai išdavimo, nevykdė bendradarbiavimo pareigos, nepagrįstai vilkino klausimo dėl statybos leidimo turto rekonstrukcijai išdavimo nagrinėjimą, neteisėtai pareikalavo atlikti žemės sklypo turto eksploatacijai formavimo procedūras, dėl ko galimybė naudotis turtu ieškovui papildomai buvo atimta 2 metams.

Ieškovas pripažįsta, kad išsinuomodamas turtą su trūkumais, prisiėmė jo naudojimo riziką ir taip pat iš dalies yra kaltas dėl negalėjimo naudotis turtu, todėl ieškovas patirtus nuostolius, atsižvelgiant į protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei kiekvienos sutarties šalių pareigos rūpintis ir bendradarbiauti vykdymą, mažina proporcingai kiekvienos šalies kaltei. Ieškovo nuomone, atsakovas yra kaltas dėl reikalavimo atlikti žemės sklypo formavimo darbus, kurie iki žemės sklypo nuomos sutarties pasirašymo truko 33 mėnesius (nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2010 m. balandžio), kas sudaro 57,89 procentus visos sutarties galiojimo termino (57 mėnesių). Dėl likusio sutarties galiojimo laiko (24 mėnesių) šalių kaltės procentą skirstant lygiomis dalimis, atsakovo kaltė dėl ieškovo negalėjimo naudotis išsinuomotu turtu sudaro 21,05 procento (100 proc. – 57,89 proc./2). Atsakovo kaltė, lyginant su ieškovo kalte, dėl ieškovui padarytos žalos sudaro 78,94 procentus, todėl atsakovas privalo atlyginti ieškovui 78,94 procentus sumokėtų nuompinigių, kas sudaro 45 654,99 Lt.

Be to, ieškovo teiginys, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojai atsisakė priimti ieškovo prašymą statinio projektavimo sąlygų sąvadui išduoti nėra pagrįstas jokiais leistinais įrodymais. Vilniaus miesto savivaldybės administracija veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl jei ieškovas manė, kad yra pažeistos jo teisės, jis galėjo įstatymų nustatytais terminais ir tvarka skųsti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmus ar neveikimą administraciniam teismui, tačiau ieškovas šia teise nepasinaudojo. Pagal CK 6.271 str., savivaldos institucijai civilinė atsakomybė nekyla vien iš bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, o tik tuomet, kai institucija veikė pažeidusi atitinkamas jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas veikė ne taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus ir Vilniaus miesto savivaldybės civilinė deliktinė atsakomybė nekyla.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ESMĖ.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Apelianto nuomone materialinės teisės normų pažeidimas pasireiškė netinkamų CK nuostatų, reglamentuojančią civilinę sutartinę atsakomybę, taikymu, nes, vertindamas civilinės sutartinės atsakomybės sudėtį - būtent kaltės objektyviąją pusę, teismas nurodė, kad kaltė pasireiškia teisės akto pažeidimu, o ne sutartinės nuostatos pažeidimu. Apeliantas pažymėjo, jog teisės aktai nesuteikia jam teisės vykdyti šių viešojo administravimo funkcijų - projektavimo sąlygų sąvado bei statybos leidimo išdavimo. Minėtas materialinės teisės pažeidimas suponuoja ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis) ir teisę į pagrįstą teismo sprendimo priėmimą pagal byloje pateiktus įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalis), pažeidimą. Teismas, apelianto nuomone byloje pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens civilinės deliktinės atsakomybės. Į bylą neįtrauktas asmuo yra biudžetinė įstaiga Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kurios išimtinei kompetencijai yra priskirtas projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo išdavimo klausimas. Net jeigu atsakovu byloje ir būtų buvusi biudžetinė įstaiga Vilniaus miesto savivaldybės administracija, teismas, vertindamas skirtingų civilinės atsakomybės rūšių taikymo klausimą ir kaltės laipsnį, turėjo griežtai atriboti civilinės atsakomybės taikymo sutarties šaliai - Vilniaus miesto savivaldybei, ir biudžetinei įstaigai - Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, apimtis - kaltės objektyviąją pusę ir laipsnį, lėmusius ieškovo nuostolių atsiradimą. Nustatęs, kad perduotas daiktas neatitiko sutarties sąlygų ir jo paskirties, ieškovas turėjo teisę reikalauti, kad nuomos sutartis būtų nutraukta prieš terminą, tačiau prašymą nutraukti nuomos sutartį prieš terminą ieškovas atsakovui pateikė tik 2010 m. birželio 30 d., t. y. praėjus beveik penkeriems metams nuo nuomos sutarties sudarymo ir likus trims mėnesiams iki nuomos sutarties pabaigos. Apelianto nuomone, ieškovas, negalėdamas naudotis išsinuomotu objektu pagal paskirtį, būdamas sąžininga ir rūpestinga šalimi, turėjo galimybę nutraukti nuomos sutartį dar 2005 m., tačiau to nepadarė. Teismas nevertino situacijos CK 6.485 straipsnio 5 dalies prasme, nekėlė klausimo, ar norint gauti naudos iš nuomos sandorio, buvo tikslinga sudaryti tokios būklės patalpų nuomos sutartį gana trumpam terminui, nevertino tikrųjų A. U. ketinimų bei elgesio po sutarties sudarymo, vadinasi, neatskleidė bylos esmės.

Nuomos sutarties 9.6 punktu nuomininkas A. U. pats įsipareigojo nuomotojo nustatyta tvarka sudaryti žemės nuomos sutartį, vadinasi, pareiga sudaryti žemės nuomos sutartį sutartyje buvo nustatyta pačiam ieškovui. Pažymėtina, jog teismas atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kaltę kildina iš CK 6.532 straipsnio 1 dalies reikalavimų, tačiau civiliniam procesui būdingas dispozityvumo principas, kuriuo vadovaujantis šalys ir kiti proceso dalyviai laisvai naudojasi jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Šis principas reiškia, kad teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, yra saistomas ribų, kurias apibrėžia šalių ir kitų proceso dalyvių pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas reikalavimų arba atsikirtimų pagrindas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, kada teismui leidžiama peržengti tas ribas. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsižvelgiant į CK 6.483 straipsnio 3 dalį, 6.532 straipsnio 1 dalies reikalavimus, atsakovas, perduodamas nuomininkui nekilnojamąjį daiktą (statinį) valdyti ir naudotis, kartu privalėjo išspręsti tiesiogiai nuo jo, kaip daikto savininko, priklausančius klausimus, kurie buvo būtini to daikto naudojimui, yra padarytos pažeidžiant materialinės teisės normos ir proceso dispozityvumo principą, rungimosi nagrinėjant civilinius ginčus teisme principą, šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas privalėjo išspręsti klausimus, būtinus daikto naudojimui, kadangi pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį valstybinės žemės nuomos sutartis sudaro valstybinės žemės patikėtinis, kuriuo nagrinėjamu atveju buvo Vilniaus apskrities viršininko administracija. Be to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik CK 6.532 straipsnio 1 dalimi ir neatsižvelgė į šio straipsnio 4 dalį, kuri numato, jog jeigu žemės sklypas, kuriame yra išnuomoti pastatai, statiniai ar įrenginiai, nuosavybės teise nuomotojui nepriklauso, tai tokių pastatų, statinių ar įrenginių nuoma be žemės sklypo savininko sutikimo leidžiama tik tais atvejais, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar žemės sklypo savininko ir pastatų, statinių ar įrenginių savininko sudarytai sklypo nuomos sutarčiai. Nagrinėjamu atveju nebuvo žemės nuomos sutarties, o sklypo subnuoma, jeigu būtų sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis tarp valstybinės žemės savininko ir atsakovo, negavus valstybinės žemės savininko sutikimo, prieštarautų CK 6.553 straipsnio 1 daliai.

Teismas, pripažindamas atsakovą kaltu, netinkamai taikė materialines teisės normas, kaltę siejo su kito subjekto - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, kuri nėra nuomos sutarties šalimi, veiksmais. Tuo tarpu atsakovas tinkamai įvykdė sutartinę prievolę ir ieškovas jokiais leistinais ir tinkamais įrodymais neįrodė nuomotojo, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės, kaltės.

Apelianto nuomone, ieškovas 2005 m. rugsėjo 30 d. nuomos sutartimi įsipareigojo

mokėti nuompinigius, žinodamas apie blogą nuomojamo turto būklę, prisiėmė turto naudojimo

riziką (CK 6. 485 str. 5 d.) ir prievolę mokėti nuompinigius, kurie jokiu būdu negali būti laikomi žala, atsiradusia dėl neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų. Be to, ieškovas turėjo tikslą ne rekonstruoti garažą, o jo vietoje pastatyti naują statinį, kas matyti iš ieškovo 2006-07-05 prašymo, teismas šių aplinkybių nevertino ir neatskleidė bylos esmės.

Ieškovas taip pat nesutiko su apelianto argumentu, jog teismas, konstatuodamas civilinės deliktinės atsakomybės taikymo pagrindą, pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens civilinės atsakomybės - biudžetinės įstaigos Vilniaus m. savivaldybės administracijos. Teismas vertino tik atsakovo Vilniaus m. Savivaldybės – kaip išnuomoto turto savininko veiksmus, kurie pasireiškė netinkamu nuomotojo pareigų vykdymu. Tuo tarpu Vilniaus m. Savivaldybės administracija, santykiuose su ieškovu, veikė kaip atsakovo atstovas, įgaliotas vykdyti iš sutarties kylančias pareigas. Vertinant tai, jog Vilniaus m. savivaldybė kaip juridinis asmuo savo teises įgyvendina tik per jai atstovaujančias institucijas, vykdydamas tarp ginčo šalių pasirašytą sutartį atsakovas taip pat turėjo visas galimybes rūpintis išnuomoto daikto tinkamumu per apeliantą atstovaujančius asmenis, kurie privalėjo garantuoti operatyvų ir greitą klausimo, dėl netinkamos kokybės išnuomoto daikto rekonstravimo, sprendimą. Iieškovas turėjo galimybę nutraukti sudarytą sutartį, tačiau įpusėjus prasidėjusiems procesams, ieškovui esant sąžiningam ir rūpestingam, nebuvo tikėtasi, jog toks elementarus garažo statinio rekonstrukcijos procesas užtruks beveik penkerius metus. Ieškovas vis dar turėjo viltį, jog dedant milžiniškas pastangas rekonstruoti statinį, bent dalį nuomos sutarties galiojimo ieškovui teks pasinaudoti išsinuomotu daiktu. Tik dėl atsakovo netinkamų pareigų vykdymo, t.y. neteisėto neveikimo, ieškovas prarado bet kokias galimybes tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir naudotis daiktu pagal paskirtį, o šių aplinkybių ieškovas sutarties sudarymo metu neturėjo ir negalėjo numatyti.

Žemės nuomos sutarties dalyku gali būti tik valstybinės ar privačios žemės sklypas, suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre. Atsakovas nors teigdamas, jog žemės sklypas po statiniu suformuotas nebuvo, visiškai nepagrįstai nurodo, jog ieškovui tiesiog pakako kreiptis į apskrities viršininką su raštu dėl žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo. Kadangi žemės sklypas po statiniu suformuotas nebuvo, ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu inicijuoti detalaus plano parengimą, kurį pagal galiojančius teisės aktus vykdo būtent atsakovą atstovaujančios institucijos. Kaip paaiškėjo, detalaus plano parengimo procedūra užtruko, nes žemės sklypas yra priskirtas Vilniaus m. senamiesčiui, kur formuoti naujus žemės sklypus yra sudėtinga ar netgi neįmanoma. Nors svarstymas Vilniaus m. savivaldybėje dėl detalaus plano parengimo vyko beveik du metus, žemės sklypas buvo suformuotas Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, neruošiant detalaus plano. Taigi, kaip matyti, du metus trukęs procesas, kuris sutrukdė ieškovui naudotis statiniu, nes be žemės sklypo valdymo dokumentų ieškovas neturėjo galimybės pasak atsakovo rekonstruoti statinį, atsakovui elgiantis sąžiningai ir rūpestingai, galėjo trukti apie 2-3 mėnesius, dėl ko ieškovas nebūtų patyręs esamos žalos. Nepagrįstas atsakovo teiginys, jog ieškovas pats vilkino leidimo turto rekonstrukcijos darbams atlikti išdavimo veiksmus, nepateikdamas prašymo projektavimo sąlygų sąvadui gauti. Pagrįsta teismo išvada, jog ieškovas atliko visus būtinus nuo jo priklausančius veiksmus, siekiant pradėti naudoti išsinuomotą turtą pagal jo paskirtį, teismas pagrįstai konstatavo atsakovo, kuris visuose sutartiniuose santykiuose, įskaitant ir ginčo santykius, veikė ir veikia per atstovaujamąją instituciją - Vilniaus m. savivaldybės administraciją - kaltę.

.

Motyvuojamoji dalis

IV APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl nuomotojo atsakomybės už daikto trūkumus, kurie trukdė nuomininkui pagal paskirtį naudotis išsinuomotu daiktu.

Šalys 2005 09 30 buvo sudarę savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 1985, pagal kurią atsakovas 5 metams (nuo 2005 10 10 iki 2010 10 10), bet neilgiau nei kaip iki išnuomoto turto įtraukimo į privatizavimo programą (sutarties 6 punktas), išnuomojo ir perdavė ieškovui naudoti sandėliavimui ir garažui ilgalaikį materialųjį turtą – garažą, esantį K. K. g., Vilnius, unikalus Nr., o ieškovas įsipareigojo atsakovui mokėti kas mėnesį 1015,80 Lt dydžio nuompinigius. Sutarties 4 punktas numatė jog nuomininkui pagerinusiam išnuomotą turtą (atlikus paprastąjį ar kapitalinį remontą ir/ar rekonstrukciją už pagerinimą neatlyginama. Sutarties 7 punktas numatė jog nuomininkui draudžiama išpirkti nuomojamą ilgalaikį materialųjį turtą. Jis gali dalyvauti turtą privatizuojant Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo pagrindais. Sutartis taip pat įpareigojo nuomininką (ieškovą) nustatyta tvarka sudaryti žemės nuomos sutartį (9.6. punktas), tačiau draudė be išankstinio nuomotojo sutikimo pagerinti turtą - atlikti remontą arba rekonstravimo darbus (10.2 punktai). Sutarties 16 punktas nustatė jog pasibaigus šios sutarties terminui su nuomininku tvarkingai vykdžiusiu sutartyje prisiimtas pareigas, sutartis gali būti atnaujinama.

Taigi, ginčas byloje yra kilęs iš negyvenamųjų patalpų nuomos santykių, dėl nuomotojo pareigos perduoti tinkamos kokybės daiktą nuomininkui. CK 6.483 straipsnio 1 dalis numato nuomotojo pareigą perduoti nuomininkui sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą. Nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą. Tačiau minėto straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad nuomotojas neatsako už tuos daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sudarydamas sutartį. Pagal CK 6.485 straipsnio 5 dalį nuomotojas neatsako už tuos išnuomoto daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sutarties sudarymo metu arba apie kuriuos nuomininkas turėjo žinoti, arba kuriuos nuomininkas galėjo pastebėti be jokio papildomo tyrimo sutarties sudarymo ar daikto perdavimo metu, tačiau jų nepastebėjo dėl savo paties didelio neatsargumo.

Ieškovas savo ieškinį iš vienos pusės remia aplinkybe jog dėl atsakovo (nuomotojo) kaltės negalėjo pradėti naudotis išsinuomota patalpa pagal paskirtį, iš kitos pripažįsta jog gerai žinojo apie nuomojamo pastato avarinę būklę ir netinkamumą naudoti pagal paskirtį, nes jo gyvenamoji vieta yra šalia, bet tikėjęsis savo lėšomis jį rekonstruoti, pritaikydamas sandėliavimo paskirčiai, o vėliau privatizuoti. Tačiau tokiems jo nurodomiems lūkesčiams akivaizdžiai prieštarauja sutarties, kurią jis pasirašė, turinys, nes sutartyje nenumatyti jokie nuomotojo įsipareigojimai šia linkme. Atvirkščiai visus pagerinimo darbus ieškovas galėjo atlikti tik nuomotojui leidus, sutartis numatė galimybę nuomotojui (atsakovui) ją nutraukti, bet kada, įtraukiant objektą į privatizavimo programą, sutartis nenumatė jokių lengvatų ar įskaitymų nuomininkui, nuomotojui (patalpų savininkui) nusprendus privatizuoti nuomos objektą, nepaisant jo įdėtų lėšų į turto pagerinimus. Taigi, visą riziką susijusią su patalpų būkle jų perdavimo - priėmimo metu, su investicijomis į nuomos objektą bei nuomos trukme pagal sutarties sąlygas prisiėmė nuomininkas (ieškovas). Kaip jau minėta pagal CK 6.485 straipsnio 5 dalies nuostatas nuomotojas neatsako už tuos išnuomoto daikto trūkumus, apie kuriuos nuomininkas turėjo žinoti, arba kuriuos nuomininkas galėjo pastebėti be jokio papildomo tyrimo sutarties sudarymo ar daikto perdavimo metu, tačiau jų nepastebėjo dėl savo paties didelio neatsargumo. Kad nuomos objekto trūkumai (negalimumas juo naudotis pagal paskirtį) buvo akivaizdūs ir jų nebuvo galima nepastebėti jo priėmimo - perdavimo metu matyti ir ieškovo iniciatyva 2005 10 18 atlikto pastato būklės tyrimo, pasėkoje surašyto akto Nr.5/118 (t.1,b.l. 16-30), kuriame konstatuota avarinė pastato būklė.

Byloje taip pat nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovui 2005-11-30 Vilniaus miesto savivaldybė išdavė leidimą rengti patalpoms pagerinti reikalingus projektavimo dokumentus ir darbų sąmatą (b.l. 32), įgaliojimas atstovauti Vilniaus miesto savivaldybę, pateikiant prašymus Vilniaus miesto savivaldybės vardu, gaunant dokumentus ir pažymas, reikalingas ieškovui išnuomotam garažui rekonstruoti, buvo išduotas tik 2010-06-14 (t.1, b.l. 64), sutikimą sudaryti žemės nuomos sutartį davė tik 2010-02-08 (b.l. 46-51), valstybinės žemės nuomos sutartis su ieškovu pasirašyta 2010-04-29, t.y. likus pusei metų iki garažo nuomos sutarties galiojimo pabaigos (t.1,b.l. 54-55). Tačiau pažymėtina, kad ginčo nuomos sutartis nenumatė jokių nuomotojo įsipareigojimų nuomininkui šiais klausimais, nebuvo nustatyta jokia nuomotojo atsakomybė. Kaip nebuvo numatyti ir jokie suminėtų veiksmų atlikimo terminai ir atsakomybė dėl jų nesilaikymo. Ieškovas gi sutarties sąlygų nekvestionavo, nei jos vykdymo, nei kreipimosi į teismą metu, pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalies nuostatas teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Ieškovas teigė sutartį nutraukęs po to kai pamatė jog faktiškai neturės galimybių pradėti naudotis išsinuomotu turtu, nes nuomos sutartis baigia galioti 2010-10-10. Tačiau iki pat 2010-06-30 kai padavė prašymą nutraukti nuomos sutartį, jis jokių pretenzijų atsakovui nekėlė, mokėjo nuomos mokestį, neskundė atsakovo ir jo organų veiksmų administracine tvarka, kas leido atsakovui tikėtis jog sutarties sąlygos nuomininką tenkina. Be to pažymėtina jog ieškovas pagal ginčo sutarties 16 punktą turėjo teisę sutartį atnaujinti CK numatyta tvarka, tačiau nebandė šia galimybe pasinaudoti. Toks atsakovo elgesys leidžia daryti tikėtiną išvadą jog ieškovas tiesiog prarado suinteresuotumą ginčo objektu tapusiomis patalpomis ir dėl to sutartį nutraukė.

Sutarties 16 punkto sąlyga atitinka atsakovo į bylą pateiktų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 07 14 sprendimu Nr. 1-467 (t.1, b.l. 343-346) patvirtintų Negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos viešojo, uždarojo ir ne konkurso būdu nuostatų 16-18 punktų numatančių sutarties termino pratęsimo galimybę ir terminus turinį.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį netinkamai vertino pateiktus įrodymus bei taikė materialines teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą ir apeliacinį skundą šioje dalyje tenkina.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens civilinės atsakomybės - biudžetinės įstaigos Vilniaus m. savivaldybės administracijos atmestinas kaip nepagrįstas. Bylos nagrinėjimo dalyku buvo Vilniaus m. Savivaldybės veikiančios kaip išnuomoto turto savininkas ir nuomos sutarties šalis, veiksmai. Atitinkamai Vilniaus m. Savivaldybės administracija, santykiuose su ieškovu, veikė kaip atsakovo atstovas, įgaliotas tam tikras funkcijas atlikti asmuo, kaip institucija, per kurią Vilniaus miesto savivaldybė, kaip juridinis asmuo, įgyvendina savo teises ir pareigas tam tikroje srityje. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovė reikalautų įtraukti į bylą Vilniaus m. savivaldybės administraciją. Bylą kasacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausias teismas remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 15, 17, 27 punktais ir Valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo juo ir disponavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktu numatančiu kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, vadovaujantis įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba, konstatavo jog absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nustatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte byloje nenustatyta.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

NUSPRENDĖ:

2011 m. sausio 24 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.