Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-652-190/2011

Teisėja Nida Vigelienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00517-2010-9

2011 m. liepos 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo A. A. skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria A. A. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, esant įrodyta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą LR BK 259 str. 1 d., 259 str. 2 d., būdamas nepakaltinamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą LR BK 259 str. 1 d., o būtent:

jis 2010-04-07 apie 14.15 val. prie parduotuvės „Maxima“, esančios Vilniuje, Mindaugo g. 11, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti iš K. V. nusipirkdamas už 17 litų įgijo 0,085 g. psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurią laikė su savimi iki kol netrukus po nusikaltimo padarymo buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie jo asmens kratos metu rado ir paėmė minėtą kiekį psichotropinės medžiagos.

A. A., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą LR BK 259 str. 2 d., o būtent:

jis, tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti iš kito asmens įgijo psichotropinę medžiagą – klonazepamą, kurią laikė su savimi iki 2010-04-07, kai apie 14.15 val. prie parduotuvės „Maxima“, esančios Vilniuje, Mindaugo g. 11, buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie jo asmens kratos metu rado ir paėmė nedidelį kiekį - 0,004 g. psichotropinės medžiagos - klonazepamo.

Teismas, nustatydamas, kokią priverčiamąją medicinos priemonę taikyti A. A., atsižvelgė į ekspertų išvadą ir A. A. taikė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (LR BK 98 str. 1 d. 2 p.).

Pirma. Apelianto teigimu, teismas, pažymėdamas, jog A. A., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 ir 2 d., iš esmės konstatavo, kad šio asmens padarytos veikos pagal šių veikų pavojingumo laipsnį priskiriamos prie nesunkaus nusikaltimo bei baudžiamojo nusižengimo. Šios aplinkybės yra svarbios teismui sprendžiant klausimą dėl priverčiamųjų medicinos poveikio priemonių taikymo, todėl teismas, priimdamas nutartį privalėjo dėl šių aplinkybių pasisakyti nutarties motyvuojamoje dalyje, tačiau to nepadarė.

Antra. Teismo metu buvo nustatyta, kad A. A. anksčiau teistas nebuvo. Tai pat nustatyta, kad jis savo priešingomis teisei veikomis nei fiziniams, nei juridiniams asmenims žalos nepadarė, šios veikos pagal savo pobūdį nepriskiriamos prie smurtinių nusikalstamų veikų, o baudžiamojoje byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad A. A. galėtų kelti grėsmę visuomenei dėl ko būtina taikyti priverstinį gydymą stacionare.

Šiuo atveju būtina sistemiškai taikyti ir Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos įstatymo 27 straipsnį, kuris reglamentuoja, kad asmuo gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jei yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei ar / ir aplinkinių sveikatai, gyvybei.

Kaip nurodyta aukščiau, teismas tokių aplinkybių, kad A. A. veiksmai dėl jo ligos galėtų padaryti realią ir esminę žalą tiek jam pačiam, tiek aplinkinių sveikatai ir ar gyvybei, nenustatė, todėl, anot apelianto, turėjo būti vertinamos bei atitinkamai atsispindėti teismo motyvuose.

Trečia. Teismas spręsdamas priverčiamųjų medicinos poveikių priemonių taikymo klausimą bei turėdamas duomenų, kad asmeniui yra tikslinga gydytis, turi nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes - ar asmuo pats savanoriškai gydosi, ar nevengia gydimosi, ar laikosi gydytojo nustatyto gydymo rėžimo, ar nepažeidžia nustatytos gydymo tvarkos.

Šioje baudžiamojoje byloje buvo nustatytos faktinės reikšmingos aplinkybės, kurios paliudijo, kad jis laikosi gydytojų nustatyto gydymo rėžimo, jo nepažeidžia visada jį gydančio gydytojo nustatytu laiku atvyksta pas gydytoją, vartoja gydytojo išrašytus vaistus. Tai, kad A. A. pats siekia gydytis bei nevengia gydimosi, patvirtina 2011-04-16 išrašo iš medicininių dokumentų kopija. Taigi, apelianto manymu, šios aplinkybės patvirtina, kad teismas, parinkdamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo būdą, bei nustatydamas stacionarų gydymą - stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose nevertino įrodymų, kad jis nevengia savanoriško gydymo, gydosi pagal gydytojų nustatytą gydymo rėžimą bei jo nepažeidžia, todėl ši teismo nutartis yra neteisėta ir naikintina.

Liudytoja teismo medicinos psichologė V. Joneliūkštienė, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t.y. byloje atsiradus rašytiniams įrodymams, kad A. A. gydymui stacionarus priverstinis gydymas nereikalingas, o gydymo rezultatų galima pasiekti gydantis ambulatoriškai, pažymėjo, kad jos kompetencija neleidžia spręsti dėl 2010-05-13 - 06-23 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodytos išvados pakeitimo, nes ji nėra psichiatrė, o tokią išvadą (dėl gydymo būdo) gali duoti tik psichiatras. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, gynėjo teigimu, konstatuotina, kad liudytojos V. Joneliūkštienės duoti parodymai, teismo negalėjo būti vertinami, nes ši liudytoja pati teisme pripažino, kad jos kompetencijos nepakanka, kad nuspręsti dėl gydymo būdo.

Liudytojo I. Ramanausko duoti parodymai teisme negali būti vertinami kaip objektyvūs, nes šis liudytojas nedalyvavo teismo paskirtoje ekspertizėje, negydė A. A., todėl jo parodymai negali būti objektyvus.

Be to, apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad šioje byloje teismas taip pat apklausė liudytoją VšĮ Centro poliklinikos gydytoją J. B., kuri teisme nurodė, kad A. A. pažįsta kaip buvusį pacientą. Ši liudytoja parodė, kad A. A. lankosi poliklinikoje noriai, stacionarus gydymas jam nereikalingas, tačiau teismas dėl šios liudytojos parodymų ginčijamojoje nutartyje apskritai nieko nepasisakė. Taip pat teismas nevertino ir naujų rašytinių įrodymų, kuriuose yra nurodyta, kad A. A. gydymui nereikalingas stacionarus gydymas, o gydymo rezultatų galima pasiekti esant paskirtam ambulatoriniam gydymui (b.1. 219).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. A. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

A. A. skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 403 str. 1 d. 1 p. yra nustatyta, jog, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priima nutartį – taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę, – jeigu įrodyta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas.

Tai, kad A. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. ir 259 str. 2 d., visiškai įrodyta nuteistosios K. V. parodymais, liudytojų J. P., I. Č., S. P., A. K. parodymais, asmens kratos protokolu, LP KTC specialisto išvada, daiktų apžiūros protokolu, kitais rašytiniais viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas pilnai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl A. A. kaltės bei priverčiamosios medicinos priemonės – stacionaraus stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje taikymo.

Lietuvos Respublikos BK 98 str. nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti, parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; padarytos pavojingos veikos pobūdis; pavojus, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. ­

2010-05-13 – 06-23 Teismo psichiatrijos - teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-152/2010 išvadose nurodyta, kad A. A. nusikalstamos veikos padarymo metu diagnozuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – šizofrenija, dėl kurio jis negalėjo suvokti nusikalstamos veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. A. A. rekomenduojama skirti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. (t. 1, b.l. 104-107 ).

Apklausti teisme teismo medicinos psichologė ekspertė V. Joneliūkštienė ir teismo medicinos psichiatras ekspertas I. Ramanauskas patvirtino 2010-05-13 – 06-23 Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-152/2010 suformuluotas išvadas bei rekomendavo taikyti A. A. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. V. Joneliūkštienė pažymėjo, jog sergant tokiu psichikos sutrikimu ambulatorinis gydymas negali užtikrinti vaistų vartojimo kontrolės ir reikalingo efektyvumo.

Kolegija pažymi, kad nėra pagrindo abejoti ambulatorine kompleksine teismo psichiatrijos - teismo psichologijos ekspertize, kurios išvadas patvirtino teismo posėdyje dalyvavę ekspertai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. A. serga lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – paprastaja šizofrenija labai seniai, t.y. nuo 1972 m. ir jo sutrikimas progresuoja, nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jo būklė pagerėjusi. Pažymėtina, jog apeliantui nuo 2007 m. nustatyta priklausomybė nuo metamfetaminų ir trankviliantų. Be to, byloje yra duomenys, jog A. A. yra nekritiškas savo būklei, nesilaiko jam skirto ilgalaikio palaikomojo gydymo, savarankiškai didelėmis dozėmis vartoja raminamus vaistus bei stimuliatorius. Skunde yra teigiama, jog teismas nevertino naujų rašytinių įrodymų, kuriuose yra nurodyta, kad A. A. gydymui nereikalingas stacionarus gydymas, o gydymo rezultatų galima pasiekti esant paskirtam ambulatoriniam gydymui. Tačiau kolegija, susipažinusi su apelianto epikrizėmis Nr. P10/604 ir P10/1492 (t. 1, b.l. 219-220) mano, jog šių medicininių dokumentų analizė taip pat leidžia daryti pagrįstą išvadą apie tai, kad A. A. dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare, nes net ir pasiekus palyginti greitą sveikatos pagerėjimą, išlieka psichikos sutrikimo recidyvo tikimybė, tuo pačiu ir tam tikras pavojus ligoniui bei aplinkiniams, o stacionaro sąlygos tokį recidyvo pavojų leidžia labiau kontroliuoti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes nėra pakankamo pagrindo pakeisti A. A. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, kuria A. A. pripažintas kaltu padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. ir 259 str. 2 d., ir jam pritaikyta priverčiamoji medicininė priemonė – stacionarus stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 5 d. 1 p., 404 str., kolegija

nutarė:

A. A. skundą atmesti.