Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 37 202,18 Lt patirtų nuostolių, šešių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2002-05-27 tarp šalių buvo sudaryta sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovui iki 2002-07-15 pagaminti spaudos kioską už 29 500 Lt. Už kiosko eskizų, projekto ir maketo parengimo paslaugas ieškovas dizaineriui sumokėjo 4 960 Lt bei atsakovui sumokėjo 14 750 Lt avansą už būsimus darbus. Atsakovui įvykdžius įsipareigojimus, ieškovas sumokėjo atsakovui likusią 14 750 Lt sumą. Atsakovui aprūpinus kioską būtina įranga, ieškovas jam papildomai sumokėjo 8 022,18 Lt. Iš viso už kiosko pagaminimą ir įrengimą ieškovas išleido 42 482,18 Lt. Ieškovui nepavykus suderinti kiosko pastatymo vietos su savivaldybe, ieškovas kiosko iš atsakovo neatsiėmė. 2008 m. gegužės mėnesį ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl kiosko perdavimo, sutikdamas kompensuoti atsakovui 6 432 Lt dydžio kiosko laikymo kaštus, kurie buvo paskaičiuoti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002-03-27 sprendimu Nr. 520 patvirtintus Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas viešosiose vietose išdavimą nuostatus, skaičiuojant kas mėnesį už 1 m² ploto nuomą po 12 Lt (67 mėn. x 12 Lt x 8 m²). Atsakovas su tokiu pasiūlymu nesutiko, nurodydamas, jog kiosko neturi. Nuo kiosko pagaminimo iki ieškovo 2008 m. gegužės mėn. kreipimosi į atsakovą, pastarasis nereiškė jokių pretenzijų ieškovui dėl kiosko atsiėmimo, į žodinius ieškovo atstovų paklausimus atsakydavo, jog kioskas jam netrukdo. 2008 m. rugpjūčio mėnesį minėtas kioskas atsitiktinai buvo pastebėtas Kaune, Vytauto pr. 11. Ieškovui pavyko sužinoti, kad kioską nuosavybės teisėmis eksploatuoja UAB „Kilminė“. Šios įmonės atstovai paaiškino, kad kioską įsigijo iš UAB „Loro“ prieš vienerius metus pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Todėl aukščiau nurodyta kompensacija už atsakovo teritorijos dalies panaudojimą mažintina iki 5 280 Lt (55 mėn. x 12 Lt x 8 m²). Tokiu būdu, ieškovui padaryti tiesioginiai nuostoliai lygūs 37 202,18 Lt (42 482,18 – 5 280 = 37 202,18).

Ieškovas UAB „Vaskota“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir ieškinį tenkinti visa apimtimi. Iš atsakovo priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kreiptis į prokurorą dėl dokumentų klastojimo.

Teismas visiškai teisingai konstatavo tarp šalių susiklosčiusius pasaugos teisinius santykius, tačiau nepagrįstai nurodė, kad ieškovas turi atlyginti atsakovo patirtus nuostolius už kiosko saugojimą. Teismas tokį sprendimą priėmė remdamasis tuo, kad ieškovas elgėsi nerūpestingai, penkerius metus nesidomėjo kiosku. Civilinio kodekso 6.832 str. 1 d. ir 6.836 str. 2 d. įtvirtinta saugotojo, šiuo atveju atsakovo, pareiga tinkamai saugoti daiktą. Ši pareiga turi tęstis iki tol, kol daikto davėjas pareikalaus grąžinti daiktą (CK 6.834 str. 2 d. ir 3 d.), nes šiuo konkrečiu atveju, šalys dėl pasaugos termino nebuvo sutarę. Taigi pagal esamą reglamentavimą ieškovas neturėjo pareigos rūpintis kiosku ar tam tikru laiku kreiptis dėl kiosko grąžinimo. Rūpestingai saugoti kioską iki ieškovas pareikalaus, privalėjo atsakovas. Ieškovo pareiga atsiimti daiktą yra tik tada, kai šis išreiškė norą jį atsiimti. Ir tik tokiu atveju neatsiėmus daikto, ieškovui galėjo būti sukeliamos atitinkamos pasekmės (CK 6.834 str. 3 d.). Civilinio kodekso 6.841 str. 2 d. numato, kad daikto davėjas saugotojui privalo atlyginti tik būtinąsias daikto saugojimo išlaidas. Tuo tarpu atsakovo nurodomos kiosko transportavimo išlaidos vertintinos kaip ypatingos, kurias ieškovas turėtų atlyginti, tik jei atsakovas būtų apie tai įspėjęs ieškovą ir gavęs jo sutikimą (CK 6.842 str. 2 d.). Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad atsakovas iš viso buvo kreipęsis į ieškovą kiosko klausimu. Pateikti įrodymai buvo suklastoti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovas neturėjo pareigos važiuoti pas atsakovą ir domėtis kiosku. Ieškovas tik turėjo pareigą kreiptis į atsakovą dėl kiosko grąžinimo tuomet, kai jam tai atrodė reikalinga. Tuo tarpu, atsakovas turėjo pareigą rūpintis kiosku, pranešti ieškovui apie bet kokias išlaidas, susijusias su kiosku, tačiau atsakovas į ieškovą niekada nesikreipė. Kadangi pats atsakovas elgėsi nesąžiningai, niekada nesikreipė į ieškovą dėl kiosko atsiėmimo ar kiosko saugojimui reikalingų išlaidų padengimo, galiausiai, bandydamas išvengti atsakomybės, netgi klastojo dokumentus, ieškovas neturi atlyginti galimai atsakovo patirtų išlaidų.

Atsakovas bandydamas pagrįsti tariamas išlaidas, pateikė teismui kiosko transportavimo išlaidų (krano ir kitos). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad kranas kilnojo būtent ieškovui priklausantį kioską. Nesuprantamos tokio dydžio išlaidos ir darbai tariamam kiosko perkėlimui. Skirtinguose kvituose skiriasi krano ir darbų kaina. Akivaizdu, kad perkelti kioską nereikia autobokštelio ar vilkiko, kuris būtų naudojamas 8 val. ir nuvažiuotų 400 km. Tokios išlaidos yra nepagrįstos ir nebūtinos perkeliant kioską. Vėl gi pernelyg didelės išlaidos patvirtina tai, kad samdomas kranas ir kita technika buvo naudojama ne kioskui perkelti. Atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jo teritorijoje buvo vykdomos rekonstrukcijos ir kioską reikėjo kažkur kilnoti. Atsakovo pateiktame teritorijos plane su tariamomis kiosko buvimo vietomis, nurodyta, kad kioskas trečioje teritorijoje buvo saugomas tik iki 2005 m. balandžio 29 d.

Atsakovas kiosko saugojimo išlaidoms paskaičiuoti ėmė 8 Lt už 1 m² kainą. Paties atsakovo darbuotojo pateiktame paaiškinime ši kaina nurodoma, kaip vidutinė. Tačiau nėra pateikta jokių šios kainos pagrindimų įrodymų. Jei teigti, kad ieškovas turėjo atlyginti kiosko saugojimo išlaidas, jos turėjo būti skaičiuojamos pagal faktinį kiosko užimamą žemės plotą. Tačiau vėl gi, akivaizdu, kad atsakovas dėl kiosko saugojimo nepatyrė jokių išlaidų, kioskas tiesiog stovėjo jo teritorijoje.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Loro“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimą, kuriuo buvo iš dalies patenkintas UAB „Vaskota“ ieškinys, panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovą UAB „Vaskota“ ir atsakovą UAB „Loro“ siejo rangos teisiniai santykiai. Pirmos instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias pasaugą, pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Tarp UAB „Loro“ ir UAB „Vaskota“ buvo susiklostę ne pasaugos, o rangos sutartiniai santykiai, kurie, įvykdžius įsipareigojimus, pasibaigė. Remiantis ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartimi, atsakovas įsipareigojo sukonstruoti ir pagaminti kioską, o ieškovas įsipareigojo priimti tinkamai atliktus darbus bei atsiskaityti už juos sutartyje nustatyta tvarka bei terminais. Atsižvelgiant į sutarties dalyką, esmines nuostatas, konstatuotina, kad ieškovą ir atsakovą siejo sutartiniai rangos santykiai. Remiantis sutarties ir Civilinio kodekso nuostatomis, konstatuotina, kad atsakovui pagaminus kioską pagal ieškovo reikalavimus, o UAB „Vaskota“ pasirašius sąskaitoje-faktūroje, kad prekes gavo ir sumokėjus visą kiosko kainą, ieškovui perėjo nuosavybės teisės į kioską, kiosko atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, o šalių įsipareigojimai pagal sutartį baigėsi. Pasibaigus sutartiniams rangos santykiams, priešingai nei teigia teismas skundžiamame sprendime, šalių susitarimo dėl kiosko saugojimo atsakovo teritorijoje nebuvo. Teismas nepagrįstai ir netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus konstatavo, kad pagamintas kioskas abipusiu šalių susitarimu liko stovėti UAB „Loro“ teritorijoje, kad tai, anot teismo, posėdyje patvirtino ieškovo bei atsakovo atstovai, apklausti liudytojai V. J., A. Z. bei M. J. Nei UAB „Loro“ vadovas A. Z., nei UAB „Loro“ gamybos vadovas M. J. nepaliudijo ir nepatvirtino teisme, kad pagamintas kioskas liko stovėti atsakovo teritorijoje bendru šalių susitarimu. Aplinkybę, kad tarp šalių nebuvo susiklostę pasaugos santykiai patvirtina ir tai, kad UAB „Loro“, nebūdamas įsipareigojęs saugoti pagamintą kioską, jį utilizavo. Jeigu atsakovas būtų prisiėmęs įsipareigojimus ieškovui saugoti kioską, nebūtų jo sunaikinęs, žinodamas, kad turės atsakyti ieškovui už daikto netinkamą saugojimą. Tai, kad nebuvo tarp šalių susitarimo dėl pasaugos santykių sukūrimo taip pat įrodo UAB „Vaskota“ ir UAB „Loro“ susitarimo dėl pasaugos paslaugų atlygintinumo nebuvimas. Teismo minima aplinkybė, jog nuo 2002 metų iki 2007 metų kioskas liko stovėti atsakovo teritorijoje, įrodo ne daikto perdavimo saugoti faktą, o tai, kad ieškovas tinkamai nesirūpino savo turtu, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, daugiau kaip penkerius metus palikdamas turtą apelianto žinioje ir visiškai juo nesidomėdamas. Teismas išvadą, kad atsakovo ieškovui siųstas 2003-09-20 raštas yra suklastotas, padarė remdamasis tuo, kad atsakovo rašto blanke yra neatitikimų – 2003-09-20 rašto blanke nurodytas AB SEB Vilniaus banko pavadinimas, kuris buvo pradėtas naudoti tik 2005-04-18, o blanke nurodytas pašto AB „Lietuvos paštas“ kodas buvo pradėtas naudoti tik nuo 2004-01-01. Net ir tuo atveju, jeigu pagrįstai būtų nustatyta, kad 2003-09-20 raštas yra galimai suklastotas, remiantis šiuo faktu atmesti ir nevertinti kitų atsakovo byloje pateiktų rašytinių įrodymų, nėra pagrindo. Byloje nėra nustatyta, kad atsakovo ieškovui rašyti 2006-06-21 ir 2007-11-06 raštai dėl kiosko atsiėmimo yra suklastoti ir nepripažįstami tinkamais įrodymais. Todėl teismo argumentai, kad UAB „Loro“ pateikti 2006-06-21 ir 2007-11-06 raštai vertinami kritiškai, grindžiami vien prielaidomis, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, o dokumentų klastojimo faktas neįrodytas, kaip tai nustatyta Civilinio proceso kodekso 184 straipsnyje. Vertinant visus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pagrindo, daryti išvadą, jog tarp šalių susiklostė pasaugos santykiais, nebuvo - nebuvo apipusės šalių valios sukurti pasaugos santykius. Apelianto veiksmai (raštų dėl kiosko atsiėmimo siuntimas, bandymas susisiekti telefonu, kiosko utilizavimas) rodo, kad pastarasis siekė ne sukurti pasaugos santykius, o kad ieškovas greičiau atsiimtų pagamintą kioską, nes šis trukdė atsakovui tinkamai vykdyti veiklą.

Teismas nepagrįstai nustatęs, kad šalis siejo pasaugos sutartiniai teisiniai santykiai, nepagrįstai taikė Civilinio kodekso 6.843 straipsnį bei padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB „Loro“ privalo atlyginti nuostolius UAB „Vaskota“. Teismas, taikydamas atsakovui sutartinę civilinę atsakomybę bei priteisdamas iš atsakovo nuostolius, nenurodė įstatymų, teisės aktų, kuriais remdamasis priteisė iš atsakovo kiosko pagaminimo, įrengimo nuostolius, bei tuo pažeidė Civilinio proceso kodekso 270 str. 4 d. 4 p. Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovas pažeidė Civilinio kodekso 6.843 str. reikalavimus, todėl turi atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, t.y. visas kiosko pagaminimo ir įrengimo išlaidas. Įstatymų nuostatų, pagrindžiančių teismo priteistų nuostolių pagrindą ir dydį teismas nenurodė. Civilinio kodekso XLII skyriaus nuostatos, kurios reglamentuoja pasaugos sutarties nuostatas, nustato ir saugoto civilinę atsakomybę dėl daikto neišsaugojimo, sugadinimo, praradimo. Įstatymas diferencijuoja atlygintinų nuostolių dydį ir paskaičiavimą, kaltės formą priklausomai nuo to atlygintinė ar ne buvo pasaugos sutartis (CK 6. 845 str., 6.846 str.). Teismas sprendime nenurodė kokiomis Civilinio kodekso XLII skyriaus nuostatomis rėmėsi ir kokiomis įstatymo nuostatomis grindė priteistinų nuostolių pagrindą ir dydį. Pirmos instancijos teismas nustatęs, kad sutarties šalis siejo pasaugos santykiai, tačiau nenustatęs atlyginti ar neatlyginti buvo pasaugos santykiai, negalėjo tinkamai nustatyti ir įvertinti priteistinų nuostolių sumos.

Teismas, nustatydamas nuostolių dydį neatsižvelgė į turto nusidėvėjimą, nevertino tai, kad kioskas apelianto teritorijoje lauke prastovėjo daugiau kaip penkerius metus. Teismo nustatyta nuostolių suma, kurią sudaro visos kiosko pagaminimo, įrengimo išlaidos neatitinka realios rinkos vertės. Ieškovas į atsakovą dėl kiosko perdavimo kreipėsi 2008-05-19, t.y. praėjus penkeriems metams ir aštuoniems mėnesiams nuo kiosko pagaminimo. Kadangi kiosko ilgą laiką UAB „Vaskota“ neatsiėmė dėl savo paties kaltų veiksmų, o apeliantas kioską utilizavo, laikytina, kad realūs ieškovai nuostoliai galėtų būti 2008-05-19 likusi kiosko vertė, atsižvelgiant į daikto nusidėvėjimą ir amortizaciją ir atsakovo patirtus nuostolius dėl kiosko būvimojo teritorijoje. Apeliantui nebuvo būtina pateikti įrodymų apie kiosko nusidėvėjimą, amortizaciją, kadangi ilgalaikio turto normatyvinis nusidėvėjimas, amortizacija yra nustatoma atsižvelgiant į įstatyme nustatytus turto nusidėvėjimo normatyvus, o ne vertinant faktinį turto nusidėvėjimą. Pelno mokesčio įstatymo, kuris įsigaliojo 2001-01-01, 1 priedėlyje yra nustatyti ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvai (metais), pagal kuriuos įrenginių (statinių) normatyvinis nusidėvėjimas sudaro 8 metus. Šiuo atveju kioskas buvo pagamintas 2002 metų rugsėjo mėn. Ieškovas į atsakovą dėl kiosko grąžinimo kreipėsi 2008-05-19, t.y. praėjus 68 mėnesiams nuo kiosko pagaminimo. Tokiu būdu likutinė kiosko vertė 2008-05-19 dienai sudarė 12 390,58 Lt (42 482,18 Lt - (42 482,18 Lt : 8 m. : 12 mėn. x 68 mėn.)). Tačiau atsižvelgiant į faktinį kiosko nuvertėjimą, į tai, kad kioskas stovėjo nenaudojamas lauko sąlygomis, buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą, darytina išvada, kad teismo sprendimo priėmimo dienai kioskas buvo bevertis. Teismas, nustatydamas priteistinų nuostolių dydį, visiškai nepasisakė ir nevertino aplinkybės, kad nuostolių atsiradimą - kiosko praradimą sąlygojo paties ieškovo kalti veiksmai. Šiuo atveju apeliantas ieškovui priklausantį pagamintą kioską utilizavo ne dėl savo kaltų veiksmų, o dėl to, kad ieškovas daugiau kaip penkerius metus savo turtu nesirūpino, nereagavo į atsakovo raginimus pasiimti pagamintą turtą, o kioskui nuvertėjus ir trukdant vykdyti teritorijos tvarkymo darbus, atsakovas neturėjo kitos išeities, kaip tik kioską utilizuoti.