Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Valitekas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1114-513/2014, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Valitekas“ iškelta bankroto byla pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1.Teismui pateikta 2013-05-16 Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 180, jos priedai bei susitarimai neįrodo, kad UAB „Valitekas“ 2013 metų balanse nurodoma kaip per vienerius metus gautina 4 014 279 Lt suma yra realus įmonės turtas. Nepateikus išsamaus debitorių sąrašo, nėra galimybės įvertinti minėtų sumų išieškojimo realumo. Atsakovui nepateikus jokių objektyvių duomenų apie balanse nurodyto turto vertę pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įmonė faktiškai turi turto tik už 41 494 Lt.

2. Atsakovas neįrodinėja realios ūkinės veiklos vykdymo ar iš jos gaunamo pelno. Iš atsakovo pateikto DNB banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2010-06-19 iki 2014-05-28 matyti, kad 2013 metais į sąskaitą gauta 487 Lt pajamų, per laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-05-21 gauta 2 194,91 Lt, kurie buvo nurašytos antstolės. Už laikotarpį nuo 2014-04-24 iki 2014-04-25 gauta 1 433,24 Lt pajamų, o už laikotarpį nuo 2014-05-07 iki 2014-05-08 gauta 573,67 Lt. Vadinasi, bendrovės mėnesinės pajamos 2013 metais sudarė 40,58 Lt, o 2014 metais – 840,36 Lt. Vien VSDFV biudžetui kas mėnesį bendrovė privalo sumokėti vidutiniškai po 1 500 Lt. Tai, kad 2013 metais kelis kartus valstybinio socialinio draudimo įmokos buvo sumokėtos neįrodo, jog atsakovas realiai siekia ar gali atsiskaityti su ieškovu.

3. Atsakovui sutinkant, kad 2014-04-10 Operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. 461-69 surašyta susipažinus su visais įmonės finansiniais dokumentais, jis turi sutikti ir su joje pateikta išvada, kad bendrovė neturi galimybių išsiieškoti debitorinių skolų.

4. Teisės įgyvendinimas negali būti laikomas piktnaudžiavimu. Piktnaudžiavimas teise pripažįstamas, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal paskirtį. Bankroto bylos inicijavimo metu buvęs atsakovo įsiskolinimas socialinio draudimo fondo biudžetui tik didėja, 2041-06-10 duomenimis, jis išaugo iki 96 855,02 Lt.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, nesutinka su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl apelianto mokumo ir jo ūkinės komercinės veiklos perspektyvų. Įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės normų ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų bei jomis įtvirtintų taisyklių pažeidimo nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Remiantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies nuostatomis, bankroto byla iškeliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę.

Dėl įmonės mokumo vertinimo

Iš apelianto pateikto 2014-03-20 nepatvirtinto balanso už 2013 metus bei iš VĮ Registrų centrui pateikto įmonės balanso už 2013 metus (CPK 179 str. 3 d.), kurių duomenys yra identiški, nustatytina, kad įmonė deklaruoja turinti turto už 4 051 245 Lt, o kaip didžiąją jo dalį nurodo per vienerius metus gautiną 4 024 491 Lt sumą. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 1 695 081 Lt. Taigi esminę įmonės turimo turto vertę sudaro trumpalaikis turtas - per vienerius metus gautinos 4 024 491 Lt debitorinės skolos. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas vertino ir rėmėsi įmonės balanso už 2012 metus duomenimis (bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pateiktas tik preliminarus ir nepatvirtintas balansas už 2013 metus), neleidžia spręsti, jog dėl to buvo neteisingai nustatytas atsakovo įmonės mokumas, nes tiek 2012 metų, tiek 2013 metų balanse įmonės turtas ir kreditoriniai įsipareigojimai skiriasi neženkliai (2012 metais turtas - 4 071 883 Lt, o įsipareigojimai -1 619 865 Lt; 2013 metais turtas - 4 051 245 Lt, įsipareigojimai - 1 695 081 Lt). Taigi pagal aktualius duomenis įmonės balanse įvardijamas turtas šiek tiek sumažėjo, o įsipareigojimai šiek tiek padidėjo.

Byloje kyla ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas, bankroto įstatymo normų aspektu pasisakydamas dėl apelianto įmonės mokumo (turimo turto ir kreditorinių įsipareigojimų santykio), pagrįstai nepriėmė domėn balanse užfiksuotos per vienerius metus gautinos virš 4 mln. sumos, t. y. neįskaičiavo jos į turimo turto masę ir nepripažino jos įmonės realiu turtu, visą apelianto įmonės turtą įvertindamas 41 494 Lt suma (ilgalaikis turtas – 30 372 Lt, trumpalaikis turtas – 9 617 Lt, pinigai ir piniginiai ekvivalentai – 1 145 Lt). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad rėmimasis balanso duomenimis, nustatant įmonės mokumą (nemokumą), paprastai yra pakankamas, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-09-27 nutartis c. b. Nr. 2-1686/2012; 2013-09-12 nutartis c. b. Nr. 2-2186/2013). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto parengtų finansinių dokumentų objektyvumu, patikimumu ir debitorinių įsiskolinimų, kaip realaus įmonės turto, turėjimu pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido suabejoti aplinkybės, kad atsakovas nepateikė aiškaus savo skolininkų (fizinių asmenų) sąrašo, t. y. konkretūs jo skolininkai bei jų skolų dydžiai nėra identifikuoti. Be to, ir 2014-04-10 Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. 461-69 buvo konstatuotas tokių skolų išieškojimo negalimumas. Pažymėtina, kad duomenų apie suteiktas realias paslaugas konkretiems fiziniams asmenims, iš kurių kildinamos reikalavimo teisės į itin ženklią sumą, ar apelianto aktyvius procesinius veiksmus atgauti tokias skolas iš savo skolininkų per vienerius metus liudijančių įrodymų nėra pateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Civilinės bylos Nr. 2-12951-592/2014 Vilniaus apylinkės teisme nagrinėjimas nepagrindžia 4 013 553,96 Lt išieškojimo, kadangi minėtoje byloje priimtu sprendimu apelianto naudai iš VMI buvo priteista 821,10 Lt suma. Kitų duomenų apie pradėtas civilines bylas arba apelianto naudai jau priteistas pinigų sumas į bylą nepateikta. Iš apelianto pateikto įmonės skolininkų sąrašo (2014-02-28) matyti tik tai, kad jam yra nežinomi fiziniai asmenys, skolingi įmonei 4 013 553,96 Lt sumą, nors atsiskaitymo terminas yra suėjęs dar 2011 metų gruodžio mėnesį. Taigi vien tokie argumentai, kad apeliantas galimai turi teisę išsiieškoti skolą iš automobilių savininkų bei valdytojų, o nuo nutarimo konfiskuoti transporto priemonę įsiteisėjimo momento - ir iš valstybės, atstovaujamos VMI, nesiekiant realizuoti šios teisės, ar kad per 2013 metus buvo išreikalauta 8 593,34 Lt, o per 2014 metus – 193,45 Lt suma debitorinių įsiskolinimų (VMI operatyvaus patikrinimo pažyma), nesuponuoja išvados apie apelianto turimą realų turtą už daugiau nei 4 mln. Lt. Apeliantas nekilnojamojo ir kito registruotino turto neturi, beveik visas įmonės turtas apelianto siejamas su debitorių įsiskolinimais. Pripažinus debitorinių įsiskolinimų, kaip trumpalaikio turto, nepagrįstumą, remiantis 2013 metų balanso duomenimis bei pirmosios instancijos teismui pateikta 2014-03-24 pažyma apie įmonės turtą (2014-02-28 dienai) įmonės turtą sudaro ilgalaikis materialus turtas – 26 754 Lt bei trumpalaikio turto dalis (atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys) – 10 137 Lt, iš viso 36 891 Lt. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas jokio objektyvaus ir realaus turto, kuris galėtų lemti kitokį jo turtinės padėties pagal ĮBĮ nuostatas įvertinimą (mokumo nustatymą) ar kitokio turto bei įsipareigojimų santykio nustatymą, nepaneigta. Tai konstatavus, skundo argumentai dėl perleistų pagal Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 180 UAB „Reikalavimas.LT“ reikalavimų dydžio ar jų susigrąžinimo nėra teisiškai aktualūs.

Dėl įmonės veiklos perspektyvų

Atskirasis skundas grindžiamas ir tokiais argumentais, kad teismas, iškeldamas bankroto bylą, neatsižvelgė į viešąjį interesą, reikalaujantį išsaugoti dar galintį funkcionuoti ūkio subjektą, išsaugoti realų mokesčių mokėtoją bei sukurtas darbo vietas, neatsižvelgė į aplinkybę, kad apeliantas yra sėkmingai veikianti įmonė, gauna pajamas ir vykdo įsipareigojimus kitiems kreditoriams, o atsiskaityti su ieškovu kliudo tai, jog įmonės lėšas nusirašo ir paskirsto skolininkams antstolė. Šie skundo argumentai taip pat pripažintini nepagrįstais.

Iš VSDFV Klaipėdos skyriaus su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktos 2014-06-10 valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos F4 matyti, kad UAB „Valitekas“ skola ieškovui pagal 2014-06-30 duomenis sudaro 95 278,74 Lt, kuri, bendrovei ir toliau nevykdant savo įstatymo pagrindu atsiradusios pareigos, tik didėja. Minėta skola susidarė įmonei nuo 2009 metų gruodžio mėnesio sistemingai nemokant mokesčių. Remiantis 2014-04-10 operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. 461-69 bei apelianto pateiktu kreditorinių įsiskolinimų sąrašu, didžiausi įmonės kreditoriai yra akcininkas V. V. – 135 900 Lt, VMI – 1 353 056,50 Lt bei ieškovas. Remiantis 2013 metų balanso duomenimis, per vienerius metus apelianto mokėtina suma sudaro 1 695 081 Lt. Atskirajame skunde apeliantas patvirtinta, kad pradelsti jo įsipareigojimai yra 1 515 433,15 Lt. Akivaizdu, kad esant tokiems itin ženkliems įsiskolinimams nepatvirtinamas nei apelianto, kad realaus mokesčių mokėtojo, statusas, nei jo veiklos sėkmingumas (pelningumas). Aplinkybė, kad apeliantas 2013 metais bei 2014 metų pradžioje atliko dalinius mokėjimus ieškovui ar antstolė nurašė kai kurias skolas pagal vykdomuosius dokumentus, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta tik kaip epizodiškas atsiskaitymas, neįrodantis realiai egzistuojančios galimybės atsiskaityti su ieškovu ar kitais kreditoriais. Nors laikotarpiu 2013-01-01 iki 2014-02-28 įplaukos į įmonės kasą sudarė 69 406,58 Lt, įskaitytinai 27 900 Lt akcininko paskola (Operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. 461-69), tačiau tiek 2012 metų, tiek 2013 metų pelno (nuostolių) ataskaitos duomenys patvirtina, kad įmonė veikia nuostolingai. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl apelianto realios finansinės padėties taip pat yra svarbi aplinkybė, kad įmonės skolas sudaro ženklūs įsiskolinimai būtent Valstybinio socialinio draudimo fondo bei valstybės biudžetams, besitęsiantys ne vienerius metus.

Tokioje situacijoje apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog UAB „Valitekas“ finansiniai sunkumai nėra laikini, įmonė faktiškai yra nemoki. Ir nors formaliai pagal balanso duomenis įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į jį įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.), apie šio balanso duomenų nepatikimumą jau buvo pasisakyta pirmiau. Kita vertus, įstatymų leidėjas turto ir skolų santykį, sprendžiant dėl konkretaus ūkio subjekto mokumo pagal ĮBĮ, sieja ne su balansine (į balansą įrašyta) turto verte, o su pačiu į balansą įrašytu turtu, dėl kurio vertės gali ir turi būti sprendžiama bankroto bylos iškėlimo momentu. Kitokių alternatyvų, t. y. kokiu būdu įmonė per protingą laikotarpį galėtų padengti kreditorinius įsiskolinimus ir atsiskaityti su savo kreditoriais, apeliantas nenurodo, nepateikia ir konkrečių duomenų apie ketinimus plėsti savo ūkinę komercinę veiklą, siekti padaryti ją pelningesne. Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad teisinės prielaidos iškelti apeliantui bankroto bylą egzistuoja, kad reali įmonės finansinė situacija atitinka ĮBĮ reglamentuotą nemokumo sąvoką (ĮBĮ 9 str. 7 d.). Apelianto akcentuojamas Operatyvinio patikrinimo pažymoje konstatuotas faktas, kad įmonė yra moki, nekliudo teismui, nagrinėjančiam bankroto bylą, padaryti priešingas išvadas remiantis byloje esančių įrodymų visuma, tokioje pažymoje konstatuotas faktas nelaikytinas prejudiciniu (CPK 182 str. 2 p., 185 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bankroto bylos iškėlimo apeliantui pagrįstumą, pasisako ir dar vienu svarbiu aspektu. Sisteminė ĮBĮ ir CPK įtvirtintų teisės normų, reglamentuojančių bankroto teisinius santykius, analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų tikslų – ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje, o taip pat ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo. Pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti ne tik esančių ir/ar būsimų kreditorių, bet ir pačios įmonės interesus. Pavyzdžiui, delsimas atsiskaityti su kreditoriais gali nuolat didinti jau pradelstų įsiskolinimų apimtį ir taip dar labiau sunkinti jos finansinę padėtį. Tuo tarpu ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos užtikrina, kad įsiteisėjus nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles (tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais) pavėluotą mokėjimą skaičiavimas. Vadinasi, bankroto bylos UAB „Valitekas“ iškėlimas atitinka tiek pačios įmonės, tiek jos kreditorių interesus, šių interesų užtikrinimo svarbos negali paneigti apelianto vadovo deklaruojamas noras išlaikyti darbo vietas septyniems darbuotojams. Pažymėtina, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonė turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą, jeigu jos veiklos rezultatas mažina balanse rodomus nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms (ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p.). Taip pat bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog įmonė yra pajėgi įvykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta pagrindais, nurodytais ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje.

Dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

ĮBĮ 4 straipsnyje įtvirtinta, kad šio įstatymo 5 straipsnyje išvardyti asmenys, įskaitytinai ir kreditorius (kreditoriai), gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jei yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų; 2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; 3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; 4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų; 5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo dienai buvęs UAB „Valitekas“ 90 993,65 Lt dydžio finansinis įsipareigojimas VSDFV Klaipėdos skyriui nėra įvykdytas ir toliau didėja. Šios aplinkybės neginčija ir apeliantas. Be to, šis įsiskolinimas susidarė nuo 2009 m. gruodžio mėn. Taigi ieškovas turi neabejotiną subjektinę teisę į ieškinio pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Valitekas“ iškėlimo. Faktas, kad ieškovas pakartotinai kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nesuponuoja išvados dėl jo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Iškilus pagrįstoms abejonėms dėl įmonės mokumo, kreditorius turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą siekiant iškelti ūkio subjektui bankroto bylą. Nenustačius jokių faktinių aplinkybių, kad šią teisę ieškovas įgyvendino netinkamai, nesąžiningai arba piktnaudžiaudamas procesu, atskirojo skundo argumentai dėl ieškovo piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis aiškiai nepagrįsti ir atmestini.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino įrodymus, pagrindžiančius apelianto įmonės finansinę būklę ir padarė pagrįstą išvadą dėl šios įmonės nemokumo. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.