Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-4388-463/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-09-22
Bylos Nr.: eI3-4388-463/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02438-2020-4
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.

Teisėjas: Jolanta Malijauskienė (pirm.)
Pareiškėjas: A. S.
Atsakovas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-4388-463/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02438-2020-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.4; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2020 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. S-120 (7-97/2020) (toliau – Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2020 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 331-68864 (toliau – VMI sprendimas); 3) įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjui 734 Eur, sumokėto už UAB „SA Logistic“ (toliau – Bendrovė), pervedant į pareiškėjo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Pateiktas procesinis prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Žemiau išdėstyti pareiškėjo argumentai, kuriais grindžiamas skundas.

Skundžiami VMI ir Komisijos sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl turi būti panaikinti. Pareiškėjas pateikė VMI prašymą kaip fizinis asmuo, tačiau VMI darbuotojai nurodė, kad toks prašymas negali būti teikiamas, nes pareiškėjo lėšos VMI elektroninėje duomenų bazėje priskirtos Bendrovei. Vadinasi, pati VMI atsisakė priimti pareiškėjo prašymą, o Komisijos sprendime nurodoma klaidinga informacija, kad pareiškėjas tokio prašymo net neteikė ir dėl to nėra ginčo. Prašymas, kurį išnagrinėjo VMI, pateiktas fizinio asmens vardu (pareiškėjo), todėl VMI turėjo jį nagrinėti kaip paduoto fizinio asmens, o ne Bendrovės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartyje nurodyta, kad žyminis mokestis grąžinamas pareiškėjui. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl privalomas visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams asmenims bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomas šalies teritorijoje. Tai numatyta Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, Lietuvos Respublikos civiliniame proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatose. VMI sprendimu negrąžinus pareiškėjui jo sumokėto žyminio mokesčio susidarė paradoksali situacija, kai įsiteisėjusi teismo nutartis nėra vykdoma.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Žemiau išdėstyti atsiliepimo argumentai.

Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, kuriuo buvo prašoma grąžinti sumokėtą žyminį mokestį ne į Bendrovės, bet į pareiškėjo banko sąskaitą, nes žyminį mokestį sumokėjo pareiškėjas už Bendrovę. VMI, vadovaujantis teisės aktais, nusprendė 299,67 Eur grąžint į Bendrovės banko sąskaitą, o likusią dalį – 434,33 Eur įskaityti Bendrovės turimoms mokestinėms nepriemokoms padengti. VMI sprendimu buvo atsisakyta pervesti pareiškėjui 734 Eur, nes žyminio mokesčio permoka fiksuota Bendrovės vardu. Prašymas dėl mokesčio permokos grąžinimo turi būti teikiamas mokėtojo, siekiančio susigrąžinti permoką, vardu, nes jo vardu fiksuojama ir permoka, kurią prašoma grąžinti. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 83 straipsnio 3 dalį, mokestį ir su juo susijusias sumas už mokesčių mokėtoją gali sumokėti tretieji asmenys. Permokėtos sumos nėra laikomos jas sumokėjusių asmenų permokomis. Tokios sumos laikomos mokesčių mokėtojų, kuriems įstatymų nustatyta tvarka tenka prievolė mokėti mokestį, permokomis. Šiuo atveju žyminio mokesčio permoka yra Bendrovės turima permoka ir todėl jai, o ne pareiškėjui kaip fiziniam asmeniui grąžintas žyminis mokestis. Informacinėje sistemoje nėra duomenų, kad pareiškėjas savo kaip fizinio asmens vardu būtų teikęs prašymą grąžinti 734 Eur žyminį mokestį. Pareiškėjas ir neturėtų teikti tokio prašymo savo vardu, nes, kaip minėta, mokesčio permoka priklauso Bendrovei, o ne pareiškėjui. Pareiškėjas yra Bendrovės vadovas, tarp Bendrovės ir VMI nėra ginčo dėl to, kad žyminio mokesčio permoka neteisingai buvo įskaityta Bendrovės mokestinėms nepriemokoms padengti.

Į bylą pateikta Komisijos byla (indeksas 6.11-(7-97/2020) (toliau – Byla), kuria remtasi nagrinėjant kilusį ginčą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Byloje kilęs ginčas dėl VMI atsisakymo grąžinti pareiškėjui (kaip fiziniam asmeniui) 734 Eur žyminį mokestį teisėtumo ir pagrįstumo.

2. Vadovaujantis rašytine bylos medžiaga nustatytos šios bylos nagrinėjimui reikšmingos faktinės aplinkybės.

2.1. Bendrovė padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinio bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo. Pareiškėjas 2020 m. sausio 3 d. sumokėjo 734 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą (Byla, b. l. 2). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. sausio 13 d. nutartimi nutarė kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti pareiškėjui 734 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už kasacinį skundą.

2.2. Pareiškėjas Bendrovės vardu pateikė VMI 2020 m. kovo 20 d. prašymą grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) (Byla, b. l. 3 (kita pusė)) pareiškėjui į jo asmeninę sąskaitą 734 Eur. VMI, išnagrinėjusi šį prašymą, nusprendė (Byla, b. l. 4): (i) pareiškėjo sumokėtą 734 Eur žyminį mokestį įskaityti turimai mokestinei nepriemokai padengti (324,43 Eur už gyventojų pajamų mokestį nuo gyventojo su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių A klasės pajamų ir 109,90 Eur už VMI administruojamų deklaruojamų mokesčių ir nuo 2015 m. liepos 1 d. paskirtos baudos už administracinius nusižengimus, mokami vienu įmokos kodu); (ii) grąžinti Bendrovei, o ne pareiškėjui neįskaitytą prašomos grąžinti sumos likutį – 299,67 Eur.

2.3. Pareiškėjas, nesutikęs su tokiu VMI sprendimu, kreipėsi į Komisiją su skundu (Byla, b. l. 1), prašydamas panaikinti VMI sprendimą ir įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjui 734 Eur žyminį mokestį sumokėtą už Bendrovę, pervedant jį į pareiškėjo banko sąskaitą. Komisija, išnagrinėjusi šį skundą, priėmė Komisijos sprendimą (Byla, b. l. 17–19), šiuo nusprendė patvirtinti VMI sprendimą, kuriuo dalis Bendrovės turimos permokos buvo panaudota Bendrovės mokestinėms prievolėms padengti, o likęs neįskaitytas permokos sumos likutis grąžintas Bendrovei.

2.4. Komisijos sprendime konstatuota: (i) prašymas dėl mokesčio permokos grąžinimo turi būti teikiamas mokėtojo, siekiančio permoką susigrąžinti, vardu, nes jo vardu apskaitos sistemoje yra fiksuotas mokesčio (įmokos) mokėjimas, jo vardu fiksuojama ir permoka, kurią prašoma grąžinti; (ii) šiuo atveju, nors pareiškėjas prašo jo sumokėtą 734 Eur žyminį mokestį grąžinti jam, tačiau žyminis mokestis sistemoje yra fiksuotas Bendrovės vardu, kaip ir permoka, kurią prašomą grąžinti, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad VMI nepagrįstai 734 Eur žyminį mokestį įskaitė ir pervedė Bendrovei; (iii) VMI pagrįstai pareiškėjui nurodė prašymą grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) pateikti Bendrovės vardu ir priėmė teisėtą ir pagrįstą VMI sprendimą, kuriuo Bendrovės turimą žyminio mokesčio permoką panaudojo Bendrovės mokestinių prievolių padengimui ir grąžinimui; (iv) kadangi VMI nagrinėjo Bendrovės turimos permokos grąžinimo (įskaitymo) klausimą, VMI sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakyta pareiškėjui grąžinti jo sumokėtą 734 Eur žyminį mokestį; (v) trečiųjų asmenų permokėtos sumos pagal MAĮ nėra laikomos jas sumokėjusių asmenų permokomis, tokios sumos laikomos mokesčių mokėtojų, kuriems įstatymu nustatyta prievolė mokėti mokestį, permokomis; (vi) šiuo atveju pareiškėjas neginčijo ir nenuginčijo Bendrovės turimų mokestinių prievolių, kurių padengimui buvo panaudota dalis 734 Eur žyminio mokesčio permokos.

3. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja ne tik Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – VAĮ), kuris taikomas vykdant visas viešojo administravimo funkcijas, bet ir pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių turi būti laikomasi vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus nustatantis, Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą patvirtinantis, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką nustatantis MAĮ (2020 m. kovo 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodeksas (2020 m. sausio 14 d. redakcija).

3.1. VAĮ 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad ši teisės norma reiškia, jog individualiame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

3.2. MAĮ 13 straipsnio 10 punkte nustatyta, kad pagal MAĮ administruojamas žyminis mokestis. Pagal MAĮ 14 straipsnio 2 dalį, žyminis mokestis pagal MAĮ administruojamas tik tiek, kiek tai nustatyta Civilinio proceso kodekse.

3.3. Civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žyminį mokestį grąžina VMI, remdamasi teismo nutartimi. Pagal šio straipsnio 4 dalį, pareiškimas dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali būti paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią yra atliktas atitinkamas procesinis veiksmas, kurio pagrindu prašoma grąžinti žyminį mokestį. Jeigu grąžinamas permokėtas žyminis mokestis, šis terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos. Žyminio mokesčio grąžinimo klausimą teismas išsprendžia nutartimi rašytinio proceso tvarka.

4. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą nustatytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad VMI, administruodama žyminį mokestį, turi vadovautis Civilinio proceso kodeksu, o MAĮ – tik tiek, kiek tai būtų nustatyta tame pačiame Civilinio proceso kodekse. Šiuo atveju nustatyta, kad žyminio mokesčio grąžinimas ir jo tvarka įtvirtinta Civilinio proceso kodekse, pagal kurį VMI įpareigota grąžinti žyminį mokestį remdamasi teismo nutartimi. Šiuo atveju būtent teismas, vadovaudamasis proceso įstatymu, išsprendžia klausimą dėl žyminio mokesčio grąžinimo (kam, kiek, kokiu teisiniu pagrindu žyminis mokestis turi būti grąžinamas). Vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir iš jo išplaukiančios VMI kompetencijos ir įgaliojimų apimtimi VMI administruojant žyminį mokestį darytina išvada, kad VMI, vykdydama žyminio mokesčio grąžinimą, neturi taikyti MAĮ 87 straipsnio, kuris reglamentuoja mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą, bei jį detalizuojančių VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatų. Šiuo atveju VMI suteikti įgaliojimai vykdyti teismo nutartį ir grąžinti teismo nustatytą žyminį mokestį nutartyje nurodytam asmeniui. Šiuo atveju asmeniui žyminis mokestis turi būti grąžinamas VMI, jai vadovaujantis ne VMI patvirtintos formos prašymu, kuris patvirtintas Taisyklėse, o teismo nutartimi, kurioje nurodytas teismo reikalavimas grąžinti žyminį mokestį jį sumokėjusiam asmeniui. Todėl, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad VMI, priimdama skundžiamą VMI sprendimą, nepagrįstai vadovavosi, be kita ko, MAĮ 87 straipsniu ir Taisyklių nuostatomis, ir nusprendė negrąžinti pareiškėjui jo sumokėtą 734 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą. Padarius tokią išvadą, Komisijos sprendime padarytos išvados, išdėstytos teismo sprendimo 2.4 papunktyje (i)-(v), pripažįstamos nepagrįstomis. Šiuo atveju aplinkybės dėl pareiškėjo pateikto prašymo kvalifikavimo kaip teikto Bendrovės vardu, ginčas, ar toks prašymas buvo teiktas, ar ne (Byla, b. l. 12), ar VMI pati atsisakė priimti prašymą, teiktą kaip fizinio asmens, ir nurodė pareiškėjui pateikti prašymą Bendrovės vardu, kokia informacija VMI disponuoja sistemoje, ar trečiųjų asmenų sumokėtos sumos turi būti laikomos jų mokestinėmis permokomis, ar tų asmenų, už kuriuos yra mokama, nustačius, kad žyminio mokesčio grąžinimo procedūroje VMI veikia kaip vykdytoja, kuri remdamasi teismo nutartimi grąžina žyminį mokestį, o ne sprendžia dėl žyminio mokesčio grąžinimo, vadovaudamasi bendromis MAĮ ir Taisyklių nuostatomis, yra neaktualios kilusio ginčo išsprendimui.

5. Šioje vietoje pažymėtina, kad, kaip teisingai atkreipė dėmesį pareiškėjas, įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, Civilinio proceso kodekso 281 straipsnis). Atitinkamai teisėjo reikalavimas, susijęs su teisingumo vykdymu, yra privalomas visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims (Teismų įstatymo 41 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi į VMI, remdamasis įsiteisėjusia teismo nutartimi, kuri nurodyta teismo sprendimo 2.1 papunktyje. Remdamasi ja ir vadovaudamasi Civilinio kodekso 87 straipsnio 3 dalimi, VMI turėjo įvykdyti šią įsiteisėjusią teismo nutartį ir grąžinti pareiškėjui jo sumokėtą 734 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą.

6. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad VMI, skundžiamu VMI sprendimu atsisakydama grąžinti pareiškėjui jo sumokėtą 734 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą, netinkamai taikė žyminio mokesčio grąžinimą reglamentuojančias teisės nuostatas, nepagrįstai neįvykdė įsiteisėjusios teismo nutarties ir, kaip nustatyta, viršydama jai suteiktus įgaliojimus žyminio mokesčio grąžinimo procedūroje, nepagrįstai negrąžino pareiškėjui jo sumokėto žyminio mokesčio. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 punktu (skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams), skundžiamas VMI sprendimas ir jį patvirtinęs Komisijos sprendimas naikinami kaip iš esmės neteisėti. Patenkinus pagrindinius skundo reikalavimus ir vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu, kuriame nustatyta, kad administracinis teismas, gali įpareigoti skundžiamas teisės aktą priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą bei įvertinus kilusio ginčo pobūdį ir ribas, tenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas – VMI įpareigojama tinkamai vykdyti žyminio mokesčio grąžinimo procedūrą ir grąžinti pareiškėjui jo sumokėtą 734 Eur žyminį mokestį.

7. Patenkinus pareiškėjo skundą visiškai, pareiškėjas įgijo teisę į savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašo priteisti jo naudai turėtas išlaidas pagal byloje pateiktus dokumentus. Iš byloje pateikto mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjas sumokėjo už skundą 22,50 Eur žyminį mokestį. Žyminis mokestis priskiriamas prie bylos nagrinėjimo išlaidų (kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teisimo proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punkte), todėl gali būti grąžinamas laimėjusiai šaliai. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas tenkinamas ir jo patirtos išlaidos priteisiamos iš VMI.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti visiškai.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. S-120 (7-97/2020).

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 331-68864.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti A. S. 734 Eur (septynis šimtus trisdešimt keturis eurus) žyminį mokestį, sumokėtą už kasacinį skundą, juos pervedant į pareiškėjo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškėjui A. S. 22,50 Eur (dvidešimt du eurus penkiasdešimt centų) jo patirtoms išlaidoms atlyginti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Malijauskienė