- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-02-01
- Bylos Nr.
- 1A-242-493/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- S. K.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:
– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 1 dalį - 200 MGL (7532 Eur) bauda;
– pagal BK 222 straipsnio 1 dalį - 200 MGL (7532 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirta galutinė bausmė – 300 MGL (11 298 Eur) bauda.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. S. K. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad iššvaistė savo žinioje buvusį svetimą turtą, t. y.: būdamas VšĮ „S.E“ direktorius ir žinodamas, kad UAB „T.“ Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla, 2011 m. lapkričio 7 d. su UAB „K. š.“, atstovaujama generalinio direktoriaus D. T., surašė ir pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią iš UAB „K. š.“ atlygintinai perėmė VšĮ „S.E“ visas nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų pagrindu kylančias teises į bankrutuojančios UAB „T.“ nesumokėtos 21 974,15 Lt skolos gavimą, sumokėdamas UAB „K. š.“ 21 974,15 Lt, kurie iš bankrutavusios UAB „T.“ nebuvo atlyginti, tokiu būdu iššvaistė savo žinioje buvusį svetimą VšĮ „S.E“ turtą – 21 974,15 Lt.
2. S. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą nuslėpti bankrutuojančios UAB „T.“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „S.E“, būdamas VšĮ „S.E“ direktorius ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, neužtikrino, kad VšĮ „S.E“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, t. y.: pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 2011 metų sausio mėnesį iš UAB ,,T.“ įsigytam makulatūros presui ir 2011 metų kovo mėnesį įsigytiems aštuoniems stiklo konteineriams ir dviem makulatūros konteineriams nesurašė jokių apskaitos dokumentų, dėl to pagal tyrimui pateiktus VšĮ „S.E“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto vertės, nuosavo kapitalo dydžio; be to, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį, iš UAB „T.“ įsigytas materialines vertybes VšĮ „S.E“ apskaitoje fiksavo ne tuo ūkinės operacijos turiniu, nes makulatūros preso įsigijimą fiksavo iš UAB „S. M.“ pagal 2011 m. kovo 10 d. PVM sąskaitą faktūrą SMP Nr. (duomenys neskelbtini), o aštuonių stiklo konteinerių ir dviejų makulatūros konteinerių įsigijimą fiksavo iš UAB „F. fortūna“ pagal 2011 m. kovo 21 d. PVM sąskaitą faktūrą FOS Nr. (duomenys neskelbtini), dėl to pagal tyrimui pateiktus VšĮ „S.E“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio.
3. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį padarė išvadą, kad S. K. veiksmai kvalifikuoti teisingai, jo kaltė įrodyta byloje surinktų ir išanalizuotų duomenų visuma. Parenkant ir skiriant jam bausmę, teismas vertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, kiekį, asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. G. ir J. J.. Tuo pačiu nuosprendžiu civilinių ieškovų – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus bei VĮ „Turto bankas“ civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai ir priteisti iš A. G.. Taip pat, civilinių ieškovų – E. B., L. B. ir R. J. civiliniai ieškiniai turtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėti
Žemesnės instancijos teismas
4. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžiu nuteistųjų J. J. ir S. K. apeliacinius skundus atmetė. Nuteistojo A. G. ir civilinių ieškovų atstovo advokato A. J. apeliacinius skundus tenkino iš dalies. Panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis A. G. pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir kuria civilinių ieškovų E. B., L. B. ir R. J. civiliniai ieškiniai turtinei žalai atlyginti buvo palikti nenagrinėti.
5. 2018 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi panaikinta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžio dalis, kuria atmestas nuteistojo S. K. apeliacinis skundas, ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
6. S. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendį jo atžvilgiu ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį, o, to nepadarius, prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, apklausti ūkinės finansinės veiklos tyrimus atlikusią specialistę ir spręsti klausimą dėl buhalterinės finansinės ekspertizės paskyrimo.
6.1. Skunde teigiama, kad teismas nepasisakė dėl esminių įrodymų byloje, juos tik išdėstė, tačiau neatliko įrodymų analizės, nesurašė išsamių veikų kvalifikavimo motyvų, t. y. teismas konstatuodamas, jog nuteistasis įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, išvadą padarė visiškai nenurodęs, neišanalizavęs ir neįvertinęs duomenų, kuriais grindžiama tokia išvada. Nuosprendyje yra tik išdėstyti visų liudytojų parodymai, kiti įrodymai ir toliau jau konstatuota, jog kaltinamojo kaltė įrodyta ir veika teisingai kvalifikuota. Tačiau, apelianto vertinimu, dėl jo kaltės pirmos instancijos teismo nuosprendyje nėra jokios įrodymų analizės, teismo motyvai neva pagrindžiantys jo kaltę nurodyti labai abstrakčiai. Apelianto teigimu, apylinkės teismas, tokiomis išvadomis grįsdamas jo kaltę, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. S. K. įsitikinimu, byloje nėra jokių duomenų, neabejotinai pagrindžiančių jo kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų;
6.2 Neigdamas savo kaltę dėl BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, skundo autorius teigia, kad byloje nėra surinkta jo kaltės įrodymų. Šiame kontekste aktualu tai, jog VšĮ „S.E“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2010 m. kovo 16 d., įstaigos steigėjas ir visų akcijų savininkas buvo D. G., direktoriaus pareigas ėjo S. K.. Būdamas VšĮ „S.E“ direktorius, turėdamas teisę bendrovės vardu sudaryti sandorius bei, kaip direktorius, neviršydamas savo įgaliojimų, teisėtai, veikdamas įmonės naudai ir interesais, jis sudarė ir pasirašė su UAB „K. š.“ 2011 m. lapkričio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį. Apeliantas nurodo, kad tokia sutartis buvo sudaryta siekiant sudaryti sutartį su UAB „K. š.“ administruojamu Lapių sąvartynu, nes tik turint tokią sutartį VšĮ „S.E“ galėjo būti užregistruota Atliekų tvarkytojų valstybės registre. Tokią sutartį su sąvartynu tuo metu galėjo pasirašyti tik UAB „K. š.“. Kasatorius nuvyko į UAB „K. š.“, kalbėjo su generaliniu direktoriumi, kuris netiesiogiai pasiūlė perimti skolą, priešingu atveju su VšĮ „S.-E.“ sutarties nepasirašys. Jei VšĮ „S.-E.“ nebūtų perėmusi skolos, UAB „K. š.“ nebūtų pasirašiusi reikiamos sutarties. Nuteistasis elgėsi taip, kaip tuo metu buvo naudingiausia VšĮ „S.E“. Sudarant reikalavimo teisės perleidimo sutartį tarp VšĮ „S.E“ ir UAB „K. š.“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, reglamentuojami CK 6.101–6.110 straipsniuose, todėl šioje byloje buvo neteisingai išspręstas baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimas. Pažymima, jog bankrutuojančios įmonės statusas nereiškia draudimo perleisti reikalavimą į šią įmonę CK 6.102 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi vien tai, kad buvo perleista reikalavimo teisė į bankrutuojančią įmonę, negali būti vertinama kaip nusikalstama veika, juolab, kad UAB „T.“ bankroto byloje yra teismo patvirtintas kreditorės VšĮ „S.E“ reikalavimas;
6.3. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo sureikšmino specialisto išvadas bei specialisto paaiškinimus. Apelianto vertinimu, šioje byloje esančios specialisto išvados yra abejotinos vien dėl to, kad specialistas nenurodo, kokiais metodais, kodėl būtent tokiais ir kuo vadovaudamasis jis daro šias išvadas. Be to, ikiteisminio tyrimo metu pavedant atlikti ūkio subjekto ūkinės ir finansinės veiklos tyrimą klaidingai buvo nustatytas tyrimo objektas (tirtina medžiaga), nes specialistams buvo pateikiami ne objektyvūs ūkinės finansinės veiklos dokumentai, o proceso dalyvių (liudytojų, įtariamųjų, nukentėjusiųjų) apklausų protokolai. Teismo posėdžio metu apklausta specialistė patvirtino, jog savo nuožiūra sprendė, kokiais ir kurių proceso dalyvių parodymais vadovautis, t. y. pati savarankiškai sprendė, kurie parodymai laikytini objektyviais, ir taip iš esmės atliko teismo funkcijas. Šioje byloje specialisto išvadų, paremtų selektyviai atrinktais liudytojų parodymais, ydingumą ir nepagrįstumą lemia tai, kad tokios specialisto išvados tyrimo objektas tampa ne materialiosios tikrovės objektas, pvz., buhalterinės apskaitos dokumentas, teikiantis duomenų apie ūkio subjekto ūkinę komercinę veiklą, o žmogus (subjektas) ir jo subjektyvūs parodymai, taip pat tai, kad tokiu atveju specialistas iš esmės atlieka ne savo kaip specialiųjų žinių turėtojo procesinę funkciją, o teismo funkciją, nes atlieka kitų įrodymų šaltinių – asmenų parodymų – vertinimą ir šių parodymų pagrindu formuluodamas savo išvadas iš anksto preziumuoja tų parodymų teisingumą. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai paveda specialistams tirti ne objektyvius bylos dokumentus (buhalterinius ir kitus ūkinės komercinės veiklos dokumentus), o proceso dalyvių parodymus apie ūkio subjekto vykdytą veiklą, pagal specialistų įvertintus asmenų parodymus surašytos išvados yra netinkamas įrodymų šaltinis, nes tokia tyrimo metodika nėra teisinga, supainiotos procesinės funkcijos (t. y. specialistai atlieka teismo funkcijas) (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-483/2015). Taigi tokios, pagal asmenų parodymus surašytos išvados, yra netinkamas įrodymų šaltinis, nes tokia tyrimo metodika nėra teisinga, supainiotos procesinės funkcijos (t. y. specialistai atlieka teismo funkcijas). Darytina išvada, jog atliktas UAB „T.“ ir VšĮ „S.E“ ūkinės - finansinės veiklos tyrimas šioje byloje atliktas selektyviai, t. y. nesant jokio pagrindo atliekant tyrimą buvo vadovaujamasi pačios specialistės pasirinktais kaltinimo pozicijas pagrindžiančiais parodymais, specialisto išvados kelia pagrįstų abejonių ir dėl savo turinio, ir dėl formos, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, nepasisakė ir nenurodė nuosprendyje, neatliko analizės, nelygino su kitais teisme ištirtais įrodymais, todėl remtis tokiomis išvadomis grindžiant kaltinimus neturėjo teisės;
6.4. Nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, apeliantas teigia, kad dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo kaltinimas jam yra ne tik kad nepagrįstas, bet ir nekonkretus, neaiškus ir nesuprantamas, kas apsunkino jo kaip kaltinamojo teisę į gynybą, nežinant, nuo ko konkrečiai gintis. Iš suformuluoto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį matyti, kad šis pareikštas būtent vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsniu, kuris nustato atsakomybę įmonės vadovui už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą. Teigia, kad kaltinimas suformuluotas nukrypstant nuo teismų praktikos tokiose bylose, nes ne tik paminėtoje specialisto išvadoje, bet ir teisme ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog jis pats vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos niekada netvarkė, ją organizavo pagal galiojantį teisinį reguliavimą. Kaltinime nėra atskleistas buhalterinės apskaitos tvarkymo veiksmų mechanizmas, t. y. nėra aišku, kas konkrečiai šiuos veiksmus privalėjo atlikti, kas juos atliko (neatliko), ar subjektas, kuris atliko (neatliko) šiuos veiksmus, žinojo apie jų neteisėtumą ir pan. Nesant aiškumo, apeliantas nežino, ar kaltinamas tuo, kad neužtikrino buhalterinės apskaitos tinkamo tvarkymo, ar tuo, kad pats, kaip vykdytojas, kaltinamas netinkamai tvarkęs buhalterinę apskaitą. Nagrinėjamu atveju apeliantas pats įmonės buhalterinės apskaitos niekada netvarkė ir ją pagal galiojantį teisinį reguliavimą organizavo tinkamai. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog bendrovės apskaitą nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2011 m. sausio 31 d. tvarkė UAB „A. s.“, o nuo 2011 m. sausio 3 d. iki dabar tvarko UAB „J.“. Visa tai rodo, jog S. K. nėra atsakingas už VšĮ „S.E“ buhalterinės apskaitos tvarkymą ir dėl to nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas;
6.5. Apelianto įsitikinimu, byloje nesurinkta neabejotinų duomenų, patvirtinančių jo kaltę apie UAB „T.“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „S.-E.“. Akivaizdu, kad vien tik bendrovės ,,T.” atliekų mokėtojo kodo panaudojimas, vežant VšĮ „S.-E.“ atliekas į UAB ,,K. š.“ surinktų atliekų tvarkymo aikštelę, neduoda pagrindo teigti, kad tai UAB ,,T.“ veikla ir pajamos. Teisme apklausti buvę UAB „T.“ darbuotojai paaiškino, jog VšĮ „S.-E.“ pradėjo dirbti išėję iš UAB ,,T.“ po gana ilgo laiko tarpo – metų ar pusantrų, kas paneigia prielaidas, jog šie darbuotojai tiesiog buvo perkelti iš UAB „T.“ į VšĮ „S.-E.“ ir ši įstaiga buvo įsteigta siekiant perkelti UAB „T.“ veiklą. Šios bylos nagrinėjimo kontekste kaltinant apeliantą verslo perkėlimu, skunde pažymi ir tai, kad Viešosios įstaigos neturi mokesčių lengvatų, o, uždirbus pelno, pagal įstatymo reglamentavimą, pasiimti jo įmonės steigėjai negali. Tai patvirtina, kad A. G. neturėjo nei tikslo, nei motyvo perkelti UAB „T.“ veiklą į VšĮ „S.-E.” ir šios įstaigos įsteigimas jokiais būdais neįtakojo UAB „T.“ mokumo ar juo labiau bankroto. Darytina išvada, jog UAB „T.“ veikla nei teisėtai, nei neteisėtai perkelta į VšĮ „S.-E.“ nebuvo, todėl akivaizdu, jog jam kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nurodytas tikslas - nuslėpti bankrutuojančios UAB „T.“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „S.-E.“, kuris neva lėmė apgaulingą VšĮ „S.-E.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, nepasitvirtino.
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė A. Chramina prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti 2016 m. gruodžio 2 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį. Nuteistojo S. K. gynėjas advokatas R. M. prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo S. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
7. Skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu S. K. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad iššvaistė savo žinioje buvusį svetimą turtą, t. y.: būdamas VšĮ „S.-E.“ direktorius ir žinodamas, kad UAB „T.“ Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla, 2011 m. lapkričio 7 d. su UAB „K. š.“, atstovaujama generalinio direktoriaus D. T., surašė ir pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią iš UAB „K. š.“ atlygintinai perėmė VšĮ „S.-E.“ visas nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų pagrindu kylančias teises į bankrutuojančios UAB „T.“ nesumokėtos 21 974,15 Lt skolos gavimą, sumokėdamas UAB „K. š.“ 21 974,15 Lt, kurie iš bankrutavusios UAB „T.“ nebuvo atlyginti, tokiu būdu iššvaistė savo žinioje buvusį svetimą VšĮ „S.-E.“ turtą – 21 974,15 Lt. Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nuteistasis S. K. ginčija VšĮ „S.-E.“ turto perleidimo kitai bendrovei (UAB „K. š.“) neteisėtumą ir neatlygintinumą. Apeliaciniame skunde teigia, kad aplinkybė, jog perleista reikalavimo teisė į bankrutuojančią įmonę, negali būti vertinama, kad tokiais veiksmais buvo iššvaistytas VšĮ „S.-E.“ turtas. Tokia pozicija buvo grindžiama tuo, kad sudarant reikalavimo teisės perleidimo sutartį tarp VšĮ „S.-E.“ ir UAB „K. š.“ tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, reglamentuojami CK 6.101–6.110 straipsniuose, todėl jo atžvilgiu galėjo būti taikoma tik civilinė atsakomybė. Taip pat apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad nagrinėjamu atveju nebuvo ir neatlygintinumo požymio, kadangi UAB „T.“ bankroto byloje teismo yra patvirtintas kreditorės VšĮ „S.-E.“ reikalavimas, todėl perleistas reikalavimas į bankrutuojančią įmonę gali būti patenkintas ir bankroto procese.
8. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. BK 184 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Pagal susiformavusią teismų praktiką turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Taigi veikos kvalifikavimui pagal BK 184 straipsnį būtina nustatyti dvi aplinkybes – neteisėtumą ir neatlygintinumą. Turto perleidimo neteisėtumą reikėtų suprasti, kaip turto perleidimą tretiesiems asmenims nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos, kuri paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Turto perleidimo neatlygintinumas suprantamas kaip turto perleidimas iš savininko ar kito teisėto valdytojo tretiesiems asmenims negrąžinamai, nekompensuojant, neatlyginant už tą turtą.
7. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų argumentų matyti, kad apylinkės teismas esmine aplinkybe, patvirtinančia turto perleidimo neteisėtumą, laiko tai, kad S. K., veikdamas VšĮ „S.-E.“ vardu, sudarė sutartį, pagal kurią iš UAB „K. š.“ atlygintinai perėmė bankrutuojančios UAB „T.“ skolas. Byloje esančiais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad VšĮ „S.-E.“, atstovaujama direktoriaus S. K. (Naujasis kreditorius), ir UAB „K. š.“, atstovaujama generalinio direktoriaus D. T. (Pradinis kreditorius), 2011 m. lapkričio 7 d. surašė ir pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį. Šia reikalavimo perleidimo sutartimi Pradinis kreditorius atlygintinai perleidžia Naujajam kreditoriui, o Naujasis kreditorius priima iš Pradinio kreditoriaus visas nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų pagrindu kylančias teises į UAB „T.“ nesumokėtos 21 974,15 Lt skolos gavimą. Šios sutarties pagrindu už perleidžiamą reikalavimo teisę UAB „S.-E.“ sumokėjo 21 974,15 Lt, kurie iš bankrutuojančios UAB „T.“ nebuvo atlyginti. Tai atsispindi 2012 m. gegužės 17 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/83 (7 t., b. l. 74-85), to neneigia ir pats nuteistasis S. K.. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė pati savaime neįrodo turto perleidimo neteisėtumo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 13 d. nutartimi UAB „T.“ iškėlė bankroto bylą. Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi BUAB „T.“ bankroto byloje patvirtino kreditoriaus VšĮ „S.-E.“ 21 974,15 Lt finansinį reikalavimą, kuris įvyko finansinių reikalavimų reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu.
8. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis). Kreditorius gali perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui, t. y. naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuri doktrinoje vadinama cesijos sutartimi. Be to, įstatymas suteikia galimybę kreditoriui skolininko bankroto proceso metu perleisti savo reikalavimą kitam kreditoriui arba asmeniui (ĮBĮ 26 straipsnio 3 dalis). Byloje nėra ginčo, kad reikalavimą perleidusi įmonė UAB „K. š.“ buvo UAB „T.“ kreditoriumi, todėl teisių perleidėjas (Pradinis kreditorius) turėjo galiojančią reikalavimo teisę, kurią galėjo perleisti ir kurią, aukščiau išdėstytais teisiniais argumentais, perleido VšĮ „S.-E.“ 2011 m. lapkričio 7 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi. S. K. veikiant kaip VšĮ „S.-E.“ direktoriui ir sudarius sutartį su UAB „K. š.“, tarp jų atsirado sutarties sudarymo pasekmė, t. y. civiliniai teisiniai santykiai. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs bylą dėl iš civilinių sutarčių kilusių santykių, privalėjo išdėstyti aiškias ir motyvuotas išvadas, kokiomis sąlygomis kilę civiliniai santykiai transformavosi į baudžiamuosius teisinius santykius, tačiau to nepadarė.
9. Nuteistasis S. K., apklaustas pirmosios instancijos teisme, pripažino, kad apie 3-4 metus dirbo įmonėje UAB „T.“. Išėjus iš minėtos įmonės, D. G. pasiūlė kurti VšĮ „S.-E.“, kurios direktoriumi tapo nuteistasis. Viena iš įmonės veiklų buvo antrinių žaliavų surinkimas iš įmonių bei gyventojų. Norint vykdyti šią veiklą ir užsiregistruoti Atliekų tvarkytojų registre, buvo reikalingos sutartys su sąvartynu. Tuo metu šią sutartį galėjo pasirašyti tik UAB „K. š.“. Nuteistasis nuvyko į UAB „K. š.“, kalbėjo su generaliniu direktoriumi, kuris pasiūlė perimti skolą. Pripažįsta, kad perimti skolą iš „T.“ buvo rizikinga, tačiau tai pasiteisino, nes neperėmus skolos nebūtų įkūrę naujos įmonės, be to, UAB „T.“ tapo jo vadovaujamos įmonės skolininku. Liudytojas D. T. patvirtino, kad S. K. jam yra žinomas kaip asmuo, kuris pasirašė reikalavimo teisės perėmimo sutartį. Jam dirbant UAB „K. š.“, tokios sutartys nebuvo dažnos, galimai įvyko apie 10 tokių perleidimų. Be to, iš minėtos specialisto išvados matyti, kad ir pasirašius reikalavimo perleidimo sutarti VšĮ „S.-E.“ dirbo pelningai – 2011 m. gavo 28 477 Lt grynojo pelno. Pažymėtina ir tai, kad S. K. iki šiol yra įmonės VšĮ „S.-E.“ vadovas.
10. Teismų praktikoje sandorio neteisėtumas siejamas su įgaliojimų viršijimu bei rūpestingo, apdairaus „šeimos galvos“ elgesio standartų nesilaikymo akivaizdumu, piktnaudžiavimu suteiktu pasitikėjimu ir pan. Nagrinėjamoje byloje nenustačius šių kriterijų, prioritetas turėtų būti suteiktas civilinėms pažeistų teisių atkūrimo priemonėms. Vertinant baudžiamosios atsakomybės taikymo bendrovės vadovui pagrįstumą, yra pabrėžta, kad teisinė sistema turi užtikrinti tai, jog asmenys nebijotų eiti vadovo pareigų dėl pernelyg griežtų atsakomybės standartų, taikomų galimų klaidų atžvilgiu; bendrovės vadovams turi būti užtikrinta teisė priimti rizikingus verslo sprendimus, nes tai viena esminių įmonės ekonominio efektyvumo didinimo priemonių; teisėsaugos institucijos neturėtų nepagrįstai kištis į vadovų veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-518/2014; Nr. 2K-26-788/2017 ir kt.). Be to, kasacinės instancijos teismas yra ne kartą konstatavęs, kad bendrovės vadovo veiksmai, sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais.
11. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apylinkės teismo išvada dėl turto perleidimo neatlygintinumo. Apylinkės teismo vertinimu, turto perleidimo neatlygintinumas šioje byloje pasireiškė tuo, kad UAB „T.“ sumokėtos UAB „K. š.“ skolos negrąžino. Formaliai vertinant tai, kad VšĮ „S.-E.“ įgijo reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, tikrai galima laikyti finansiškai nenaudingu sandoriu, tačiau toks apylinkės teismo sutartinių nuostatų pažeidimo kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje, interpretavimas pagal byloje nustatytas aplinkybes ne tik neatitinka teismų praktikos, bet ir visiškai eliminuoja galimybę taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikalstama, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo, nes civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Juk sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-224/2008, Nr. 2K-78/2009 ir kt.). Šioje byloje matyti, kad VšĮ „S.-E.“ buvo pripažinta bankrutuojančios įmonės UAB „T.“ kreditore, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiausia liudija apie civilinių, o ne baudžiamųjų teisinių santykių egzistavimą.
12. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas ir kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012, Nr. 2K-7-85/2013, Nr. 2K-7-251/2013, Nr. 2K-7-262/2013 ir kt.). Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Visgi, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme to padaryta nebuvo, pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė jokių argumentų, dėl ko tarp S. K., kaip VšĮ „S.-E.“ direktoriaus, ir BUAB „T.“ atsiradę civiliniai teisiniai santykiai būtų perėję į baudžiamuosius teisinius santykius, apsiribodamas tik konstatavimu, kad S. K. pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią iš UAB „K. š.“ atlygintinai perėmė VšĮ „S.-E.“ visas PVM sąskaitų faktūrų kylančias teises į bankrutuojančios UAB „T.“ nesumokėtos 21 974,15 Lt skolos gavimą, sumokėdamas UAB „K. š.“ 21 974,15 Lt, kurie iš bankrutavusios įmonės nebuvo atlyginti. Kartu pažymėtina, kad netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla taip pat visų pirma suprantama kaip CK 2.86–2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas.
13. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pasirašant reikalavimo perleidimo sutartį su UAB „K. š.“ S. K. nebuvo visiškai savarankiškas. VšĮ „S.-E.“ steigėjas ir visų akcijų savininkas yra D. G.. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu D. G. paaiškino, kad 2011 m. rudenį įstaigos direktorius S. K. nuvyko į UAB „K. š.“ dėl sutarties pasirašymo, kuri buvo reikalinga leidimui vežti atliekas į Lapių sąvartyną. Grįžęs direktorius S. K. papasakojo, kad UAB „K. š.“ nesutiko pasirašyti sutarties. Po kiek laiko D. G. kartu su S. K. vėl nuvyko į UAB „K. š.“. Pokalbio su įmonės direktoriumi metu, jis iškėlė sąlygą, kad įstaiga „S.-E.“ perimtų UAB „T.“ skolą ir tik tuomet bus pasirašyta jiems reikalinga sutartis (9 t., b. l. 38-40). Taigi, S. K. kaip įstaigos direktoriaus veikla buvo kontroliuojama jos akcininko ir savininko D. G.. Tokie VšĮ „S.-E.“ vienintelio akcininko ir savininko veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo bendrą šios įstaigos poziciją siekiant vystyti turimą veiklą.
14. Be to, kasacinio teismo praktikoje, tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Taigi, sprendžiant dėl S. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį turėjo būti nustatyta ir tai, ar S. K. suprato, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numatė, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks ir taip patirs žalą, ir to norėjo, arba nors ir žalos atsiradimo nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jai kilti. Įmonės vadovo veiksmai sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamos tuo atveju, kai įmonės vadovas sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį. Pažymėtina, kad verslo santykiuose visuomet veikia pasitikėjimo partneriais ir ekonominės veiklos rizikos principai. Pasitikėjimo partneriu principas versle reiškia tikėjimą, kad verslo partneris sąžiningai plėtos abipusę naudą. Kita vertus, ekonominės verslo rizikos principas siejamas su galimų nuostolių arba pajamų praradimo tikimybe, palyginant su verslo plane numatytais tikslais. Be to, verslas negali gyvuoti be rizikos, kuri atsiranda siekiant prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų. Nagrinėjamoje byloje analizuojama 2011 m. birželio 13 d. reikalavimo sutartis nelaikytina nelogišku ar ekonomiškai nepagrįstu sandoriu, nes pagal byloje surinktus duomenis nėra jokio pagrindo teigti, kad bankrutuojančios įmonės UAB „T.“ skolos perėmimas buvo akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįstas, įmonės funkcionavimui kenkiantis sprendimas. Byloje surinktais duomenimis nėra paneigta priešinga S. K. pozicija, kad reikalavimo perleidimo sutartį jis sudarė plėtodamas įmonę ir tokiu būdu siekdamas gauti daugiau pelno. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė jokių argumentų, dėl ko S. K., būdamas VšĮ „S.-E.“ direktoriumi, įstaigos veiklą organizavo taip, jog būtų padaryta kuo daugiau žalos savo paties vadovaujamam verslui. Akivaizdu, kad S. K. sprendimas pasirašyti reikalavimo perleidimo sutartį buvo orientuotas į pelno siekimą, todėl negali būti vertinamas kaip neatitinkantis bendrovės interesų bei bendrovės funkcionavimui kenkiantis sprendimas.
15. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog tarp VšĮ „S.-E.“, BUAB „T.“ ir UAB „K. š.“ susidariusi situacija gali būti vertinama tik kaip civiliniais teisiniais santykiais pagrįstas ginčas, bet ne kaip veika, atitinkanti BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Dėl pirmiau išdėstytų motyvų skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, naikinama ir dėl to priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis.
17. Apeliaciniu skundu nuteistasis ginčija jo nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį motyvuodamas tuo, kad jis nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas, kad kaltinimas jam yra ne tik nepagrįstas, bet ir nekonkretus, neaiškus ir nesuprantamas, o tai apsunkino jo teisę į gynybą, kad nėra atskleistas buhalterinės apskaitos tvarkymo veiksmų mechanizmas (nėra aišku, kas konkrečiai šiuos veiksmus privalėjo atlikti, kas juos atliko (neatliko), ar subjektas, kuris atliko (neatliko) šiuos veiksmus, žinojo apie jų neteisėtumą ir pan.). Su šiais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti.
18. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytas alternatyvias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
19. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, į apskaitą privalu įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu. Be to, šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas yra ne tas pats. Įmonės vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, kad įmonėje dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Įmonės vadovas gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau jei apgaulingai apskaitai vesti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalterei suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad ši juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalterė apie tai neinformuojama. Tokiu atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterės rankomis, šiai nesuvokiant jos daromos veikos pavojingumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-363/2014).
20. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog objektyvių faktinių duomenų visetu neabejotinai įrodyta, kad S. K., turėdamas tikslą nuslėpti bankrutuojančios UAB „T.“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „S.-E.“, neužtikrino, kad VšĮ „S.-E.“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus.
26.1. S. K. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą nuslėpti bankrutuojančios UAB „T.“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „S.-E.“, būdamas VšĮ „S.-E.“ direktorius ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, neužtikrino, kad VšĮ „S.-E.“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, t. y.: pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 2011 metų sausio mėnesį iš UAB ,,T.“ įsigytam makulatūros presui ir 2011 metų kovo mėnesį įsigytiems aštuoniems stiklo konteineriams ir dviem makulatūros konteineriams nesurašė jokių apskaitos dokumentų, dėl to pagal tyrimui pateiktus VšĮ „S.-E.“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto vertės, nuosavo kapitalo dydžio; be to, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį, iš UAB „T.“ įsigytas materialines vertybes VšĮ „S.-E.“ apskaitoje fiksavo ne tuo ūkinės operacijos turiniu, nes makulatūros preso įsigijimą fiksavo iš UAB „S. M.“ pagal 2011 m. kovo 10 d. PVM sąskaitą faktūrą SMP Nr. (duomenys neskelbtini, o aštuonių stiklo konteinerių ir dviejų makulatūros konteinerių įsigijimą fiksavo iš UAB „F. F.“ pagal 2011 m. kovo 21 d. PVM sąskaitą faktūrą FOS Nr. (duomenys neskelbtini), dėl to pagal tyrimui pateiktus VšĮ „S.-E.“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio.
2. Kaip pagrįstai nurodo apeliantas S. K., jis kaip VšĮ „S.-E.“ vadovas buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą. Buhalterinę apskaitą bendrovėje nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2011 m. sausio 31 d. tvarkė UAB „A. s.“, o nuo 2011 m. sausio 3 d. – UAB „J.“, todėl iš tiesų jis įvykdė savo pareigą organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą, visgi dėl netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo kaltinimai jam ir nebuvo pareikšti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad VšĮ „S.-E.“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Tai buvo daroma siekiant nuslėpti bankrutuojančios UAB „T.“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „S.-E.“. Padaryti pažeidimai ir dėl jų kilę padariniai aprašyti FNTT Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2012 m. gegužės 17 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/83, kurioje konstatuota, kad dėl tam tikrų ūkinių operacijų neįforminimo dokumentais ir materialinių vertybių fiksavimo ne tuo ūkinės operacijos turiniu negalima iš dalies nustatyti VšĮ „S.-E.“ turto vertės, įsipareigojimų dydžio bei struktūros ir nuosavo kapitalo dydžio laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 16 d. iki 2011 m. birželio 13 d.
3. Apeliantas, ginčydami nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, iš esmės neigia teismo nustatytas faktines aplinkybes, savaip aiškindamas UAB „T.“ bankroto aplinkybes ir teigdamas, kad kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nurodytas tikslas - nuslėpti bankrutuojančios įmonės neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „S.-E.“, nepasitvirtino. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantui, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB ,,T.“ bankroto priežastis buvo ne įmonės verslo nesėkmė, kilusi dėl objektyvių rinkos, paklausos bei pasiūlos kriterijų, o sąmoningai blogas įmonės valdymas, finansinės padėties bloginimas, jos veiklos faktinis perkėlimas į susijusią naujai sukurtą įmonę VšĮ ,,S.-E.“, tai yra veiksmai, kuriais siekta išvengti skolų kreditoriams mokėjimo (preso makulatūrai pirkimas–pardavimas, ūkinių finansinių operacijų neįforminimas, neįvykusių ūkinių finansinių operacijų įforminimas, neteisingos (padidintos) turto vertės nurodymas, nenusidėvėjusio ilgalaikio turto nurašymas, turto pardavimas pigiau nei jo savikaina, VšĮ ,,S.-E.“, vykdančios analogišką veiklą kaip ir atsakovė, įsteigimas, pastarosios veiklos perkėlimas į šią įmonę). Iš teismų informacinės sistemos „L.“ duomenų matyti, kad šiai išvadai pritarė ir bylą dėl tyčinio UAB „T.“ bankroto nagrinėjęs teismas.
4. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apylinkės teismo išvada, kad S. K. yra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas, nes, turėdamas tikslą nuslėpti bankrutuojančios UAB „T.“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „S-E.“, būdamas VšĮ „S.-E.“ direktorius ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, neužtikrino, kad VšĮ „SE“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, kadangi būtent jis turėjo pareigą į bendrovės apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius (šis kaltinamas suformuluotas pakankamai aiškiai ir suprantamai, todėl apelianto teiginiai dėl netinkamai suformuluoto kaltinimo yra nepagrįsti). Atsižvelgdami į šias aplinkybes, į tai, kad įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal buhalterinę apskaitą tvarkančiam subjektui pateikiamus dokumentus, o už jų pateikimo organizavimą atsakingas įmonės vadovas, apylinkės teismas pagrįstai S. K. pripažino kaltu dėl apgaulingo VšĮ „S.-E.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. Be to teisėjų kolegija pažymi, kad, tapdamas įmonės vadovu, asmuo įgyja ne tik įgaliojimus ją valdyti, atstovauti, jos vardu priimti sprendimus, tačiau ir prisiima daugybę su įmonės valdymu susijusių pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme bei kituose teisės aktuose, tarp jų – ir Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytas pareigas tinkamai bei sąžiningai organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą. Tai, kad įstaigoje buhalterinę apskaitą atlieka kita įmonė, neatleidžia jo nuo atsakomybės dėl įstatymuose nustatytų pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo. Taigi, tapdamas VšĮ „S.-E.“ direktoriumi, S. K. prisiėmė visas su šiuo statusu susijusias pareigas bei įsipareigojo tinkamai jas vykdyti, todėl, pripažindamas jį kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
5. Nuteistasis S. K. apeliaciniame skunde nesutinka su specialisto išvados turiniu, teigia, jog ji neteisėta ir nepagrįsta, todėl jos pagrindu S. K. negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegijai dėl minėtos Specialisto išvados išsamumo ir atitikties baudžiamojo proceso įstatymų keliamiems reikalavimams abejonių nekyla, nes ji paremta tyrimui pateiktų dokumentų viseto pagrindu. Be to, pirmosios instancijos teismas Specialisto išvadą vertino kitų bylos įrodymų kontekste, kurie patvirtina, kad S. K. vykdė apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą.
6. Vadovaujantis BPK 20, 90, 284 straipsniais, įrodymu gali būti laikoma pateikta ir teismo posėdyje ištirta specialisto išvada. Pažymėtina, jog VšĮ „S.-E.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas buvo pavestas atlikti tyrėjos pavedimu. Nors apeliantas skunde nurodo, kad FNTT specialistė pavestą tyrimą atliko remdamasi išimtinai proceso dalyvių parodymais, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog teikiant išvadą, be liudytojų parodymų, buvo įvertinti: pirkimų ir pardavimų žurnalai, sąskaitų apyvartos žiniaraščiai 2010 m. – 2011 m., VšĮ „S.-E.“ sutartys, direktoriaus įsakymai, avansinės apyskaitos, kasos dokumentai, banko išrašai ir kiti objektyvūs VšĮ „S.-E.“ veiklą pagrindžiantys duomenys.
7. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog VšĮ „S.-E.“ apskaita buvo vedama apgaulingai, t. y. bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad 2011 m. sausio mėnesį VšĮ „S.-E.“ iš UAB „T.“ įsigijo presą makulatūrai, o 2011 m. kovo mėnesį – aštuonis konteinerius stiklui ir du konteinerius makulatūrai. Šios operacijos atliktos nesurašius jokio apskaitos dokumento. Taip pat, VšĮ direktorius S. K. iš UAB „T.“ įsigytas materialines vertybes apskaitoje fiksavo ne tuo ūkinės operacijos turiniu. Tokiu būdu VšĮ „S.-E.“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 4 straipsnį, kuriame nurodyta, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, dėl to nuo 2010 m. kovo 16 d. iki 2011 m. birželio 13 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti VšĮ „S.-E.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Nuteistojo S. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalį dėl S. K. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
- S. K. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 300 (trijų šimtų) MGL, t. y. 11 298 (vienuolikos tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt aštuonių) eurų bauda.
Likusioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.