- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-09
- Bylos Nr.
- I-3016-362/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01974-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka (be žodinio nagrinėjimo) išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo A. S. patikslintą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. patikslintame skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 15000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu (144 b. l.). Skunde nurodė, kad prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Pareiškėjas patikslintame skunde (15–22 b. l.) nurodė, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir ŠTI) buvo kalinamas nuo 2014-12-02 iki 2015-06-22 kamerose Nr. 20, 21, 38, 96, 9, 54, 53, 51. Atkreipė dėmesį, kad kamerose Nr. 51 ir 53 ypač drėgna, šalta, nuo lubų, sienų bėga vanduo, tualetas neatskirtas nuo gyvenamųjų patalpų. Visą nurodytą laikotarpį ŠTI buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis, kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Būnant ŠTI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, kameroje esantys gultai, stalas, spintelės dar labiau laisvą plotą sumažindavo. Higienos norma reikalauja, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šių nuostatų ŠTI nebuvo laikomasi. Sanitarinis mazgas kamerose įrengtas tiesiai prieš įėjimo duris ir nuolat stebimas pro kameros stebėjimo langelį.
Kamerose nepakankamas natūralus, dirbtinis apšvietimas, vėdinimas, žiemos metu labai šalta, grindys iš ištrupėjusio betono, jų neįmanoma nei valyti, nei dezinfekuoti. Sienų, lubų tinkas ištrupėjęs. Nėra vykdomas naujai atvykusių asmenų medicininis tikrinimas, nėra įrengtos sanitarinės švaryklos, todėl tiek utėlėti, tiek užsikrėtę niežais yra patalpinami kartu su kitais. ŠTI patalpos yra apleistos, ant sienų ir lubų auga pelėsis, nėra išduodamos jokios valymo, dezinfekavimo priemonės, veisėsi tarakonai, paprastasis remontas neatliekamas mažiausiai 10-15 metų. Čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be jokių užvalkalų, todėl įsigeria prakaitas, dėmės, dulkės ir tokie purvini yra perduodami naudotis kitiems suimtiesiems. Pagalvės užvalkalas ir paklodė išduodami kartais, rankšluosčiai neišduodami. Taip pat buvo pažeistas diskriminacijos draudimas, nes galimybę naudotis skalbykla turėjo tik asmenys, turintys pinigų asmeninėje sąskaitoje. ŠTI nevykdo pareigos aprūpinti darbu, nesuteikia pašalpų ir kitų socialinių išmokų, todėl gauti lėšų nėra galimybės. Perpildytose kamerose nebūdavo sąlygų nei skalbtis asmeninius drabužius, nei juos džiovinti. Gyvenimas tokiomis sąlygomis turėjo pasekmių jo sveikatai (fiziniai bei psichologiniai negalavimai), nuo nervinės įtampos atsirado nemiga, psichologinė depresija, paranoja, irzlumas, sutriko normalus bendravimas su aplinkiniais.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (132–140 b. l.) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat nurodo, kad prašo bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-29 pažymos Nr. 60/09-25077 „Dėl A. S.“, pareiškėjas įstaigoje periodiškai buvo laikomas nuo 2014-07-01 iki 2015-06-23. Jis buvo laikomas: kamerose Nr. 13, 27, 53, 20, 21, 96, 46, 9, 54, 51, kameroje būdavo nuo 2 iki 8 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,99 kv. m iki 8,13 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.
Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015-06-07 tikrino kamerą Nr. 96 (2015-05-18 patikrinimo aktas Nr. EP-201). Nustatyta, kad kamera buvo remontuota, nedideliuose ploteliuose lupasi dažų danga. Pagal higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu budi per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonte darbai, higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo Šiaulių tardymo izoliatorius neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015-04-22 patikrinimo akte Nr. EP-153 nustatė, kad valymo inventorius švarus, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas nustatyta tvarka.
Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Informavo, kad patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) Šiaulių tardymo izoliatoriuje vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus teisės aktų reikalavimus.
Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 106 punktu naujai atvykusiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems yra atliekamas sanitarinis svarinimas bei 107 punktu – suteikiama galimybė nueiti į dušą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2011-06-27 patikrinimo akte Nr. EP-242 nurodo, kad priėmimo-paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo švarinimo patalpa. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2012-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-254 nurodo, kad priėmimo-paskirstymo skyriuje yra švarinimo patalpa. Šis faktas patvirtinamas ir 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224. Todėl atsakovas pažymi, kad pareiškėjas teismui pateikia klaidingus duomenis.
Skalbimo organizavimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje reglamentuoja 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas, kurio 4 punktas numato, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbiniai (suimtiesiems (nuteistiesiems), išduodama patalynė ir rankšluosčiai bei darbo rūbai) skalbiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Patalynės skalbimas įstaigoje vykdomas nepažeidžiant galiojančių nuostatų ir užtikrinant jų švarą. Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose dėl pačių kalinamųjų saugumo. Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Šias paslaugas teikia UAB „Juvidė“, kuri ir nustato paslaugų kainas. Pažymi, kad kainos yra nustatytos tokios pat kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Nurodė, jog duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl socialinės paramos skyrimo ar galimybės nemokamai išsiskalbti, įstaigoje nėra.
Taip pat nurodė, kad jokio prašymo naudotis savo patalyne ar raštiško atsisakymo naudotis Šiaulių tardymo izoliatoriaus išduota patalyne pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, todėl nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai veikė neteisėtai ar ne pagal teisės aktus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad įstaigoje jam išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra pasibaisėtinos būklės, purvini, blizgantys nuo įsigėrusių kūno riebalų ir prakaito. Atsakovas pažymi, kad tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims išduotinų čiužinių, pagalvių ir antklodžių blizgumas ir kvapnumas teisės aktuose nėra reglamentuotas. Vis dėlto įstaigoje išduodama patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja. Pareiškėjo teiginiai dėl patalynės pasibaisėtinos būklės yra abstraktūs ir neįrodyti, todėl negali būti laikomi pagrįstais, be to, jiems nėra teisinio pagrindo. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2011-06-27 patikrinimo akte Nr. EP-242 konstatavo, kad patikrinimo metu buvo dezinfekuojami po 8 vnt. čiužinių, antklodžių ir pagalvių. Kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus. Tai patvirtinta ir 2012-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-254 bei 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015-04-22 patikrinimo akte Nr. EP-153 konstatavo, kad tikrinimo metu daiktų sandėlyje laikomi (išduodami) čiužiniai buvo švarūs, nesuplyšę. Minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti nukenksminamas dezinfekavimo kameroje.
Atsakovas prašo teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo A. S. patikslintas skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-29 pažymoje Nr. 60/09-25077 (43–50 b. l.) nurodyta, kad A. S. įstaigoje tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas nuo 2014-07-01 iki 2015-06-23. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas patikslintame skunde neturtinės žalos prašo už laikotarpį nuo 2014-12-02 iki 2015-06-22, taip pat į tai, jog pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2014-04-01 iki 2014-02-01 teisme yra išnagrinėtas ir 2015-03-02 priimtas sprendimas (adm. byla Nr. I-155-289/2015), teismas šiame sprendime nagrinės pareiškėjo patikslintame skunde nurodytą laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Pažymoje nurodyta, kokią dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, tai leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Iš viso pareiškėjas ŠTI kamerose Nr. 53, 20, 21, 38, 96, 46, 9, 54, 51 buvo kalinamas buvo 193 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,00 kv. m iki 8,13 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, jog iš šių dienų 7 dienas pareiškėjui teko nuo mažiau negu 3,6 kv. m kameros ploto: 2015-01-20 kamera Nr. 53 3,12 kv. m; 2015-02-2, kamera Nr. 38 3,45 kv. m; 2015-03-10 kamera Nr. 96 3,15 kv. ; 2015-04-23–2015-04-24 kamera Nr. 96 3,15 kv. m; 2015-05-14–2015-05-15 kamera Nr. 54 3,00 kv. m.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 7 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija.
Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimų būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nenustatyta, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Tai įvertinęs, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis buvo kalinamas kamerose, kuriose šalta, drėgna, trūkdavo oro, buvo tamsu, neužtikrintas natūralus apšvietimas, tualetas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, kamerose yra tarakonų, išduodama patalynė (čiužiniai, pagalvės) purvina, nekokybiška, skalbykloje išsiskalbti asmeninius rūbus gali tik turintys pinigų suimtieji / nuteistieji.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015-07-27 pažymoje Nr. 61/04-2478 (71 b. l.) nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2014-12-02 iki 2015-06-22 pareiškėjas į ŠTI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015-07-30 pažymoje Nr. 62/08-759 nurodoma, jog vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos reikalavimai“ 24 punktu, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Įstaigoje nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, todėl patalpose gali būti per mažas judėjimo greitis ir / ar santykinės drėgmės lygis. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą, natūralią apšvietą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. ŠTI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja.
Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte nurodoma, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa ŠTI atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Įstaigoje kasdien atliekama kamerų dezinfekcija, apie tai pažymima Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnale. Graužikų naikinimui kamerose naudojamos lipnios juostelės, pagal suimtųjų prašymus deratizacija papildomai atliekama cheminiu būdu. Deratizacija pagal planą atliekama kartą per mėnesį.
Kadangi kiekvienos kameros atskirai neįmanoma aprūpinti valymo inventoriumi dėl nuolatinio inventoriaus gadinimo ir lėšų stokos, valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus. Indams plauti į kameras išduodama soda.
ŠTI patalynė perkama periodiškai, atsižvelgiant į įstaigos poreikį. Naudojamas minkštasis inventorius (čiužiniai, antklodės, pagalvės) yra dezinfekuojamas, po dezinfekavimo inventorius atiduodamas tiesiai į daiktų sandėlį, kur švarių ir nešvarių skalbinių srautai nesusikerta. Sanitarinėje valykloje įrengtos 2 dezinfekcinės kameros. Kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus (čiužinių, antklodžių, pagalvių). Suimtieji ir nuteistieji kiekvieną mėnesį yra aprūpinami asmens higienos priemonėmis ir patalyne vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis normomis. Išduodama patalynė: čiužinys, pagalvė, antklodė, užvalkalas pagalvei, du rankšluosčiai ir dvi paklodės vietoj užvalkalo antklodei. Yra sudarytos sąlygos nuteistųjų / suimtųjų viršutinių rūbų skalbimui ar cheminiam valymui už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Taip pat asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius suimtieji ir nuteistieji gali skalbtis kamerose patys, tam tikslui išduodamos vonelės ir ūkinis muilas.
Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjo buvimo laikotarpiu ŠTI buvo atlikti keli Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai. 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 nurodyta, jog tikrinimo metu nustatyta, kad valymo inventorius švarus, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas nustatyta tvarka. Tikrinimo metu daiktų sandėlyje laikomi (išduodami) čiužiniai buvo švarūs, nesuplyšę, minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti (čiužiniai), nukenksminamas dezinfekavimo kameroje (vedamas dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnalas).
2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akte Nr. EP-201 nurodyta, kad kamera Nr. 96 (joje pareiškėjas buvo nuo 2015-04-08 iki 2015-05-08) buvo remontuota, matomas pelėsis – pažeidžiamas HN 76:2010 X skyriaus 56 punkto reikalavimas. Vietomis nedideliuose plotuose lupasi dažų danga – kameroje reikalingas paprastasis remontas – pažeidžiamas HN 76:2010 X skyriaus 62 punkto reikalavimas.
Teismas atkreipia dėmesį, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams (Statybos įstatymo 2 str. 18 p.), todėl natūraliam apšvietimui higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatyti reikalavimai ginčo situacijoje netaikytini (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Atsakovo argumentai dėl pastato ventiliacijos, santykinės oro drėgmės bei oro temperatūros sureguliavimui reikiamų darbų priskyrimo rekonstrukcijos darbams atmestini, nes, vadovaujantis aplinkos ministro 2002-12-05 įsakymu Nr. 622 patvirtinto STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12 punktu, statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas ir keitimas patenka į paprasto remonto kategoriją. Tai duoda pagrindą išvadai, kad Šiaulių TI kamerų ventiliacijai, santykinei oro drėgmei ir oro temperatūrai šiuo atveju turi būti taikomi higienos normos HN 76:2010 24, 26 punktų reikalavimai. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo patys nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Įvertinęs aukščiau paminėtas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad atsakovas nepaneigė visų pareiškėjo nusiskundimų, argumentų, susijusių su kamerų neatitikimu higienos normų reikalavimams. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta, jog šie pažeidimai buvo labai žymūs, intensyvūs, jų neigiamas poveikis negali būti prilygintas asmens kankinimui.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto bei higienos normas atitinkančių gyvenimo sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.
Kaip minėta, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Atsižvelgus į pareiškėjo buvimo ŠTI trukmę, į byloje nustatytas aplinkybes, spręstina, jog dėl to, kad pareiškėjui 7 dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, ne visada buvo užtikrinamas gyvenimas kamerose, atitinkančiose higienos normų reikalavimus, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog šie nacionalinės teisės aktų pažeidimo atvejai sukėlė atitinkamas pasekmes pareiškėjui, t. y. kad neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, teismas nenustatė, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Taigi, remdamasis tokio pobūdžio bylose formuojama administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1377/2013 ir kt.), teismas sprendžia, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo A. S. reikalavimas dėl 15 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. patikslintą skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Pareiškėjo A. S. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.