Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gytis Večerskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs E. L. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. nutarimo E. L. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. nutarimu E. L. už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d., paskirta administracinė nuobauda - 650 Eur (šešių šimtų penkiasdešimt eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams už tai, kad 2015 m. lapkričio 27 d., 21.50 val., (duomenys neskelbtini) g. vairavo transporto priemonę – automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas 2,13 promilių girtumas. Šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

E. L. skundas atmestinas.

E. L. apeliaciniame skunde keliamas jo kaltės klausimas padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatomis, skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Vadovaujantis ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, iki galo ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės.

ATPK 257 str. įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Tad nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra teismo kompetencija. Konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

ATPK 126 str. 4 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatomas vidutinis arba sunkus (nuo 1,51 ‰) neblaivumo (girtumo) laipsnis, vengė neblaivumo patikrinimo, taip pat vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas priimto nutarimo neteisėtumą grindžia netinkamu teismo medicinos eksperto bei liudytojų parodymų vertinimu bei tuo, kad matuojant jo neblaivumą buvo pažeista alkoholio matuoklio naudojimo, blaivumo testo procedūra, nes nuo alkoholio vartojimo iki neblaivumo nustatymo nebuvo praėję pakankamai laiko. Todėl, apelianto nuomone, iškylančios abejonės vertinamos atsakomybėn patraukto asmens naudai ir jam administracinė nuobauda neskirtina iš viso. Tačiau apygardos teismas tokius argumentus kaip nepagrįstus atmeta.

Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 3 punkte nustatyta, kad asmenų, vairuojančių antžeminio, vandens transporto priemones, iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose leidžiama maksimali etilo alkoholio koncentracija vairavimo metu yra 0,4 promilės (išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato kitaip) (2009 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 617 redakcija). Šiose Taisyklėse neblaivumo (girtumo) tikrinimo sąvoka apima policijos pareigūnų veiksmus, kuriais specialiosiomis techninėmis priemonėmis, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka, nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus (girtas) (Taisyklių 2 punktas). Šių Taisyklių 4 punkte numatyta, kad policijos pareigūnai gali tikrinti transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), arba pristatyti jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros.

Iš Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės mobilaus būrio vyriausiųjų patrulių N. D. ir O. N. 2015-11-27 tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotais duomenimis nustatyta, kad 2015-11-27, apie 21.57 val., buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini) g. nuo PC „Maxima“ link (duomenys neskelbtini) k. važiuoja automobilis VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas neblaivus. Panerių gatvėje pamatė prieš eismą stovintį minėtą automobilį ir kelis kitus. Pilietis D. U. paaiškino, kad jis pranešė policijai, kadangi matė, kad akivaizdžiai neblaivus vairuotojas sėdo į automobilį ir važiavo dideliu greičiu. Pranešėjas važiavo iš paskos. Neblaivus vairuotojas pravažiavo keliuką sukti į kairę, todėl išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir sustojo, kadangi iš priekio važiavo kitas automobilis. Tuomet D. U. atidarė VW Golf dureles ir išraukė raktelius iš užvedimo spynelės. Buvo nustatyta vairuotojo tapatybė, kad automobilį vairavo E. L., o patikrinus girtumą alkotesteriu Alcotest 6810, nustatytas 2,13 promilių girtumas.

Šie alkotesterio duomenys užfiksuoti patikrinimo Nr. 155 rezultatu (b. l. 3) Abejoti prietaiso parodymų patikimumu nėra jokio pagrindo, kadangi iš alkotesterio „Alcotest 6810“ Nr. ARFM-0368 patikros sertifikato Nr. 0172408 nustatyta, jog minėto alkotesterio patikros sertifikatas buvo galiojantis (b. l. 4).

Teisminio bylos nagrinėjimo metu 2016-01-14 teismo posėdyje E. L. paaiškino, kad kaltu neprisipažįsta. 2015-11-27 dėl sveikatos būklės išgėrė vaistų ir dėl gerklės perštėjimo purškiamą vaistą „Miromile“. Apie 21 val. važiavo į vaistinę vaistų, tačiau vaistinė buvo uždaryta. Skaudėjo stuburą, sunkiai vaikščiojo. Išėjęs iš parduotuvės, važiavo link namų apie 3 km, reikėjo pasukti į kairę, į kalniuką, tačiau dingo stabdžiai. Sustojo kairėje kelio pusėje, iš priekio važiavo sunkvežimis, iš paskos kitas lengvasis automobilis. Šio automobilio vairuotojas pribėgęs prie jo automobilio, ištraukė užvedimo raktelius ir pasakė, kad jis girtas vairuoja automobilį ir iškvietė policiją. Atvažiavus policijai, jis automobilyje dar kartą purškė vaistus „Miromile“, nes skaudėjo. Pareigūnams nesakė, kad ką tik pavartojo vaistus. Buvo patikrintas alkotesteriu ir pasakė, kad negali vairuoti. Atėjo sūnus ir žmona. Nuo vaistų papurškimo iki pūtimo į alkotesterį praėjo mažiau nei minutė (b. l. 34, 35).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat buvo apklausti policijos pareigūnai ir liudytojas D. U..

Liudytojas N. D. parodymais nustatyta, kad per radijo ryšį buvo žinoma, kad važiuoja neblaivus vairuotojas. Jiems atvykus, automobilis jau stovėjo, vairuotojas sakė, kad vairavo sūnus, tačiau vėliau atėjęs sūnus pasakė, kad vairavo tėvas. Vairuotojas nepadarė posūkio manevro ir sustojo prieš eismą. Stovėjo ir kitas automobilis, kurio vairuotojas jau buvo ištraukęs užvedimo raktelius. Iki alkotesterio panaudojimo praėjo daugiau kaip 30 minučių, buvo apklausiamas liudytojas. Vairuotojas nieko nesakė apie skalavimo skystį, nesiskundė sveikata, jo versija buvo ta, kad vairavo sūnus. Vairuotojas buvo akivaizdžiai neblaivus, atėjusi žmona pasakė, kad „vieną kartą prisidirbai“.

Liudytojas O. N. parodymais nustatyta, kad prisimena šį atvejį, vairuotojas nuvažiavo nuo kelio. Kitas vairuotojas jau buvo paėmęs iš neblaivaus vairuotojo užvedimo raktelius. Nuo jų atvykimo iki alkotesterio pūtimo buvo praėję valanda laiko, nes rinko įrodymus, apklausė liudytojus. Buvo vairuotojo sūnus, su juo pasiaiškino įvykio aplinkybes. Negirdėjo, kad asmuo būtų pranešęs, kad vartojo kokį nors preparatą, sakė, kad nevairavo.

Liudytojas D. U. parodymais buvo nustatyta, kad jis dirba greitojoje pagalboje ir dažnai susiduria su neblaiviais asmenimis. Parduotuvėje prieš jį stovėjo pilietis, nuo kurio alkoholio kvapas sklido iš visų pusių, buvo neadekvatus, dar pirko alkoholį. Pamatė, kad tas asmuo eina link automobilio, o vėliau jį pralenkė. Greitį viršijo, nes važiuodamas 90 km/h greičiu, nespėjo pasivyti. Tačiau vairuotojas nepadarė posūkio į kairę pusę ir vos nenuvažiavo nuo kelio ir sustojo priešingoje eismo juostoje. Sustojo dar keli automobiliai, išlipo vairuotojai, jis ištraukė užvedimo raktelius, prieš tai paskambino į policiją. Neblaivus vairuotojas bandė užvesti automobilį ir pasišalinti. Jis buvo perspėtas, kad rakteliai bus atiduoti pareigūnams. Siūlė pinigus, pinigų jis turėjo, vėliau sakė, kad vairavo sūnus. Vėliau policijos pareigūnai paklausė sūnaus ar jis vairavo. Sūnus pripažino, kad tik dabar atėjo. Neblaivus vairuotojas su maišeliu stovėjo pasirėmęs į automobilį, neadekvačiai elgėsi ir nesiorentavo aplinkoje. Apie skausmą ar vaistus nieko nekalbėjo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. L. nurodyta aplinkybė, jog jis vartojo purškiamus spirituotus vaistus buvo nurodoma tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Tokių aplinkybių nepatvirtino nei policijos pareigūnai, nei liudytojas D. U., kuris E. L., kaip neblaivų asmenį pastebėjo dar prieš jam sėdant į automobilį, kuomet jis apsipirkinėjo parduotuvėje.

Aukštesniojo teismo nuomone, apylinkės teismas, vertindamas E. L. pateikiamą versiją, kad jis buvo vos prieš minutę iki pūtimo į alkotesterį panaudojęs preparatą „Miramil“, visapusiškai ją įvertino, nustatydamas ir tai, kad E. L. ilgą laiką dirbo medicinos atstovu keliose farmacijos kompanijose, todėl neatsitiktinai gynybinės versijos užtikrinimui pasirinko burnos gleivinės purškalą, kurio sudėtyje yra ne mažiau kaip 45 tūrio proc. alkoholio. Tačiau tokios jo versijos nepatvirtino liudytojas D. U., kuris E. L. stebėjo jau parduotuvėje, o automobilio sustojimo vietoje, apie tariamą vaistų naudojimą aplinkybių nenurodė. Be to, E. L. teiginys dėl vaistų purškimosi prieš pat patikrinimą alkotesteriu neįtikinamas ir tuo, kad tokį veiksmą tariamos minutės laikotarpyje būtų matę pareigūnai, nes vien alkotesterio paruošimas pūtimui trunka ilgesnį laiko tarpą. Tiek apylinkės teismas, tiek aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo netikėti liudytojų D. U., N. D., O. N. parodymais. Jų parodymai detalūs, išsamūs, nuoseklūs, nekeliantys jokių abejonių, sutampa su anksčiau tarnybiniuose pranešimuose pareigūnų išdėstytomis įvykio aplinkybėmis, kas pagrįstai leidžia spręsti įrodymų pakankamumą bei liudytojų, kaip atsitiktinių asmenų, nešališkumą. Pažymėtina ir tai, kad liudytojai teisme apklausti ir parodymus davė, būdami įspėti dėl savo atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tuo tarpu, E. L. kaip asmuo, kuriam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nėra saistomas pareigos sakyti tiesą. Tinkamai įvertinta ir tai, kad E. L. nuo pat tyrimo pradžios aktyviais veiksmais siekė išvengti neigiamų padarinių, nurodydamas, kad transporto priemonę vairavo sūnus, liudytojui D. U. ir kitiems asmenims siūlydamas piniginį atlygį, o gynybinės versijos užtikrinimui įtraukė ir šeimos narius.

E. L. savo apeliaciniame skunde teigė, kad buvo pažeista alkoholio matuoklio naudojimo instrukcijoje apibrėžta blaivumo testo procedūra, tariamai nesilaikius reikalaujamo 15 min. laiko tarpo. Šis teiginys paneigtas policijos pareigūno N. D. parodymais, kad iki alkotesterio panaudojimo, t. y. E. L. neblaivumo nustatymo buvo praėję daugiau kaip 30 minučių, nes buvo apklausiamas liudytojas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. L. buvo supažindintas su alkotesterio parodymais, po jais pasirašė, jokių prieštaravimų ar pastabų nenurodė, administracinio teisės pažeidimo protokole paaiškinimų neužfiksuota, t. y. taip pat jokių pastabų ar prieštaravimų, kad nustatinėjant jam neblaivumą, buvo pažeidžiama alkotesterio naudojimo instrukcija, nepareiškė. Šių aplinkybių visuma logiškai suponuoja, kad tam objektyviai nebuvo ir pagrindo.

Šiame kontekste vertinant teismo medicinos eksperto paaiškinimus, konstatuotina, kad G. A. C. nurodė apie alkoholio iškvėptame ore koncentraciją bei jos kitimą laiko atžvilgiu, ir tikėtiną koncentraciją po 8 ar 15 min., tačiau paneigus versiją dėl vaistų panaudojimo, šis eksperto paaiškinimas duomenų vertinimo visumoje įrodomosios reikšmės neturi.

Apeliantas teisus, skunde tvirtindamas, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens traukiamo administracinėn atsakomybėn kaltę padarius pažeidimą, ir turi būti laikomasi nekaltumo prezumpcijos. Tačiau šiuo atveju aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad E. L. padarė jam inkriminuotą administracinės teisės pažeidimą, jo veika kvalifikuota teisingai, jis pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį nubaustas pagrįstai ir teisėtai.

Apelianto skunde nurodytos aplinkybės jau buvo įvertintos pirmos instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis. Jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti apylinkės teismo išvadomis byloje nėra.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuojama, kad apylinkės teismas, priėmė teisėtą bei pagrįstą spren­dimą, todėl Kauno apylinkės teismo 2016-03-03 nutarimas paliekama galio­ti, o E. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

palikti Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. nutarimą nepakeistą ir E. L. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.