Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr.1A-291-397/2011;

Teisėjas Alvydas Rimkevičius Proceso Nr. 1-25-1-00983-2009-0

2011 m. lapkričio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, Vaivai Tamkutonienei, Vidai Butiškienei, Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Daliai Sabaliauskaitei, išteisintajam J. T., jo gynėjai advokatei Angelei Fominienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio l dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu atmestas Valstybinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. T., gimęs (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), buvo kaltinamas nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio l dalyje dėl to, kad 2009-08-12 apie 15.30 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą durdamas peiliu R. Č. į pilvą padarė durtinę, pjautinę, kiauryminę žaizdą pilvo srityje su plonosios žarnos ir pasaito sužalojimu, lydimu kraujo susikaupimo pilvaplėvės ertmėje, kas sukėlė realų pavojų R. Č. gyvybei, tokiu būdu sunkiai sutrikdė R. Č. sveikatą. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 10 d. nuosprendžiu J. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio l dalį išteisino, kadangi nenustatė, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, prieštaraujančią byloje surinktiems įrodymams. Nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad J. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjimo teisme metu, yra nuoseklūs, argumentuoti, juose nėra jokių esminių prieštaravimų, teismui nekelia abejonių ir jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Bylos aplinkybės rodo, kad kėsinimosi, nuo kurio, kaip teigiama J. T. gynėsi, apskritai nebuvo, R. Č. J. T. atžvilgiu smurto nevartojo. Byloje esantys įrodymai rodo, kad J. T. veiksmai, kurių metu jis peiliu dūrė R. Č. į pilvo sritį, tokiu būdu sunkiai sutrikdydamas pastarojo sveikatą, buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio, nesant būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. Nesant būtinosios ginties, negalimas ir būtinosios ginties ribų peržengimas, todėl išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, J. T. veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, jis turi būti pripažintas kaltu dėl šios veikos ir jam skirtina bausmė.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nepagrįstai peržengė kaltinimo ribas. J. T. buvo kaltinamas tik R. Č. sužalojimu. Teismas šioje byloje įvertino R. K. veiksmus J. T. bute kaip neteisėtus, suteikusius J. T. teisę gintis peiliu. Į R. K. sužalojimo aplinkybes šioje byloje turėjo būti atsižvelgta tik tiek, kiek tai turėjo įtakos R. Č. sužalojimo aplinkybėms įvertinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis bei jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai J. T. išteisino, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Iš bylos aplinkybių seka, kad J. T. buvo kaltinamas, kad 2009-08-12, apie 15:30 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia durdamas peiliu R. Č. į pilvą, padarė pastarajam kūno sužalojimą, sunkiai sutrukdžiusį jo sveikatą.

Byloje ištirtais įrodymais neginčijamai nustatytas faktas, kad 2009-08-12 buvo sužalotas nukentėjusysis R. Č. ir šį sužalojimą nukentėjusiajam, duriant peiliu, padarė J. T..

Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad tokie J. T. veiksmai atitiko būtinąją gintį, tokias savo išvadas grindė paties išteisintojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, byloje esančiais medicininiais dokumentais, išsamia šių įrodymų analize.

Būtent, išteisintasis J. T. pripažino, kad minimu laiku peiliu sužalojo nukentėjusįjį R. Č., bei nurodė, kad taip padarė gindamasis nuo pastarojo brovimosi į jo butą ir galimo užpuolimo. J. T. paaiškino, kad 2009-08-12 buvo savo bute, (duomenys neskelbtini), pas jį tuo pačiu metu svečiavosi ir kaimynė R. L., jie kartu žiūrėjo televizorių. Vienu metu į jo buto duris kažkas paskambino, o jų neatidarius, į jas pradėjo spardyti. Iš balsų jis suprato, kad už durų buvo R. L. sugyventinis R. Č.. Bijodamas, kad neišlaužtų durų, jis jas atidarė ir tuo metu už durų pamatė neblaivius R. Č. ir iki tol nepažįstamą R. K.. Išteisintasis pas jį besibrovusių asmenų nenorėjo įsileisti, bet R. Č. jėga stumiant duris, o R. K. pradėjus naudoti smurtą, jie jėga įsibrovė į butą, kur R. K. toliau smurtavo prieš J. T., o pastarasis, gindamasis pagriebė ant stalo gulėjusį peilį, ir juo sudavė R. K. į pilvą. Po šio veiksmo R. K. nuo J. T. atsitraukė ir su R. Č. iš buto pasišalino.

Pagal išteisintojo aiškinimą, tepraėjus keletui minučių, vėl kažkas pradėjo daužyti į jo buto duris ir kai jis jas atidarė, pamatė R. Č., kuris vėl veržėsi į butą. Jis atsisakė pastarąjį įsileisti, bet R. Č. užkišo už durų koją, kad jų nebūtų galima uždaryti, stūmė duris, bandė jam suduoti ranka. Po tokių R. Č. veiksmų, jis bijodamas, kad vėl nebūtų sumuštas, pagriebė prieškambaryje buvusį peilį ir juo dūrė nukentėjusiajam.

Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes patvirtino ir liudytoja R. L., kuri parodė, kad minimu laiku buvo nuėjusi pas kaimyną J. T. ir ten būnant kažkas paskambino į buto duris. J. T. atidarius buto duris, ji pamatė R. Č. ir R. K.. J. T. nenorėjo įsileisti jų į butą, bet šie įėjo jėga, R. K. dar prieškambaryje pradėjo J. T. spardyti bei toliau mušė kambaryje iki to momento, kai J. T. gindamasis pastarajam įdūrė peiliu. Po to R. Č. ir R. K. iš jo buto išėjo. Po maždaug dviejų valandų, į J. T. butą vėl grįžo R. Č., kurio J. T. nenorėjo įsileisti. Ji matė, kaip J. T. laikė duris, bet R. Č. veržėsi į jo butą, neleido jam uždaryti durų ir po to išgirdo R. Č. šūksnį, jog išteisintasis jam įdūrė.

Kad minėtu laiku buvo sužaloti R. K. ir R. Č., patvirtina ir teismo medicinos instituto Kauno skyriaus medicinos išvada (t. 1, b. l. 34), asmens ambulatorinio gydymo kortelė ir prie jos esantys dokumentai (t. 1, b. l. 53-58). Šiuose dokumentuose užfiksuota, kad ir R. K., ir R. Č., buvo padarytos durtinės – pjautinės žaizdos.

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai išteisintojo parodymus laikė patikimais, tai yra, tai padarė įvertinęs jų nuoseklumą, atitikimą liudytojos nurodytoms aplinkybėms. Ta aplinkybė, kad J. T. nurodė žymiai trumpesnį laiko tarpą tarp pirmojo ir antrojo R. Č. ir R. K. brovimosi į jo butą, esminės reikšmės visų aplinkybių vertinimui neturi. Teismas tokias išteisintojo išdėstytas aplinkybes, atsižvelgdamas į J. T. amžių, sveikatos būklę, visiškai pagrįstai nelaikė prieštaraujančiomis ar iškraipančiomis esmines įvykio aplinkybes.

Gi vertinant nukentėjusiojo R. Č., liudytojo R. K. parodymus, galima daryti išvadą, kad jie iš dalies taip pat patvirtina J. T. aiškinimus, kad ir R. Č., ir R. K., į išteisintojo butą ėjo kelis kartus, kad abu kartus jie buvo neblaivūs, kad išteisintasis nesutiko jų įsileisti į butą.

Nukentėjusysis R. Č. patvirtino ne tik tai, kad išteisintasis neįsileido pas save į butą, bet ir nurodė, kad nepamena, kas vyko po to, kai buvo sužalotas R. K.. Tokia R. Č. pozicija rodo, kad jis vengia nurodyti tikrąsias įvykio aplinkybes ir tai grindžia savo girtumu.

Vertinant įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė ir į išteisintojo amžių bei sveikatos būklę, šiuos duomenis lyginant su R. Č. ir R. K. fiziniais duomenimis, kas taip pat neduoda pagrindo abejoti, kad J. T. neturėjo fizinės galimybės pulti ar agresyviai elgtis dviejų žymiai jaunesnių ir fiziškai stipresnių asmenų atžvilgiu.

Tad, įvertinus visus virš paminėtus duomenis, matyti, kad R. Č. ir R. K. veiksmai, braunantis į J. T. butą ir vartojant prieš jį smurtą, buvo akivaizdūs ir realūs, kaip ir pirmuoju, taip ir antruoju atveju, išteisintasis realiai suvokė iškilusį pavojų jo sveikatai ir gyvybei ir esant paminėtoms sąlygoms, priėmė adekvatų sprendimą gintis nuo pavojingo kėsinimosi. Įvertinant, kad J. T. jau buvo patyręs fizinį smurtą ir pavojų savo sveikatai, po pirmojo R. Č. ir R. K. įsibrovimo į butą, jo veiksmai, kai jis, vėl besibraunančiam į butą ir mėginančiam suduoti R. Č., dūrė peiliu, negali būti laikomi neatitinkančiais vėl pasikartojusio kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Todėl tokie išteisintojo veiksmai, kurie formaliai atitinka baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius, laikytini būtinąja gintimi, padaryta neperžengiant jos ribų.

Pirmos instancijos teismas, duodamas vertinimą R. K. veiksmams, kurie pasireiškė įsibrovimu į išteisinamojo gyvenamąjį būstą, smurto naudojimu, priešingai, negu nurodoma apeliaciniame skunde, neperžengė byloje nagrinėjamo kaltinimo ribų, nes šių aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas yra neatsiejamai susijęs ir su vėliau sekusių R. Č. veiksmų vertinimu. Tik visų aplinkybių visuma ir parodo, kad J. T. pakartotinį R. Č. brovimąsi į butą bei smurtavimą pagrįstai suvokė kaip realų, keliantį pavojų, kėsinimąsi. Atkreiptinas dėmesys, kad atliekant ikiteisminį tyrimą šioje byloje, visiškai nepagrįstai buvo neįvertintos visos šios aplinkybės ir jų tarpusavio ryšys, bylos tyrimas buvo atliekamas tendencingai, tiriant tik J. T. kaltinančias aplinkybes, kai tuo tarpu visiškai nebuvo tirti, itin svarbią įrodomąją reikšmę turintys, jam padaryti kūno sužalojimai ir jų mastas.

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentai, kad J. T. veiksmai buvo puolamojo pobūdžio, kad nebuvo būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, o todėl nesvarstytinas ir būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas, laikytini nepagrįstais ir todėl skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo nuosprendis savo turiniu turi būti aiškus, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymų analize, motyvuotos ir nekelti jokių abejonių. Pirmos instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje padaryta motyvuota išvada, kad J. T. gindamasis ir gindamas savo būsto neliečiamybę, būtinosios ginties ribų neperžengė, prieštarauja nurodytam išteisinimo pagrindui, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, ir teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė būtent šį išteisinimo pagrindą. Iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio išplaukia, kad teismas nustatė tokias aplinkybes, jog J. T. veikė būtinosios ginties ribose, t. y. nustatė aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK V skyriuje, kaip vieną iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, todėl teismas, kaip teisingai nurodoma ir apeliaciniame skunde, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos BPK 254 straipsnio 4 dalimi ir, priimti ne išteisinamąjį nuosprendį, bet bylą nutraukti teismo nutartimi. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė ne tokį procesinį dokumentą ir ne tokį sprendimą, kuriuos privalėjo priimti.

Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir baudžiamoji byla nutrauktina, nes yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutarė:

Kauno miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendį, kuriuo J. T. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį išteisintas.

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, J. T. baudžiamąją bylą nutraukti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti J. T. panaikinti.

Valstybinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį, atmesti.

Daiktinį įrodymą peilį, grąžinti J. T., megztinį grąžinti R. Č..