- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-06-07
- Bylos Nr.
- 2A-909-798/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02124-2009-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas (pran.), Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Nemėžis“
- Ieškovas
- UAB „Seldra“
- Trečiasis asmuo
- VĮ Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Rudzinsko (pranešėjas),
apeliacine tvarka išnagrinėję atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Nemėžis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Seldra“ ieškinį atsakovui ŽŪB „Nemėžis“ (tretieji asmenys – VĮ Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba) dėl nuosavybės teisių pažeidimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Seldra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui ŽŪB „Nemėžis“, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad vandens rezervuarai (plane pažymėta H) yra katilinės (plane pažymėta 8H1p), esančios (duomenys neskelbtini) priklausinys, t.y. požeminis gelžbetoninis vandens rezervuaras yra sudedamoji technologinė katilinės dalis. Nurodė, kad 2000-04-17 UAB „Seldra“ įgijo iš ŽŪB „Nemėžis“ 199,41 kv.m. bendro ploto pastatą – katilinę, plane pažymėtą 8H1/p, esančią (duomenys neskelbtini). Prie katilinės, apytiksliai penkių metrų atstumu, yra gelžbetoniniai požeminiai vandens rezervuarai, kurie yra katilinės sudedamoji dalis, be kurių katilinė funkcionuoti negalėjo. Tačiau pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu požeminiai gelžbetoniniai vandens rezervuarai nebuvo įregistruoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas ar kaip katilinės priklausinys bei nebuvo pažymėti kadastriniuose planuose. Dėl šios priežasties 2000-04-17 pirkimo-pardavimo sutartyje požeminiai gelžbetoniniai vandens rezervuarai neįvardinti kaip katilinės priklausinys, nes jų tiesiog nebuvo jokiuose planuose ar kituose dokumentuose. Atsižvelgiant į ŽŪB „Nemėžis“ pirmininko 2003-01-16 pažymoje nurodytus duomenis apie tai, kad UAB „Seldra“ įgijo katilinę su požeminiais rezervuarais, 2003-01-23 planuose gelžbetoninis rezervuaras buvo pažymėtas raide H bei nustatyti jo kadastriniai duomenys. Lietuvos centriniame valstybės archyve duomenų apie ŽŪB „Nemėžis“ požeminį gelžbetoninį vandens rezervuarą kaip atskirą objektą nėra, minima tik katilinė. Institucijos, galėjusios suteikti dokumentaciją, patvirtinančią juridinę reikšmę turintį faktą, jokių dokumentų neturi, nes jie sunaikinti. Tačiau minėtos institucijos patvirtino, kad požeminis gelžbetoninis vandens rezervuaras yra katilinės priklausinys, t.y. požeminis gelžbetoninis vandens rezervuaras yra sudedamoji technologinė katilinės dalis.
Atsiliepimas
Atsakovas ŽŪB „Nemėžis“ pateikė atsiliepimą, prašydamas atmesti ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas UAB „Seldra“ nepateikė teismui jokių patikimų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima patenkinti jo reikalavimą, pripažįstant, jog ginčo vandens gelžbetoniniai požeminiai rezervuarai (plane pažymėti H) yra katilinės (plane pažymėta 8H1p), esančios (duomenys neskelbtini) priklausinys, t.y. vandens rezervuaras yra sudedamoji technologinė katilinės dalis. Ieškovas nenurodo ir materialinės teisės normų, kurių pagrindu turėtų būti patenkintas jo ieškinys. Savo reikalavimą ir toliau grindžia CPK normomis, reglamentuojančiomis ypatingąją teiseną. Teismui pateikiama ištrauka iš generalinio plano – šilumos trasos schema – aiškiai paneigia ieškinyje dėstomas aplinkybes ir ieškovo tvirtinimą, jog UAB „Seldra“ įsigyta katilinė yra technologiškai susijusi su priešgaisriniais vandens rezervuarais.
Tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM pateikė atsiliepimą, nurodydamas, kad pagal CK 4.19 str. 1 d., priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pagal 1985 m. galiojusius teisės aktus vandens rezervuarai buvo katilinės sudedamoji dalis, be kurių katilinė negalėjo funkcionuoti, todėl neprieštarauja pareiškėjo prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui. Atsižvelgiant į tai, kad vandens rezervuarai šiuo metu yra valstybinėje žemėje, pareiškėjas, patenkinus jo pareiškimą, įgytų teisę į atitinkamą žemės sklypo dydį, LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.4 p. pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 18 d. sprendimu ieškovo UAB „Seldra“ ieškinį tenkino ir nustatė, kad vandens gelžbetoniniai požeminiai rezervuarai (plane pažymėta H) yra katilinės (plane pažymėta 8H1p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) priklausinys; laikyti planą (t. 1, b.l. 23) sprendimo sudedamąja dalimi; pripažino, kad vandens gelžbetoniniai požeminiai rezervuarai (plane pažymėti H) yra ieškovo UAB „Seldra“ nuosavybė; priteisė iš atsakovo 487 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai bei 10,10 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas, nustatęs, kad gelžbetoninius vandens rezervuarus sieja su katiline funkcinis ryšys, t. y. jie buvo tiesiogiai naudojami užtikrinti katilinės funkcionavimą esant slėgio svyravimams, padarė išvadą, kad ginčo objektas yra ieškovo įsigytos katilinės priklausinys. Nurodė, jog tai, kad gelžbetoniniai vandens rezervuarai buvo naudojami ir kaip priešgaisriniai vandens rezervuarai, nekeičia ginčo objekto tarnavimo santykių pagal funkcines ir konstrukcines savybes su pagrindiniu daiktu, t. y. katiline.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas ŽŪB „Nemėžis“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus raj. apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nesutinka su teismo išvada, jog ieškovo UAB „Seldra“ pateiktuose 2003-01-23 kadastriniuose matavimuose yra užfiksuoti būtent ginčo priešgaisriniai vandens rezervuarai, kadangi iš šių kadastrinių matavimų matyti tik vienas 232 kubinių metrų rezervuaras, o ginčo objektas pagal atsakovo pateiktus Vilniaus rajono kolūkio „Naujasis Gyvenimas“ 75 traktorių technikos kiemo projektą ir ginčo objekto kadastrinių matavimų bylą yra būtent 2 vnt. po 100 kubinių metrų tūrio požeminių gelžbetoninių vandens rezervuarų. Kaip matyti iš 2000-04-17 sutarties, UAB „Seldra“ įsigijo nuosavybėn ŽŪB „Nemėžis“ priklausančią 199,41 kv. m ploto katilinę. Akivaizdu, kad atsakovas pardavė ieškovui tiksliai įvardintą nekilnojamąjį turtą – katilinę, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad turto buvo parduota daugiau, negu jo buvo įregistruota. Ginčo priešgaisriniai vandens rezervuarai yra nekilnojamasis daiktas, kurio perleidimui buvo ir yra taikoma privaloma notarinė forma. Ginčo objektas yra suformuotas kaip atskiras objektas, jam suteiktas unikalus numeris, kuris suderintas su VĮ Registru centru. Ieškovas privalėjo įrodyti, kad 2000-04-17 sutarties pagrindu iš atsakovo įsigyjant katilinę, jos atliekamoms funkcijoms užtikrinti buvo faktiškai naudojami 2 vnt. po 100 kubinių metrų tūrio požeminių gelžbetoninių vandens rezervuarų, tačiau šios aplinkybės ieškovas pirmosios instancijos teisme neįrodė. Ieškovui įgyjant nuosavybėn katilinę, ji nebevykdė savo tiesioginių funkcijų. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai traktavo ginčo objekto kadastrinių matavimų bylos duomenis, konstatuodamas, jog raide „h“ yra pažymėti vandens rezervuarai. Plane yra užfiksuotas ir raide „h“ pažymėtas tik vienas rezervuaras, kurio talpa 232 kubiniai metrai. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad vandens gelžbetoniai požeminiai rezervuarai (plane pažymėti H) yra ieškovo UAB „Seldra“ nuosavybė ir laikė planą, kuriame užfiksuotas vienas 232 kubinių metrų talpos rezervuaras, sprendimo sudedamąja dalimi, kadangi ginčo objektas yra būtent 2 vnt. po 100 kubinių metrų tūrio požeminių gelžbetoninių vandens rezervuarų. Nurodė, kad teismas, tenkindamas ieškinį, rėmėsi byloje esančiu Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2009-05-29 raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame konstatuota, kad 1985 m. pagal tuo metu veikusius Tarybų Sąjungoje katilinių statybos norminius aktus prie katilinių turėjo būti pastatomi vandens akumuliaciniai bakai. Kadangi šis valstybinės institucijos išduotas raštas yra abstraktaus pobūdžio ir pagrįstas prielaidomis, atsakovas kreipėsi su paklausimu. Atsakydamas į paklausimą Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius 2010-11-19 raštu panaikino 2009-05-29 raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo ieškinį, patvirtindamas atsakovo poziciją, kad šiame rašte buvo pateikta tik VEI nuomonė dėl galimai prie katilinės turėjusių būti vandens akumuliacinių bakų, o ne dėl priešgaisrinių viso technikos kiemo vandens rezervuarų. Rašte taip pat pažymėjo, kad siekiant nustatyti, kokie įrenginiai turėjo būti projektuojant katilinę, reikalinga atlikti katilinės projekto ekspertizę, kurios kompetencijai tokios ekspertizės atlikimas nėra priskirtas. Nurodė, kad atsižvelgdami į tai, 2010-11-11 paklausime uždavė ypatingo statinio projekto ir ypatingo statinio ekspertizės vadovui, statybos inžinieriui V. B. E., kuris 2010-11-15 pažymoje padarė kardinaliai priešingas skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytoms išvadoms. V.B. E. padarė kategorišką išvadą, kad katilinė, plane pažymėta žymeniu 8H1p yra savarankiškas statinys, technologiškai nesusietas su nurodytais priešgaisriniais rezervuarais. Ginčo 2 vnt. po 100 kubinių metrų tūrio požeminių gelžbetoninių vandens rezervuarų buvo atsakovo įmonės balanse ir yra iki šiol. Nurodė, kad atsakovas iki šiol moka žemės nuomos mokestį už žemę, kurioje yra ginčo rezervuarai bei apskaičiuoja nekilnojamojo turto mokestį.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Seldra“ pateikė atsiliepimą, prašydamas atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliantas nepateikė įrodymų ir teisinių argumentų, kuriais grindžiamas sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas ir naujų įrodymų motyvų, tačiau prašo prie bylos prijungti 2010-11-05 prašymo VEI nuorašą ir 2010-11-09 raštą Nr. (duomenys neskelbtini), statinio projekto dalies analitinę pažymą su priedais, kadangi šiuos bylos įrodymus iškilo būtinybė pateikti vėliau. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus, projektų ir statinių eksperto pažymos grindžiamos apelianto pateikta projektine medžiaga, tačiau civilinėje byloje buvo nustatyta, kad minėta projektinė medžiaga negali būti įrodymu, kadangi ji nėra išduota ar patvirtinta institucijos, kuri už tai atsakinga. Nurodė, kad dėl apelianto nusikalstamų veiksmų klastojant dokumentus buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvo įrodytas dokumentų klastojimo faktas, tačiau byla nutraukta suėjus senaties terminui, o šiuo metu Vilniaus m. apylinkės prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl suklastotų dokumentų panaudojimo, todėl įvardyti dokumentai negali būti įrodymais byloje. Civilinėje byloje taip pat yra 2010-06-23 Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos raštas, kuriuo remiantis atmesta galimybė, jog gelžbetoniniai vandens rezervuarai yra ar buvo naudojami kaip priešgaisriniai.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias daiktinę teisę. Netinkamas materialinės teisės normų aiškinimas ir taikymas sudaro pagrindą priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar vandens rezervuarai yra 2000 metais įsigytos katilinės priklausiniai, neatsiejami ir tiesiogiai su katiline susiję technologine prasme, ar tai buvo savarankiškas, nieko bendro su katiline neturintis objektas.
Byloje esančia rašytine medžiaga nustatyta, kad ieškovas UAB „Seldra“ 2000 m. balandžio 17 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo iš atsakovo ŽŪB „Nemėžis“ 199,41 kv. m ploto, techninės apskaitos byloje pažymėtą indeksu 8H1p, katilinę, esančią (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 9). Mintoje sutartyje nėra duomenų, kad ginčo vandens rezervuarai buvo parduoti kartu su katiline.
Žemesnės instancijos teismas
Daiktinėje teisėje yra skiriami pagrindiniai ir antraeiliai daiktai. Pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais (CK 4.12 str.), o antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.13 str. 1 d.). Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 153 str. nustatė, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Iš esmės tapatus teisinis reglamentavimas įtvirtintas CK 4.14, 4.19 straipsniuose: pagal įstatymą priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu; priklausinį, kaip antraeilį daiktą, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip, kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai.
Aiškindamas CK 4.14 straipsnio normą, pagal kurią antraeilį daiktą (priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jo nenurodoma turto perleidimo sutartyje (jeigu sutartyje nėra priešingos išlygos), neįregistruota Nekilnojamojo turto registre. Priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, bet jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1051/2003; 2005m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2005; 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009; 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2012 ir kt.).
Pažymėtina, kad iš byloje esančios 2009 m. birželio 16 d. AB „Krašto projektai“ (įkurta reorganizavus Valstybinę firmą „KSPI“) pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad katilinės ir vandens rezervuaro, esančių (duomenys neskelbtini) projektai buvo sunaikinti, kaip nepriklausantys nuolatiniam saugojimui (t. 1, b.l. 8). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniai įrodymais – Valstybinės energetikos inspekcijos 2009 m. gegužės 29 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), projektų aprašymais, Kolūkių statybos projektavimo instituto Vilniaus rajono kolūkio „Naujasis gyvenimas“ 75 traktorių technikos kiemo projektu, ŽŪB „Nemėžis“ 2003-01-16 pažyma ir kt. – bei liudytojų J. B., J. B., R. V. parodymais sprendė, kad gelžbetoninius vandens rezervuarus sieja su katiline funkcinis ryšys, t. y. jie buvo tiesiogiai naudojami užtikrinti katilinės funkcionavimą esant slėgio svyravimams bei konstatavo, kad ginčo vandens rezervuarai yra katilinės priklausinys.
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, posėdžio protokoluose užfiksuotais liudytojų parodymais, nesutinka su tokia apylinkės teismo išvada.
Valstybinės energetikos inspekcijos 2009 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, konstatuota, kad 1985 m. pagal tuo metu veikiančius Tarybų Sąjungoje katilinių statybos norminius aktus, prie katilinių turėjo būti pastatomi vandens akumuliaciniai bakai ir kad katilinės teritorijoje penkių metrų atstumu pastatyti vandens rezervuarai atitinka tuo metu galiojusių norminių aktų reikalavimus ir buvo neatsiejama technologinė priklausomybės nuo katilinės dalis (t. 1, b.l. 7). Tačiau minėta inspekcija 2010 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) panaikino savo 2009-05-29 raštą, nurodydama, kad jame pateikė nuomonę dėl galimai prie katilinių turėjusių būti vandens akumuliacinių bakų, o ne dėl priešgaisrinių viso technikos kiemo vandens rezervuarų (t. 2, b.l. 100).
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, taip pat rėmėsi liudytojų J. B., tuo metu dirbusio Vilniaus rajono statybos inspektoriumi, Energetikos inspekcijos darbuotojų J. B., R. V. parodymais. J. B. paaiškino, jog buvo patvirtinęs leidimą katilinės statybai ir pažymėjo, kad tuo metu buvo tik standartiniai, visiems vienodai privalomi projektai; prie katilinės buvo vandens rezervuarai, tokios buvo priešgaisrinės normos, vandens rezervuarai buvo privalomai betoniniai (t. 2, b.l. 6-7). J. B. paaiškino, kad gelžbetoniniai vandens rezervuarai prie katilinių buvo naudojami slėgio kritimo atvejais, iš jų buvo papildoma šildymo sistema; katilinės be rezervuarų nebuvo galima naudoti, tokie buvo saugumo reikalavimai; vandens rezervuarus naudojo ir gaisro gesinimo atveju (t. 1, b.l. 191). Iš R. V. paaiškinimų matyti, kad liudytojas negalėjo atsakyti metaliniai ar gelžbetoniniai rezervuarai yra katilinės dalis, nurodė, kad gelžbetoniniai rezervuarai gali būti naudojami kaip akumuliaciniai bakai (t. 2, b.l. 6). Tačiau liudytojų parodymų, kad vandens rezervuarai buvo naudojami katilinių funkcionavimui slėgio kritimo atvejais, kaip papildoma šildymo sistema nepatvirtino jokie dokumentai. Priešingai, iš byloje esančių projektų aprašymų matyti, kad vandens rezervuarai buvo naudojami pagal savo paskirtį kaip priešgaisrinis vandens telkinys (t. 1, b.l. 89). Iš teismui pateikto Kolūkių statybos projektavimo instituto Vilniaus rajono kolūkio „Naujasis gyvenimas“ 75 traktorių technikos kiemo projekto matyti, kad 75 vietų traktorių technikos kieme priešgaisriniams poreikiams projektuojami 2x100 m³ talpos vandens rezervuarai (projekto III skyrius). Projekto VIII skyriuje „Vandentiekis“ nurodyta, jog 75 traktorių technikos kiemą vandeniu numatoma aprūpinti iš Nemėžio gyvenvietės esamos vandenvietės, pasijungiant į esamą vandentiekio tinklą. Taip pat nurodyta, kad pagal priešgaisrines normas išorės gaisrų gesinimui reikalinga srovė 15 l/sek. 3 val. laikotarpiui ir kad priešgaisrinio rezervuaro reikalingas tūris 162 m³; numatyta, kad rezervuarai vandeniu bus užpildomi per laistymo čiaupą, esantį katilinėje (t. 1, b.l. 116).
Taigi iš išdėstyto seka, kad vandens rezervuarų paskirtis projektuojamame 75 vietų traktorių technikos kieme buvo priešgaisriniams poreikiams tenkinti. Nėra duomenų, kad šie rezervuarai būtų numatyti naudoti katilinės funkcijoms užtikrinti, slėgio svyravimams ar šildymui. Taigi byloje nėra jokių rašytinių dokumentų, kurie patvirtintų, jog katilinė, atlikdama savo funkcijas, funkcionavo su vandens rezervuarais.
Kasacinio teismo praktikoje dėl daikto kvalifikavimo priklausiniu ir jo teisinio ryšio su pagrindiniu daiktu išaiškinta, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi; konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis; tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001; 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-1002/2003; 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2012 ir kt.).
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, kasacinio teismo formuojamą praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad ginčo objektas – vandens rezervuarai buvo skirti tarnauti katilinei ir kad juos siejo nuolatinis funkcinis ryšys. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, jokie rašytiniai dokumentai, išskyrus liudytojo B. B. parodymus, nepatvirtino, jog vandens rezervuarai buvo tiesiogiai naudojami užtikrinti katilinės funkcionavimą esant slėgio svyravimams. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog vandens rezervuarai yra katilinės priklausinys, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas naikintinas, ieškovo UAB „Seldra“ ieškinys atmestinas.
Ieškovas UAB „Seldra“, remdamasis CPK 314 str., prašė teismo atsisakyti priimti atsakovo ŽŪB „Nemėžis“ pateiktus naujus įrodymus: Valstybinės energetikos inspekcijos 2010-11-09 raštą Nr. (duomenys neskelbtini) ir statinio projekto dalies analitinę pažymą su priedais. Pagal CPK 314 str., apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius 2010 m. lapkričio 9 d. raštu panaikino savo 2009 m. gegužės 29 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo, kaip vienu iš įrodymų, rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Gavęs tokį inspekcijos atsakymą, atsakovas kreipėsi į specialių žinių turintį asmenį (ekspertą) dėl išvados pateikimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad būtinybė pateikti naujus įrodymus kilo po skundžiamo sprendimo priėmimo bei siekdamas išsiaiškinti svarbias bylos aplinkybes, sprendžia, jog šių įrodymų pateikimas atitinka CPK 314 str. nustatytas sąlygas.
Ieškovas atkreipė dėmesį, kad dėl apelianto ŽŪB „Nemėžis“ nusikalstamų veiksmų klastojant dokumentus buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvo įrodytas dokumentų klastojimo faktas, tačiau byla nutraukta suėjus senaties terminui. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2006-09-25 Vilniaus m. VPK Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d., t. y. dėl „Nemėžis“ pirmininko V. L. galimai neteisėtų veiksmų, suformuojant pastato-akumuliatorinės, plane pažymėtos 1H1ž, nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylą Nr(duomenys neskelbtini). Tačiau iš Vilniaus m. apylinkės prokuratūros 2008 m. balandžio 17 d. nutarimo matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, konstatavus, jog nesurinkta objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių ŽŪB „Nemėžis“ pirmininko V. L. ar kitų atsakingų ŽŪB „Nemėžis“ asmenų galimai neteisėtus veiksmus, apgaule įgyjant teisę į pastatą-akumuliatorinę, plane pažymėtą 1H1ž (t. 1, b.l. 174-177). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šioje nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar vandens rezervuarai buvo įsigytos katilinės, plane pažymėtos 8H1p, priklausiniai, o ne dėl pastato-akumuliatorinės, plane pažymėtos 1H1ž.
Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą ir ieškinį tenkinus, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 4 d.). Atsakovas ŽŪB „Nemėžis“ už apeliacinį skundą sumokėjo 345 Lt žyminio mokesčio (t. 2, b.l. 97), atsakovas turėjo išlaidų su bylos nagrinėjimu 155,33 Lt (t. 2, b.l. 46-48, 69, 73), atstovavimo išlaidų 2000 Lt (t. 2, b.l. 71-72). Šaliai, kuriuos naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 3 d., 98 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, iš ieškovo priteistinas 345 Lt žyminis mokestis, 155,33 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, 2000 Lt atstovavimo išlaidų atsakovo naudai.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Seldra“ ieškinį dėl nuosavybės teisių pripažinimo atmesti.
Priteisti iš ieškovo UAB „Seldra“ (į.k. (duomenys neskelbtini)) 345 Lt žyminio mokesčio, 155,33 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, 2000 Lt atstovavimo išlaidų atsakovo ŽŪB „Nemėžis“ (į.k. (duomenys neskelbtini)) naudai.
Priteisti iš ieškovo UAB „Seldra“ 10,10 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme valstybės naudai.