- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2014-02-25
- Bylos Nr.
- 2S-454-264/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Baubienė
- Ieškovas
- D. J.
- Atsakovas
- A. J.
- Kategorijos
- 106.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo D. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2502-947/2014 pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovei A. J. dėl gyvenimo skyrium nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė nustatyti gyvenimą skyrium su sutuoktine A. J., taip pat pripažinti, kad ieškovas ir atsakovė skyrium gyvena dėl atsakovės kaltės. Ieškovas nurodė, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini), santuokoje susilaukė sūnaus, kuriam yra 9 metai. Atsakovė su sūnumi gyvena Londone, tačiau savo išvykimo nedeklaravo, ieškovas gyvena Kaune. Šalys kartu negyvena, nepalaiko santuokinių ryšių nuo 2011-07-25. Šalių santykiai nutrūko dėl atsakovės neištikimybės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo D. J. ieškinį atsakovei A. J. dėl gyvenimo skyrium nustatymo. Teismas nurodė, kad ieškovas ieškinyje nereiškia reikalavimų dėl turto padalinimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo jam priteisimo. Pagal Civilinio kodekso 3.76 straipsnio 1 dalį teismas, priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, privalo nustatyti, su kuriuo iš tėvų lieka gyventi jų nepilnamečiai vaikai, taip pat išspręsti vaikų išlaikymo ir skyrium gyvenančio tėvo dalyvavimo auklėjant vaikus klausimą. Ieškovas nurodo, kad atsakovė kartu su nepilnamečiu sūnumi gyvena ne Lietuvos Respublikoje, o Jungtinėje Karalystėje. Pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje (8 straipsnis). Remdamasis šia Europos Sąjungos teisės norma, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad nepilnamečio vaiko L. J. gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, teismas prioritetiniu teisiniu gėriu besąlygiškai laikė vaiko interesus, o ne ieškovo teisę įgyvendinti savo, kaip sutuoktinio, teises, todėl atsisakė priimti ieškovo ieškinį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikoje veikiančiam apylinkės teismui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovas D. J. atskiruoju skundu (b. l. 18-20) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo nutartį ir ieškovo D. J. ieškinį atsakovei A. J. dėl gyvenimo skyriumi nustatymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Apeliantas nurodo, kad su teismo nutartimi nesutinka, nes teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, visiškai neįvertino tikrosios pateikiamo ieškinio esmės, todėl tik formaliai pritaikydamas Europos sąjungos Tarybos reglamentą ieškinį paliko nenagrinėtu, taip pažeisdamas ne tik apelianto, bet ir jo nepilnamečio sūnaus interesus. Apeliantui neturint finansinių galimybių inicijuoti teisminio ginčo Jungtinėje Karalystėje, nors šalių santykiai faktiškai yra nutrūkę jau keli metai, yra apribojama bet kokia galimybė atsakovės, ieškovo ir vaiko teisinius santykius nusistatyti teisminiu keliu. Sisteminė LR teismų praktikos analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad 2003-11-27 Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 yra taikomas tais atvejais, kai viena iš ginčo šalių yra ne Lietuvos Respublikos pilietis, nepilnametis ginčo šalių vaikas yra ne Lietuvos Respublikos pilietis ir kai ginčas tarp šalių yra kilęs dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Nagrinėjamu atveju, nors atsakovė ir yra išvykusi į užsienio valstybę, tačiau tokio savo apsisprendimo ji nėra viešai deklaravusi. Apelianto žiniomis atsakovė į Lietuvos Respubliką grįžta pakankamai dažnai, apeliantas gyvena ir gyvenamąja vietą yra deklaravęs Kauno mieste. Tiek šalys, tiek jų sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Ginčo dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tarp šalių nėra. Apeliantas ieškinyje nurodė, kad neprieštarauja dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo kartu su motina Jungtinėje karalystėje, taip pat neprieštarauja pagal išgales prisidėti prie savo sūnaus išlaikymo. Patenkinus ieškinį, sūnaus gyvenimo sąlygos tik pagerėtų, nes jam būtų suteikta galimybė retkarčiais bendrauti su tėvu, taip pat gauti didesnį materialinį išlaikymą. Apelianto nuomone, ginčas dėl gyvenimo skyriumi nustatymo turi būti išspręstas LR teisme, nes toks ginčo teismingumas neprieštarauja Europos Sąjungos teisės normoms. Nagrinėjant šalių ginčą Lietuvos Respublikoje, būtų įgyvendintas proceso ekonomiškumo ir operatyvumo, taip pat ir teisingumo principai, nes atsakovė ir šalių sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir jų interesus geriausiai apginti gali Lietuvos Respublikos teismas.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl bylos, turinčios užsienio elementą, teismingumo.
Bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla su užsienio (tarptautiniu) elementu yra jam teisminga (CPK 782 str.). CPK 780 str. nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 1 straipsnis nustato, kad jis taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyriumi (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia bei tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, kai šių klausimų sprendimas susijęs su kelių valstybių narių teismų jurisdikcija. Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnyje numatyta bylų, susijusių su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia bendrosios jurisdikcijos pagrindai, siejantys valstybėje narėje esančio teismo jurisdikciją su sutuoktinių nuolatine gyvenamąja vieta (1 dalies a punktas) arba abiejų sutuoktinių pilietybe (1 dalies b punktas). Pagal Reglamento 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti Reglamente Nr. 2201/2003, yra suformuluoti labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (preambulės 12 punktas). Taigi, pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.
Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu prašydamas nustatyti gyvenimą skyrium su sutuoktine A. J. dėl jos kaltės. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovė kartu su nepilnamečiu šalių sūnumi gyvena Jungtinėje Karalystėje. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. nustatęs, kad ieškinys neteismingas Kauno apylinkės teismui.
Vadovaujantis CK 3.76 straipsnio 1 dalį, teismas, priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, privalo nustatyti, su kuriuo iš tėvų lieka gyventi jų nepilnamečiai vaikai, taip pat išspręsti vaikų išlaikymo ir skyrium gyvenančio tėvo dalyvavimo auklėjant vaikus klausimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškinyje ieškovas nurodė, jog šiuo metu šalių sūnus L. gyvena kartu su motina Londone, Jungtinėje Karalystėje (b. l. 3-6). Pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma ta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal CK 2.17 straipsnio 1 dalies registro duomenys apie fizinio asmens gyvenamąją vietą yra tik vienas iš kriterijų gyvenamajai vietai nustatyti, todėl nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, turi būti atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Iš ieškovo ieškinio matyti, kad sutuoktinių paskutinė bendra gyvenamoji vieta buvo Jungtinėje Karalystėje, ieškovas nuo 2011-07-25 kartu su atsakove negyvena, jis grįžo į Lietuvą ir gyvena Kaune. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad yra deklaruotas 2013-07-04 ieškovės ir šalių sūnaus išvykimas į Jungtinę Karalystę. Taigi, apeliantas savo procesiniuose dokumentuose neginčija aplinkybės, kad atsakovė ir šalių sūnus L. daugiau nei vienerius metus faktiškai gyvena Jungtinėje Karalystėje, nepateikė kitokių duomenų apie vaiką (mokyklos Lietuvoje lankymą ir pan.), todėl nėra pagrindo konstatuoti skundžiamos nutarties nepagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byla neabejotinai susijusi su tėvų pareigomis jų nepilnamečiui vaikui (CK 3.76 str. 1 d.), sutuoktinių paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Jungtinėje Karalystėje, atsakovė su šalių sūnumi faktiškai gyvena minėtoje valstybėje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ši civilinė byla yra neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, ieškovas su ieškiniu turėtų kreiptis į Jungtinės Karalystės kompetentingą teismą (Reglamento 3 str. 1 d. a p., 8 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnio 1 d. ir 3 d.).
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs Kauno apylinkės teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, atskirojo skundo motyvais panaikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo. Skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.