- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-30
- Bylos Nr.
- 2A-2135-275/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09545-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- UAB „Markes“
- Ieškovas
- N. M.
- Advokatai
- Ina Navickienė
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Henricho Jaglinskio ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Markes“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. M. ieškinį atsakovui UAB „Markes“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovo 80 000 Lt negrąžintos paskolos pagal 2005-04-20 ir 2005-08-16 paskolos sutartis, 7 792 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2013-03-01, 5 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog atsakovas su ieškovu 2005-04-20 pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas suteikė 55 000 Lt paskolą. Paskolą atsakovas turėjo grąžinti iki 2010-05-01, tačiau šios prievolės neįvykdė, liko skolingas 55 000 Lt sumą. Taip pat atsakovas su ieškovu 2005-08-16 pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas suteikė 25 000 Lt paskolą, kurią turėjo grąžinti iki 2006-01-01, tačiau šios prievolės taip pat neįvykdė. Iš viso atsakovas ieškovui liko skolingas 80 000 Lt. Kadangi buvo pasirašytas vienas sutarties originalo egzempliorius, buvo sutarta, kad paskolos sutarties originalo buvimas pas paskolos gavėją yra vienas iš įrodymų, kad paskola grąžinta, tačiau paskolos dokumento originalas yra pas ieškovą ir tai patvirtina faktą, jog paskola nėra grąžinta. Atsakovas UAB „Markes“ pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Nesutiko su tuo, kad buvo suteikta 55.000 litų pagal 2005-04-20 paskolos sutartį. Ieškovas nepateikė jokių mokėjimo dokumentų, kuriuose būtų nurodyta, kad tokio dydžio paskola buvo sumokėta. Faktiškai buvo sumokėta tik jos dalis – 45.000 litų, jokia kita suma sumokėta nebuvo. Be to, abi paskolos sumos – 45.000 litų ir 25.000 litų, iš viso 70.000 litų – buvo gražintos ieškovui. Tai įvyko 2012-07-23, tuo metu šalys sudarė dokumentą „Susitarimas“. Santykiai tarp susitarimo šalių buvo geri, todėl N. M. nepareikalavo paskolos sutarties originalo.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo UAB „Markes“ 80 000 Lt skolą, 7792 Lt mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (87792 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-03-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 4642,35 Lt bylinėjimosi išlaidų, ieškovo N. M. naudai. Priteisė valstybei iš atsakovo UAB „Markes“ 883,87 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų vertimu bei įteikimu pirmosios instancijos teisme.
Dėl 2005-08-16 paskolos sutarties.
Nustatė, kad atsakovo į bylos nagrinėjimą pateiktas 2012-07-23 susitarimo, kuriame nurodyta, jog atsakovas grąžino ieškovui 25 000 Lt paskolą pagal 2005-08-16 paskolos sutartį, tekstas atspausdintas nedalyvaujant ieškovui, o pasinaudojant ant tuščio lapo pasirašytu ieškovo parašu. Sprendė, jog skolos grąžinimo fakto taip pat nepagrindė ir atsakovo pateikta iš Čekių knygelės čekio šaknelė, kurioje nurodyta, jog N. M. išduoti 26000 Lt. Ši aplinkybė tik patvirtino faktą, jog N. M. buvo išduoti pinigai, tačiau nepatvirtina fakto, jog gauti pinigai buvo perduoti ieškovui. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą, jog atsakovui paskolą grąžinus, ieškovas nepagrįstai vengė perduoti paskolos sutarties originalą atsakovui. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, jog atsakovas neįrodė skolos pagal 2005-08-16 paskolos sutartį grąžinimo fakto, todėl iš atsakovo priteisė 25000 Lt skolą.
Dėl 2005-04-20 paskolos sutarties.
Konstatavo, kad paskolos sutartis buvo sudaryta pilna apimtimi, t. y. atsakovas faktiškai gavo 55 000 Lt sumą. Ieškovas, pasirašydamas 2012-07-23 susitarimą, elgėsi nesąžiningai, todėl vien jo paties paaiškinamai, jog buvo gauta tik 45000 Lt suma, nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, todėl teismas sprendė, jog atsakovas neįrodė dalies paskolos dalyko (10000 Lt) neperdavimo fakto. Ieškovo pateiktas 2008-09-05 kasos išlaidų orderis Nr. 8 taip pat neįrodo dalies skolos grąžinimo fakto, kadangi jame nurodyta, jog N. M. iš UAB „Markes“ gavo 43 000 Lt, vykdant 2005-04-19 paskolos sutartį. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas reikalauja priteisti skolą pagal 2005-04-20 paskolos sutartį. Atsakovas nepateikė grynųjų pinigų išmokėjimo (perdavimo) ieškovui apskaitos dokumento, kuriame būtų fiksuojamas ne tik pinigų perdavimas, bet ir jų gavimas, patvirtintas gavėjo parašu. Teismas darė išvadą, jog atsakovas neįrodė skolos grąžinimo fakto, todėl iš atsakovo priteistina 55000 Lt skolą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Markes“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, prijungti apeliacinio skundo priedus ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų, jų neprijungė prie bylos, todėl tikslinga bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Teismas neįsigilino į faktines aplinkybes, susiklosčiusias tarp ieškovo ir atsakovo, neprijungė prie apeliacinio skundo pridedamų papildomų rašytinių įrodymų, kurie pagrindžia susiklosčiusius kitus paskolinius teisinius santykius tarp šalių, todėl neužtikrino atsakovui galimybės įrodyti egzistavusias aplinkybes. Pagal pateiktus įrodymus, UAB „Markes“ iš viso grąžino ieškovui 112 100 Lt, o gavo 113 000 Lt. Tik išstudijavus pateiktus dokumentus, kurie parodo ne tik egzistavusius paskolinius santykius tarp ieškovo ir atsakovo, bet ir faktiškai buvusius pinigų srautus, bus galima nuspręsti, ar atsakovas skolingas ieškovui. Teismas pasirengimo stadijoje turėjo nurodyti šalims, kokios aplinkybės svarbios tam, kad byla būtų išnagrinėta tinkamai. Teismas turėjo pasiūlyti atsakovui pateikti trūkstamus įrodymus.
2. Teismas nukrypo nuo CPK 185 str. tinkamo taikymo. Teismas nevertino 2005-05-20 mokėjimo nurodymo, kuriuo atsakovas grindė tai, jog pagal paskolos sutartį ieškovas bankiniu pavedimu pervedė ne 55 000 Lt, o 45 000 Lt, ir vadovavosi tik ieškovo žodiniais paaiškinimais ir lingvistiniu sutarties aiškinimu. Jei pagal 2005-05-20 paskolos sutartį pinigai perduoti grynais, turėjo būti išrašytas kasos pajamų orderis, tokio dokumento ieškovas nepateikė, nes jo nėra, o pinigai pervesti bankiniu pavedimu.
3. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog buvo nesąžiningas. Ieškovas savo valia, nieko neverčiamas buvo palikęs tuščius lapus su parašu, kad esant būtinybei būtų parengtas dokumentas ir pasirašytas. Tai rodo, kad atsakovas nebuvo nesąžiningas.
Ieškovas atsiliepimus su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Nurodo, kad teismas ginčui išspręsti reikšmingos informacijos vertę nustatė pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu. Nėra pagrindo prijungti naujus įrodymus prie bylos, nes pirmosios instancijos teismui atsakovas juos pateikė bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigoje, nors tokią galimybę turėjo nuo pat atsiliepimo į ieškinį pateikimo, jų pateikimo būtinybės taip pat nėra, nes jie nėra susiję su ginčo šioje byloje objektu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantas prie apeliacinio skundo pridėjo įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė prijungti prie bylos, nes atsakovo atstovas nepagrindė prašomų prijungti įrodymų ryšio su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą kvestionuoja nepagrįstu įrodymų neprijungimu ir apeliacinės instancijos teismui teikia naujus rašytinius įrodymus, prašydamas juos prijungti.
Naujų įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje yra ribojamas (CPK 314 str.). Pagal šią teisės normą apeliacinės instancijos teismas gali priimti naujus įrodymus tik tuo atveju, jeigu šių įrodymų nepagrįstai nepriėmė pirmosios instancijos teismas arba jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas prašo prijungti rašytinius įrodymus, kuriais, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas siekia įrodyti, jog atsiskaitė su ieškovu pagal 2005-2006 m. pagal tarp šalių sudarytas paskolos sutartis. Tačiau tarp šalių susiklostę kiti (ne ginčo) paskoliniai santykiai yra ne šios bylos dalykas, todėl tiek apeliacinės, tiek pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo prijungti šiuos įrodymus į bylą (CPK 180 str.).
Apeliantas kreipėsi į apeliacinės instancijos teismą, prašydamas žodinio proceso tvarka nagrinėti jo apeliacinį skundą. Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (Civilinio proceso kodekso 321 straipsnio 1 dalis), kita vertus, apeliacinės instancijos teismas turi diskrecijos teisę spręsti, kokia tvarka – rašytinio proceso ar žodinio proceso – nagrinėti bylą (Civilinio proceso kodekso 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo analize, nėra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, todėl ši byla, kitaip negu prašo apeliantas, nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų.
CPK 185 str. 1 d. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-350/2008).
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus ir nevisiškai ištyrus faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius apelianto argumentus kaip nepagrįstus, nes nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas ištyrė ir įvertino visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, juos visumoje įvertino, ištyrė visas bylos aplinkybes ir padarė atitinkamas išvadas, šias išvadas motyvavo.
Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog pagal 2005 m. balandžio 20 d. paskolos sutartį atsakovui buvo perduota visa 55 000 Lt suma.
Paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis), todėl kreditorius, norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-203/2008).
2005 m. balandžio 20 d. paskolos sutartyje nurodyta, kad „paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn 55 000,00 Lt“. Paskolos tekste vartojamas esamasis laikas, žodis „perduoda“, suteikia pagrindą daryti išvadą, kad atsakovas paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą gavo paskolos sudarymo metu. Be to, 2005 m. balandžio 20 d. mokėjimo nurodymas (1 t. b.l. 42) pagrindžia, kad dalis paskolos buvo pervesta atsakovui per banką. Kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-564/2010). Atsakovas šios aplinkybės neįrodė, nenurodė, kodėl teigdamas, kad visų pinigų negavo, pasirašė paskolos sutartį, iš kurios turinio galima spręsti, kad pinigai atsakovui buvo perduoti. Atsakovas nepaneigė sutartyje užfiksuoto pinigų gavimo fakto, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas konstatuoti paskolinių santykių pagal 2005 m. balandžio 20 d. paskolos sutartį, tarp ieškovo ir atsakovo buvimą visa apimtimi.
Apeliantas nurodo, kad teismas turėjo vadovautis žodiniu apelianto liudijimu, kad pinigai pagal 2005 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartį buvo grąžinti 2008 m. vasario 4 d. AB Parex banko čekiu Nr. 102776 (1 t. b.l. 203). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog minėtas čekis neįrodo, jog paskola buvo gražinta, nes juo tik patvirtinama, kad N. M. buvo išduoti pinigai, tačiau nepatvirtina fakto, jog gauti pinigai buvo perduoti ieškovui.
Taip pat apeliantas neigia savo nesąžiningumą dėl 2012 m. liepos 23 d. susitarimo sudarymo. Paaiškina, kad pats ieškovas savo valia, nieko neverčiamas paliko tuščius lapus su parašu, kad esant būtinybei būtų parengtas dokumentas. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka. Pats apeliantas skunde nurodo, kad ūkinės operacijos tarp fizinio ir juridinio asmens, kai atsakovo vadovas yra ieškovo sūnus, gali vykti ne visuomet laikantis juridinių reikalavimų. Apeliantas žinojo, kad 2012-07-23 susitarimą sudarė pasinaudodamas ieškovo paliktu tuščiu lapu su parašu, ir elgiasi ne pagal teisės aktų reikalavimus, o toks elgesys negali būti vertinamas kaip sąžiningas.
Ieškovas prašo atmestus apeliacinį skundą priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas – 2000 Lt. Į bylą yra pateiktas advokatės Inos Navickienės sąskaitos išrašas (2 t. 34 b.l.), iš kurio matyti, kad ieškovas pervedė atstovei 2002,62 Lt, mokėjimo paskirtis – laisvas tekstas, skaitymas.
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovų išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą viršija minėtose Rekomendacijose nustatytą netgi maksimalų dydį -1,5 MMA (Rekomendacijų 8.11 p.). Todėl šios išlaidos mažintinos. Atsižvelgus į bylos apimtį, į tai, kad ieškovui pirmosios instancijos teisme atstovavo tas pats advokatas, už kurio pagalbą ieškovui priteista teismo sprendimu 1500 Lt, darytina išvada, kad turi būti atlyginta ieškovui 1000 Lt išlaidų, turėtų advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui N. M. (a/k duomenys neskalbtini) iš atsakovo UAB „Markes“ ( į/k 300093018) 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.