- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-18
- Bylos Nr.
- I1-2676-320/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00218-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- N. I.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. I. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. I. (toliau – ir N. I., ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-9) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN, ir atsakovės atstovas), atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2018 m. balandžio 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Pareiškėjas N. I. skunde (b. l. 1-9) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2018 m. balandžio 17 d. laisvės atėmimo bausmę atliko Alytaus PN 2-ame lokaliniame sektoriuje. Laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. buvo paskirtas 1-oje gyvenamojoje patalpoje, laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. balandžio 17 d. – 2-je gyvenamojoje patalpoje. Pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos ir tokiu būdu nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytas minimalus gyvenamasis plotas tenkantis vienam asmeniui. Teigė, jog nebuvo užtikrinamas jo privatumas naudojantis tualetu – įrengti 5 pisuarai, kurie vienas nuo kito nebuvo atskirti, unitazai atskirti 1,5 m aukščio durelėmis. Tokiu būdu buvo pažeidžiami Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis bei Higienos normų reikalavimai. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas patyrė nepatogumus bei neigiamas emocijas. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą (b. l. 26-31) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsiliepime nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2018 m. gegužės 17 d. pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (19 būryje, 2 lokalinis sektorius, bendrabutis Nr. 2), kuriose minimali gyvenamojo ploto norma jo atžvilgiu buvo užtikrinta. Pabrėžė, kad bendrabučio tipo patalpose nuteistieji gali laisvai judėti, sportuoti, užsiimti kita prasminga veikla. Nurodė, kad remiantis 2016 m. gruodžio 9 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro tikrinimo aktu, pažeidimų Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatyta. Sanitariniai mazgai bendrabutyje Nr. 2, tame tarpe ir 19 būryje, įrengti atskirai nuo miegamųjų patalpų, tualetai atskirti sienelėmis ne mažiau kaip 1,5 m aukščio ir kiekvienoje kabinoje yra uždaromos durys. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas, esant netinkamoms laikymo sąlygoms, turėjo teisę kreiptis į Alytaus PN administraciją dėl jo perkėlimo į kitą būrį ar lokalinį sektorių, tačiau nurodyta teise jis nepasinaudojo. Teigė, jog pareiškėjas skunde nurodė abstrakčius teiginius, tačiau nepateikia jokių įrodymų, todėl nėra jokio pagrindo žalos atlyginimui. Pažymėjo, kad Alytaus PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų. Nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė išraiška, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2018 m. balandžio 17 d. patirtą neturtinę žalą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar Marijampolės PN pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės). Be to, sprendžiant atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą (CK 6.271 bei 6.250 straipsnio prasme), kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos ir tokiu būdu jis buvo kankinamas, todėl aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir minėto kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovės atstovas prašo taikyti šį terminą. Pareiškėjas iš atsakovės atstovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2018 m. balandžio 17 d., o skundą teismui išsiuntė 2020 m. sausio 17 d. (b. l. 21). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, nenurodė. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2017 m. sausio 18 d. ir iki 2018 m. balandžio 17 d.
Dėl gyvenamųjų patalpų ploto
Pareiškėjas skunde teigė, kad Alytaus PN jam neužtikrino minimalaus vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose 2-ame lokaliniame sektoriuje.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), galiojusių ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2018 m. balandžio 17 d.), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Pareiškėjo skunde ir atsakovės atstovo atsiliepime nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Alytaus PN 2 lokaliniame sektoriuje, 2-je gyvenamojoje patalpoje. Iš Alytaus PN bei pareiškėjo pateiktų duomenų (b. l. 10-11, 32) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2018 m. gegužės 17 d. gyveno 19 būryje. Pagal Alytaus PN kompiuterinės sistemos duomenis (b.l. 34) 19 būrio 2-me miegamajame (44,76 kv. m. ploto) įrengta 12 lovų.
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimą į gyvenamąsias patalpas, šių patalpų plotą, įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl daroma išvada, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui teko 3,73 kv. m ploto. Taigi, pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma ir tokiu būdu jo teisė į minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista.
Dėl privatumo naudojantis tualetu
Pareiškėjas teigė, jog nebuvo užtikrinamas jo privatumas naudojantis tualetu – įrengti 5 pisuarai, kurie vienas nuo kito nebuvo atskirti, unitazai atskirti 1,5 m aukščio durelėmis.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų (toliau – pataisos įstaigos) nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Taisyklių 16.5 punkte nurodyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Pažymėtina, kad minėtos Taisyklės nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose, įrengimui.
Nors iš byloje esančios nuotraukos (b. l. 35) matyti, kad unitazai vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis ir dauguma iš jų varstomomis durelėmis, o pisuarai nebuvo atskirti, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Taigi, įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, laikytina, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai bei pateikti įrodymai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nenustačius neteisėtų Alytaus PN veiksmų, t.y. nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Teismas pažymi, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, todėl tam tikras asmeninių jo teisių suvaržymas ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo N. I. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.