- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-07
- Bylos Nr.
- I-7785-331/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02981-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.1Turtinė žala
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas patikslintu skundu (t. I, b. l. 162-165) kreipėsi į teismą ir prašo:
priteisti pareiškėjui 150 320,00 Lt (43 535,68 Eur) turtinės žalos atlyginimo dėl jo sveikatos sužalojimo, žalos atsiradimo momentu laikant pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos datą; priteisti pareiškėjui 100 000,00 Lt (28 962 Eur) neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. esant abejonėms, kad pareiškėjo dabartinis darbingumo lygio praradimas yra ne tik sąlygotas 2009-09-23 patirtos tarnybos metu traumos, bet ir yra visiškai negrįžtamas procesas, nukreipti pareiškėją į medicinos ekspertizę (nurodė, kad dėl sunkios materialinės padėties negali atlikti jos savo lėšomis).
Šalies argumentai
Paaiškino, kad iki 2012-07-23 dirbo Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus (toliau – ir Vilniaus m. antrojo PK NTS) tyrėjo pareigose. 2009-09-23 dalyvaudamas fizinio pasirengimo pratybose kontakto su kitu pareigūnu metu (atliekant pratimą) buvo sužalotas, pajuto nugaros skausmus, nutraukė pratimą, apie skausmą nugaros srityje pasakė treniruočių partneriui. Apie patirtą traumą žodžiu informavo vadovybę, kreipėsi į medikus, pareiškėjui buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, jis buvo gydomas, buvo pradėtas nelaimingo atsitikimo darbe tyrimas. 2010-03-17 buvo parengti nelaimingo atsitikimo tyrimo išvados dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. antrojo PK NTS tyrėjo traumos tarnybos metu ir nelaimingo atsitikimo tyrimo akto projektai. 2010-03-22 minėti dokumentai buvo patvirtinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) viršininko K. L.. Po patirtos traumos jo sveikata sparčiai blogėjo, jam nuolat buvo išduodamas nedarbingumo pažymėjimas. Pareiškėjo sveikata neatsistatė, vis blogėjo, todėl 2012-07-23 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Nuo 2012-07-24 pareiškėjui neterminuotai paskirta 666,41 Lt pareigūno pensija.
Pareiškėjo teigimu, neprieštaravo dėl atleidimo fakto, nes dėl ypač pablogėjusios sveikatos būklės negalėjo ne tik tinkamai atlikti policijos pareigūnui priskirtas vykdyti pareigas, bet ir įprastas gyvenimas susikomplikavo. Pareiškėjas iki šiol jaučia stiprius nugaros skausmus, negali ilgai sėdėti, vaikšto šlubuodamas. Nuo 2012-10-10 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pripažino pareiškėją iš dalies darbingu (netektas darbingumas - 45 procentai).
Pažymi, kad tiek anksčiau pateiktame ieškinyje, apeliaciniame skunde, tiek teismo posėdžiuose buvo nurodyti Vilniaus apskrities VPK neteisėti veiksmai, kurie sukėlė neigiamas pasekmes pareiškėjo sveikatai, kaip ir buvo nurodyti motyvai dėl Vilniaus apskrities VPK pažeistos bendros pareigos elgtis apdairiai, t. y. taip, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Dabartinė pareiškėjo sveikatos būklė – tai tiesioginė pasekmė nugaros traumos, kurią patyrė 2009-09-23 vykdydamas savo buvusio darbdavio, Vilniaus apskrities VPK, įsakymą, kuriuo buvo nurodyta privalomai dalyvauti fizinio pasirengimo pratybose. Pareiškėjas, kaip pareigūnas, neturėjo teisės atsisakyti vykdyti darbdavio įsakymo nepaisant to, kad fizinio pasirengimo pratybos nebuvo tinkamai organizuotos. Nurodytų atlikti pratimų krūvis akivaizdžiai buvo per didelis, pratybas vedęs asmuo neturėjo medicininių žinių. Apie šią situaciją iškart po pratybų informavo Vilniaus apskrities VPK Personalo skyriaus Profesinio ugdymo poskyrio specialistą S. A. (asmenį, kuris būtent tą dieną ir pravedinėjo fizinio pasirengimo pratybas). Pažymi, kad iki 2009-09-23 patirtos traumos jokiais negalavimais, susijusiais su sveikata, nesiskundė. Pareiškėjo sveikata po įvykusios traumos kiekvienais metais blogėjo, todėl ir buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Jei nebūtų įvykusi nugaros trauma tarnybos metu, pareiškėjas būtų toliau galėjęs dirbti vidaus reikalų sistemoje iki pat 55 metų, gauti darbo užmokestį ir turėti kitas socialines garantijas. Tačiau dėl patirtos nugaros traumos, visiškai sutrikdytos sveikatos, to daryti negali.
Akivaizdu, kad dėl buvusio darbdavio kaltės pareiškėjas patyrė traumą, nes vykdė jo išleistame įsakyme numatytas pareigas, atliko fizinio pasirengimo pratimus taip, kaip buvo nurodyta buvusio darbdavio darbuotojo. Pabrėžia, kad šiuo atveju visiškai nėra reikšminga aplinkybė, kad Vilniaus apskrities VPK kompensacijos išmokėjimo klausimo nesprendė. Kaip ir nėra reikšminga, kad tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek ir vėliau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) šio klausimo taip pat nenagrinėjo. Juo labiau, kad teismai konstatavo, jog pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminus.
Remdamasis Statuto 3 straipsnio 7 dalimi, 40 straipsnio 3 dalimi teigia, kad kompensacijos mokėjimas yra kaip papildoma garantija, suteikiama vidaus tarnyboje tarnaujantiems pareigūnams. Be to, tokiais atvejais išmokama suma yra sąlyginai maža, nekompensuojanti visos patirtos žalos sumos pareigūnų sutrikdytos sveikatos tarnybos metu. Todėl akivaizdu, kad kompensacijos išmokėjimo klausimo neišsprendimas visiškai negali daryti jokios įtakos dėl pačios žalos atlyginimo bendrais žalos atlyginimo pagrindais, kadangi, kaip minėta, Statute numatytas kompensacijos išmokėjimas yra tik papildoma socialinė garantija taikoma pareigūnams, kurie susižaloja tarnybos metu. Taigi, šiuo atveju yra visos sąlygos priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą bendrais Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) numatytais pagrindais.
Dėl termino kreiptis į teismą nurodo, kad traumos atsitikimo metu (2009-09-23) pareiškėjas negalėjo žinoti, kokias neigiamas pasekmes jo sveikatai sukels nugaros trauma ir, kad jo sveikata bus sutrikdyta negrįžtamai. Akivaizdu, kad pareiškėjo teisių pažeidimo momentu laikytina jo atleidimo iš vidaus tarnybos diena (2012-07-24), nes būtent šią dieną sužinojo, kad dėl sutrikdytos sveikatos negalės dirbti vidaus tarnyboje ir, kad jo sveikata sutrikdyta negrįžtamai. Kita vertus apie tai, kad yra netekęs 45 procentų darbingumo ir pripažintas tik iš dalies darbingu, t. y., kad jo sveikata sutrikdyta negrįžtamai, pareiškėjas sužinojo tik 2012-10-29, gavęs iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbingumo lygio pažymą Nr. 0711161. Taigi, 2012-10-29 yra ta diena, kurią pareiškėjas sužinojo apie jo teisių pažeidimą ir nuo kurios turėtų būti skaičiuojamas trijų metų terminas skundui paduoti. Teigia, kad šiuo atveju pareiškėjas nėra praleidęs ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.
Iki patirtos traumos jokiais sveikatos negalavimais nesiskundė, tačiau po įvykusios traumos iki dabar, taip pat ateityje, privalo vartoti apie 10 rūšių įvairių brangiai kainuojančių vaistų, iš kurių dalis yra raminamieji ir nuskausminamieji. Taigi, jau dabar yra akivaizdu, kad traumos ir stipraus sveikatos sužalojimo pasekmės išliks visą likusį gyvenimą. Paaiškina, kad iki šiol nėra psichologiškai atsigavęs nuo patirto sukrėtimo, iki šiol jaučia stiprų skausmą ir kitus fizinius nepatogumus. Dėl patirto sužalojimo jautė itin stiprų dvasinį skausmą ir liūdesį, nes ilgą laiko tarpą pilnai negalėjo savarankiškai pasirūpinti savo buitiniais poreikiais, higiena, taip pat ne dėl pareiškėjo kaltės jam yra atimta galimybė dirbti vidaus reikalų sistemoje. Mano, kad atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities VPK, dėl neteisėtų veiksmų privalo atlyginti 100 000,00 Lt neturtinę žalą. Paaiškina, kad yra vedęs, augina mažametį sūnų Artiomą (gim. 2010 m. birželio 10 d.). Žmona dirba biologijos mokytoja Grikiškių vidurinėje mokykloje. Pareiškėjui paskirta 666,41 Lt pareigūno pensija nėra pakankamos pajamos, auginant mažametį vaiką, net ir sveikam žmogui. Jeigu būtų sveikas, tęstų tarnybą iki sueitų 55 metai, t. y. dar 11 metų ir 10 mėnesių. 2012 m. gaudavo 1 890,00 Lt darbo užmokestį. Sudėjus priedus už laipsnį, stažą ir kategoriją, atskaičius privalomuosius mokėti mokesčius, pareiškėjo darbo užmokestis būdavo apie 1 725 Lt. Todėl turtinė žala priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, yra apskaičiuotina taip: 1 725,00 Lt - 666,41 Lt = 1 058,59 Lt (turtinės žalos mėnesio suma); jei nebūtų atleistas iš vidaus tarnybos dėl sveikatos sutrikdymo, dirbtų dar 11 metų ir 10 mėnesių, todėl 142 mėn. x 1 058,59 Lt = 150 320,00 Lt. Taigi, turtinės žalos suma yra 150 320,00 Lt.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (t. I, b. l. 169-173) paaiškino, kad pagal pareiškėjo 2010 m. sausio 18 d. tarnybinį pranešimą 2010-01-19 buvo pradėtas nelaimingo atsitikimo tyrimas, kuris 2010-03-17 baigtas nelaimingo atsitikimo tyrimo aktu, surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-IS-27. 2012-05-09 pareiškėjas vadovaujantis Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2008-08-05 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-299 „Dėl specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 51 punktu, buvo nusiųstas atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę. Pareiškėjas dėl įstaigai nežinomų priežasčių šios ekspertizės neatliko, o sprendžiant pagal 2012-06-04 Specializuotos medicininės ekspertizės pažymą Nr. 2969 buvo nusiųstas papildomiems tyrimams siekiant įvertinti jo tinkamumą tarnybai, tačiau nežinoma ar juos atliko ir kokios išvados buvo priimtos. 2012-05-08 įspėjimo lapeliu Nr. 10-32-S-353 pareiškėjas buvo įspėtas apie galimą atleidimą Statuto 53 str. 1 d. 15 p. pagrindu tačiau per 2 mėnesius nepraėjo minėtos ekspertizės dėl tik jam pačiam žinomų priežasčių ir tokiu savo sąmoningu neveikimu sudarė prielaidas jį atleisti iš tarnybos. 2012-06-07 Vilniaus apskrities VPK įsakymu Nr. 10-TE-497 pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu: jei dėl laikino nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių.
Vilniaus apskrities VPK nesutinka su pareiškėjo vertinimu, paaiškino, kad diagnozės osteochondrozė, spondilartrozė, stenozė, disko protruzija (išvarža), kurios nurodytos anamnezėje, yra lėtinės ligos, susijusios su gyvenimo būdu ir bendra asmens fizine būkle, todėl nepriskirtinos prie traumų, ir pareiškėjo teiginiai, kad jis patyrė traumą, iš esmės prieštarauja medicininiams dokumentas, šiuo atveju galima kalbėti tik apie lėtinės ligos paaštrėjimą galimai susijusį su atliktu pratimu, tačiau, pats pratimo atlikimas sveikam žmogui jokių pasekmių sukelti negalėjo. Tai patvirtina ir gydymas bei būklė po gydymo.
2010-03-17 išvada Nr. 10-7-IS-27 galėjo būti skundžiama per 1 mėnesį nuo sužinojimo, tačiau apskųsta nebuvo, todėl yra teisėta ir galiojanti, nėra teisinio pagrindo vertinti jos teisėtumą ir pagrįstumą. 2012 m. gegužės 8 d. įspėjimo lapeliu Nr. 10-32-S-353 V pareiškėjas buvo įspėtas apie galimą atleidimą Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu. Taip pat 2012-05-09 pareiškėjas buvo nusiųstas atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę siuntimu Nr. 10-32-SE-351 siekiant nustatyti ar pareiškėjas tinkamas/netinkamas vidaus tarnybai dėl priežasčių, susijusių su vidaus tarnyba, tik tais atvejais, kai jų netinkamumo vidaus tarnybai dėl sveikatos būklės pagrindą sudaro ligos, sveikatos problemos ir jų padariniai, dėl kurių buvo atliktas sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymas arba jie teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti susirgę profesine liga. Tačiau pareiškėjas per 2 mėnesius minėtos ekspertizės neatliko, ir jokių duomenų apie tai nulėmusias priežastis nepateikė. Tai nulėmė paties pareiškėjo sąmoningas neveikimas, kuriuo buvo siekiama atleidimo iš tarnybos būtent įspėjime nurodytu pagrindu. Pareiškėjas buvo įspėtas apie galimą atleidimą ir jo pagrindus bei sąmoningai juos pasirinko savo valia. Pažymi, kad paties atleidimo fakto ir pagrindo pareiškėjas neginčija.
Šiuo atveju Vilniaus apskrities VPK jokių norminių aktų nepažeidė. Pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie padarytus norminių aktų pažeidimus, o iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nepagrindė savo teiginių dėl Vilniaus apskrities VPK veiksmų neteisėtumo. Pareiškėjas jokiais rašytiniais dokumentais nepagrindė turtinės ir neturtinės žalos padarymo Vilniaus apskrities VPK veiksmais fakto. Visi pareiškėjo teiginiai remiasi prielaidomis, kad jei ne sveikatos būklės pablogėjimas jis galimai būtų tarnavęs ir šią sumą uždirbęs, todėl nelaikytini neturtinės žalos padarymo pagrindimu ir dydžiu. Pareiškėjas gauna pensiją, tokią, kokią ir kiti tarnybą palikę statutiniai pareigūnai. Taigi, pareiškėjas neįvardijo ir neįrodė Vilniaus apskrities VPK neteisėtų veiksmų egzistavimo fakto, nepagrindė rašytiniais dokumentais žalos padarymo fakto ir dydžio, taip pat nenurodė priežastinio ryšio egzistavimo tarp šių dviejų savo teiginių. Priešingai, priežastinis ryšys galimai galėtų būti tarp asmens su kuriuo kartu buvo atliekamas pratimas veiksmų, tačiau pareiškėjas šio asmens net neįvardija bei pretenzijų jam nereiškia. Pareiškėjas reikalavimą kildina iš CK 6.283 straipsnio „žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju” tačiau, neaišku kokiais veiksmais Vilniaus apskrities VPK sužalojo pareiškėjo sveikatą, ir tokių veiksmų neįvardija. Pažymi, kad tik minėta specializuota medicininė ekspertizė gali konstatuoti, kad pareigūnai pripažįstami netinkami vidaus tarnybai dėl priežasčių, susijusiu su vidaus tarnyba, tik tais atvejais, kai jų netinkamumo vidaus tarnybai dėl sveikatos būklės pagrindą sudaro ligos, sveikatos problemos ir jų padariniai, dėl kurių buvo atliktas sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymas arba jie teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti susirgę profesine liga.
Šiuo atveju atsakomybės santykiui apibrėžti iš esmės tinka žalos terminas, kuriam taikomas 3 metų senaties terminas. Žalos padarymo momentu laikomas žalos sveikatai atsiradimo momentas, t. y. 2009-09-23 Vėliausiai – sužalojimo pasekmių sužinojimo momentas, t. y. 2009-10-26 diagnozės pagal pažymą Nr. 09-5170 sužinojimo momentas. Su ieškiniu pareiškėjas kreipėsi tik 2012-12-18 (remiantis ieškinio data), todėl pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą. Paaiškina, kad pareiškėjas nepagrįstai sieja atleidimą, su žalos kilimo data, nes atleidimas nėra jokiu priežastiniu ryšiu susijęs su pareiškėjo teigimu padarytu sužalojimu, o tik su paties pareiškėjo finansine būkle, kuri negali būti laikoma žala iš principo. Be to pareiškėjas buvo atleistas remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu, o būdamas įspėtas apie galimą atleidimą, šį pagrindą sąmoningai pasirinko. Prašo taikyti senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl 2009-09-23 vykusių fizinio pasirengimo pratybų metu patirtos traumos, kurios pasėkoje buvo atleistas iš vidaus tarnybos ir dėl to negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu būtų dirbęs iki 55 metų.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, eidamas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. antrojo PK NTS tyrėjo (inspektoriaus) pareigas, 2009-09-23 nuo 7.30 iki 9.30 val. dalyvavo fizinio parengimo pratybose, kurių metu patyrė nugaros traumą (Vilniaus apskrities VPK 2010-03-17 Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas Nr. 16 (I t., b. l. 14–16), Vilniaus apskrities VPK 2010-03-17 Nelaimingo atsitikimo tyrimo išvada Nr. 10-7-IS-27 (I t., b. l. 17–21) (toliau – ir Išvada). Išvadoje siūloma pripažinti, kad pareiškėjas 2009-09-23 susižalojo tarnybos metu. Dėl patirtos traumos pareiškėjui buvo išmokėta socialinio draudimo išmoka
2012-07-23 Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymu Nr. 10-TE-497 pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą (jei dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, jeigu įstatymų nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju pareigos paliekamos ilgesnį laiką, jei susirgimas nesusijęs su pažeidimu, suluošinimu ar kitu sveikatos sutrikimu vykdant tarnybos pareigas) (t. I, b. l. 7). 2012-07-24 pareiškėjui neterminuotai paskirta 666,41 Lt pareigūno pensija.
Nuo 2012-10-10 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pripažino pareiškėją iš dalies darbingu (netektas darbingumas – 45 procentai) (Darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0711161 (t. I, b. l. 6), 2013-10-14 pažyma DL-1 Nr. 0800717 (t. II, b. l. 22).
Pažymėtina, kad LVAT 2016-06-06 nutartyje konstatavo, jog pareiškėjo sužinojimo apie žalos padarymą terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2010-03-22, kai pareiškėjui buvo įteiktas Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas Nr. 16, todėl nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino kreiptis dėl žalos atlyginimo pareiškėjas nepraleido. Atsižvelgus į tai, teismas pakartotinai nevertins atsakovo argumentų dėl ieškinio senaties termino praleidimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT praktikoje pažymima, kad, turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. CK 6.271 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas“. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis)“ (LVAT administracinėje byloje Nr. A858-281/2012).
Iš skundo turinio, pareiškėjo argumentų teismo posėdyje matyti, kad turtinę ir neturtinę žalą, pareiškėjas kildina dėl galimai neteisėtų Vilniaus apskrities VPK veiksmų – netinkamai organizuotų fizinio pasirengimo pratybų (pratybose pareiškėjas privalėjo dalyvauti vykdydamas Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymą, pratybų metu nurodytų atlikti pratimų krūvis buvo akivaizdžiai per didelis, pratybas vedęs asmuo neturėjo medicininių žinių).
Byloje, be kita ko, nustatyta, kad fizinio parengimo pratybos buvo organizuotos vykdant Vilniaus apskrities VPK viršininko 2009-09-07 įsakymą Nr. 10-V-622, priimtą vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-06-30 įsakymą Nr. 5-V-474 „Dėl policijos pareigūnų šaudybos, fizinės prievartos veiksmų ir fizinio parengimo pratybų organizavimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus apskrities VPK pareigūnų, dirbančių Vilniaus mieste, šaudybos, fizinės prievartos veiksmų ir fizinio parengimo pratybų antrojo pusmečio tvarkaraštis (t. II, b. l. 71). Pareiškėjas fizinio parengimo pratybose dalyvavo 2009-09-23 nuo 7.30 val. iki 9.30 val., 30-ojoje grupėje, 2-ojoje Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės salėje. Išvadoje konstatuota, kad prieš treniruotes buvo pravestas instruktažas, atliktas apšilimas. Treniruotėms einant į pabaigą, vieno pratimo metu pareiškėjas susižeidė nugarą, t. y. porininkas laikė pareiškėją už kojų, o pastarasis rankomis ėjo į priekį; salės viduryje pareiškėjas pajuto silpnumą rankose, dėl ko paprašė, kad porininkas jį paleistų. Iš karto po to pareiškėjui suskaudo nugarą (ėmė mausti), todėl pratimo netęsė. Po užsiėmimų pareiškėjas priėjo prie instruktoriaus ir pasakė, kad pratybų metu yra per dideli apkrovimai, dėl ko galima patirti traumą; nepamena, ar minėjo, jog jam skauda nugarą (t. I, b. l. 17-21).
Fizinio pasirengimo pratybas, kuriose dalyvavo pareiškėjas, vedė Vilniaus apskrities VPK Personalo skyriaus Profesinio ugdymo poskyrio specialistas S. A. (t. I, b. l. 17-21). Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010-10-18 įsakymu Nr. 10-V-610 patvirtintame Vilniaus apskrities VPK Personalo skyriaus Profesinio ugdymo poskyrio specialisto pareigybės aprašyme nurodyta, kad šios pareigybės paskirtis – vykdyti Vilniaus apskrities VPK pareigūnų ir kitų darbuotojų atrankos, profesinio rengimo, kvalifikacijos tobulinimo, tarnybinių mokymų procesą; vykdyti policijos pareigūnų fizinį, kovinį bei taktinį pasirengimą (4 punktas). Valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas turi turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą (6.1 papunktis). Šias pareigas einantis valstybės tarnautojas, be kita ko, vykdo Vilniaus apskrities VPK policijos pareigūnų fizinį ir kovinį rengimą (7.3 papunktis) (t. II, b. l. 78-79). Lietuvos policijos mokymo centro 2009-09-29 pažymėjimai patvirtina, kad S. A. 2009-08-17 – 2009-08-18 dalyvavo 16 akademinių valandų kvalifikacijos tobulinimo kursuose „Fizinės prievartos veiksmų atlikimo instruktorių pedagoginių ir dalykinių kompetencijų stiprinimas“ (t. II, b. l. 74), 2009-09-02 – 2009-09-03 dalyvavo 16 akademinių valandų kvalifikacijos tobulinimo kursuose „Šaudybos instruktorių pedagoginių ir dalykinių kompetencijų stiprinimas“ ( t. II, b. l. 77).
Vidaus tarnybos statuto 14 straipsnio 3, 4 dalys nustato, kad pareigūnai privalo nuolat tobulinti kvalifikaciją; pareigūnai privalo atitikti bendrojo fizinio pasirengimo reikalavimus. Pareigūnų fizinio pasirengimo reikalavimus ir pareigūnų fizinio pasirengimo tikrinimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras.
Policijos pareigūnų šaudybos, fizinės prievartos veiksmų ir fizinio parengimo pratybų organizavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-06-30 įsakymu Nr. 5-V-474 (toliau – ir Taisyklės), nustato saugaus elgesio taisykles per šaudybos, fizinės prievartos veiksmų ir fizinio parengimo pratybas, pratybų turinį, struktūrą ir organizavimo tvarką, fizinio pasirengimo bei papildomų reikalavimų, susijusių su fiziniais ir praktiniais gebėjimais eiti tam tikras pareigas vidaus reikalų įstaigų padaliniuose, ir atitikties šiems reikalavimams tikrinimo organizavimą, bendrųjų profesinių įgūdžių instruktorių rengimą ir kvalifikacijos tobulinimą, funkcijas ir jų veiklos koordinavimą. Taisyklių 2 punkte įtvirtinta, kad pratybos – instruktoriaus organizuojamas ir vykdomas policijos pareigūnų bendrųjų profesinių įgūdžių palaikymas, tobulinimas ir vertinimas; bendrieji profesiniai įgūdžiai – policijos pareigūnų gebėjimai veiksmingai veikti situacijose, susijusiose su fizinės prievartos ir šaunamojo ginklo naudojimu; bendrųjų profesinių įgūdžių instruktorius (toliau – instruktorius) – policijos sistemos darbuotojas, išklausęs šaudymo ar fizinės prievartos veiksmų atlikimo kursus, išlaikęs egzaminą ir įgijęs tai patvirtinantį pažymėjimą, pagal kompetenciją organizuojantis ir vykdantis policijos pareigūnų bendrųjų profesinių įgūdžių palaikymą, tobulinimą ir vertinimą. Taisyklėse nustatyta, kad fizinio parengimo pratybose draudžiama atlikti veiksmus, kuriems reikia didelių fizinių pastangų, prieš tai neatlikus raumenų tempimo ir parengiamųjų pratimų (8.4 p.); fizinio parengimo pratybų tikslas – užtikrinti, kad policijos pareigūnai būtų tinkamos parengties ir atitiktų reikalavimus, susijusius su fiziniais ir praktiniais gebėjimais eiti tam tikras pareigas tam tikruose vidaus reikalų įstaigų padaliniuose (24 p.); fizinio parengimo pratybas sudaro: ištvermės ugdymas, jėgos ugdymas, greitumo ir vikrumo ugdymas (25 p.). Taisyklių 26 punkte įtvirtinta, kad pratybas sudaro trys dalys: įvadinė, pagrindinė ir baigiamoji. Fizinio parengimo įvadinėje dalyje (10–15 min.) dalyviai supažindinami su pratybų tikslais ir uždaviniais, saugaus elgesio taisyklėmis; atliekama mankšta, raumenų tempimo pratimai, pamažu didinamas krūvis, rengiamasi spręsti pagrindinės dalies uždavinius. Pagrindinėje dalyje (40 min.) rekomenduojama visus veiksmus pademonstruoti ir pakomentuoti: iš pradžių veiksmas atliekamas normaliu tempu, paskui pakartojamas lėtai, akcentuojami svarbiausi dalykai, jie paaiškinami; būtina stebėti pratybų dalyvių atliekamus pratimus, taisyti klaidas. Baigiamojoje dalyje (5–10 min.) mažinamas krūvio intensyvumas; pratimai keičiami, kad normaliai galėtų funkcionuoti širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos; aptariamos būdingos klaidos, atsakoma į pateiktus klausimus.
Pagal Taisyklių 29 punktą Instruktorius, vykdydamas jam pavestas funkcijas: pratybas vykdo pagal policijos įstaigos vadovo patvirtintą metinį (pusmetinį) pratybų teminį planą ir tvarkaraštį; laikydamasis nustatytos pratybų struktūros, organizuoja ir vykdo pratybas, vertinimus; supažindina pareigūnus su saugaus elgesio taisyklėmis pratybų metu ir užtikrina, kad šių taisyklių būtų laikomasi; supažindina pareigūnus su pratimų atlikimo sąlygomis, skiria užduotis; pratybų lankomumo žurnale (priedas) fiksuoja pratybų dalyvių lankomumą. Pratybų metu įvykus traumai, tai fiksuoja pratybų lankomumo žurnalo skiltyje „Traumos“ ir nedelsdamas apie nelaimingą atsitikimą tarnybiniu pranešimu ar žodžiu praneša tiesioginiam vadovui arba policijos įstaigos vadovui. Taisyklių IX skyriuje, reglamentuojančiame Instruktorių rengimą ir kvalifikacijos tobulinimą, įtvirtinta, kad kandidatams į instruktorius, išklausiusiems šaudymo ar fizinės prievartos veiksmų atlikimo kursus ir išlaikiusiems egzaminą, įteikiamas tai patvirtinantis pažymėjimas, kuris suteikia teisę organizuoti ir vykdyti policijos pareigūnų bendrųjų profesinių įgūdžių palaikymą, tobulinimą ir vertinimą. Pažymėjimo galiojimo trukmė 4 metai (32.4 p.); po 4 metų instruktorius privalo dalyvauti policijos profesinio ugdymo įstaigos organizuojamuose mokymuose ir išlaikyti egzaminą (32.4.1. p.); Instruktoriai policijos profesinio ugdymo įstaigos organizuojamuose kvalifikacijos tobulinimo kursuose, skirtuose instruktoriams, privalo dalyvauti ne rečiau kaip vieną kartą per 2 metus (34 p.).
Įvertinus šias ginčo klausimą reglamentuojančias teisės normas, teismas konstatuoja, kad policijos pareigūnai privalo nuolat tobulinti kvalifikaciją, siekdami atitikti bendrojo fizinio pasirengimo reikalavimus, turi dalyvauti fizinio parengimo pratybose. Teisės aktai nenustato fizinio parengimo pratybų konkrečių krūvių pagal amžiaus grupes ar pan., tačiau Taisyklėse įtvirtinti reikalavimai iš pradžių atlikti mankštą, raumenų tempimo pratimus, krūvį didinti pamažu, po to veiksmą atlikti normaliu tempu, pakartoti lėtai, mažinti krūvio intensyvumą.
Ginčo atveju pareiškėjas į fizinio parengimo pratybas teisėtai ir pagrįstai buvo įtrauktas vykdant Vilniaus apskrities VPK viršininko 2009-09-07 įsakymą Nr. 10-V-622, priimtą vadovaujantis Taisyklėmis. Teismas, ištyręs bylos medžiagą, nenustatė, kad fizinių pratimų krūvis buvo per didelis. Priešingai, kaip Išvadoje nurodyta, pats pareiškėjas patvirtino, kad prieš treniruotes buvo pravestas instruktažas, atliktas apšilimas. Įvertinus tai, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, jog fizinis krūvis buvo per didelis. Pažymėtina, kad pratimą, kurio atlikimo metu pareiškėjas patyrė traumą, pareiškėjas atliko su porininku. Nors pareiškėjas nurodo, kad porininkui pretenzijų neturi, tačiau tai nereiškia, kad traumos patyrimo negalėjo įtakoti porininko veiksmai.
Kaip matyti iš Taisyklių nuostatų, reglamentuojančių Instruktorių rengimą, kvalifikacijos tobulinimą, nėra įtvirtinto reikalavimo Instruktoriui turėti tam tikrų medicininių žinių. Tokio reikalavimo nenustato ir Vilniaus apskrities VPK Personalo skyriaus Profesinio ugdymo poskyrio specialisto pareigybės aprašymas. Ginčo atveju, teismas neturi pagrindo abejoti, kad fizinio pasirengimo pratybas vedęs asmuo turėjo pažymėjimą, suteikiantį teisę organizuoti ir vykdyti policijos pareigūnų bendrųjų profesinių įgūdžių palaikymą, tobulinimą ir vertinimą. Į bylą pateikti Lietuvos policijos mokymo centro 2009-09-29 pažymėjimai patvirtina, kad Instruktorius dalyvauja kvalifikacijos tobulinimo kursuose, kaip tai numato Taisyklių 34 punktas. Vadinasi, Instruktorius atitiko Taisyklių ir pareigybės aprašymo kriterijus. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovas po įvykio nesiėmė privalomų atlikti veiksmų ar netinkamai tyrė 2009-09-23 nelaimingo įvykio aplinkybes.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, ginčo teisinį reglamentavimą, negalima pripažinti, kad Vilniaus apskrities VPK neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, ir atitinkamai konstatuotina, kad nėra vienos iš CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatytų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.
Nors pareiškėjas pripažintas iš dalies darbingu (netektas darbingumas – 45 procentai), tačiau nėra pagrindo daryti išvadai, kad būtent tokio dydžio netektas darbingumas yra susijęs priežastiniu ryšiu su nelaimingu atsitikimu tarnyboje. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad Vilniaus apskrities VPK, organizuodamas fizinio parengimo pratybas, jokių teisės normų nepažeidė. Pareiškėjas nenurodė, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios fizinio pasirengimo pratybas, buvo pažeistos, neįrodė, kad jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai (neveikimas), dėl kurių jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, todėl konstatuoti Vilniaus apskrities VPK neteisėtų veiksmų nėra teisinio pagrindo. Nenustačius Vilniaus apskrities VPK neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo daryti išvadai, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės (turtinė ir neturtinė žala). Nenustačius pagrindinio viešosios atsakomybės elemento – Vilniaus apskrities VPK neteisėtų veiksmų, nėra tikslinga byloje vertinti likusias atsakomybės sąlygas. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kurią jis kildina iš Vilniaus apskrities VPK tariamai neteisėtų veiksmų, atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismui nustačius, kad nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus apskrities VPK neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo prašymas esant abejonėms, kad jo darbingumo lygio praradimas yra ne tik sąlygotas 2009-09-23 tarnyboje patirtos traumos, bet yra visiškai negrįžtamas procesas, nukreipti pareiškėją į medicinos ekspertizę (ekspertizę atlikti ne pareiškėjo lėšomis) negali būti tenkinamas.
Netenkinus pareiškėjo skundo, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.