Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – K. I. (K. I.) skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. liepos 21 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir K. I. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 18 d. nutartimi K. I., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 8 punktuose, nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis, specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

2. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nutartimi K. I. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis, pakeista į stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis.

3. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartimi K. I. taikytas stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.

4. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi K. I. taikytas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pakeistas į stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis.

5. Rokiškio apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartimi K. I. taikytas stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.

6. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi K. I. taikytas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, pagal gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini).

7. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartimi K. I. taikytas ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis pakeistas į stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

8. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. sausio 22 d. nutartimi taikytas stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje pakeistas į stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis. Šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymas K. I. tęsiamas iki šiol, o paskutinį kartą pratęsta to paties teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartimi (toliau – skundžiama nutartis).

Motyvuojamoji dalis

10. Skundas atmetamas.

11. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą nutartį, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi pagrįstai pratęsta K. I. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, o tenkinti šio asmens skundą nėra pagrindo.

12. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

13. Vertindamas K. I. psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą, pirmos instancijos teismas klaidos nepadarė ir priėmė bylos duomenimis pagrįstą sprendimą. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo K. I., tinkamai atsižvelgė į Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo 2021 m. birželio 17 d. medicininės apžiūros išvadą Nr. 297 (toliau – Išvada), kurioje rekomenduojama pratęsti šiam asmeniui priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Išvadoje nurodomi konkretūs duomenys, patvirtinantys, kad K. I. psichikos būsena gerėjanti, bet dar nepakankamai stabili, t. y. be konfliktų, agresijos, vidaus tvarkos taisyklių pažeidimų, tačiau psichikos būklė buvo be esminių pasikeitimų, vyrauja endogeninės kilmės negatyvi šizofrenijos simptomatika – apatija, abulija, emocinis blankumas, kontakto formalumas, išreikštas asmenybės deficitas, asmuo yra įsitempęs, įtarus, aktyviai suvokimo sutrikimų, kliedesių neišsako, tačiau išlieka nekritiškas buvusių atžvilgiu, stokoja adekvatumo pokalbio temai, situacijai, šaltos, mąstymas paralogiškas, nenuoseklus, mažo produktyvumo. Taip pat Išvadoje yra pateikiami ir konkretūs duomenys apie K. I. elgesį gydymo įstaigoje, t. y. jis pasyvus, jokia kryptinga veikla užsiimti nelinkęs, su kitais pacientais nebendrauja, didesnę dienos dalį praleidžia gulėdamas lovoje, nekritiškas ligos, gydymosi, buvusio elgesio atžvilgiu, anamnezė apsunkinta. Iš šių duomenų visumos, kuri buvo įvertina ir skundžiamoje nutartyje, matyti, kad šiuo metu nėra pagrindo išvadai, kad K. I. sveikatos būklė pasikeitė reikšmingai ir kartu sumažėjo jo socialinis pavojingumas.

14. Ne mažiau svarbu yra tai, kad ambulatorinėmis sąlygomis būtų užtikrintas gydymo tęstinumas, tačiau iš minėtų duomenų akivaizdu, kad esant tokiai paciento psichinei būklei, taip pat įvertinus jo socialinį pavojingumą – galimybės pakartotinai gydyti K. I. ambulatoriškai nėra net ir su galima sūnaus priežiūra. Šiuo atveju reikšminga ir aplinkybė, kad K. I. buvo bandyta gydyti ambulatoriškai, tačiau šis gydymas nebuvo efektyvus (nesugebėjo savarankiškai vartoti vaistų, kėlė grėsmę globos namų gyventojams ir darbuotojams, vartojo alkoholį), o žymiai pablogėjus jo būklei – tokia priverčiamoji medicinos priemonė buvo pakeista į griežtesnę. Esant šioms aplinkybėms, tik taikant K. I. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis įmanoma užtikrinti jo būklės stabilumą, efektyvų gydymą bei tai, jog jis nekeltų pavojaus nei sau, nei aplinkiniams. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo panaikinti skundžiamos nutarties, remiantis vien skunde išdėstytais numanymais apie namų aplinkos teigiamą poveikį K. I. gydymo procesui ir sūnaus pagalbą, jo subjektyviu nesutikimu su keliais atskirais skundžiamos nutarties teiginiais bei netikslingai cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad K. I. ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis kol kas yra negalimas, kadangi iškiltų grėsmė jam vėl susidurti su faktoriais, didinančiais jo ligos paūmėjimą, todėl priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu jo nuolatinis stebėjimas bei gydymas bendro stebėjimo stacionare yra neabejotinai reikalingas. Taigi, skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, keisti ar naikinti ją skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl K. I. skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

K. I. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. liepos 21 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.