Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Laimutė Venckuvienė Baudž. byla Nr. 1A-588-1742014 Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01434-2012-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.4; 1.1.4.4.; 1.1.8.7.9. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. liepos 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. T. ir K. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 30 MGL dydžio (3 900 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-18 baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 30 MGL dydžio (3 900 Lt) bauda, nustatant baudą sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir keturi mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant nuteistąjį per keturis mėnesius neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Į bausmė laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-18 baudžiamąjį įsakymą.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

K. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 25 MGL dydžio (3 250 Lt) bauda, nustatant baudą sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendžiu priteista solidariai iš A. T. ir K. B. nukentėjusiajam G. T. 293 Lt turtinės ir 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 1 500 Lt advokato pagalbai apmokėti; nukentėjusiajam D. B. – 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1 500 Lt advokato pagalbai apmokėti; Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 271,45 Lt; valstybei – 99,80 Lt proceso išlaidų.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – G. T. priklausančius akinius, saugomus prie baudžiamosios bylos pridėtame voke, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta sunaikinti; dešimt CD-R disko laikmenų su informacija, esančių aštuoniuose dėkluose, saugomų prie baudžiamosios bylos pridėtame voke, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. ir K. B. nuteisti už tai, kad jie viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį, sugadino svetimą turtą, o būtent: 2012 m. rugsėjo 22 d., apie 04.30 val., Kepėjų ir Pasiuntinių gatvių sankryžoje, Klaipėdoje, A. T. ir K. B., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, tyčia be jokios priežasties įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tai yra A. T. vieną kartą dešine koja spyrus nukentėjusiajam G. T. į krūtinę, pastarajam nukritus ant grindinio ir praradus sąmonę, pradėjo jį spardyti, ne mažiau kaip penkis kartus spyrė į krūtinės, nugaros šonus, galvą, kojas, tyčia užlipo ant nukritusių nukentėjusiojo G. T. 293 Lt vertės akinių, juos sulaužė, K. B. viena ranka apkabinęs nukentėjusiajam D. B. kaklą ir pavartodamas fizinę jėgą, kita ranka užlaužęs dešinės rankos riešą už nugaros vieną kartą spyrė į dešinę koją ir tokiu būdu D. B. parklupdė, toliau užlauždamas ranką ir pavartodamas fizinę jėgą, paguldė jį ant šono. Taip A. T. ir K. B. įžūliu elgesiu sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam D. B. ir nežymiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam G. T., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sugadino svetimą turtą padarydami nukentėjusiajam G. T. 293 litų turtinę žalą ir tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį.

Dėl BK 284 straipsnio taikymo

Tačiau, kaip matyti iš ginčijamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas apsiribojo konstatavimu, kad buvo pavartotas fizinis smurtas, nenurodant kokias pasekmes tai sukėlė.

Kaip matyti iš bylos aplinkybių, konfliktas tarp A. T. ir G. T. truko neilgai, duomenų, kad dėl jo veiksmų žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis, kilo sumaištis ir buvo nutrauktas žmonių poilsis, nėra, taip pat byloje nenustatytos kitos aplinkybės, kurios leistų konstatuoti realų viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą. Todėl teismo išvada, jog nuteistieji įžūliais veiksmais sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, yra neteisinga. Be to, konfliktas įvyko apie 4 val. ir tokioje vietoje, kurioje tokiu laiku žmonių paprastai nebūna, gyvenamųjų patalpų šalia nėra.

Tačiau analizuojant nukentėjusiųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, jie šį faktą nutylėjo. Tai pat nukentėjusysis D. B. teigė, jog A. T. užpuolė jį iš už nugaros, jiems nematant. Iš nukentėjusiųjų parodymų išeina, kad A. T. bare bandė konfliktuoti su jais, o gatvėje be dingsties sudavė smūgį G. T.. Tačiau tai prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai.

Teismas grindė nuteistųjų kaltę liudytojos S. D. ir nukentėjusiųjų parodymais, pagal savo nuožiūrą „komponavo“ juos, išmesdamas parodymų, kurie kelia abejones, dalį.

Šiuo atveju kyla klausimas, ar galima laikyti D. B. veiksmus teisėtais, ar galima besąlygiškai remtis jo prieštaringais parodymais. D. B. teigė, kad A. T. užpuolė G. T., spyrė jam koja į krūtinę. S. D. parodė, kad smūgio nematė, tačiau įtarė, kad A. T. smūgiavo ranka iš priekio, nes jis stovėjo prie G. T.. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. T. vieną kartą dešine koja spyrė nukentėjusiajam G. T. į krūtinę. Tai kyla klausimas, kaip A. T. iš nugaros galėjo dešine koja spirti nukentėjusiajam G. T. į krūtinę.

D. B. įvykio metu buvo Seimo nariu. Seimo nariui, kaip valstybės tarnautojui, keliami tam tikri elgesio ir etikos reikalavimai, apie kuriuos jis žinojo. Iš kitos pusės toks vulgarus neblaivaus asmens elgesys, t. y. priekabiavimas prie merginos (akių merkimas, mergaitė iš baro pavadinimas) negalėjo nesukelti neigiamų emocijų iš A. T. pusės. Nuteistasis A. T. įvykio metu tarnavo Lietuvos Kariuomenės specialiųjų pajėgų kovinių narių tarnyboje, ne vieną kartą buvo „karštuose taškuose“ Afganistane, yra pripratęs ginti tėvynę ir Lietuvos piliečius nuo bet kokių puolimų. Tuo metu S. D. buvo A. T. sužadėtinė, tai yra artimas žmogus, kurią ginti buvo jo pareiga, „susiformavusi instinktų lygyje“. A. T. negalėjo praleisti pro pirštus neblaivaus asmens D. B. vulgaraus priekabiavimo prie S. D.. Kadangi teismas minėtų aplinkybių nevertino, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad A. T. elgėsi įžūliai. Būtent šių neištirtų aplinkybių kontekste galima teigti, kad A. T. veiksmai nebuvo nukreipti į nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, jis nesiekė pažeisti nustatytas elgesio normas, sutrikdyti visuomenes rimtį ar tvarką. A. T. siekė apginti save ir S. D..

Daug dėmesio buvo skiriama įvykio vietos nustatymui. Teismas nustatė, kad įvykis įvyko Kepėjų g. – Pasiuntinių g. ir šiuo pagrindu teismas atmetė nuteistųjų versiją dėl D. B. susižalojimo mechanizmo. Apelianto teigimu, tokią išvadą teismas padarė „dėl to, kad teismas nelabai tinkamai orientuojasi Klaipėdos senamiestyje, jis visiškai ignoravo liudytojos S. D. parodymus : Viskas įvyko prie „ Elkoloro“ pastato <...> tame pastate yra sporto klubas <...> „ aš eidama dar atsistojau prie „ Elkaloro“ pastato, ten yra sporto klubas, „ Kristiana“ parduotuvė <...> aš iki šiandienos abejoju dėl to kurioje sankryžoje. Žinau tik, kad paėjau tiesai, pasukau į dešinę ir atsidūriau prie „Elkaloro“ durų <... > aš dėl vietos iki šiol nesu tikra.“ 2012-12-31 ikiteisminio tyrimo metu S. D. parodė, kad: „Po išgirsto pasakymo, aš toliau ėjau į priekį neatsisukdama ir praėjusi paminėtą klubą „ Elkalor“, senamiesčio gatvėmis nuėjau prie parduotuvės „ IKI“.“ Liudytoja S. D. nurodė būtent tą vietą, kurią nurodė nuteistieji. Jeigu konflikto vieta buvo, kaip teigia nuteistieji, Kepėjų – Vežėjų gatvių sankryžoje, tai einant Vežėjų gatve link Turgaus aikštės, sukant į dešinę į Jono gatvę, yra klubo „Elkolor“ durys. Tame pačiame pastate buvo įkurtas sporto klubas.

Teismas daug dėmesio skyrė teismo specialisto išvadai ir specialisto teisme duotais paaiškinimams. Tačiau, apelianto teigimu, specialisto paaiškinimai nuosprendyje yra iškraipyti, išimti iš konteksto.

Teismo medicinos ekspertas G. P. parodė, kad: „Kojų sužalojimai galėjo atsirasti smūgiuojant ne mažiau du kartus. Nuo smūgio su koją į kaktos vidurinę sritį kraujosruva galėjo atsirasti, tačiau nukentėjusysis turėjo būti sėdimoje ar gulinčioje padėtyje. Gulint ant nugaros nukentėjusiajam galėjo spirti ir dėl to atsirasti sužalojimai. Užpuolikas turėjo būti priešpriešinėje pozicijoje. Jis turėjo trenkti iš vienos pusės, gulinti apeiti iš kitos kojos pusės ir vėl spirti du kartus. Negalėjo būti padaryti tokie sužalojimai keliuose nekeičiant užpuolikui pozicijos, arba spardyti turėjo keli žmonės.“ Tačiau nei nukentėjusysis D. B., nei liudytoja S. D. nenurodė, kad A. T. mušė G. T. būtent tokiu būdu. Taip pat nėra duomenų, kad jis, K. B., spardė G. T.. Tačiau byloje yra pokalbio, įvykusio tarp D. B. ir bendrosios pagalbos centro pareigūno, išrašas, iš kurio matyti, kad po to, kai policija sulaikė jį, K. B., ir A. T., įvyko konfliktas tarp D. B. ir nepažįstamų asmenų.

Tai pat teismo ekspertas negalėjo paneigti A. T. versijos, kad G. T. galėjo atsitrenkti galva į metalinį stulpą (pasekmės – akių sindromas) ir krito aukštielninkas bei atsitrenkė pakaušiu į grindinį.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo D. B. parodymų, jis negalėjo nuosekliai paaiškinti G. T. sužalojimų atsiradimo priežasties bei mechanizmo.

Be to, apelianto K. B. nuomone, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, reglamentuojančios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymą ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).Tačiau apsvaigimas ir neblaivumas yra skirtingi medicininiai kriterijai. Apsvaigimas – asmens psichikos būsena ar elgesio sutrikdymas, kuriuos sukelia pavartotas alkoholis (psichiatrinis kriterijus), o neblaivumas (bendras medicininis kriterijus ) – asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, būsena, kai alkoholio koncentracija biologinėse organizmo terpėse – iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose viršija teisės aktuose nustatytą maksimalią leistiną normą. Vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktu, net ir nustačius asmens apsvaigimo faktą, tačiau, nesant objektyvių duomenų, kad tokia būsena turėjo reikšmės nusikalstamai veikai, tai atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepripažįstama. Pagal teismų praktiką asmens apsvaigimą nusikalstamos veikos padarymo metu patvirtinantys įrodymai turi būti gauti įstatymo nustatyta tvarka ir teismo nuosprendyje tinkamai įvertinti.

Apelianto K. B. teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos prieš tai jo galbūt suvartotas nedidelis kiekis alkoholio.

Apeliantas K. B. nurodo, jog jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. BK 11 straipsnio 1 dalis nusikaltimą apibrėžia kaip pavojingą ir baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Šiame BK straipsnyje įtvirtinti nusikaltimo požymiai. Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių teisės pažeidimų pagal vieną iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumą. Pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai.

K. B. nuomone, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad veiksmai, kurie buvo nukreipti į konfliktuojančių šalių nuraminimą, nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio (veiksmai nesukėlė BK 284 straipsnyje numatytų padarinių), už kuriuos gali kilti baudžiamoji atsakomybė. Taip pat iš surinktų ir ištirtų įrodymų matyti, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. T. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014m. balandžio 24 d. nuosprendį ir priimti neują išteisinamąjį nuosprendį, nes jis nepadarė veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantas A. T. nesutinka su teismo išvada, kad jis padarė jam inkriminuojamą veiką ir savo apeliaciniame skunde dėsto iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir nuteistasis K. B., todėl jo apeliacinio skundo argumentai nekartojami.

Nuteistieji A. T. ir K. B. bei jų gynėjas advokatas V. Žarkov prašo nuteistųjų A. T. ir K. B. apeliacinius skundus tenkinti.

Prokurorė ir nukentėjusiojo G. T. atstovas advokatas R. Paulauskas prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistiesiems K. B. ir A. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai K. B. ir A. T. pripažino kaltais padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Vien tai, kad nuteistieji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti jų apeliacinius skundus. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose deklaratyviai teigia, kad jų kaltės sutrikdžius visuomenės rimtį nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiųjų D. B. ir G. T., liudytojos S. D., tiesiogiai mačiusios įvykio aplinkybes, teisme duoti parodymai, liudytojos J. K. bei kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno A. G. parodymai, specialisto išvada bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus K. B. ir A. T. veiksmus.

Nuteistųjų prašymas panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. d. nuosprendį, kuriuo jie pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir juos išteisinti, nes, K. B. ir A. T. teigimu, jie nukentėjusiųjų nemušė ir viešosios tvarkos nepažeidė, pasak jų, patys nukentėjusieji buvo konflikto iniciatoriai, t. y. G. T. pirmas sugriebė A. T. už rankos, o D. B. trenkė pastarajam per petį; A. T., norėdamas išsilaisvinti, stipriai patraukė ranką, dėl to G. T. praradęs pusiausvyrą nugriuvo; K. B., norėdamas apsiginti ir nutraukti konfliktą, griebė D. B. už pažastų, nutempė jį toliau ir pasodino ant žemės, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus, nukentėjusiųjų, liudytojų, pačių nuteistųjų parodymus, specialisto išvadą bei specialisto (eksperto) G. P. paaiškinimus, nuosprendyje padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, jog A. T. tyčia spyrė nukentėjusiajam G. T. į krūtinę, o šiam nukritus ir praradus sąmonę, jį spardė, taip padarydamas jam 2012-09-24 specialisto išvadoje Nr. G 1840/12(03) konstatuotus sužalojimus, o K. B., užlaužęs D. B. rankos riešą ir jam spirdamas ir tokiu būdu jį parklupdydamas bei toliau užlaužęs ranką ir jėga jį paguldydamas ant šono, sukėlė jam fizinį skausmą. Nuteistųjų gynybos versija, kad jie prieš nukentėjusiuosius smurtinių veiksmų neatliko, kad A. T. pats susižalojo krisdamas, neišlaikęs pusiausvyros, kai stipriai patraukė ranką, norėdamas išsilaisvinti, nes G. T. buvo sugriebęs jo ranką, o D. B. trenkė pastarajam per petį, nuosprendyje išsamiai ir argumentuotai paneigta bei atmesta. Priešingai nuteistųjų tvirtinimui, remiantis nukentėjusiųjų, taip pat tiesiogiai konfliktą mačiusios kaip liudytojos teisme apklaustos tuometinės A. T. draugės S. D. parodymais nustatyta, kad konflikto iniciatoriai buvo būtent A. T. ir K. B..

Nukentėjusysis D. B. parodė, kad jam kartu su G. T. būnant „Kurpiuose“ kilo konfliktinė situacija su A. T., kad šis kvietė jį eiti į lauką aiškintis santykių. Klubui užsidarius ir jam su G. T. einant namo, sutiko K. B. ir A. T., pastarasis be jokios priežasties spyrė G. T. į koją, krūtinę, o šiam pargriuvus ir praradus sąmonę, pradėjo jį spardyti gulintį, vėliau tyčia sulaužė ant žemės nuritusius G. T. akinius. Jis norėjo apginti draugą, tačiau K. B. jį sulaikė, sugriebdamas jį už kaklo ir smaugdamas bei užlaužęs rankos riešą pargriovė ant žemės. Nukentėjusysis G. T. nurodė nematęs, aks jam sudavė smūgį, nuo kurio nukrito ir prarado sąmonę, atsigavęs pamatė D. B., šis jam papasakojo įvykio aplinkybes. Netikėti nukentėjusiųjų nuosekliais parodymais teismas neturi pagrindo, nes jie visiškai sutampa su liudytojos S. D., tiesiogiai mačiusios konfliktą teisme duotais parodymais bei atitinka faktines bylos aplinkybes. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad nukentėjusieji būtų suinteresuoti neteisingai apkaltinti nuteistuosius, nes jie iki įvykio nebuvo pažįstami, todėl D. B. ir G. T. nebuvo jokio tikslo juos apkalbėti. Nuteistųjų A. T. ir K. B. apeliaciniuose skunduose, cituojant jų bei liudytojos S. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, teigiama, kad teismas savo nuožiūra „komponavo“ šios liudytojos parodymus, be pagrindo atmesdamas tų parodymų dalį, kurie sutampa su jų parodymais, nepašalino prieštaravimų tarp jų ir liudytojos S. D. parodymų. Tokie K. B. ir A. T. apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti. Priešingai apeliantų tvirtinimui, teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos S. D., tiesiogiai mačiusios įvykio aplinkybes, teisme duotais parodymais apie tai, kad būtent A. T. sudavė smūgį G. T., šis nuo suduoto smūgio nugriuvo ant nugaros ir prarado sąmonę, kad K. B. sulaikė D. B. ir neleido jam prisiartinti prie jų, t. y. A. T. ir G. T.. Ši liudytoja patvirtino, kad „Kurpiuose“ D. B. prie jos nepriekabiavo, todėl K. B. ir A. T. nebuvo jokios priežasties mušti nukentėjusiuosius. Nors liudytoja S. D., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, skirtingai nei apklausiama teisme, nurodė, kad konfliktą sukėlė būtent nukentėjusieji bei nurodė, kad A. T. bandydamas išvengti G. T. smūgio, stipriai pasitraukė, dėl to praradęs pusiausvyrą nugriuvo ir susitrenkė galvą, tačiau teisme ji paneigė šiuos savo parodymus, nurodydama, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, norėdama padėti A. T. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes tuo metu jie artimai bendravo, kartu gyveno, tai patvirtino ir A. T., nurodydamas, kad tuo metu jų santykiai su S. D. buvo artimi. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos S. D. teisme duotais parodymais, kurie visiškai sutampa su nukentėjusiųjų, kitų liudytojų parodymais bei kitais bylos duomenimis.

Nuteistieji be pagrindo apeliuoja į tai, kad teismas nenustatė, jog jų veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Priešingai nei teigia nuteistieji, apylinkės teismas nustatė, kad A. T. ir K. B., veikdami tiesiogine tyčia, viešoje vietoje smurtavo prieš nukentėjusiuosius be jokios dingsties ir tokiu savo įžūliu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu visuomenės rimtį. Tokia nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose be pagrindo keliamos abejonės dėl įvykio vietos, teigiant, kad tiek jie, tiek liudytoja S. D. nurodė, kad konfliktas įvyko Kepėjų – Vežėjų sankryžoje, tuo tarpu teismas nustatė, kad konfliktas įvyko Kepėjų ir Pasiuntinių gatvių sankryžoje. Prieišngai apeliantų tvirtinimui, tiek liudytoja S. D., tiek nukentėjusieji D. B. bei G. T. parodymų patikrinimo metu nurodė, kad konfliktas įvyko būtent Kepėjų – Pasiuntinių gatvių sankryžoje. Tai patvirtina ir byloje bendrojo pagalbos centro pateikti duomenys – skambučių skaitmeninės garso įrašų išklotinės (t. 2, b. l. 28, 29–32), iš kurių matyti, kad D. B. bendrojo pagalbos centro telefonu informuoja apie konfliktą, nurodo Kepėjų – Pasiuntinių gatvių sankryžą ir prašo atvažiuoti adresu Kepėjų g. 9 (t. 2, b. l .30–31). Atsižvelgiant į šiuos duomenis nekyla abejonių, kad konflikto vieta buvo Kepėjų ir Pasiuntinių gatvių sankryžoje, kaip pagrįstai konstatuota skundžiamame nuosprendyje.

K. B. ir A. T. apeliaciniuose skunduose teigiama, kad teismas iškraipė specialisto paaiškinimus teisme dėl G. T. sužalojimų, nes, pasak apeliantų, teismo ekspertas nepaneigė A. T. versijos, jog G. T. atsitrenkė galva į metalinį stulpą (pasekmės – akių sindromas) ir krisdamas aukštielninkas atsitrenkė pakaušiu į grindinį ir taip susižalojo. Nuteistųjų teigimu, nei nukentėjusysis D. B., nei liudytoja S. D. nenurodė, kad A. T. mušė G. T. būtent tokiu būdu, kaip nustatė teismas skundžiamame nuosprendyje. Pasak apeliantų, byloje nėra duomenų, kad K. B. spardė G. T.. Taip pat nurodoma, kad D. B. negalėjo išsamiai nurodyti G. T. sužalojimo aplinkybių ir jo sužalojimo mechanizmo. Tokie apeliantų argumentai nepagrįsti. Byloje esanti Teismo medicinos instituto Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. G 1840/12(03) bei specialisto (eksperto) G. P. paaiškinimai teisme paneigia apeliantų versiją, jog G. T., būdamas labai girtas, susižalojo griūdamas. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas (ekspertas) G. P. aiškiai nurodė, jog G. T. specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai kūne padaryti ne slystant, t. y. ne griūnant praradus pusiausvyrą. Ekspertas taip pat nurodė, kad dėl tiesioginio kontakto su kietu buku daiktu, galvos sužalojimai atsirado nuo ne mažiau kaip dviejų tiesioginių trauminių kontaktų, kojų sužalojimai galėjo atsirasti smūgiuojant ne mažiau kaip du kartus, be to, buvo nustatytas kairiojo riešo nubrozdinimas. Specialisto išvadoje konstatuoti G. T. kūno sužalojimai, jų atsiradimo laikas ir mechanizmas, sužalojimų lokalizacija patvirtina nukentėjusiojo D. B. parodymus apie G. T. sužalojimo aplinkybes ir paneigia nuteistųjų versiją, kad A. T. susižalojo griūdamas.

Apeliantai neigia, jog jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe. Tačiau teisėjų kolegija šiuos nuteistųjų teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-400/2011).

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Dėl to visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio.

Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs visus byloje surinktus duomenis, neturi pagrindo abejoti, kad A. T. ir K. B. darydami nusikalstamą veiką veikė bendrininkų grupe. Iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, kad abu nuteistieji, elgdamiesi įžūliai ir moralės požiūriu nepriimtinai, pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius – A. T. spyrė nukentėjusiajam G. T. į krūtinę, o šiam nukritus ir praradus sąmonę, jį spardė, o K. B. užlaužęs D. B. rankos riešą ir jam spirdamas, pasodino jį ant žemės, po to, pavartodamas jėgą, paguldė jį ant žemės. Todėl išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad A. T. ir K. B. darydami nusikalstamą veiką veikė bendrai, abu buvo vykdytojai, t. y. veikė bendrininkų grupe.

Minėta, kad bendrininkų tarpusavio susitarimas padaryti konkrečią veiką yra būtinas bendrininkavimo požymis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008).

Pritariant apylinkės teismo išvadai dėl K. B. ir A. T. kaltės bendrininkų grupe įvykdžius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, pažymėtina, kad išankstinis aiškus, konkretus susitarimas nėra būtinas bendrininkavimo požymis, nes pagal teismų formuojamą praktiką susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. asmens elgesiu, iš kurio matyti jo tyčia bendrai padaryti nusikalstamą veiką, pvz., rodant pritarimą kito asmens veiksmams gestais, mimika, prisidedant prie šių veiksmų, tęsiant nusikalstamą veiką. Anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, kad A. T. ir K. B. susitarimas nagrinėjamu atveju reiškėsi konkliudentiniais veiksmais.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teigiama, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos prieš tai jų galbūt suvartotas nedidelis kiekis alkoholio kiekis. Tačiau patys nuteistieji teisme patvirtino, kad įvykio dieną girtavo, nurodydami, kad prieš įvykį buvo Gargžduose, kepė šašlykus, gėrė alų, po to A. T. susipykus su D. P., jie taksi automobiliu išvažiavo į „Kurpius“, ten taip pat vartojo alkoholį. Liudytojos D. P. bei S. D. taip pat patvirtino, kad K. B. ir A. T. vartojo alkoholį. Todėl kolegijai nekyla abejonių, kad jie nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino K. B. ir A. T. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nuteistųjų A. T. ir K. B. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jų kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Priimdamas A. T. ir K. B. apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistųjų kaltės klausimu, nuteistųjų A. T. ir K. B. apeliacinių skundų argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistųjų kaltės klausimu daryti priešingas išvadas. Todėl nėra teisinio pagrindo nuteistųjų A. T. ir K. B. apeliacinių skundų argumentais panaikinti skundžiamo Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio ir A. T. ir K. B. priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Atsižvelgiant į tai, kad nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami, nukentėjusiajam G. T. priteistinos jo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme – 700 Lt .

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. T. ir K. B. apeliacinius skundus atmesti.

Priteiti iš nuteistųjų A. T. ir K. B. nukentėjusiajam G. T. 700 Lt proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.