Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio ir Olego Šibkovo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį, 151¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams,pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, A. A. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Remiantis BK 64¹ straipsniu, jam paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu A. A. paskirtos bausmės pridėta 2017 m. balandžio 18 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir neatliktos 40 parų arešto bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės laiką įskaitytas A. A. laikinajame sulaikyme bei suėmime nuo laikinajame sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. kovo 14 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo (1 diena).

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, jam iš A. A. priteisiant 18,92 Eur (aštuoniolika eurų 92 ct) turtinės žalos.

Tuo pačiu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 38 straipsniu, baudžiamoji byla I. L. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nutraukta kaltininkei I. L. ir nukentėjusiajai E. L. susitaikius, ir I. L. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jos apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad jis:2017 m. vasario 26 d., apie 20.30 val., gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu, smurtaudamas nežymiai sužalojo savo šeimos narį, t. y. sugyventinę nepilnametę E. L., tyčia ją pastumdamas, ko pasėkoje pastaroji krito ir galva trenkėsi į kambario durų staktą, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios nepilnametės E. L. sveikata dėl paviršinės muštinės žaizdos kairėje pusėje ties kaktikaulio gumburu. laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. pabaigos, tiksliau ikiteisminiu tyrimu nenustatytu laiku, iki 2017 m. vasario 26 d., gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), abipusiu sutikimu, nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ir privertimo lytiškai santykiauti požymių, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau nei 10 kartų, lytiškai santykiavo su nepilnamete E. L., žinodamas, kad ji nėra sulaukusi šešiolikos metų amžiaus, tokiu būdu pažeidė nukentėjusiosios nepilnametės E. L. seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad A. A. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 151¹ straipsnio 1 dalyje, įrodyta surinktų ir ištirtų įrodymų visetu.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, atitinkančią šios normos sankcijos vidurkį, taip pat skirti švelnesnę bausmę pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį ir, subendrinus bausmes, nustatyti galutinę bausmę, atitinkančią jau išbūtą bausmės laiką.Skunde nurodoma, kad apeliantas dėl abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė aiškia per griežtą bausmę už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Anot apelianto, atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, teismų praktiką analogiškose bylose, įvertinus atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, konflikto pobūdį, nežymaus sužalojimo minimalias pasekmes, taip pat BK 140 straipsnio 2 dalies kvalifikavimo taikymą, jis turėjo būti nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tvirtinama, kad nukentėjusiajai E. L. padaryta žala, jos mastas neatitinka BK 140 straipsnio 2 dalies, kadangi pagal šią normą atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį. Tuo tarpu, byloje nėra nustatyta, jog nukentėjusioji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo mažametė ar kankinama. Todėl, skundo autoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas neginčija, jog padarė nusikaltimą, tą pripažino ir ikiteisminio tyrimo metu, tokiu būdu talkindamas pareigūnams, siekdamas nevilkinti proceso. Be to, dėl visiško apelianto prisipažinimo ir neesant esminių prieštaravimų, apylinkės teismas išnagrinėjo bylą pagreitinto proceso tvarka. Pakartojama, kad iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog nėra padaryta nusikalstama veika, atitinkanti BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi nagrinėjamas nežymaus sumušimo atvejis nebuvo pavojingas gyvybei, sveikatai ir neatitinka kankinimo požymio, taip pat nukentėjusioji E. L. nėra mažametė. Todėl veika iš BK 140 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotina į BK 140 straipsnio 1 dalį.Skunde tvirtinama, kad taip pat švelnintina bausmė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 151¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą, kadangi atsižvelgtina į tai, kad tiek nukentėjusioji E. L., tiek jo motina I. L. nurodė apelianto ir nukentėjusiosios visaverčius santykius. Teigiama, kad tai patvirtina, jog skundo autoriaus veiksmai formaliai neatitinka BK 151¹ straipsnio 1 dalies, kadangi jis ir E. L. gyveno kaip šeima, jokių spekuliacijų ar pažeminimų nebuvo. Anot apelianto, iš bylos medžiagos nenustatyta, išskyrus jo paties nuoširdų prisipažinimą bei E. L. parodymus, jog buvo bent vienas iš BK 151¹ straipsnio 1 dalies požymių, kadangi pagal šią normą atsako tas, kas lytiškai santykiavo ar kitaip tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu pasiūlęs, pažadėjęs suteikti ar suteikęs jam ar kitam asmeniui už tai pinigų ar kitokios formos atlygį, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių.Skunde pažymima, kad individualizuojant bausmę, atsižvelgtina, jog apeliantui iš esmės niekas nereiškia nei materialinių, nei moralinių pretenzijų, o jis su nukentėjusiąja yra vienas kitą mylinti šeima. Taip pat, įvertintinos visos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tai, kad skundo autorius yra 6 vaikų tėvas, jiems labai sunku be jo materialinio išlaikymo ir auklėjimo, pats apeliantas labai nori rūpintis savo vaikais, taip pat nori kuo greičiau reabilituotis ir vėl integruotis į visuomeninį gyvenimą. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad skundo autorius kardomojo įkalinimo sąlygomis jau yra 7 mėnesius, o galutinė pirmosios instancijos teismo jam paskirta bausmė yra 11 mėnesiai laisvės atėmimo. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į tai, jam skirtina galutinė bausmė iki Kauno apygardos teismo sprendimo įsiteisėjimo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmetamas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismui pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl prašo jo veiksmus perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį, ir paskirti bausmę, atitinkančią šios normos sankcijos vidurkį, taip pat sušvelninti bausmę, paskirtą pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį.Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju nėra galimas kvalifikavimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi šis nežymaus sumušimo atvejis nebuvo pavojingas gyvybei, sveikatai ir nukentėjusiajai E. L. padaryta žala, jos mastas neatitinka kankinimo požymio, taip pat nukentėjusioji E. L. nėra mažametė. Tačiau su šiais apelianto teiginiais aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Tuo tarpu tam, kas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 140 straipsnio 3 dalyje.Pagal pareikštą kaltinimą A. A. buvo kaltinamas dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo, t. y. dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, šiai veikai priskiriant įvykį 2017 m. vasario 26 d., kai A. A., būdamas namuose, buitinio konflikto metu pastūmė savo šeimos narį – sugyventinę nepilnametę E. L., dėl ko ji krito ir galva trenkėsi į kambario durų staktą.Bylos duomenimis – nukentėjusiosios E. L. parodymais (t. 1, b. l. 77-79, 91-94), kaltinamosios I. L. pareiškimu ir parodymais (t. 1, b. l. 1-2, t. 2., b. l. 132-133, 135-138, 140-142,145-147, 151-152, 154-158, t. 4, b. l. 3-4), liudytojų A. Š., G. S., Z. G., J. K., Z. J. (t. 1, b. l. 122-123, 126-128, 130-133, 134-136, 173-174, 179-180), įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 48-54), specialisto išvada Nr. G567/2017(02) (t. 2, b. l. 117-118), Greitosios medicinos pagalbos stoties pranešimu Nr. SD-103 (t. 1, b. l. 192-194), Bendrojo pagalbos centro (duomenys neskelbtini) skyriaus pranešimu Nr. 41D (K)-392 (t. 1, b. l. 196), garso įrašų apžiūros protokolu (t. 2, b. l. 103-105), telefonų pokalbių suvestinėmis Nr. 20-IL-17176 ir Nr. 20-IL-17767 (t. 2, b. l. 59-63, 74-76), paties nuteistojo parodymais (t. 4, b. l. 4-5) – yra nustatyta, kad 2017 m. vasario 26 d., apie 20.30 val., A. A., buitinio konflikto metu pastumdamas savo sugyventinę nepilnametę E. L., dėl ko ji krito ir galva trenkėsi į kambario durų staktą, nežymiai sutrikdė E. L. sveikatą. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad šiais veiksmais A. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.Apeliantas savo veiksmų netinkamą kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį grindžia tuo, kad jo veiksmai neatitinka šios normos požymių, jog veika padaryta prieš mažametį arba kankinant nukentėjusį asmenį. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nurodyti požymiai – veika padaryta prieš mažametį arba kankinant nukentėjusį asmenį – nėra BK 140 straipsnio 2 dalies požymiai. Kaip anksčiau minėta, pagal BK140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. O tam, kas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 140 straipsnio 3 dalyje. Tuo tarpu kaltinimas A. A. buvo pareikštas ir jis pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas už tai, kad jis nežymiai sutrikdė savo šeimos nario – sugyventinės E. L., sveikatą, t. y. aplinkybės, jog nusikalstama veika padaryta prieš mažametį arba kankinant nukentėjusį asmenį, A. A. nebuvo inkriminuotos.Taigi, skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi nėra nustatyta, jog nukentėjusioji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo mažametė ar kankinama, nepagrįsti. A. A. kaltė įrodyta nuosprendyje išdėstytais įrodymais – nukentėjusiosios E. L. parodymais, kaltinamosios I. L. pareiškimu ir parodymais, liudytojų A. Š., G. S., Z. G., J. K., Z. J., įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada Nr. G567/2017(02), Greitosios medicinos pagalbos stoties pranešimu Nr. SD-103, Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pranešimu Nr. 41D (K)-392, garso įrašų apžiūros protokolu, telefonų pokalbių suvestinėmis Nr. 20-IL-17176 ir Nr. 20-IL-17767, paties nuteistojo parodymais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagal kurį A. A. veiksmai, jam 2017 m. vasario 26 d., apie 20.30 val. buitinio konflikto metu pastumiant savo šeimos narį – sugyventinę nepilnametę E. L., dėl ko pastaroji krito ir galva trenkėsi į kambario durų staktą ir dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios nepilnametės E. L. sveikata dėl paviršinės muštinės žaizdos kairėje pusėje ties kaktikaulio gumburu, teisingai kvalifikuoti kaip tyčinis baigtas nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas tokį savo vertinimą motyvavo tuo, kad pats nuteistasis pripažino nukentėjusiosios E. L. ikiteisminio tyrimo teisėjai nurodytas aplinkybes apie jai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes, jog 2017 m. vasario 26 d., jam grįžus namo, jis susiginčijo su E. L., į jų ginčą įsiterpė I. L., kuri bandė iškviesti policiją, jis norėjo išeiti, o E. L. nenorėjo išleisti, kabinosi į jį, tada jis ją pastūmė, ji nukrito ir susitrenkė. O specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusioji buvo sužalota ir jai nustatyta muštinė žaizda kaktos kairėje pusėje ties katikaulio gumburu. Be to, apylinkės teismas nurodė, kad paminėtos aplinkybės atitinka kaltinamosios I. L. nuoseklius parodymus, jog nors ji ir nematė, kaip buvo sužalota jos dukra E. L., tačiau patvirtino, kad 2017 m. vasario 26 d. A. A. grįžo į namus išgėręs, pykosi su E. L., pati kaltinamoji buvo užsirakinusi kambaryje nuo agresyvaus A. A., o išėjusi iš kambario, pamatė kruviną dukrą su praskelta kakta, dukra jai pasakė, kad ją stūmė A. A., ši neišlaikė pusiausvyros ir trenkėsi į staktą. Todėl nuteistojo veiksmai buvo kvalifikuoti kaip BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta veika. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti situacijos ir daryti priešingų išvadų. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo atveju iš A. A., E. L. ir I. L. parodymų matyti, kad nuteistąjį ir nukentėjusiąją siejo artimi ryšiai vertintini kaip sugyventinių, kadangi jie gyveno kartu, turėjo bendrą buitį ir gyveno iš bendro pajamų šaltinio. Pats apeliantas skunde savo ir E. L. santykius vertina kaip šeimos.Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, apeliacinį skundą nagrinėjančių teisėjų vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas A. A. kaltei dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, pagrįsti, todėl abejoti priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumu bei pagrįstumu, nėra pagrindo.Dėl BK 151¹ straipsnio 1 dalį taikymo.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skundo autoriaus veiksmai formaliai neatitinka BK 151¹ straipsnio 1 dalies, kadangi jis ir E. L. gyveno kaip šeima, jokių manipuliacijų ar pažeminimų nebuvo. Tačiau su šiais apelianto teiginiais aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.BK 151¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė pilnamečiui asmeniui, lytiškai santykiavusiam ar kitaip tenkinusiam lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Tuo tarpu, tam, kas lytiškai santykiavo ar kitaip tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu pasiūlęs, pažadėjęs suteikti ar suteikęs jam ar kitam asmeniui už tai pinigų ar kitokios formos atlygį, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 151¹ straipsnio 2 dalyje.Pagal pareikštą kaltinimą A. A. buvo kaltinamas dėl BK 151¹ straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo, t. y. dėl laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. pabaigos iki 2017 m. vasario 26 d. abipusiu sutikimu buvusių lytinių santykių su nepilnamete E. L., nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ir privertimo lytiškai santykiauti požymių.Bylos duomenimis – nukentėjusiosios E. L. parodymais (t. 1, b. l. 77-79, 91-94), kaltinamosios I. L. parodymais (t. 1, b. l. 1-2, t. 2., b. l. 132-133, 135-138, 140-142,145-147, 151-152, 154-158, t. 4, b. l. 3-4), specialisto išvada Nr. G567/2017(02) (t. 2, b. l. 117-118), telefonų pokalbių suvestinėmis Nr. 20-IL-17176 ir Nr. 20-IL-17767 (t. 2, b. l. 59-63, 74-76), paties nuteistojo parodymais (t. 4, b. l. 4-5) – yra nustatyta, kad A. A. laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. pabaigos, iki 2017 m. vasario 26 d., abipusiu sutikimu, nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ir privertimo lytiškai santykiauti požymių, ne mažiau nei 10 kartų, lytiškai santykiavo su nepilnamete E. L., žinodamas, kad ji nėra sulaukusi šešiolikos metų amžiaus. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad šiais veiksmais A. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 151¹ straipsnio 1 dalyje.Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas savo veiksmų netinkamą kvalifikavimą pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį grindžia tuo, kad jo veiksmai neatitinka šios normos požymių, jog veika padaryta nepilnamečiui asmeniui pasiūlius, pažadėjus suteikti ar suteikus jam ar kitam asmeniui už lytinius santykius pinigų ar kitokios formos atlygį. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nurodyti požymiai – nepilnamečiui asmeniui pasiūlymas, pažadėjimas suteikti ar suteikimas jam ar kitam asmeniui už lytinius santykius pinigų ar kitokios formos atlygį – nėra BK 151¹ straipsnio 1 dalies požymiai. Kaip anksčiau minėta, pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalyje atsako pilnametis asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. O tam, kas lytiškai santykiavo ar kitaip tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu pasiūlęs, pažadėjęs suteikti ar suteikęs jam ar kitam asmeniui už tai pinigų ar kitokios formos atlygį, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 151¹ straipsnio 2 dalyje. Tuo tarpu kaltinimas A. A. buvo pareikštas ir jis pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. pabaigos, iki 2017 m. vasario 26 d., abipusiu sutikimu, nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ir privertimo lytiškai santykiauti požymių, ne mažiau nei 10 kartų, lytiškai santykiavo su nepilnamete E. L., žinodamas, kad ji nėra sulaukusi šešiolikos metų amžiaus, t. y. aplinkybės, jog lytiniai santykiai įvyko nepilnamečiui asmeniui pasiūlius, pažadėjus suteikti ar suteikus jam ar kitam asmeniui už tai pinigų ar kitokios formos atlygį, A. A. nebuvo inkriminuotos.Taigi, skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį, kadangi nėra nustatyta, jog nuteistasis nukentėjusiąja manipuliavo, nepagrįsti. A. A. kaltė įrodyta nuosprendyje išdėstytais įrodymais – nukentėjusiosios E. L. parodymais, kaltinamosios I. L. parodymais, specialisto išvada Nr. G567/2017(02), telefonų pokalbių suvestinėmis Nr. 20-IL-17176 ir Nr. 20-IL-17767, paties nuteistojo parodymais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagal kurį A. A. veiksmai, jog jis laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. pabaigos iki 2017 m. vasario 26 d., abipusiu sutikimu, nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ir privertimo lytiškai santykiauti požymių, ne mažiau nei 10 kartų lytiškai santykiavo su nepilnamete E. L., žinodamas, kad ji nėra sulaukusi šešiolikos metų amžiaus ir tokiu būdu pažeisdamas nukentėjusiosios nepilnametės E. L. seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, teisingai kvalifikuoti kaip tyčinis baigtas nusikaltimas, numatytas BK 151¹ straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas tokį savo vertinimą motyvavo tuo, kad tiek A. A., tiek nukentėjusioji parodė, kad nuteistasis dar prieš pradėdamas lytinius santykius su nepilnamete E. L., žinojo, jog jai yra 15 metų, tačiau ir toliau su ja susitikinėjo, o pačiai nukentėjusiajai ir jos mamai I. L. neprieštaraujant, apsigyveno kartu su nepilnamete. O specialisto išvada patvirtina, kad su nepilnamete buvo lytiškai santykiaujama. Be to, apylinkės teismas nurodė, kad pati E. L. tvirtino, jog viskas įvyko jos noru, nenaudojant jokios fizinės prievartos, abipusiu susitarimu. Todėl nuteistojo veiksmai buvo kvalifikuoti kaip BK 151¹ straipsnio 1 dalyje numatyta veika. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti situacijos ir daryti priešingų išvadų. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, apeliacinį skundą nagrinėjančių teisėjų vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas A. A. kaltei dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 15¹¹ straipsnio 1 dalyje, pagrįsti, todėl abejoti priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumu bei pagrįstumu, nėra pagrindo.Dėl nuteistajam paskirtos bausmės.Kaip minėta, A. A. apeliaciniame skunde nurodoma, kad jam paskirtos bausmės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 151¹ straipsnio 1 dalį per griežtos. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką gali būti baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. BK 151¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką gali būti baudžiama bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 5 metų.Skundžiamu nuosprendžiu Kauno apylinkės teismas A. A. už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; už nusikaltimo, numatyto BK 151¹ straipsnio 1 dalyje, – 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, A. A. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. A. paskirta galutinė bausmė – 10 mėnesių laisvės atėmimas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. A. bausmę už visas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, t. y. į nusikalstamų veikų pobūdį – padarytas nesunkus ir apysunkis nusikaltimai; į kaltės formą ir rūšį, – nusikalstamos veikos padaryta tyčia; į nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus – nusikaltimai padaryti dėl menkavertės priežasties; į nusikalstamų veikų stadiją – nusikaltimai baigti; į kaltinamojo asmenybę – A. A. teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka. Teismas įvertino ir tai, jog nuteistajam konstatuotas psichikos sutrikimas, tačiau pagal 2017 m. balandžio 5 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvadą, jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nuteistojo asmenybę ir išvardintas aplinkybes, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 151¹ straipsnio 1 dalyje, pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmes. Taip pat vertintina ir tai, kad A. A. anksčiau baustas 5 kartus administracine tvarka, nėra duomenų, kad sumokėjęs jam paskirtas baudas, nedirba, neturi jokio legalaus pragyvenimo šaltinio. Taip pat jis anksčiau ne kartą teistas už smurto prieš šeimos narius panaudojimą, jam skirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau jis vėl nusikalto, kas rodo, kad nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė. Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. A. yra linkęs nesilaikyti įstatymų, jis nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės ir dorovės taisykles, nuolat elgiasi nusikalstamai ir nesistengia pasitaisyti, nusikaltimai daromi sistemingai ir tai jau tapę jo gyvenimo būdu. Todėl bausmės (BK 41 straipsnio 2 dalis) paskirčiai įgyvendinti, švelnesnės nei laisvės atėmimas rūšies bausmių – baudos, viešųjų darbų, laisvės apribojimo ar arešto – šiuo atveju nebepakanka.Apylinkės teismas, skirdamas A. A. bausmę, pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Apylinkės teismas įvertinęs visas paminėtas aplinkybes teisingai A. A. paskyrė bausmę, lygią BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, o už nusikalstamos veikos, numatytos BK 151¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą – laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei šio straipsnio sankcijoje nustatytas vidurkis. Taip pat teismas BK 63 straipsnio 2 dalies, 4 dalies pagrindu pagrįstai šias bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu ir paskyrė galutinę 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad A. A. prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi, tuo pagrindu jo atžvilgiu taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir jam skirtą 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tai, kad A. A. su nepilnamete E. L. gyveno kaip šeima, nebuvo jokių spekuliacijų nukentėjusiąja, ji pati ir jos motina I. L. jam jokių pretenzijų nereiškia, priešingai nei nurodo nuteistasis, nereiškia, jog jo padaryti nusikaltimai nepadarė žalos. Nors A. A. skunde taip pat nurodo, kad jis yra 6 vaikų tėvas, kuriems reikalingas jo išlaikymas ir auklėjimas, tačiau apeliantas, teikdamas apeliacinį skundą dėl bausmės sušvelninimo, nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jis augina savo nepilnamečius vaikus ir teikia jiems išlaikymą. O be šių paminėtų aplinkybių, jokių naujų, reikšmingų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kuriomis remiantis būtų galima švelninti nuteistojo teisinę padėtį, skunde nėra pateikta. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. A. paskirta bausmė yra teisinga ir proporcinga, todėl švelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.