- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-15
- Bylos Nr.
- I-786-283/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01563-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. J. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 16 000,00 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis su pertraukomis nuo 2013-01-23 iki 2014-12-01 (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo kalinamas Šiaulių TI įvairiose kamerose. J. J. teigė, kad jis buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos valstybės priimtus ir tarptautinius teisės aktus, tarp jų – Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją (toliau – ir Konvencija), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). J. J. teigė, kad jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kadangi Šiaulių TI nesilaikė Įsakymo Nr. V-124 reikalavimo, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Nurodė, kad kamerose būdavo kalinama po 6-12 asmenų, nors, atsižvelgus į šių patalpų plotus, inventoriaus ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, jose galima kalinti ne daugiau nei du asmenis. Tvirtino, kad kamerose įrengti tualetai neatskirti nuo gyvenamosios dalies, atviri, nešvarūs ir skleidžiantys nemalonų kvapą. Be to, į kameras nebuvo tiekiamas karštas vanduo, Šiaulių TI neaprūpindavo indų plovikliu, todėl pareiškėjas neturėjo galimybių švariai išsiplauti indų ir buvo priverstas valgyti antisanitarinėmis sąlygomis. Nurodė, kad kamerose nebuvo spintelių rūbams susidėti, todėl buvo priverstas juos laikyti po įrengtais gultais antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose nėra ventiliacijos, per mažus langus ir ant jų įrengtas kelias eiles grotų nepatenka saulės šviesa ir oras. Daugelyje kamerų būdavo drėgna, sienos apipelijusios, kamerų grindys ir pasivaikščiojimo kiemelio danga betoninės. Kameros labai blogas apšvietimas, prie miegamųjų gultų nebuvo naktinių lempų. Dėl išvardintų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, sveikatos pablogėjimą (2-6 b. l.).
Teismo posėdžiuose J. J., iš esmės remdamasis skundo argumentais ir motyvais bei jame nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, prašė tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas papildomai nurodė, jog Šiaulių TI pateikė neteisingus duomenis apie kameras Nr. 43, 51 ir 94, nes gerai prisimena, kad šiose kamerose būdavo kalinama daugiau asmenų, nei nurodyta Šiaulių TI pateiktoje pažymoje. Be to, J. J. teigė, kad Šiaulių TI nepateikė duomenų apie tai, jog 2013 m. spalio mėnesį jis ir kiti kameroje Nr. 43 kalinti asmenys su visais daiktais trims paroms buvo perkelti į karantino kamerą Nr. 3, kurioje sąlygos buvo itin prastos: švietė viena menka elektros lemputė; nebuvo natūralaus apšvietimo, nes šioje patalpoje nėra lango; esantys gultai (apie 40 cm pločio) pritaikyti tik sėdėti, todėl pareiškėjas buvo priverstas miegoti ant šono; iš šios patalpos nevedė pasivaikščioti. Pareiškėjas pabrėžė, kad ypač prastos sanitarinės sąlygos buvo kameroje Nr. 94, nes ši kamera yra kampinė, todėl žiemą joje būdavo ypatingai šalta, be to, šioje kameroje neįrengta pertvara, skirianti sanitarinį mazgą nuo kitos kameros dalies. Teigė, kad visuose tualetuose neįrengta vandens nubėgimo sistema, todėl vandeniui nupilti teko naudoti indą nuo majonezo, nes Šiaulių TI administracija kibiro neišduodavo. Pareiškėjas tvirtino, kad švarai kamerose palaikyti buvo priverstas naudoti už asmenines lėšas įsigytas priemones, nes Šiaulių TI jų neišduodavo. Pareiškėjas paaiškino, kad kalinami asmenys, norėdami užsitikrinti privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, jam uždengti naudodavo dušo užuolaidą. Pareiškėjas nurodė, kad nors Šiaulių TI dezinfekuodavo kameras, tačiau ši priemonė nepanaikindavo iš kanalizacijos vamzdyno sklindančio blogo kvapo. Pareiškėjas tvirtino, kad kamerų langai nepakankamai atsidarydavo, todėl kamerų nebuvo galima tinkamai išvėdinti, ypač žiemą, kai lauke šalta ir langai būdavo atidaromi labai trumpam. J. J. teigė, kad kamerose Nr. 51 ir 94 juto, kaip per kamerų duryse įrengtus stebėjimo langelius pareigūnai stebėjo jį, besinaudojantį tualetu, nes tualetai įrengti prie įėjimo durų, o naudojama užuolaida sanitarinio mazgo nuo durų neuždengdavo. Kamerose įrengtų drabužių pakabų neužtekdavo rūbams pasikabinti, o spintelių rūbams ir maistui susidėti apskritai nebuvo, tam reikalui buvo priverstas naudoti laisvus lovų viršutinius gultus, maistą laikyti ant palangių, drabužius - krepšiuose. Pareiškėjas patikslino, kad duobėtos, betoninės ir skleidžiančios šaltį grindys buvo kamerose Nr. 51, 94, 96, o kamerose Nr. 31, 51, 63 ir 83 buvo labai prastas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, nes šviesdavo tik viena liuminescencinė lempa, langai maži, be to, prie gultų nebuvo naktinių lempų. Esant tokiam apšvietimui, pareiškėjas negalėjo skaityti. Tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemelių danga irgi betoninė, nelygi, todėl trukdė pareiškėjui sportuoti. Pareiškėjas teigė, kad, nesutikdamas su Šiaulių TI veiksmais, kad jis nebuvo talpinamas į kamerą Nr. 59, kurią su kitais kalinamais asmenimis buvo susitvarkę, bei reikalaudamas išvalyti pasivaikščiojimo kiemelius, buvo paskelbęs, jog badauja. Nurodė, kad Šiaulių TI administracija sutvarkė tik pasivaikščiojimo kiemelį, kitų klausimų nesprendė. Pareiškėjas, susipažinęs su Šiaulių TI pateikta fotomedžiaga, teigė, kad bylos nagrinėjimo laikotarpiu Šiaulių TI pagerino kalinimo sąlygas, situacija išliko nepasikeitusi kameroje Nr. 96.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui normą – ne mažiau kaip 5 m², Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, įsigaliojusiu nuo 2010 m. balandžio 11 d., buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kuri nustatė tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusiu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kurio 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Šiaulių TI pažymėjo, kad galiojantis teisinis reguliavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjui nuo 2013-02-01 iki 2014-12-01 kalint Šiaulių TI, vienam asmeniui tekęs plotas svyravo nuo 1,88 m² iki 9,08 m². Šiaulių TI atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, kadangi dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Atsakovės atstovas pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ( toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra suformuluotos nuostatos, konkrečiai nustatančios, koks plotas pagal Konvenciją turėtų būti skiriamas vienam kalinamam asmeniui. Be to, Šiaulių TI, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-63/2014 , teigė, jog pagal EŽTT praktiką, vien tik mažesnis kameros plotas ne visada savaime reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą. Atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir HN 76:2010 patvirtinimo, todėl sprendžiant dėl pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygų, taikytinos tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėjo, kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir HN 76:2010 reikalavimus. Nurodė, kad, pagal HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus. Tokiu būdu ir yra vėdinamos Šiaulių TI kameros, kadangi jose yra įrengti skaidraus stiklo langai. Pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. nėra galimybių padidinti langų angas, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą. Tvirtino, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (lauko temperatūros, asmenų judėjimo į kamerą ir iš jos bei kt.). Akcentavo, kad HN 76:2010 58 punktas įpareigoja pačius kalinamus asmenis rūpintis tvarkos ir švaros palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl tiems kalinamiems asmenims, kurie reguliariai vėdina kameras, jas prižiūri ir tvarko, nekyla problemų dėl pelėsio ir drėgmės. Teigė, kad Šiaulių TI sudaro sąlygas, kad kalinai asmenys turėtų tinkamų ir reikiamų priemonių švarai ir tvarkai palaikyti. Akcentavo, kad dėl pastato statuso jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir Šiaulių TI negali būti pripažįstamas atsakingu dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu dienos šviesos patekimu į kamerą, šalčiu ar drėgme, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI nurodė, kad HN 76:2010 21 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietos kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema. Tvirtino, kad visose Šiaulių TI kamerose įrengti sanitariniai mazgai su tualetais nuo kitos kameros dalies atskirti 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose esančio inventoriaus sudėtis atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Šiaulių TI įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių yra 21, atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 ir 22 punktų reikalavimus. Tai, Šiaulių TI teigimu, patvirtina ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 patikrinimo akto duomenys. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo teiginys apie antisanitarines kalinimo sąlygas yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, todėl jo pretenzijos atsakovės atstovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Be to, Šiaulių TI pažymėjo ir tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama, konkrečiu atveju nustačius, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiaulių TI prašė atsižvelgti ir į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių (16-22 b. l.)
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas J. J. nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. buvo periodiškai kalinamas Šiaulių TI kamerose Nr. 29, 31, 43, 51, 59, 61, 63, 65, 82, 90, 94, 96, 100 ir 104 (24-32, 108-109 b. l.).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui būtina nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas, bylos Nr. 23/04).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o to paties straipsnio 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės – tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Tardymo izoliatoriuje vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis EŽTT praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta tuo, jog Šiaulių TI jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, taip pažeidžiant teisės aktais nustatytą minimalaus ploto, tardymo izoliatoriaus kameroje tenkančio vienam asmeniui, normą.
Minėta, kad vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normą nustato nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punktas. Pagal šį punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Sprendžiant dėl kalinamam asmeniui tenkančio kameros ploto, atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog apskaičiuojant suimtajam kamerose tekusį plotą, baldų ir kitų įrenginių plotai neišskaičiuojami. Tačiau nustačius ploto trūkumus, į tai atsižvelgiama sprendžiant dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2849-624/2015 ir kt.). Tokį aiškinimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo, atsižvelgęs į tai, jog Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo ir EŽTT praktikoje nėra aiškinama, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, išskaičiuotinas užstatytas plotas.
Išanalizavus Šiaulių TI pateiktas Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-11 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl J. J. laikymo“ ir 2016-01-18 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl J. J. laikymo kamerose 43,51 ir 94“, kuriose nurodyti duomenys apie kamerose nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min. buvusių asmenų skaičių, kamerų plotus, daroma išvada, kad pareiškėjas J. J. ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo kalinamas 373 paras (24-32, 108-109 b. l.) Remiantis šiais duomenimis ir atsižvelgus į Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu 190,5 paros pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 m² ir svyravo nuo 1,88 m² iki 3,36 m². Sprendžiant dėl J. J.teiginių, jog Šiaulių TI pateikė neteisingus duomenis apie kamerose Nr. 43, 51 ir 96 kalintų asmenų skaičių ir nepateikė duomenų apie tai, kad pareiškėjas 2013 m. spalio mėnesį 3 paroms buvos perkeltas iš kameros Nr. 43 į karantino kamerą Nr. 3, kurioje buvo laikytas itin blogomis sąlygomis, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą, aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti įgaliotos valstybės institucijos 2015-07-11 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl J. J. laikymo“ ir papildomai pateiktoje 2016-01-18 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl J. J. laikymo kamerose 43,51 ir 94“ nurodytais duomenimis, nenustatyta. Dėl šios priežasties aukščiau nurodyti J. J. argumentai atmetami kaip nepagrįsti byloje nustatytais įrodymais.
Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad 190,5 paros J. J. teisė į minimalų gyvenamąjį plotą kalinant pareiškėją Šiaulių TI buvo pažeista.
Pareiškėjas teigė, jog neturtinė žala jam buvo daroma ir tuo, kad jis Šiaulių TI kamerose buvo priverstas naudotis sanitariniais mazgais, įrengtais pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl ko kamerose Nr. 51 ir 94 buvo stebimas besinaudojantis sanitariniame mazge įrengtu tualetu; kamerose nebuvo spintelių rūbams ir maistui susidėti, o įrengtų pakabų neužteko rūbams pasikabinti.
Sanitarinių mazgų įrengimą reglamentuoja HN 76:2010 21 punktas, kuriame nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat jame turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šiaulių TI pateiktos 2015-07-14 pažymos Nr. 62/08-742 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ duomenimis (33-36 b. l.), Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose yra sanitarinis mazgas (tualetui skirtas sanitarinis įrenginys grindyse, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Minėtoje pažymoje Šiaulių TI taip pat nurodė, kad sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, o sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio gyvenamosios kameros ploto atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara bei padengta lengvai valoma danga. Be to, Šiaulių TI pateikė fotomedžiagą, kurioje užfiksuoti kamerose Nr. 31, 43, 51, 63, 82, 94, 96 įrengtų sanitarinių mazgų vaizdai (112-118 b. l.).
Teismo vertinimu, byloje nustatyti duomenys leidžia teigti, kad kamerų sanitariniuose mazguose įrengti tualetai turi įrenginius vandeniui nuleisti. Pagal HN 76:2010 27 punktą, šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, kad HN 76:2010 įtvirtintos nuostatos nereikalauja, jog karšto vandens tiekimo sistema būtų įrengta gyvenamosiose kamerose, todėl Šiaulių TI neturėjo pareigos užtikrinti karšto vandens tiekimą į kameras. Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų, jog esančios tualetų konstrukcijos kamerose sklinda nemalonus kvapas, daroma išvada, kad tualetuose įrengta vandens nuleidimo sistema, jų reguliari ir tinkama sanitarinė priežiūra sudaro sąlygas pašalinti nemalonių kvapų sklidimą iš sanitarinio mazgo. Atsižvelgus į Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 3 punkte, HN 76:2010 58 punkte įtvirtintas nuostatas, jog suimtieji tardymo izoliatoriaus administracijos paskyrimu eilės tvarka privalo tvarkyti kameras, kuriose patys gyvena, daroma išvada, kad švaros ir tvarkos palaikymas, priklauso ir nuo kalinamų asmenų įgūdžių ir jų pačių veiksmų. Šiaulių TI Pažymoje Nr. 62/08-7742 nurodė, jog valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodami pagal kalinamų asmenų prašymus, o baigus valyti, šis inventorius grąžinamas atgal į jam laikyti skirtą patalpą; kiekviename režiminio korpuso aukšte yra spintelė, skirta valymo inventoriui (skudurams, šepečiams, WC šepečiui, dubenims, sodai bei tarkuotam ūkiniam muilui) laikyti, o indams plauti į kameras yra išduodama soda (34 b. l.). Šias aplinkybes patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuoti duomenys (44, 62 b. l.). Minėtuose aktuose nurodyta, kad valymo inventorius į kameras išduodamas kalinamų asmenų prašymu, valymo inventorius (šepečiai, skudurai, dubenys) švarus, geros kokybės, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje.
Įvertinęs tai, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad byloje nustatyti duomenys nepatvirtino pareiškėjo teiginių apie kamerose įrengtuose tualetuose buvusias antisanitarines sąlygas. Be to, teismas sprendžia, kad byloje nustatyti duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, jog Šiaulių TI kamerose sanitariniai mazgai neatskirti nuo kitos patalpos dalies. Tokia išvada daroma, atsižvelgus į Šiaulių TI atsiliepime pateiktus paaiškinimus (19 b. l.), 2015-07-14 pažymos Nr. 62/08-742 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ ir 2016-01-18 pažymos Nr. 62/08-40 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ duomenis (34, 120 b. l.), fotomedžiagą (112-118 b. l.). Teismo vertinimu, byloje nustatyti duomenys leidžia teigti, jog kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo kitos kameros dalies atskirti, laikantis HN 76:2010 21 punkto reikalavimų.
Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė du kartus jutęs, kad jis, besinaudojantis tualetu kamerose Nr. 51 ir 94, buvo stebimas pareigūnų per kamerų duryse įrengtus stebėjimo langelius. Byloje surinkti duomenys leidžia teigti, jog Šiaulių TI kamerose sanitariniai mazgai nuo įėjimo durų nėra izoliuoti. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad Šiaulių TI kalinami asmenys, siekdami tualete sudaryti privatumo sąlygas, naudodavo užuolaidas. Tokius pareiškėjo paaiškinimus patvirtina ir byloje pateikta fotomedžiaga kurioje užfiksuoti vaizdai apie užuolaidų naudojimą tualetams izoliuoti(112-118 b. l.). Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta duomenų, patvirtinusių J. J. paaiškinimus apie nepakankamą privatumo sąlygų neužtikrinimą naudojantis tualetu kamerose Nr. 51 ir 94.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6-14.9 punktuose nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas, ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; kameroje taip pat turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba. Šiaulių TI pateiktoje pažymoje Nr. 62/08-742 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (33-34 b. l.) nurodė, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose įrengtos, laikantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytų reikalavimų. Šiaulių TI nurodė, kad kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Teismas neturi pagrindo netikėti šiais duomenimis, todėl kaip nepagrįstus atmeta J. J. teiginius apie ginčo laikotarpiu neužtikrintą teisę naudotis kamerų įrengimui skirtu inventoriumi.
Be to, pareiškėjas skunde teigė, kad neturtinė žala atsirado ir dėl to, jog Šiaulių TI nesudarė sąlygų tinkamai vėdinti kameras, dėl ko kamerose buvo drėgna, pelijo sienos; kamerose buvo neužtikrinamas tinkamas apšvietimas, nes per keliomis eilėmis grotuotus langus nepatenka natūrali šviesa, prie lovų nebuvo įrengtų kaitrinio apšvietimo lempų. Teismo posėdyje J. J. patikslino skunde nurodytas aplinkybes ir reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįsti nurodė, kad natūralus ir dirbtinis apšvietimas buvo neužtikrinamas kamerose Nr. 31, 51 63 ir 82.
HN 76:2010 22 ir 23 punktuose įtvirtintos nuostatos nustato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx; gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. HN 76:2010 24 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal HN 76:2010 26 punktą, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė šiltuoju periodu privalo būti 35-65%, šaltuoju periodu ? 35-60%. HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Vertindamas bylos proceso dalyvių paaiškinimus ir jų pateiktus įrodymus, teismas atsižvelgia į tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis EŽTT jurisprudencija, suformulavo aiškinimą, pagal kurį, įrodinėjimo našta tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai. Tai reiškia, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai, o kalinimo institucijai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Šiaulių TI pateiktoje Pažymoje Nr. 62/08-742 (33 b. l.) ir atsiliepime (18 b. l.) pateikė duomenis, jog Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose esantys langai yra skaidraus stiklo, pritaikyti vėdinimui; kiekvienoje kameroje įrengta po du šviestuvus, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W). Išanalizavus 2013-07-09 patikrinimo akto Nr. EP-224 ir 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akto Nr. EP-406 duomenis, daroma išvada, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. birželio 26 d. Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamųjų patalpų netikrino, šiame akte nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais, konkrečių santykinės drėgmės ir oro judėjimo matavimų, o 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrino dvi kameras, tačiau pareiškėjas jose nebuvo kalinamas (43, 61 b. l.). Įvertinus Šiaulių TI pateiktus duomenis, daroma išvada, kad byloje atsakovės atstovas nepateikė konkrečių ir nustatyta tvarka atliktais matavimais gautų duomenų, leidžiančių objektyviai spręsti apie natūralaus ir dirbtinio apšvietimo rodiklius J. J. nurodytose kamerose Nr. 31, 51 63 ir 82 bei santykinę drėgmę ir temperatūrą kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas. Šiaulių TI nurodė, kad tardymo izoliatoriaus pastate dėl jo, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objekto statuso, negalimi rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbai, todėl atsakovės atstovas objektyviai negali įtakoti natūralaus apšvietimo, vėdinimo, temperatūros rodiklių. Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad byloje nustatyti duomenys leidžia daryti išvadą, jog atsakovės atstovas nepateikė tinkamų įrodymų, galinčių paneigti J. J. teiginius apie faktorius, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą, t. y. neužtikrintas kamerų vėdinimo sąlygas ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį apšvietimą, buvusį kamerose Nr. 31, 51 63 ir 82.
Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė teiginiais, jog Šiaulių TI kamerų Nr. 51, 94, 96 grindys buvo nelygios, betoninės ir skleidusios šaltį, be to, betoninė buvo ir pasivaikščiojimų kiemelių danga, dėl ko pareiškėjas negalėjo sportuoti.
Tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustatančios Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, reikalavimų gyvenamųjų patalpų grindų įrengimui naudojamų medžiagų nenustatė. Pasivaikščiojimų kiemų įrengimą reguliavo šių taisyklių 21 ir 22 punktai. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad teisės normos nedraudė tardymo izoliatoriaus gyvenamųjų patalpų grindų ir pasivaikščiojimo kiemelių įrengimui naudoti betoną – statyboje naudojamą dirbtinį akmenį, gaunamą kietėjant rišamųjų medžiagų (cemento), užpildo (smėlio, žvyro) ir vandens mišiniui. HN 76:2010 28 punktas reikalavo, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindims naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, 18.4 punktas – kad pasivaikščiojimo kiemai privalo būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Šiaulių visuomenės sveikatos centras per 2013 m. birželio 26 d. patikrinimą nurodytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatė, o 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 nurodė, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai, pagal poreikį drėkinami (45 b. l.).
Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad J. J. nurodyti argumentai apie netinkamą Šiaulių TI kamerų Nr. 51, 94, 96 grindų ir pasivaikščiojimo kiemų dangos įrengimą, kaip faktorius, įtakojusius neturtinės žalos atsiradimą, atmetami kaip nepagrįsti teisės normomis ir byloje nustatytais duomenimis.
Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytus kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, sukeliančius dvasinius išgyvenimus, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo J. J. patirta neturtinė žala, atsižvelgus į pažeidimų pobūdį ir neigiamų faktorių poveikio laikotarpį, negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą bei atsižvelgęs į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, jog priteistinas 1 400,00 Eur atlyginimas laikomas adekvačia piniginių lėšų suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 400,00 eurų (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.