- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-15
- Bylos Nr.
- A-261-702-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
- Trečiasis asmuo
- O. K.
- Pareiškėjas
- J. M.
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. prašymą dėl termino atnaujinimo, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Molėtų rajono savivaldybės administracijai ir O. K..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
J. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistus terminus pateikti prašymą atkurti nuosavybes teises į žemę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Nurodė, kad iki 1940 m. jo senelis A. K. nuosavybės teisėmis valdė (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) dvaro pastatus, esančius Videniškių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, Molėtų rajone. Prasidėjus nuosavybės teisių grąžinimui, jo motinos V. L. M. (Kraujalytės) brolis parašė prašymą grąžinti savo tėvo A. K. turtą. 1992 m. gegužės 23 d. prašyme Molėtų rajono valdybai A. K. prašė atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą - gyvenamąjį namą, malūną, esančius Videniškių apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, svirną, perstatytą Kuršiškių kaime. Šiame prašyme A. K. nurodė, kad į šio turto grąžinimą pretenduoja sesers V.vyras J. M., t. y. jo (pareiškėjo) tėvas. Jo tėvas J. M. mirė 2005 m., o motina V. M. - 1988 m. taip ir nesulaukę nacionalizuoto turto grąžinimo. Jis, kaip buvusio nekilnojamojo turto savininko anūkas, turi teisę į nacionalizuoto turto grąžinimą. Įstatymo nustatytus terminus praleido dėl svarbių priežasčių - nuosavybės teisių atkūrimu rūpinosi jo dėdė A. K., tačiau jis mirė, o po jo mirties nuosavybės teisių atkūrimu rūpinosi jo sutuoktinė O. K. (b. l. 3-4).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir atstovai paaiškino, kad giminės žodžiu buvo susitarę, jog nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus tvarkys O. K., o po nuosavybės atkūrimo turtą draugiškai pasidalins. Apie iškeltą civilinę bylą pareiškėjui buvo žinoma, termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę jis nepraleido, todėl tai jau padaryta.
Šalies argumentai
Molėtų rajono savivaldybės administracija su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 1994 m. birželio 13 d. Molėtų rajono valdyba priėmė potvarkį Nr.240-v „Dėl nuosavybės teisių atstatymo broliams A., P. ir J. K.“, kuriuo buvo atkurta nuosavybė į išlikusį buvusio savininko A. K. nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) kaime, Videniškių seniūnijoje, Molėtų rajone, t. y. į mūrinio malūno pastatą. Potvarkis priimtas pagal A. K. 1992 m. gegužės 23 d. prašymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. spalio 18 d. priimta nutartimi minėto valdybos potvarkio 1 punktą pakeitė ir nustatė, kad nuosavybės teisės į Videniškių apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime esantį mūrinio malūno pastatą atkuriamos: A. K. - į l/2 malūno pastato ir V. K. bei V. K. - taip pat į 1/2 malūno pastato. Atnaujinti praleistus terminus pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtų nepagrįsta ir neteisėta, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pažymėjo, kad bylinėjimasis civilinėje byloje rodo, kad pareiškėjas ir kiti jo giminės žinojo apie nuosavybės teisių atkūrimą į turtą, buvusį (duomenys neskelbtini) kaime, Molėtų rajone (b. l. 19-20).
Tretysis suinteresuotas asmuo O. K. su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais, terminai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę bei tam tikrus dokumentus būdavo vis pratęsiami, o apie tai buvo skelbiama viešai ir nuolat. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl reikėtų vadovautis įstatymo pradmenimis ir jo prasme, teisingumo ir protingumo kriterijais. Reikėtų atsižvelgti į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Įstatymų leidėjas prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir dokumentų pateikimui buvo nustatęs ilgus terminus, kurie pretendentams, jei jie elgėsi apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami savo valiai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareikšti, todėl praleisti terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nepriklausančios nuo pretendentų valios priežastys. Pareiškėjas jokių objektyvių priežasčių, kurioms esant negalėjo tinkamai realizuoti įstatyme numatytos teisės kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nepateikė. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. spalio 18 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-1032/2000 priėmė nutartį dėl asmenų teisių atkurti nuosavybės teises į Videniškių apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, Molėtų rajone esantį mūrinio malūno pastatą natūra (b. l. 15-17).
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens O. K. atstovė teismo posėdyje nurodė, kad prašyme nėra nurodyta jokios priežasties, dėl kurios pareiškėjas praleido įstatymo nustatytus terminus. Kiek ji yra informuota, jokio žodinio susitarimo, kuriuo O. K. būtų pavesta tvarkyti nuosavybės atkūrimo dokumentus, taip pat susitarta pasidalinti grąžintą turtą, nebuvo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu pareiškėjo J. M. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr.VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija) numatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr.IX-1634 redakcija) numatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr.IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas pažymėjo, kad nei Atkūrimo įstatyme, nei LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuo savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nenurodytos priežastys, kurioms esant gali būti atnaujinami terminai prašymui ir įrodymams pateikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, kurios susiklostė laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą konkrečiam asmeniui atsiradimo (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis) iki įstatymu nustatytų terminų paduoti prašymą (2001 m. gruodžio 31 d.) ir dokumentus pabaigos (2003 m. gruodžio 31 d.), ir nustatoma, ar šios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis. Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Svarbių priežasčių įrodymus teismui turi pateikti prašymą dėl praleistų terminų atnaujinimo padavęs asmuo. Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir dokumentų pateikimui buvo nustatęs ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams, jei jie elgėsi apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami savo valiai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareikšti, praleisti terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nepriklausančios nuo pretendentų valios priežastys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-870/2007, 2008 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-197/2008, 2008 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-188/2007, 2008 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-233/2008 ir kt.).
Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, kurios susiklostė laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą konkrečiam asmeniui atsiradimo (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis) iki įstatymu nustatytų terminų paduoti prašymą ir dokumentus pabaigos, ir nustatoma, ar šios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis. Mirusio žemės savininko vaiko, kuris yra miręs, vaikų teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą numatyta Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Pareiškėjas, kurio motina V. M. mirė 1988 m. liepos 7 d., pretendentu atkurti nuosavybės teises kartu su savo tėvu tapo 1992 m. sausio 17 d., todėl nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, ar pareiškėjui buvo objektyvių kliūčių nuo 1992 m. sausio 17 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į savo senelio turėtą pastato dalį, trūkstami dokumentai dėl nuosavybės teisės ar giminystės ryšių su buvusiais žemės savininkais galėjo būti paduoti dar vėliau – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad buvo žodinis giminaičių susitarimas dėl pavedimo tvarkyti dokumentus O. K. bei atkurtos nuosavybės pasidalijimo po nuosavybės teisių atkūrimo – išskyrus paties J. M. paaiškinimo, duoto teismo posėdžio metu, nėra patvirtinta kitais įrodymais ir suinteresuoto asmens O. K., kaip nustatyta jos atstovės paaiškinimu, neigiama, todėl nėra įrodyta, be to, ir objektyviai negalėtų būti pripažinta svarbia terminų praleidimo priežastimi, kadangi, netgi buvus susitarimui, tai niekaip neribojo pareiškėjo teisės savo ruožtu įstatymo nustatytais terminais paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į savo senelio turėtą pastato dalį, juo labiau, kad nuosavybės teisės į minėtą turtą atkurtos dar 1994 m. (b.l. 21), pareiškėjas žinojo apie iškeltą civilinę bylą (b.l. 23), toks susitarimas jam nebuvo kliūtis nustatytais terminais paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisų atkūrimo į senelio turėtą žemę (b.l. 36).
Kadangi pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens O. K. interesai byloje yra priešingi, trečiajam suinteresuotam asmeniui teismas priteisė bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 30 Lt. atlyginimo notarui, tvirtinusiam dokumentų nuorašus, išlaidos (LR ABTĮ 44 str. 1, 4 ir 5 d.).
III.
Pareiškėjas J. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą patenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje yra pateikti pareiškėjo paaiškinimai, kad tarp A. K. įpėdinių buvo sudarytas žodinis susitarimas, kuriuo po dėdės A. K. mirties O. K. buvo patikėta rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu, o atkūrus tokias teises buvo sutarta proporcingai pasidalinti, todėl dėl tokio esminio suklydimo bei informacijos neturėjimo prašymas nebuvo pateiktas.
2. Nuosavybės teisės atkūrimui reguliuoti taikytas teisinei valstybei būdingas socialinių interesų pusiausvyros įtvirtinimo teisėje modelis Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarime apibūdinamas kai „Teisės reguliacinis vaidmuo labai priklauso nuo visuomeninio gyvenimo intensyvumo. Kuo sudėtingesni žmonių socialiniai santykiai, tuo didesnis poreikis šiuos santykius reguliuoti, t. y. priimti teisės aktus, kurie sudarytų prielaidas spręsti socialinių interesų konfliktus. Tokiu būdu išvengiama atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų - teisingumas. Negalima pasiekti teisingumo tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Elgiantis vienašališkai, būtų ignoruojama humaniškoji teisės paskirtis, didėtų socialinių konfliktų galimybė. Teisė negali remtis vien tik daugumos ar mažumos interesais, todėl teisėdaroje siekiama derinti interesus panaudojant optimalias šalių susitarimo galimybes. Šis teisėdaros principas ypač aktualus, kai sprendžiami žmogaus prigimtinių teisių apskritai ir atskirai imant - nuosavybės teisių įgyvendinimo, teisės į nuosavybę gynimo klausimai“.
3. Terminų praleidimo priežastis patvirtina objektyvios aplinkybės. Kartu su savo tėvu pretendentais atkurti nuosavybės teisę pareiškėjas tapo 1992 m. sausio 17 d. Tėvas ilgą laiką sunkiai sirgo, buvo silpnos sveikatos, juo tekdavo nuolat rūpintis. 2005 m. J. M. mirė.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas atėmė iš pareiškėjo, buvusio savininko A. K. anūko, teisę susigrąžinti senelio nacionalizuotą turtą.
5. Administracinėse bylose, kuriose sprendžiama tik dėl terminų paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir (ar) pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalys), neskundžiami jokie aktai ar veiksmai. Šios bylos yra dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo teisinę reikšmę turintiems veiksmams atlikti ne teisme. Kadangi tai yra ne ginčo bylos, tai jose neturi būti atsakovo, kaip tai numato Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 1 dalis ginčo bylose. Administracinėse bylose, kuriose sprendžiama tik dėl terminų paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir (ar) pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalį proceso šalys turėtų būti pareiškėjas (prašymą padavęs subjektas) ir tretieji suinteresuoti asmenys (t. y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos).
Kadangi Administracinių bylų teisenos įstatymas nereglamentuoja bylų dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo teisinę reikšmę turintiems veiksmams atlikti ne teisme nagrinėjimo, administraciniuose teismuose nagrinėjant šias bylas pagal įstatymo analogiją turėtų būti taikomos panašius santykius reglamentuojančios teisės normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXXVIII skyriaus normos. Šioje teisenoje bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Atsiliepimas
Molėtų rajono savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą, pateiktą pirmosios instancijos teisme.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo O. K. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pareiškėjo tėvas iki mirties (mirė 2005 m. vasario 8 d.) įstatymo nustatytais terminais nepateikė nei prašymo nuosavybei atkurti, įskaitant su nuosavybės atstatymų susijusių dokumentų, nei pasibaigus įstatymo nustatytiems terminams kreipėsi į teismą dėl įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo, t. y. jis savo galimos teisės atkurti nuosavybės teises neįgyvendino – neišreiškė valios atkurti nuosavybės teises, bei neprašė teismo atitinkamai praleistų terminų atnaujinti. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis numato, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Vadinasi, apeliantas turėtų galimą teisę atkurti nuosavybės teises tik tuomet, jei laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 17 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. apelianto tėvas būtų pateikęs atitinkamą prašymą atkurti nuosavybės teises. Toks prašymas nebuvo pateiktas, taip pat apelianto tėvas nebuvo inicijavęs ir teismo proceso dėl praleisto termino atnaujinimo. Apelianto tėvui neišreiškus valios atkurti nuosavybės teises, apeliantas nepaveldėjo tų teisių, kurių iki pat mirties neturėjo pats apelianto tėvas. tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15 -1409/2006).
O. K. pažymėjo, kad net tariant, jog pareiškėjas paveldi atitinkamą teisę išreikšti valią atkurti nuosavybės teisę už pareiškėjo tėvą, tokiu atveju pareiškėjas turi nurodyti ir įrodyti tokias realias svarbias priežastis (aplinkybes), kurios pareiškėjo tėvui visą laikotarpį nuo 1992 m. sausio 17 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. realiai kliudė pateikti prašymą dėl nuosavybės atkūrimo, o atitinkamai iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti su nuosavybės atkūrimu susijusius dokumentus; pareiškėjo tėvui atitinkamai nuo 2002 m. sausio 1 d. iki jo mirties (2005 m. vasario 8 d.) kliudė kreiptis į teismą ir prašyti atnaujinti prašymui atkurti nuosavybės teises nustatytą terminą. Pareiškėjas turi nurodyti ir įrodyti svarbias aplinkybes, kurios jo tėvui nuo 2004 m. sausio 1 d. iki jo mirties (2005 m. vasario 8 d.) kliudė kreiptis į teismą ir prašyti atnaujinti su nuosavybės teisės atkūrimu susijusių dokumentų pateikimui nustatytą terminą. Pareiškėjui iškart po jo tėvo mirties, t. y. nuo 2005 m. vasario 9 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2008 m. gegužės 7 d.), kliudė pateikti prašymą dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo.
Pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog pareiškėjai turi teisę kreiptis dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo per įmanomai trumpiausią protingą laikotarpį nuo atitinkamų svarbių priežasčių, realiai kliudžiusių įgyvendinti savo teisę, išnykimo.
Šalies argumentai
O. K. nurodė, kad jai nėra žinoma, jog apelianto tėvas sirgo ir dėl ligos negalėjo savo teisių įgyvendinti nei pats, nei naudojantis apelianto pagalba. Priešingai, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, jog jis ir/ar jo tėvas nuosavybės teises iki Įstatymo nustatytu terminu pabaigos yra atkūręs į kitus nekilnojamojo turto objektus, pavyzdžiui, į tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime esančią dvaro žemę, kuri yra greta malūno. Dėl šios žemės prašymas jų buvo pateiktas net 1992 m. sausio 30 d.
Apeliantas ir jo tėvas žinojo apie tai, kad nuosavybės teisės į apelianto senelio turtą buvo atkurtos dar 1994 metais ir šios teisės atkūrimas ir jo būdas išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-1032/2000 m. priimta nutartimi, kuria detaliai išnagrinėti klausimai dėl asmenų teisių atkurti nuosavybės teises į Videniškių apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, Molėtų r., esantį mūrinio malūno pastatą natūra.
Pažymėjo, kad tiek A. K., tiek O. K. rūpinosi tik savo nuosavybės teisių atkūrimu. Jokių žodinių susitarimų dėl pavedimo tvarkyti dokumentus niekada nebuvo ir apie tai net nebuvo kalbama. O. K. sutuoktinis buvo padavęs prašymą Molėtų rajono Vykdomajam komitetui dėl nusavinto turto grąžinimo, kuris 1989 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 217 (pateiktas byloje), vadovaujantis Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27d. nutarimu Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat garbės ir orumo gynimo“ O. K. sutuoktiniui A. K. asmeniškai atkūrė nuosavybės teises natūra į gyvenamąjį namą Molėtų raj. (duomenys neskelbtini) km. Šį turtą nuosavybės teisė pagal Atkūrimo įstatymą net negali būti atstatyta.
Nurodė, kad apelianto argumentai, susiję su Konstitucinio Teismo jurisprudencija, tiesiogiai nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku.
Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis numato, jog nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat Civilinio proceso kodekso normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 5-6 dalys numato O. K. teisę į bylinėjimosi ir su juo susijusių išlaidų atlyginimą, įskaitant teisę į atstovavimo išlaidas. Tik atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į išdėstytą bei tai, jos bylos baigtis turi tiesioginę įtaką O. K. turtiniams interesams bei jos teisėms ir pareigoms (nuosavybės teisė atkurta dar 1994 m., o galutiniai atitinkamas klausimas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išspręstas 2000 m.), darytina išvada, jog O. K. bylinėjimosi išlaidos, įskaitant atstovavimo išlaidas, privalo būti atlygintinos.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu O. K. atstovas su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistus terminus pateikti prašymą atkurti nuosavybes teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku A. K. patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkami vertino faktines bylos aplinkybes.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.
Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau tekste Atkūrimo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau tekste Atkūrimo tvarka).
Pagal Atkūrimo tvarkos 5 punkto (2005 m. balandžio 11 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 400 redakcija) piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi nustatyta, kad terminas prašymams teikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Atkūrimo tvarkos 11 punktas numato, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. sprendimus priimančioms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytąjį šių dokumentų pateikimo terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Atkūrimo įstatyme bei patvirtintoje Atkūrimo tvarkoje nėra nurodytos priežastys, esant kurioms turėtų būti atnaujinamas terminas dokumentams pateikti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, - vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Atsižvelgus į šiuos kriterijus minėtų terminų praleidimo priežasčių pripažinimą svarbiomis turi lemti konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis pateikti atitinkamus dokumentus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 15 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A8-870/2007) pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybes teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybes teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi, todėl tiek pareiškėjo prašyme atnaujinti terminą, tiek apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, egzistavusios po įstatymo nustatytų terminų pasibaigimo, nenagrinėtinos.
Pareiškėjas prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises iš esmės grindžia aplinkybe, kad nuosavybės teisių atkūrimu rūpinosi pareiškėjo dėdė A. K., o po jo mirties dėdės žmona O. K.. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas nustatė pakankamai ilgus terminus prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti, tačiau pareiškėjas per visą virš dešimties metų laiką nesiėmė jokių pastangų išsiaiškinti savo teisinę padėtį minėtos nuosavybės teisės atkūrimo procese. Neatliko jokių veiksmų, patvirtinančių jo valią ir siekį atkurti nuosavybes teises į žemę. Tai leidžia daryti išvadą, kad tokį pareiškėjo pasirinktą pasyvų elgesį sąlygojo jo neveikimas, kuris Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio taikymo prasme negali būti pripažinta aplinkybe suteikiančią pagrindą atnaujinti terminą prašymui paduoti.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad prašymą atkurti nuosavybės teises padavė dėdė A. K. ir kaip pretendentą įrašė pareiškėjo tėvą J. M.. A. K. 1992 m. gegužės 23 d. prašyme atkurti nuosavybės teises į tėvo A. K. nuosavybės teise valdytą gyvenamąjį namą ir malūną pareiškėjo tėvas buvo nurodytas kaip pretendentas. Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, pritarta praktikai, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz., tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Jokio rašytinio susitarimo tarp pareiškėjo tėvo ir A. K. byloje nenustatyta, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjo tėvas A. K. taip pat laiku prašymo atkurti nuosavybės teises nepadavė.
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas O. K. priteisė atlyginti 30 Lt. bylinėjimosi išlaidų. Apeliantas teigia, kad šios kategorijos bylose teismo išlaidos nepriteisiamos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo išlaidų atlyginimą administracinėse bylose reglamentuoja ABTĮ 44 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 5 dalį, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens O. K. teisės, todėl pirmosios instancijos teismas pagal pateiktus įrodymus pagrįstai priteisė atlyginti 30 Lt. išlaidų.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka tretysis suinteresuotas asmuo O. K. su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį suinteresuota šalis dėl išlaidų atlyginimo teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. O. K. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė kokias išlaidas patyrė, nepateikė teismo išlaidų paskaičiavimo, nepagrindė teismo išlaidų įrodymais, todėl teismas neturi galimybės įvertinti ar prašymas atlyginti teismo išlaidas yra pagrįstas, todėl prašymas dėl išlaidų atlyginimo nenagrinėtinas. Tretysis suinteresuotas asmuo turi galimybę pasinaudoti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta teise teikti prašymą per 14 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos administracinis teismas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti ar keisti teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
J. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.