Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-31-557/2015

2015 m. vasario 26 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Violetos Miliuvienės ir Savinijaus Katausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-16 nuosprendžio, kuriuo S. V. nuteista pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 2 d., prie šios bausmės pridėta visa 2013-03-14 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalis – 4 MGL (520 litų) dydžio bauda, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams ir 4 MGL (520 litų) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio S. V. sulaikymo dienos.

Nuosprendžiu nuteistas ir J. J., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. nuteista už tai, kad kartu su J. J. pagrobė svetimą turtą, įsibrovę į saugomą teritoriją: 2013-10-23 laikotarpiu nuo 15 val. iki 15.30 val., veikdami bendrininkų grupe, pro neužrakintus vartus įsibrovė į A. P. priklausančio sodo teritoriją, esančią sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, iš kur pagrobė A. P. priklausančius tris besiūlius metalinius vamzdžius, kurių bendra vertė sudaro 720 Lt (vieno vamzdžio vertė – 240 Lt).

Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais bei pati atlikusi įrodymų tyrimą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai S. V. nuteisė pagal BK 178 str. 2 d., todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 16 d. nuosprendis apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Nuteistosios apeliaciniame skunde pateikiama versija, neva ji šios nusikalstamos veikos nepadarė, metalinių vamzdžių iš sodo teritorijos neėmė, tik palydėjo J. J. su vamzdžiais iki metalo supirktuvės ir neprisidėjo prie nusikaltimo darymo, visiškai paneigta byloje surinktais ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose ištirtais įrodymais.

Byloje esančiais įrodymais: nukentėjusiojo A. P. parodymais teisiamojo posėdžio metu, kad vamzdžiai buvo padėti aptvertoje ir pilnai uždarytoje sodo teritorijoje, jog vagystę matė jo sklype dirbusios dažytojos, kurios papasakojo, jog du žmonės nešė vamzdžius iš kiemo (b. l. 158, 187); liudytojo metalo laužo supirktuvės priėmėjo P. Z. parodymais, kad į metalo supirkimo punktą jie metalinius vamzdžius nešė per tris kartus (b. l. 158); liudytojo policijos pareigūno V. J. parodymais, kad jis peržiūrėjo „(duomenys neskelbtini)“ degalinėje esantį įrašą, iš kurio buvo matyti vamzdžius nešantys S. V. ir J. J. (b. l. 183) nustatyta, kad S. V. ir J. J. 2013-10-23 laikotarpiu nuo 15 val. iki 15.30 val., veikdami bendrininkų grupe, pro neužrakintus vartus įsibrovė į A. P. priklausančio sodo teritoriją, esančią sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, iš kur pagrobė A. P. priklausančius tris besiūlius metalinius vamzdžius, kurių bendra vertė sudaro 720 Lt ir juos pardavė metalo laužo supirktuvėje.

BK 178 str. 2 d. inter alia nustatyta, kad tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į saugomą teritoriją, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Teismų praktikoje įsibrovimu laikomas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis (pvz., išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją) ir patenkant be kliūčių (pvz., kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti). Saugoma teritorija - tai teritorijos dalis, apibrėžtas žemės plotas, specialiai pritaikytas ir skirtas nuolatiniam ar laikinam materialių vertybių saugojimui, ji saugoma fizinėmis, mechaninėmis, specialiomis elektrinėmis ar elektroninėmis apsaugos priemonėmis. Nors apeliantė skunde nurodo, kad vamzdžiai buvo sukrauti už sklypo ribos, o į sklypo teritoriją ji su J. J. net nebuvo įėję, tačiau tokią įvykių versiją paneigia nukentėjusiojo A. P. pirmos instancijos posėdžio metu duoti parodymai, kad vamzdžiai buvo aptvertoje jo sodo teritorijoje prie obels, o jo name dirbusios statybininkės matė nešant vamzdžius iš jo kiemo (b. l. 158), šiuos savo parodymus jis patvirtino ir apklaustas atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos posėdyje (b. l. 187). Iš byloje esančių įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad vietos, kuriose nurodo buvus vamzdžius J. J. (b. l. 41) ir S. V. (b. l. 88), skiriasi. Tai, kad parodymų patikrinimo metu nuotraukose nuteistieji rodė neteisingą vamzdžių buvimo vietą, nurodė ir A. P., apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškinęs, kad vamzdžiai buvo sukrauti jo nurodytoje vietoje aptvertoje teritorijoje, kuri turėjo rakinamus vartus (b. l. 187). Teismas, atsižvelgdamas į šį nuteistųjų parodymų prieštaringumą, neturi pagrindo abejoti nuosekliais nukentėjusiojo, atgavusio iš jo pavogtą turtą ir neturinčio suinteresuotumo bylos baigtimi, parodymais, kad jis, nusipirkęs vertingus vamzdžius, kuriuos žadėjo panaudoti sportavimui savo kieme, laikė vartais ir tvora aptvertoje savo teritorijoje, kurioje yra užtektinai vietos, o ne už sodo sklypo ribos, kitoje tvoros pusėje, kaip kad aiškino nuteistieji. Tvora ir vartais aptvertas privačios namų valdos kiemas, nors įvykio metu ir būdamas neužrakintas (kadangi, kaip nurodo nukentėjusysis, namo viduje tuo metu dirbo samdyti darbininkai), atitinka teismų praktikoje įtvirtintą saugomos teritorijos sąvoką, todėl nuteistiesiems pagrobus šioje teritorijoje esančius vamzdžius, apylinkės teismas teisingai kvalifikavo J. J. ir S. V. veiką pagal BK 178 str. 2 d. kaip svetimo turto pagrobimą įsibrovus į saugomą teritoriją.

Apeliantė skunde nurodo, kad ji J. J. tik palydėjo iki metalo laužo supirktuvės, bet prie vamzdžių net nebuvo prisilietusi ir jų nevogė, tačiau apylinkės teismas nustatė, kad šią vagystę nuteistieji atliko, veikdami bendrininkų grupe. Pagal BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-339/2010, 2K-630/2011, 2K-10/2012). Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės bylos Nr. 2K–605/2007, 2K-211/2008, 2K-197/2009 ir kt.). Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog būtent S. V. pastebėjo vamzdžius ir juos parodė J. J., ir tuomet jie, nusprendę juos pavogti, nunešė vamzdžius į metalo supirkimo punktą. J. J. nešė metalą, o jam padėjo ir visą laiką (nešant per tris kartus) su juo kartu buvo ir S. V.. Tai patvirtina policijos pareigūno V. J. tarnybinis pranešimas (b. l. 29) ir jo teismo posėdžio metu duoti parodymai (b. l. 183), kad 2013-10-28 jis peržiūrėjo „(duomenys neskelbtini)“ degalinėje esantį įrašą, iš kurio buvo matyti, kad 2013-10-23 apie 15.05 vamzdį nešasi du žmonės. Vaizdo įrašą matė visa degalinės pamaina, ir matė, kad vamzdžius nešdami po vieną nešė abu asmenys, iš viso pernešė tris vienetus. Tai, kad vamzdžius į supirktuvę J. J. pristatė kartu su S. V., teismo posėdžio metu patvirtino ir supirktuvės darbuotojas P. Z., nurodydamas, kad į metalo supirkimo punktą jie metalinius vamzdžius nešė per tris kartus (b. l. 158). Be to, ir pati S. V. posėdžio metu nurodė, kad veikė kartu atliekant vagystę: „nuėjau prie tvoros ir pamačiau sukrautus vamzdžius“, „mes ir paėmėme tuos vamzdžius, nes iš to gyvename“, „mes po vieną vamzdį nešiojome“, „mes gavome 35 litus, nusipirkome cigarečių pakelį“ (b. l. 157). Taigi teismas nustatė objektyviuosius bendrininkavimo požymius – dviejų asmenų (pakaltinamų ir sulaukusių įstatymo nustatyto amžiaus) dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumą, realizuojant BK 178 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Net ir tuo atveju, jei S. V. pati betarpiškai nebūtų nešusi vamzdžių, būtų galima konstatuoti kad šie asmenys bendrininkavo, o J. J. ir S. V. susitarimas padaryti jiems inkriminuotą veiką reiškėsi konkliudentiniais nuteistųjų veiksmais, kai S. V. pasakė J. J. apie A. P. sklype esančius vamzdžius, ir matydama J. J. veiksmus, nukreiptus į nukentėjusiojo A. P. turto pagrobimą, savo draugo veiksmų nesustabdė, jiems pritarė, prisidėdama prie nusikalstamos veikos darymo – visą kelią iki metalo supirktuvės lydėdama J. J., be to, pardavus pagrobtą turtą, kartu išleido ir pinigus. Tai reiškia, kad J. J. ir S. V. suprato, kad bendrai grobia svetimą turtą ir to norėjo. Nustačius visus būtinus bendrininkų grupės požymius, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – pagrįstai pripažino S. V. padarius BK 178 str. 2 d. numatytą veiką veikiant bendrininkų grupėje su J. J.. Pažymėtina, kad su tokiu faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir veikos kvalifikavimu sutinka ir nuteistasis J. J., kuris nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad faktas, jog vamzdžiai buvo nešami dienos metu, tris kartus po vieną, matant darbininkams, ir tai, kad jie veikė taip atvirai tik įrodo, kad jie nesiruošė nieko vogti ir nemanė darantys nusikalstamą veiką. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog vagystė įvykdoma aplinkiniams ar nukentėjusiems asmenims matant, tačiau dėl kokių nors priežasčių nesuvokiant nusikalstamo kaltininkų veikos pobūdžio, pati savaime nelaikytina patvirtinančia tyčios ir asmens kaltumo nebuvimą. Apklausiamas atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje policijos pareigūnas V. J. nurodė, kad peržiūrėjęs degalinėje esantį vaizdo įrašą, jis iš karto atpažino nuteistuosius, jie yra pastovūs policijos klientai, nes jų gyvenimo būdas – vogti (b. l. 183). Liudydamas pirmos instancijos teismo posėdyje liudytojas metalo laužo supirktuvės priėmėjas P. Z. parodė, kad J. J. ir S. V. yra tikri „miesto sanitarai“, kas blogai guli – neša jiems, neša viską, ką randa, kas papuola po ranka (b. l. 158), o nukentėjusysis A. P. to paties posėdžio metu parodė, kad jis pastoviai mato juos vaikščiojant po sodus (b. l. 158). Iš išvardinto matyti, kad aplinkiniams buvo žinomas J. J. ir S. V. pragyvenimo šaltinis (pati S. V. pirmos instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad pragyvena iš metalo laužo rinkimo ir pardavimo (b. l. 157)), todėl nenuostabu, kad aplinkiniams nepastebėjus pirminio vagystės fakto – vamzdžių išnešimo iš uždaros kiemo teritorijos (o šį momentą mačiusiems A. P. name dirbusiems darbininkams nesupratus, kad vykdoma vagystė), nuteistiesiems toliau gabenant metalą iki supirkimo vietos, toks vaizdas buvo įprastas juos nuolat tokia pat veikla užsiimant matantiems aplinkui gyvenantiems ir dirbantiems asmenims, todėl nesukėlė kokių nors įtarimų aplinkiniams.

S. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad proceso metu ji neturėjo gynėjo. Iš tiesų, bylos duomenys tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme S. V. gynėjas nedalyvavo, tačiau iš byloje esančio teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolo (b. l. 78) ir protokolo dėl gynėjo atsisakymo (b. l. 79) matyti, kad teisė turėti gynėją ikiteisminio tyrimo metu jai buvo išaiškinta, tačiau ji turėti gynėją atsisakė. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu S. V. buvo išaiškintos jos procesinės teisės, tame tarpe ir teisė turėti gynėją, tačiau pageidavimo turėti gynėją S. V. taip pat nepareiškė. S. V. anksčiau teista, įtariamojo/kaltinamojo teisės jai yra žinomos ir iš ankstesnių procesų. BPK 51 str. 1 d. numatyti atvejai, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, tačiau nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės nebuvo nustatytos, todėl bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme nedalyvaujant gynėjui nelaikytinas nuteistosios teisų pažeidimu. Gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme S. V. buvo užtikrintas.

Apeliantė taip pat nurodo, kad turi mylimą mamą, kurios nenori palikti be priežiūros. Pažymėtina, kad turėdama neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą, S. V. padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl pagal BK 27 str. 1 d. ji laikoma recidyviste. BK 56 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. S. V. anksčiau taip pat teista už nusikalstamas veikas nuosavybei, eilę kartų bausta administracine tvarka už smulkųjį svetimo turto pagrobimą, gyvena asocialiai, nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Tokiu savo elgesiu S. V. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. Akivaizdu, jog toks nuteistosios pasirinktas ir ilgą laiką trunkantis gyvenimo būdas yra niekaip nesuderinamas su apeliaciniame skunde deklaruojamu noru prižiūrėti mamą. Todėl pirmosios instancijos teismas, už naują nusikaltimą skirdamas jai griežčiausią savo rūšimi BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 56 str. 1 d. nuostatų nepažeidė. Skirdamas bausmę, teismas tinkamai atsižvelgė į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltę, tikslus ir motyvus, padarytos turtinės žalos dydį, į nuteistosios asmenybę, jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė veikdama bendrininkų grupe su J. J. (BK 60 str. 1 d. 1 p.), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas reikšmingas bylos aplinkybes, todėl laikyti paskirtą ženkliai švelnesnę už sankcijos vidurkį bausmę aiškiai per griežta ir ją kokiu nors būdu švelninti nėra pagrindo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. spalio 16 d. nuosprendį, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios S. V. apeliacinį skundą atmesti.