Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-10-15 · Administracinė byla Nr. A-146-1240-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-15
Bylos Nr.
A-146-1240-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Antanas Ablingis
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Vilniaus
Advokatai
Artūras Cibulskas
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-1240/2010Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2, 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Laimės Baltrūnaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjui V. S. ir jo atstovui advokatui Artūrui Cibulskui,atsakovų atstovams Virmantui Pilkauskui ir Dainiui Jasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Vilniaus 2-siems pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus 2-ųjų pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė:

1. Panaikinti Vilniaus 2-ųjų pataisos namų (toliau – ir Vilniaus 2-ieji PN) 2009 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 42-106 „Dėl skundo ir prašymų išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 42-106).

2. Panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2009 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 2S-1360 „Dėl skundų išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-1360).

3. Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų ir Kalėjimų departamento, 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad jis Vilniaus 2- se PN atlieka laisvės atėmimo bausmę. 2009 m. balandžio 16 d. Vilniaus 2- jų PN Vidaus tyrimų skyriaus (toliau – ir VTS) du pareigūnai atliko kratą nuteistųjų daiktų sandėlyje (bendroje patalpoje. Atliekant kratą nedalyvavo nė vienas nuteistasis. Pareiškėjo manymu, atlikta krata neatitiko Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Rekomendacijos Nr. R(2006)2) nuostatų, jog kaliniai turi dalyvauti atliekant jų asmeninės nuosavybės kratą. Pareiškėjas paaiškino, jog tą pačią dieną buvo pakviestas pas kratą atlikusius VTS pareigūnus, kurie informavo apie kratos metu rastą mobilųjį telefoną. Vilniaus 2- jų PN direktoriaus nutarimu buvo nepagrįstai nubaustas - uždrausta vieną mėnesį pirkti maisto produktus už tai, esą kratos metu surastas telefonas priklauso jam. Pareiškėjas teigė dėl neteisingų, neteisėtų ir nepagrįstų Vilniaus 2-ųjų PN administracijos veiksmų patyrė nervinę įtampą, stresą, išgyvenimus, pažeminimą, emocinį sukrėtimą, depresiją, negalėjo įsigyti reikalingų maisto produktų, dėl to, jam padaryta neturtinė žala, kurią jis vertina 10 000 Lt. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti dėl Kalėjimų departamento Sprendimo Nr. 2S-1360 jam kilusią neturtinę žalą, kurią vertina 20 000 Lt. Teigė, kad šis Sprendimas yra formalus, neteisingas ir neobjektyvus, dėl jo patyrė nervinę įtampą, pažeminimą, sutriko miegas.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus 2-ieji pataisos namai prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19-20) paaiškino, kad Vidaus tyrimų tarnybos pareigūnai 2009 m. balandžio 16 d. apie 12.30 val. 1-ojo gyvenamojo korpuso 5-ojo būrio nuteistųjų daiktų sandėlyje atliktos kratos metu rado mobilaus ryšio telefoną „Motorolla“ be SIM kortelės. Atlikus tarnybinius tyrimus (2009 m. balandžio 20 d. bei 2009 m. gegužės 5 d. tarnybinių tyrimų išvados) nustatyta, kad 5-ojo būrio nuteistųjų daiktų sandėlyje rastas mobiliojo ryšio telefonas priklausė pareiškėjui. Pareigūnai patikrino V. S. paaiškinime nurodytą aplinkybę, esą mobiliojo ryšio telefonas priklausė nuteistajam J. R., tačiau tai patvirtinančių duomenų nesurinkta. Kadangi pareiškėjas savo elgesiu pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 punktą, todėl, atsakovo manymu, nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus – paskirta teisėtai ir pagrįstai. Atkreipė dėmesį, kad V. S. Vilniaus 2-se pataisos namuose bausmę atlieka nuo 2005 m. kovo 25 d. Laisvės atėmimo bausmių vykdymo įstatymus ir bausmės atlikimo tvarką pažeidė 16 kartų.

Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas neturtinės žalos dydis ir kokiu būdu ji pasireiškė, nepateikė įrodymų, kaip Vilniaus 2-ųjų PN administracijos veiksmai ar priimti sprendimai dėl skunde nurodytų faktų jam sukėlė stresą, depresiją, nervinę įtampą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad visais atvejais, kai atliekama krata dėl asmeninių daiktų, nuteistasis dalyvauja kratoje, o bendroje patalpoje laikomi apie šimto nuteistųjų daiktai, todėl joje darant kratą nuteistieji nekviečiami. Paaiškino, kad kratos metu rastas mobiliojo ryšio telefonas iš karto nebuvo priskirtas pareiškėjui, kadangi krepšys nebuvo pažymėtas. Telefonas buvo priskirtas pareiškėjui tik po to, kai buvo atliktas tarnybinis tyrimas ir buvo apklausti nuteistieji.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 39-41) teigė, kad Sprendimas Nr. 2S-1360 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, buvo priimtas išnagrinėjus surinktą medžiagą, susijusią su pareiškėjo pateiktais skundais dėl nuobaudos paskyrimo už Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 punkto reikalavimų pažeidimą. Sprendime Nr. 2S-1360, be kita ko, buvo įvertinta ir tai, jog atsižvelgiant į 2009 m. balandžio 28 d. V. S. Vilniaus 2-ųjų PN administracijai pateiktą paaiškinimą buvo atliktas papildomas tarnybinis tyrimas (2009 m. gegužės 5 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-90), kurio išvadoje konstatuota, jog tarnybinio tyrimo metu nenustatyta duomenų, patvirtinančių, kad kratos metu aptiktas mobiliojo ryšio telefonas priklausė ne V. S., o kitam nuteistajam. Ištyrus pareiškėjo skunduose nurodytą aplinkybę apie mobiliojo ryšio telefono suradimą atliekant kratą nuteistiesiems nedalyvaujant, pareiškėjui buvo paaiškinta, kad remiantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Apsaugos ir priežiūros instrukcija) 141 ir 157.9 punktais, jo teiginiai nepagrįsti. Pažymėjo, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ yra rekomendacinio pobūdžio, todėl jos vykdymas nėra privalomas; nacionaliniame teisės akte – Apsaugos ir priežiūros instrukcijoje aiškiai reglamentuotos pareigūnų ir nuteistųjų teisės ir pareigos pataisos įstaigoje atliekant kratas; Vilniaus 2-ųjų PN pareigūnai, atlikę patalpų kratą, jokių teisės aktų nuostatų nepažeidė.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad Kalėjimų departamentas veikė teisėtai, savo veiksmais nepažeidė pareiškėjo teisių, į jo skundus atsakė tinkamai, todėl pagrindo atsirasti neturtinei žalai nėra. Pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, iš esmės nepateikė objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti jo tariamai patirtą žalą, žalos egzistavimo faktą pareiškėjas bando įrodyti bendro pobūdžio teiginiais, o ne konkrečiais faktais ar įrodymais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 93-101).

Teismas nustatė, kad Vilniaus 2-ųjų PN VTS protokole Nr.51-382 užfiksuota, jog 2009 m. balandžio 16 d. apie 12.30 val. 1-ojo gyvenamojo korpuso 5-ojo būrio nuteistųjų daiktų sandėlyje atlikta neplaninė krata, kurios metu bendrojo naudojimo daiktuose rastas ir paimtas mobiliojo ryšio telefonas „Motorolla“ be SIM kortelės (b.l.52). V. S. 2009 m. balandžio 16 d. paaiškinime nurodė, kad šios kratos metu rastas telefonas jam nepriklausė (b.l.28,53). 2009 m. balandžio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr.33-82 nurodyta, kad kratos metu rastas telefonas priklauso nuteistajam V. S., kuris savo elgesiu pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 1-ojo priedo 6-ąjį punktą. Vilniaus 2-ųjų PN direktoriaus 2009 m. balandžio 22 nutarimu Nr.28-257 V. S. už šį bausmės atlikimo režimo pažeidimą buvo uždrausta vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Nesutikdamas su paskirta nuobauda, pareiškėjas pateikė skundus (2009 m.balandžio 27 d. ir 2009 m. balandžio 29 d.) Kalėjimų departamentui, o 2009 m. balandžio 28 d. paaiškinime Vilniaus 2-ųjų PN direktoriui nurodė, jog kratos metu rastas mobiliojo ryšio telefonas priklauso nuteistajam A. R. ir tai gali patvirtinti nuteistasis I. I.. Buvo atliktas papildomas tyrimas. 2009 m. gegužės 5 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 33-90 konstatuota, jog nenustatyta duomenų, kad kratos metu aptiktas mobiliojo ryšio telefonas priklausė ne V. S., o kitam nuteistajam. Teismas taip pat nustatė, kad V. S. Vilniaus 2-uose PN buvo supažindintas su visa 2009 m. balandžio 20 d. tarnybinio patikrinimo Nr.33-82 medžiaga, jam buvo įteiktas atsakymas (sprendimas Nr.42-106) į 2009 m. balandžio 24 d. skundą Nr.29-22, taip pat į 2009 m. balandžio 24 d. prašymą Nr.29-23 ir 2009 m. balandžio 27 d. prašymą Nr.29-25 (b.l.10,23, 24). Kalėjimų departamentas 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 2S-1360 atsakė į pareiškėjo 2009 m.balandžio 27 d. ir 2009 m.balandžio 29 d. skundus (b.l. 8-9,44-45).

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus dėl Vilniaus 2-ųjų PN 2009 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 42-106 ir Kalėjimų departamento 2009 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 2S-1360 panaikinimo, teismas pasisakė dėl pareiškėjo argumentų esą 2009 m. balandžio 16 d. Vilniaus 2-ųjų PN daiktų sandėlyje atlikta krata pažeidžia Rekomendacijos Nr. R(2006)2 54.8 punktą. Teismas pažymėjo, jog šioje nuostatoje nėra įsakmiai nustatyta, jog kaliniai visais atvejais turi dalyvauti atliekant jų asmeninės nuosavybės kratą. Taip pat pažymėjo, kad Rekomendacija Nr. R(2006)2 yra patariamojo pobūdžio šalių narių vyriausybėms rengiant, priimant ir leidžiant teisės aktus, todėl jos pagrindu pažeidimas nagrinėjamoje byloje negali būti konstatuotas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos nuostatas nėra numatyta, kad atliekant kratą būtinai turi dalyvauti nuteistieji. Pagal Apsaugos ir priežiūros instrukcijos 157.9 punktą, atliekant gyvenamosios patalpos bendrąją kratą, patalpoje gali būti paliekamas jos tvarkdarys ar kitas nuteistasis. Teismas nustatė, jog Vilniaus 2-ji pataisos namai neneigia, kad 2009 m. balandžio 16 d. krata šių pataisos namų daiktų sandėlyje buvo atlikta nedalyvaujant nuteistiesiems, tačiau pareiškėjo argumentus dėl kratos neteisėtumo, pagrįstus Rekomendacijos Nr. R(2006)2 54.8 punktu, atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo teiginių, esą, mobiliojo ryšio telefonas „Motorolla“, rastas 2009 m. balandžio 16 d. Vilniaus 2-ųjų PN daiktų sandėlyje atliktos kratos metu, jam nepriklauso, teismas visų pirma pasisakė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad 2009 m. balandžio 16 d. Vilniaus 2-ųjų PN daiktų sandėlyje atliktos kratos metu buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas „Motorola“, taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad tai yra draudžiamas daiktas Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašas“ 6 punkto prasme. Ginčas kyla tik dėl to, ar minėtas telefonas priklausė V. S.. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 punkto prasme draudžiamų daiktų ir reikmenų turėjimas reiškia bet kokią asmens veiką, turint (laikant, slepiant, maskuojant ir pan.) draudžiamą daiktą; dar daugiau, bendrininkavimas (organizavimas, vykdymas, padėjimas) turint minėtą daiktą taip pat laikytinas laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų tvarkos, nustatytos Bausmių vykdymo kodekse, nesilaikymu.

Teismas atkreipė dėmesį , kad 2009 m. balandžio 16 d. paaiškinime Vilniaus 2-ųjų PN administracijai V. S., be kita ko, nurodė, jog kratos metu rastas telefonas „Motorolla“ jam nepriklausė, kam priklausė – nežino (b.l.28,53); vėliau, 2009 m. balandžio 28 d. paaiškinime (b.l.27,55) nurodė, kad telefonas priklauso nuteistajam (A. R.) ir tai gali patvirtinti kitas nuteistasis; dar vėliau, 2009 m. gegužės 8 d. V. S. ant sprendimo Nr.42-106, be kita ko, užrašė, jog A. R. prieš savaitę prašė, kad pareiškėjas jam perduotų jo (A. R. ) telefoną, tačiau pareiškėjas atsisakė tai daryti. Remdamasis bylos faktinių aplinkybių analize teismas konstatavo, jog net ir teigiant, kad minėtas mobilusis telefonas nėra pareiškėjo, V. S. raštu pripažino (b. l. 24, 27, 55), kad draudžiamą daiktą jis matė iki telefono radimo, apie draudžiamą daiktą nepranešė Vilniaus 2-ųjų PN administracijai, t. y. padėjo slėpti jį, taigi, bendrininkavo minėto draudžiamo daikto turėjime.

Remdamasis šiais argumentais teismas pareiškėjo argumentus, jog kratos metu rastas mobiliojo ryšio telefonas jam nepriklauso, atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas konstatavo, kad Kalėjimų departamento 2009 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. 2S-1360 „Dėl skundų išnagrinėjimo“ bei Vilniaus 2-ųjų pataisos namų 2009 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. 42-106 „Dėl skundo ir prašymų išnagrinėjimo“ yra teisėti ir pagrįsti.

Dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą teismas pasisakė, kad neturtinę žalą apibrėžia Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnis. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str.4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinosioms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neįrodžius bent vienos bent vienos iš minimų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Nenustatęs pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų fakto, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir dėl to atmestinas.

III.

Pareiškėjas V. S. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 105-107), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais motyvais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Be to, apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

1. Pagal bendrąsias nuobaudų skyrimo taisykles visos abejonės turi būti sprendžiamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Atsakovai, nepateikdami įrodymų apsiribojo formaliu fakto konstatavimu, esą kratos metu bendroje patalpoje metu rastas mobilaus ryšio telefonas priklauso jam. Pirmosios instancijos teismas, neturėdamas tokį faktą patvirtinančių įrodymų, neturėjo galimybės patikrinti, ar atsakovai tinkamai atliko tyrimą. Apelianto nuomone, teismas bylą išnagrinėjo formaliai ir neobjektyviai.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 punktą, kadangi nepranešimas apie draudžiamo daikto turėjimą nėra tapatus šio daikto slėpimui ar padėjimui jį slėpti, be to, bendrininkavimo institutas taikomas tik baudžiamojoje teisėje, t. y. vertinant pačias pavojingiausias veikas visuomenėje.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus 2-ieji pataisos namai prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 114-116) savo poziciją grindžia iš esmės analogiškais motyvais, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodo, kad nuteistasis V. S. už režimo tvarkos ir reikalavimų nesilaikymą, t. y. draudžiamo daikto – mobiliojo ryšio priemonės turėjimą – buvo baustas ir anksčiau: 2006 m. sausio 3 d. pirmą kartą pas jį radus mobilaus ryšio telefoną apsiribota pokalbiu, 2006 m. gegužės 30 d. už mobilaus ryšio priemonės turėjimą jis buvo nubaustas paskiriant nuobaudą – 10 parų baudos izoliatoriuje.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 112-113) grindžia iš esmės analogiškais motyvais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą ir sutikdamas su teismo sprendime išdėstytais motyvais prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bausmių vykdymo teisinius santykius reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas (byloje aktuali 2006 m.birželio 1 d. įstatymo Nr.X-636 redakcija).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr.28-257 nuteistajam V. S. buvo skirta Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta nuobauda – draudimas 1 mėnesį pirkti maisto produktų už šio Kodekso 1-ojo priedo 6-o punkto pažeidimą, t.y. už tai, kad 2009 m. balandžio 16 d. apie 12.30 val. kratos metu 5-ojo būrio nuteistųjų daiktų sandėlyje buvo rastas ir paimtas jam priklausantis mobiliojo ryšio telefonas „Motorolla“.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, jog teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, atsižvelgdama į šias įstatymo nuostatas.

Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo, viešųjų teisių atėmimo, viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Minėtas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos (BVK 183 str. 2 d.). Pagal to paties straipsnio 3 dalį, Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsniu laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti skiriamos šiame straipsnyje numatytos nuobaudos, tarp jų – draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų. Šio Kodekso 143 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad nuteistasis turi teisę per penkias dienas nuo nuobaudos paskyrimo apskųsti jam paskirtą nuobaudą aukštesniam pagal pareigas pareigūnui. Aukštesnis pagal pareigas pareigūnas nuobaudą sušvelnina arba ją panaikina, jeigu ją paskyręs pareigūnas viršijo savo įgaliojimus arba jeigu nuobauda paskirta nepadariusiam pažeidimo nuteistajam. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta speciali ikiteisminė nuobaudų, skiriamų laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, apskundimo tvarka (žr. LVAT 2007 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS14-241/2007, 2009 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-411/2009 ir kt.). Taigi bausmės vykdymo įstaigos vadovo sprendimas paskirti nuobaudą (BVK 143 str.1 d.) per penkias dienas specialiąja ikiteismine tvarka skundžiamas aukštesniam pagal pareigas pareigūnui – Kalėjimų departamento direktoriui (BVK 143 str. 8 d.). Šio pareigūno priimtas sprendimas per dvidešimt dienų skundžiamas apygardos administraciniam teismui vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 3 dalimi (žr. LVAT 2006 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS15-630/2006, gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS14-241/2007 ir kt.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas nagrinėjamu atveju naudojosi Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 8 dalyje numatyta teise apskųsti paskirtą nuobaudą, taip pat šio Kodekso 183 straipsnio 1 dalyje numatyta teise apskųsti laisvės atėmimo įstaigų pareigūnų veiksmus ir sprendimus. Pareiškėjas Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka apskundė įstaigos vadovui - Vilniaus 2-ųjų PN direktoriui šios įstaigos pareigūnų, kurie 2009 m. balandžio 16 d. atliko kratą, veiksmus, taip pat sprendimą (2009 m. balandžio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr.33-82), priimtą dėl kratos metu surasto mobiliojo ryšio telefono priskyrimo V. S.. Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorius dėl šių pareiškėjo skundų priėmė 2009 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 42-106 „Dėl skundo ir prašymų išnagrinėjimo“ (skundą ir prašymus atmetė), paaiškindamas, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje numatyta, t.y. įstatymu numatyta privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Į bylą nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas 2009 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 42-106 apskundė Kalėjimų departamentui. Byloje esantis Kalėjimų departamento 2009 m. gegužės 18 d. sprendimas yra priimtas dėl pareiškėjo 2009 m. balandžio 27 d. ir 2009 m. balandžio 29 d. skundų, pateiktų iki 2009 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 42-106 priėmimo. Minėta bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 42-106 2009 m. gegužės 28 d. apskundė tiesiogiai teismui, t.y. dėl šio sprendimo apskundimo nepasinaudojo įstatymu numatyta privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka (BVK183 str. 2 d.). Kadangi pareiškėjas dėl Vilniaus 2-ųjų PN direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 42-106 apskundimo nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, ir jo neapskundė Kalėjimų departamento direktoriui, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą šioje dalyje atsisakyti priimti skundą, o šiai aplinkybei paaiškėjus teismo posėdyje turėjo šioje dalyje pareiškėjo skundą turėjo palikti nenagrinėtą. Kadangi aplinkybė, jog pareiškėjas dėl 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 42-106 apskundimo nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, paaiškėjo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikinamas pareiškėjo skundą šioje dalyje paliekant nenagrinėtą (ABTĮ 103 str.1 p.).

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktu skundu taip pat prašė panaikinti Kalėjimų departamento 2009 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 2S-1360, priimtą išnagrinėjus jo 2009 m. balandžio 27 d. ir 2009 m. balandžio 29 d. skundus. Šiais skundais pareiškėjas skundė 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu jam paskirtą nuobaudą, paskirtą už Bausmių vykdymo kodekso 1-ojo priedo 6-o punkto pažeidimą. Kalėjimų departamentas 2009 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 2S-1360, kuriuo pareiškėjo skundus pripažino nepagrįstais ir juos atmetė, palikdamas pataisos namų direktoriaus nutarimą nepakeistą, priėmė atlikdamas išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos funkcijas. Taigi pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė Vilniaus 2-ųjų PN direktoriaus 2009 m. balandžio 22 d. nutarimas dėl nuteistojo nubaudimo Nr.28-257. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad pasinaudojus išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, teismui turi būti skundžiamas tiesiogines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, paduodamas skundą pirmosios instancijos teismui, Vilniaus 2-ųjų PN direktoriaus 2009 m. balandžio 22 d. nutarimo Nr.28-257 neskundė, tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, pareiškėjas teismo posėdyje prašė panaikinti jam paskirtą nuobaudą ir tiek skunde, tiek teismo posėdyje pateikė argumentus, kodėl jo manymu, ši nuobauda paskirta nepagrįstai. Kaip matyti iš atsakovo atsiliepimų į pareiškėjo skundą bei apeliacinį skundą, jie taip pat pasisakė dėl 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr.28-257 paskirtos nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo argumentus išnagrinėjo ir pripažino nepagrįstais. Esant minėtoms aplinkybėms šiuo konkrečiu atveju laikytina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje patikslino savo skundo reikalavimus ir prašė panaikinti jam tiesiogines teisines pasekmes sukeliantį Vilniaus 2-ųjų PN direktoriaus priimtą individualų administracinį aktą, kuriuo pareiškėjui 2009 m. balandžio 22 d. buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje numatyta nuteistųjų atsakomybė už laisvės bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą yra specialios rūšies drausminė atsakomybė, kuri taikoma tik laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems. Taigi sprendžiant dėl nuobaudų, numatytų Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti, ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir padarytomis išvadomis, jog į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas 2009 m. balandžio 16 d. pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 1-ojo priedo 6-o punkto (draudimo laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems turėti telefonus, jų dalis ir priedus) reikalavimus.

Atsakovo 2009 m. balandžio 22 d. nutarime Nr.28-257 pagal Bausmių vykdymo kodekso 1-ojo priedo 6-o punktą kvalifikuota bausmės atlikimo režimo reikalavimus pažeidžianti 2009 m. balandžio 16 d. V. S. veika, t.y., kad 2009 m. balandžio 16 d. apie 12. 30 val. kratos metu 5-ojo būrio nuteistųjų daiktų sandėlyje rastas ir paimtas jam priklausantis mobiliojo ryšio telefonas „Motorolla“.

Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr.28-257 skirdamas pareiškėjui nuobaudą už Bausmių vykdymo kodekso 1-ojo priedo 6-o punkto pažeidimą rėmėsi 2009 m. balandžio 20 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr.33-82 , prie kurios pridėti du dokumentai: 2009 m. balandžio 16 d. protokolas Nr.51-382 ir V. S. 2009 m. balandžio 16 d. paaiškinimas (b.l.51-53). 2009 m. balandžio 16 d. protokolu Nr.51-382, kurį pasirašė Vilniaus 2-ųjų PN Vidaus tyrimų skyriaus du pareigūnai, užfiksuotas telefono radimo faktas – nurodyta, kad minėtą dieną 1-ojo gyvenamojo korpuso 5-ojo būrio nuteistųjų daiktų sandėlyje atliktos neplaninės kratos metu „bendrojo naudojimo daiktuose buvo rastas ir paimtas mobiliojo ryšio telefonas „Motorolla“ be SIM kortelės“ (b.l.52). 2009 m. balandžio 16 d. paaiškinime V. S. paaiškino, jog kratos metu rastas telefonas jam nepriklausė. Tarnybinio tyrimo išvadoje taip pat nurodyta, kad 4-ojo ir 5-ojo būrio nuteistieji patvirtino ne kartą matę, jog V. S. naudojosi šiuo telefonu, tačiau šį abstraktaus pobūdžio teiginį pagrindžiančių įrodymų nei tarnybinio tyrimo išvadoje, nei medžiagoje nėra. Tokį tyrimo išvados teiginį patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti ir teismui. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje iš pareiškėjo ir atsakovo atstovo paaiškinimų nustatyta, kad sandėlis, kuriame 2009 m. balandžio 16 d. kratos metu pareigūnai rado mobilaus ryšio telefoną, yra bendra patalpa, kurioje nuteistieji laiko asmeninius nekasdieninio naudojimo daiktus jiems priklausančiose talpose (krepšiuose ir pan.), prie kurių turėtų būti prisegtas nuteistojo asmens ženklą atitinkantis numeris. Daiktų pristatymo į šią patalpą ir paėmimo iš jos apskaitos nėra. Naktį šis sandėlis užrakinamas, dieną atviras ir nuteistieji į šią patalpą gali užeiti pagal poreikį. Esant minėtoms nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog į bylą nepateikta įrodymų, kurie suteiktų pagrindą neabejotinai išvadai, jog kratos metu bendro naudojimo patalpoje rastas telefonas priklausė būtent pareiškėjui. Tuo labiau, kad 2009 m. balandžio 16 d. protokole Nr.51-382 neužfiksuota konkreti telefono radimo vieta, o nurodyta, kad telefonas buvo rastas „bendrojo naudojimo daiktuose“. Įrodymų, kad telefonas buvo surastas būtent tarp pareiškėjo asmeninių daiktų, byloje taip pat nėra.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Tai reiškia, kad priimdamas sprendimą administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus, kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis, samprotavimais. Veika, už kurią pareiškėjui paskirta nuobauda nurodyta atsakovo 2009 m. balandžio 22 d. nutarime Nr.28-257. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, turėjo nustatyti, ar jie yra pakankami išvadai, jog pareiškėjas 2009 m. balandžio 16 d. padarė nusižengimą, kuris nurodytas (aprašytas) šiame atsakovo nutarime. Pirmosios instancijos teismo pasisakymai apie pareiškėjo nepranešimą apie kito nuteistojo galimai turimą draudžiamą daiktą išeina už pareiškėjui kvalifikuoto nusižengimo (bausmės režimo pažeidimo) ribų.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti visapusiškai pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas buvo pagrįstai nubaustas už draudžiamo daikto laikymą laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad draudžiamas turėti daiktas (mobilaus ryšio telefonas) Vilniaus 2-uose PN buvo rastas bendroje patalpoje (sandėlyje), kurioje savo asmeninius ir neapskaitomus daiktus laiko daug nuteistųjų (telefono radimo konkreti vieta neužfiksuota), telefono priklausymą būtent pareiškėjui patvirtinančių įrodymų byloje nesurinkta, todėl pirmosios instancijos teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, jog minėtomis aplinkybėmis surastą draudžiamas turėti daiktą (BVK 1-ojo priedo 6 d.) laikė būtent pareiškėjas. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas anksčiau (2005 ir 2006 m.) buvo baustas už analogiško draudžiamo daikto laikymą, negali būti vertinamos nei kaip paneigiančios, nei kaip patvirtinančios faktą, jog pareiškėjas 2009 m. balandžio 16 d. laikė draudžiamą daiktą. Konstatavus minėtas aplinkybes negali būti laikomas pagrįstu ir Kalėjimų departamento 2009 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. 2S-1360.

Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo apeliacinis skundas ta apimtimi, kuria jis prašė panaikinti atsakovo 2009 m. balandžio 22 d. nutarimą Nr.28-257 ir Kalėjimų departamento 2009 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 2S-1360, tenkintinas, šie administraciniai aktai naikinti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti neturtinę žalą, kurią jis kildina iš to, jog Vilniaus 2-ųjų PN administracijos buvo nepagrįstai apkaltintas apkaltintas draudžiamo daikto (mobilaus ryšio telefono) laikymu ir už tai nubaustas, o Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs jo skundą dėl šios nuobaudos, 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 2S-1360 nuobaudą paliko galioti, t.y., pasak apelianto, priėmė formalų, neteisingą ir neobjektyvų sprendimą.

Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai, priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar Vilniaus 2-ji PN bei Kalėjimų departamentas pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės). Šiuo teismo sprendimu pripažinta, kad pareiškėjui atsakovo 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr.28-257 nuobauda buvo paskirta nepagrįstai. Todėl yra pagrindas pripažinti pirmąją viešosios atsakomybės sąlygą – valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, jokių argumentų nepateikė. Pirmosios instancijos teisme teigė, kad dėl minėtų institucijų neteisėtų veiksmų patyrė nervinę įtampą, stresą, išgyvenimus, pažeminimą, emocinį sukrėtimą, depresiją, negalėjo įsigyti reikalingų maisto produktų, buvo sutrikęs miegas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji maistu aprūpinami nemokamai. Nuteistojo teisė įsigyti maisto produktų už savo lėšas yra specialioji teisė (BVK 92 str.), kuri įgyvendinama nustatyta tvarka. Įstatymu taip pat yra numatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą gali būti uždraudžiama iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų (BVK 142 str.1 d.3 p.). Pažymėtina, kad nuteistieji maistą gauna pagal fiziologines mitybos normas, numatytas poįstatyminiais teisės aktais, susijusiais su Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 4 dalies įgyvendinimu. Taigi įstatymu yra garantuota, jog uždraudus nuteistajam atitinkamą laiką naudotis specialiąja teise įsigyti maisto produktų už savo lėšas, jis gauna maistą nemokamai, kaip ir visi nuteistieji. Taigi atsakovui uždraudus pareiškėjui iš savo lėšų vieną mėnesį pirkti maisto produktus, jis, kaip ir kiti nuteistieji, nemokamai gavo maistą iš atsakovo Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu. Taigi pareiškėjas nuobaudos skyrimo laikotarpiu nepateko į sąlygas, kad jam tektų būti alkanam ir dėl to kentėti.Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad šis trumpalaikis uždraudimas naudotis specialiąją nuteistųjų teise sukėlė pareiškėjui tokius nepatogumus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai būdingus laisvės atėmimo bausmės režimui. Pareiškėjo pateikta į bylą pažyma, kad 2009 m. gegužės 29 d. jis kreipėsi dėl nemigos pas Vilniaus 2-ųjų PN psichiatrą nėra pakankamas ir patikimas įrodymas, kad pareiškėjui nemiga atsirado dėl paskirtos nuobaudos. Teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad nepagrįstai paskirta nuobauda jam sukėlė neigiamas emocijas, išgyvenimus, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad jie buvo tokio pobūdžio, kad to nekompensuotų teismo pripažinimas, jog atsakovas nuobaudą jam paskyrė nepagrįstai ir jos panaikinimas teismo sprendimu. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą;, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, teismo pripažinimas, kad pareiškėjas buvo nubaustas nepagrįstai, teisėjų kolegijos vertinimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija apelianto reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais vertina kaip nepagrįstą ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti šio sprendimo dalį, kuria teismas išsprendė pareiškėjo reikalavimus dėl skundžiamų administracinių aktų panaikinimo. Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies – panaikinti Vilniaus 2-ųjų pataisos namų 2009 m. balandžio 22 d. nutarimą dėl nuteistojo nubaudimo Nr.28-257 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 2S-1360. Pareiškėjo skundą dėl Vilniaus 2-ųjų pataisos namų 2009 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 42-106 palikti nenagrinėtą.

Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisAudrius BakaveckasLaimė Baltrūnaitė