Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-07-02 · Administracinė byla Nr. I1-1760-402/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-07-02
Bylos Nr.
I1-1760-402/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02728-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Natalja Zelionkienė (pirm.)
Pareiškėjas
E. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1760-402/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02728-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 2 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 6 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-6).

Pareiškėjas skunde (b. l. 1-5, 10-12, 115-116) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio iki 2017 m. spalio mėnesio buvo laikomas Marijampolės pataisos namų kamerų tipo patalpoje, kurioje buvo mažai šviesos, nes ant langų buvo grotos. Kameroje buvo šalta, drėgna, kaupėsi pelėsis, sklido nemalonus kvapas iš tualeto. Gyvenamojoje patalpoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, o patalpų plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas. Patalpoje buvo drėgna, šalta. Pareiškėjas nurodė, kad neužteko sanitarinių įrenginių prausykloje, trūko tualetų, pisuarų, todėl susidarydavo eilės, tualete neužtikrintas privatumas, nes nebuvo durelių, tik 1 metro sienelė, nebuvo tualeto tik skylė grindyse. Po dušu nusiprausti galėjo tik vieną kartą savaitėje, reikia praustis kitų akivaizdoje, nėra ventiliacijos, drėgmė, pelėsis. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, todėl buvo sunku laisvai judėti. Minėtos kalinimo sąlygos pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, lėmė dvasinius skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, reputacijos pablogėjimą, bendravimo su artimaisiais galimybės sumažėjimą, garbės ir orumo įžeidimą. Prašė skundą patenkinti, netaikyti trejų metų senaties termino.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 20-30) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių įrenginių trūkumo nepagrįsti, nes sanitarinių įrenginių užteko. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pataisos namuose reguliariai atlieka patikrinimus, kurių metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Pasivaikščiojimo kiemelių plotų teisės aktai nereglamentuoja, be to, pasivaikščiojimas yra nuteistųjų teisė, o ne pareiga. Sanitarinio mazgo ir dušo patalpos įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Marijampolės pataisos namų ūkio skyriaus darbuotojai nuolat stebi, prižiūri ir tvarko patalpas ir, esant poreikiui, atlieka einamąjį remontą. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Todėl Marijampolės PN administracijos nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Mano, kad Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Atsakovės atstovas prašo taikyti trejų metų senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio iki 2017 m. spalio mėnesio.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2016-08-26 ir paleistas 2017-10-12 atlikus bausmę (b. l. 32).

Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 20-21).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016-08-26 iki 2017-10-12. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Marijampolės PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Marijampolės PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Taigi šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo galimybę sužinoti nuo kalinimo pradžios 2016-08-26, tačiau į teismą kreipėsi tik 2019-12-06 (b. l. 6).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos jam sukėlė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir kt., o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties termino.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2016-08-26 iki 2016-12-06 atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2016-12-07 iki 2017-10-12.

Kaip minėta, ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Marijampolės PN nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Marijampolės PN, jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti (kokios teisės normos buvo pažeistos), taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Pareiškėjas teigia, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2016-12-07 iki 2017-10-12 pareiškėjas atliko bausmę 17 būryje, paskirta gyvenamoji patalpa Nr. 17.2, jos plotas 78,48 kv. m, joje įrengtos 25 miegamos vietos, buvo apgyvendinta iki 25 nuteistųjų (b. l. 131), vienam asmeniui teko 3,13 kv. m ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Laikotarpiu nuo 2016-12-22 iki 2017-01-01 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 25, plotas (34,83 kv. m), joje įrengtos 9 miegamos vietos, viso buvo iki 9 nuteistųjų, vienam asmeniui teko 3,87 kv. m ploto (b. l. 34, 131).

Daroma išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016-12-07 iki 2017-10-12 buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m ir 11¹.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Nors pareiškėjas skunde teigė, kad jam trūko gyvenamojo ploto, tačiau savo argumentams pagrįsti į bylą nepateikė jokių oficialių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis, todėl teismas vadovaujasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamosios patalpos perpildymo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjui padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 11¹ 1 punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, kaupėsi pelėsis, mažai šviesos, kameroje sklido nemalonus kvapas iš tualeto.

Pagal HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo argumentus dėl Marijampolės PN patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos ventiliacijos, temperatūros, netinkamos apšvietos.

Iš atsakovės atstovo pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Patikrinimo aktų ir pateiktų fotonuotraukų (b. l. 79, 91-92, 95-97, 71-73, 133-134, 135-136) matyti, kad gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose sudarytos sąlygos vėdinti patalpas per atveriamus langus, o tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamosiose patalpose su neatidaromais langais ar neveikiančia vėdinimo sistema. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ir pelėsio. Vertinant šias aplinkybes, spręstina, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, pelėsio atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje nėra pateikta duomenų apie apšvietos, temperatūros matavimus. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualu, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pažymėtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Marijampolės PN nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius.

Lietuvos Higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Pažymėtina, tai, kad jeigu kameroje esantys asmenys palaikytų tvarką kameroje, vėdintų patalpą, kaip numato HN 134:2015, per langus, gyvenamosiose kamerose būtų galima išvengti pelėsio ir nemalonaus kvapo, staigių temperatūros pokyčių.

Marijampolės visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimą dėl Marijampolės PN kalinimo sąlygų atitikimo Higienos normos HN 134:2015 reikalavimams, Patikrinimo aktuose (b. l. 71-73, 133-134, 135-136) konstatavo, jog klausimų, susijusių su visuomenės sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų taikymu, tikrinimo metu pateikta nebuvo, pažeidimų nenustatyta. Teismas neturi pagrindo netikėti pataisos įstaigose tikrinimus atliekančios atsakingos institucijos atlikto patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Pareiškėjui savo teiginių dėl drėgmės, oro temperatūros, pelėsio ir tamsos nedetalizavus ir nekonkretizavus, jie laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundo reikalavimą taip pat grindžia tuo, jog pasivaikščiojimo kiemas buvo nepakankamo ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriuje, aptariant pasivaikščiojimo kiemams numatytus reikalavimus, privalomas pasivaikščiojimo kiemų ploto dydis, atsižvelgiant į pasivaikščiojimą išėjusių nuteistųjų skaičių, nenumatytas. Vertinant šias aplinkybes, spręstina, jog pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo pasivaikščiojimo kiemo ploto, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad neužteko sanitarinių įrenginių prausykloje, trūko tualetų, pisuarų, todėl susidarydavo eilės, tualete neužtikrintas privatumas, nes nebuvo durelių, tik 1 metro sienelė, tupimas tualetas.

Atsakovės atstovas atsiliepime ir Marijampolės PN 2020-01-21 pažymoje Nr. 14/07-362 (b. l. 34) nurodė, jog Marijampolės PN 16-17 būriai naudojasi sanitariniu mazgu, kuriame yra 5 unitazai, 4 pisuarai, 5 vandens čiaupai, 1 dušas, prausykloje viena ilga kriauklė ir 5 vandens kranai, sanitariniais mazgais naudojosi, viso iki 80 nuteistųjų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų 2017 m. birželio 7 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 7.6 punkte nurodyta, kad tualete ne daugiau kaip 15 asmenų turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams), klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. Reikalavimo atskirti pisuarus nėra nustatyta.

Įvertinęs būryje įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir būrio nuteistųjų skaičių, teismas sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius atitiko minėtose normose nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami.

Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Atsižvelgiant į išdėstyta, pripažintina, kad atsakovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Teismas daro išvadą, jog atsakovės atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad sanitariniuose mazguose buvo įrengtos unitazus vieną nuo kito skiriančios sienelės (b. l. 103, 106). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes (unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daroma išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo tualetų įrengimu sukeltos neturtinės žalos atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad po dušu nusiprausti galėjo tik vieną kartą savaitėje, reikia praustis kitų akivaizdoje, nėra ventiliacijos, drėgmė, pelėsis.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl šis skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose tokio reikalavimo nėra. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. Todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Vis dėlto, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus tiesių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Atsižvelgiant į išdėstytą, į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, spręstina, kad nėra sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą bei neturtinės žalos padarymo faktą.

Pareiškėjas nurodė, jog dušo patalpoje netinkama vėdinimo sistema, drėgmė, pelėsis, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamo dušo patalpos vėdinimo, pelėsio nesikreipė. Pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl spręstina, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų apie minėtas aplinkybes dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl dušo patalpose netinkamos vėdinimo sistemos, pelėsio atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Natalja Zelionkienė