- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-01-29
- Bylos Nr.
- I-216-142/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01975-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė, Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- E. P. B.
- Atsakovas
- Vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjai E. P. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos E. P. B. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo atsakovams Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. P. B. (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, VRM) 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 1D-5411(11) ir įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti pareiškėjai, kaip vienintelei piniginių lėšų paveldėtojai, jos vyrui A. B. neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį – 8 610,95 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 17 d. (2012 m. vasario 17 d. vyras mirė).
Paaiškina, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki mirties jos vyras gaudavo sumažintą valstybinę pensiją, perskaičiuotą vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau - Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatomis, nors pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnį valstybinės pensijos skiriamos iki gyvos galvos ir tai reiškia, kad turi būti mokamos paskirtos pensijos. Mokant sumažintą pensiją, buvo pažeistos vyro konstitucinės teisės, tarp jų ir teisė į nuosavybę, teisėti lūkesčiai, proporcingumo principas. „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatuota, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, numačius dėl jų sumažinimo susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, kuris nėra priimtas iki šiol. Konstitucinis Teismas pripažino, kad nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo mažinama vyro pensija, prieštarauja Konstitucijai. Valstybės veiksmai nulėmė, kad jos vyras ilgą laiką negavo dalies teisėtai įgytos valstybinės pensijos, kurią būtų gavęs, jeigu neteisėtas valstybės reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Dėl to buvo patirta turtinių nuostolių. Mano, kad yra visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėja 2013 m. gegužės 21 d. kreipėsi į VRM dėl vyrui neišmokėtos valstybinės pensijos išmokėjimo, tačiau VRM 2013 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 1D-5411(11) informavo, kad pareiškėja praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą, todėl jos prašymas nebus nagrinėjamas. Pareiškėja nesutinka su tokiu sprendimu, aiškina, kad atsakovė netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, nes ginčo teisinį santykį reglamentuoja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, ir pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Todėl VRM neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti nagrinėti pareiškėjos prašymą.
Šalies argumentai
Pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 77–79). Paaiškina, kad skundo padavimo terminas atnaujintinas, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjos vyrui į banko sąskaitą faktiškai pervesta 2010 m. vasario 26 d., tačiau apie pensijos sumažinimą vyras sužinojo 2010 m. pabaigoje. Vyras iš karto nepastebėjo pensijos sumažinimo dėl sunkios ligos. Vyrą 2010 m. vasario 8 d., t. y. dar iki pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, konsultavo dėl pancitopenijos, o atlikus trepano biopsiją kaulų čiulpuose rasta onkologinė mielominė liga. Sužinoti, kad sergi sunkia nepagydoma liga – didžiulis šokas sergančiajam ir jo artimiesiems. Natūralu, kad sužinojus tokią diagnozę, kardinaliai pasikeičia sergančiojo jį supančio pasaulio suvokimas. Susitaikyti su tokia diagnoze reikia laiko. Prasidėjo sunkus ir ilgai trukęs gydymo procesas. Nepaisant gydymo, vyro būklė buvo prasta, jis visą ligos laikotarpį nebuvo pajėgus tinkamai įgyvendinti savo teisių. Gydymas vyko nepertraukiamai nuo pat ligos diagnozės iki vyro mirties. Vyras, diagnozavus jam ligą, kurį laiką nepastebėjo ir nesuvokė, kad jam mokama sumažinta valstybinė pensija, tik po keleto mėnesių, didėjant išlaidoms vaistams, vyras pastebėjo, kad gauna sumažintą valstybinę pensiją. Mano, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie galimai pažeistas teises datos, o ne faktinio pirmos sumažintos valstybinės pensijos faktinio pervedimo dienos. Tačiau konstatavus, kad skundo padavimo terminas skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos, yra pagrindas jį atnaujinti dėl nurodytų priežasčių. Pati pareiškėja po vyro mirties labai išgyveno, ilgą laiką vartojo medikamentus, nesugebėjo realiai suvokti ją supančios aplinkos, tinkamai įvertinti savo veiksmų, o dėl to kaip įpėdinė negalėjo objektyviai apginti pažeistų vyro teisių teisme. Pradėjusi tinkamai suvokti savo veiksmus pareiškėja nedelsdama kreipėsi į atsakingą instituciją, o gavusi neigiamą atsakymą – į teismą, t. y. reagavo protingais terminais.
Teismo posėdyje 2013 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėja palaikė skundą. Paaiškino, kad vyras sunkiai sirgo. Apie Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą žinojo, tačiau pareiškėja po vyro mirties buvo tokios būklės, kad negalėjo imtis jokių priemonių. Pareiškėja paveldėjo visą vyro turtą. Pareiškėja teismo posėdyje 2014 m. sausio 9 d. paaiškino, kad dėl vyro ligos jos pačios sveikata taip pat sutriko. Vyras mirė ligoninėje staiga, ji patyrė šoką, nieko neatsimonė apie pusę metų. Vyro pensija buvo pervedama į banko kortelę, išimdavo pinigus ir nepastebėjo, kad pervesta sumažinta pensija. Apie tai, kad pensija sumažinta, suprato apie 2011 m. rugsėjo–lapkričio mėn.
Atsiliepimas
Vidaus reikalų ministerija, atstovaudama ir Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 27–28) su pareiškėjos skundu nesutinka. Atsakovo nuomone, byla nutrauktina pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktą, nes pareiškėja nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Pareiškėja praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos (nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d.) iki skundo VRM padavimo dienos praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai. Taip pat remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2844-208/2013, kuriame teismas konstatavęs, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą ginti savo teises, skundą atmetė. Nurodo, kad analogiškai tas pats teismas konstatavo ir administracinėje byloje Nr. I-2366-815/2013. Kita vertus, Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytas 3 metų terminas būtų praleistas ginčyti pensiją už 2010 m. sausio, vasario, kovo, balandžio mėnesius, nes ji buvo išmokėta atitinkamai 2010 m. vasario 26 d., kovo 20 d., balandžio 20, gegužės 20 d., o į VRM pareiškėja kreipėsi 2013 m. gegužės 21 d. Taip pat paaiškina, kad pensija A. B. buvo pervedama į nuosavybės teisės liudijimo 1 punkte nurodytą sąskaitą. Pagal notaro išduotą nuosavybės teisės liudijimą pareiškėja turi teisę į dalį lėšų A. B. sąskaitoje. Pagal protingumo principą galima laikyti, kad pareiškėja turi teisę ir į dalį A. B. negautos pensijos, tačiau ne visą dalį, o tik ½, likusi dalis priklausytų paveldėtojui ar paveldėtojams.
Atsiliepime į prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo nurodė, kad nėra pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 87–88). Paaiškina, kad sužinojimas apie Konstitucinio Teismo nutarimą nėra termino pradžia, nes Socialinio draudimo įstatymas termino pradžią sieja su sužinojimu apie sprendimo priėmimą. Nesikreipimas į teismą iki Konstitucinio Teismo nutarimo galėtų būti pateisinamas, bet išnykus šiai priežasčiai, į teismą kreiptasi neoperatyviai, nes net po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki termino pabaigos buvo likę 5 mėnesiai. Be to, pareiškėjos vyrui mirus 2012 m. vasario 7 d., iki termino pabaigos buvo likę vieneri metai, o pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2013 m. birželio 12 d. Todėl mano, kad byla nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalies pagrindu.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Atsiliepime prašoma bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į skundą neteikė, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Nustatyta, kad pareiškėjos vyrui A. B. (santuokos liudijimas, b. l. 24) pagal VRM 1997 m. birželio 27 d. išvadą Nr. 13888 buvo paskirta 1 883 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nuo 1997 m. birželio 3 d. neterminuotai (b. l. 46). Remiantis 2013 m. gegužės 16 d. pažymos Nr. 11PP(P)-3350 duomenimis, pareiškėjos vyro valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuojama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (b. l. 49–50). Pareiškėjos vyras mirė 2012 m. vasario 17 d. (b. l. 26). Pareiškėja paveldėjo vyro turtą (b. l. 22, 35–43). Pareiškėja 2013 m. gegužės 21 d. prašymu kreipėsi į VRM (VRM gautas 2013 m. gegužės 24 d., b. l. 51–52), prašydama išmokėti jai, kaip vienintelei vyro piniginių lėšų paveldėtojai, vyrui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 17 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. VRM 2013 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 1D-5411(11) atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, nes jis paduotas praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemoką, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas (b. l. 57).
Ginčas byloje kilo dėl VRM atsisakymo nagrinėti pareiškėjos prašymą teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjos vyrui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pareiškėjai.
Dėl pareiškėjos teisės gauti vyrui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.
Pareiškėja turi teisę gauti vyrui nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe be kita ko pripažįstamos pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Pagal Civilinio kodekso 3.100 straipsnio 1 punktą, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia mirus vienam iš sutuoktinių. Civilinio kodekso 5.1 straipsnyje nustatyta, kad paveldėjimas be kita ko yra mirusio fizinio asmens turtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paveldėtojai gali paveldėti tik tokias mirusių pensijos gavėjų negautas pensijų sumas, kurios jam iki mirties priklausė. Taigi pareiškėjos teisė gauti vyrui iki mirties neišmokėtos valstybinės pensijos dalį negali būti paneigiama tuo, kad pareiškėjos vyras iki mirties (iki 2012 m. vasario 17 d.) pats nesikreipė į VRM dėl neišmokėtos valstybinės pensijos išmokėjimo. Svarbu yra tai, kad iki mirties jis nebuvo praradęs teisės ginti savo pažeistas teises dėl sumažintos pensijos: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama ginčą dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, o pareiškėjos vyras mirė nepraėjus trims metams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojamas neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimas, todėl pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos spręsti valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimus. Į tai nukreipia ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 27 punktas, kuriame nustatyta, kad kitus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo, ginčų sprendimo klausimus, nenumatytus šiuose nuostatuose, reguliuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 80 punkte nustatyta, kad pensininkui apskaičiuotos kitos pensijų sumos, kurios jam priklausė ir kurių jis dėl mirties negavo, išmokamos mirusio pensininko įpėdiniams (pagal įstatymą ar pagal testamentą), kuriems paveldėjimo tvarka pereina mirusio asmens turtas, pateikusiems paveldėjimo teisės liudijimą, arba (ir) mirusį pensininką pergyvenusiam sutuoktiniui, pateikusiam nuosavybės teisės į sutuoktinių bendro turto dalį liudijimą.
Dėl kreipimosi į teismą terminų.
Minėta, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl valstybinės pensijos dydžio ribojimo (žr. 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Iš faktinių aplinkybių matyti, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo. Byloje nėra ir duomenų, kad pareiškėjui buvo įteiktas koks nors pranešimas apie ginčijamus veiksmus. Taigi sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2013 m. birželio 12 d. Pareiškėjos vyrui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus (apie valstybinės pensijos sumažinimą taikant Laikinąjį įstatymą) vėliausiai turėjo būti žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis (atsiliepime Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjos vyrui išmokėta 2010 m. vasario 26 d.), t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).
Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad, nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.
Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėja kreipėsi praleidusi 3 metų procesinį terminą.
ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis skundui į teismą paduoti arba turėjo įtakos jo valiai ir jo pasirinktam elgesiui.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos vyro sunki liga (b. l. 80–81, 90), mirtis (b. l. 26), pačios pareiškėjos būklė po vyro mirties (nėra pagrindo abejoti teisme apklaustų liudytojų B. D. ir R. U. parodymais, kad pareiškėją išsekino vyro slaugymas jo ligos metu, kad vyro mirtis pareiškėją labai sukrėtė emociškai, ji nesiorientavo aplinkoje, nieko neatsimindavo, dažnai verkdavo), leidžia daryti išvadą, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, t. y. nurodytos aplinkybės buvo tos objektyvios kliūtys, sutrukdžiusios skundą teismui paduoti nustatytu terminu.
Be to, asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra nustatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte. Tai reiškia, kad nei pareiškėjos vyras, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją, nei pati pareiškėja, nežinodami, ko iš jų reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Taip pat Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pensijų gavėjai įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jiems kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Nurodytos aplinkybės taip pat sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl ir jos yra pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014).
Teismas, įvertinęs tai, kad ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota tik minėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimis, atsižvelgęs į pareiškėjos argumentus dėl termino kreiptis į teismą praleidimą (vyro sunki liga, mirtis, pačios pareiškėjos sunki sveikatos (emocinė) būklė po vyro mirties), pareiškėjos elgesį ginant pažeistas teises, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais sprendžia, kad yra pagrindas atnaujinti pareiškėjai skundo padavimo teismui terminą.
Dėl ginčo esmės.
Neginčijamai nustatyta, kad A. B. valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 4 straipsniu (2012 m. gegužės 16 d. pažyma Nr. 11PP(P)-3350).
Iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusioje Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojusioje Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje redakcijoje pensijos maksimalus dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio.
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Nurodytų teisės normų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad: 1) įstatymų leidėjas Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) sumažino pensijos maksimalų dydį bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalų dydį nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio; 2) taip sumažinus maksimalų valstybinės pensijos dydį bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalų dydį, siekta ne pertvarkyti (reformuoti) pensinio aprūpinimo sistema, o inter alia sumažinus pensijas riboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės biudžeto deficito didėjimą; 3) pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) valstybinių pensijų sumažinimas nustatytas ne visiems šių pensijų gavėjams. Tiems asmenims, kuriems iki tokio sumažinimo paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma viršijo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį, valstybinės pensijos sumažinimas nustatytas, o tiems asmenims, kuriems iki tokio sumažinimo paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma minėto dydžio neviršijo, valstybinės pensijos sumažinimas nenustatytas. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos, konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, todėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2196 nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. grąžintas buvęs iki 2010 m. sausio 1 d. reglamentavimas.
Tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.
Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka nei pareiškėjos vyrui, nei pareiškėjai išmokėta nebuvo. Šis turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse konstatuota, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.
Teismui atnaujinus skundo padavimo teismui terminą, darytina išvada, kad pareiškėja turi teisę teisme reikalauti pašalinti teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėta valstybinės pensijos nepriemoka.
Dėl Konstitucinio Teismo sprendimų galios nukreipimo tik į ateitį pažymėtina, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Tai būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Taigi nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (žr. administracines bylas Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos vyro valstybinės pensijos mažinimas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjai turi būti grąžinta. Atsakovė pateikė teismui duomenis apie dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – tai 2013 m. gegužės 16 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-3350 esančios lentelės paskutinėje skiltyje nurodytas skirtumas – 8 610,95, kuris gaunamas iš lentelės 9 skiltyje nurodytos valstybinės pensijos sumos, apskaičiuotos pritaikius 1,5 VDU ribojimą ir perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atėmus 5 skiltyje nurodytą faktiškai pareiškėjui išmokėtą valstybinės pensijos sumą, apskaičiuotą pritaikius 1,3 VDU ribojimą ir perskaičiavus ją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (b. l. 49–50). Pareiškėja neginčijo šios pažymos duomenų teisingumo, teismui taip pat nėra pagrindo abejoti pažymos teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino valstybinę pensiją apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Taigi dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) taikymo pareiškėjos vyrui neišmokėta 8 610,95 Lt. Pareiškėjos vyro valstybinės pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas.
Vadovaujantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisių kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pareiškėjos vyrui neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, nes pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Seimas, netinkamai sureglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus.
Dėl skundžiamo sprendimo.
Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, VRM atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo dėl to, kad skundas pensiją mokančiai institucijai buvo paduotas praleidus Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą. Remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ginčams dėl valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo spręsti pagal analogiją taikytinos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos, pagal kurias asmuo, kurio teisės ar teisėti interesai galimai yra pažeisti, iš pradžių turi kreiptis į pensiją mokančią instituciją, o tik po to į teismą, reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad atsakovė VRM ginčijamame sprendime nepagrįstai rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis.
Skundžiamą sprendimą teismas iš esmės vertina kaip pensiją mokančios institucijos atsisakymą išmokėti pareiškėjai valstybinės pensijos nepriemoką. Minėta, kad pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, todėl VRM atsisakymas išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatoms, todėl naikintinas, kaip nepagrįstas.
Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo.
VRM atsiliepime į skundą prašo atidėti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d. Tokį prašymą teismas vertina kaip prašymą atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d. Kadangi šis teismo sprendimas priimamas likus keletui dienų iki nurodyto termino pabaigos, vadovaudamasis protingumo principu, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti šį atsakovės prašymą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsniu
nusprendė:
Atnaujinti E. P. B. skundo padavimo terminą.
Pareiškėjos E. P. B. skundą tenkinti.
Panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 1D-5411(11).
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjos E. P. B. naudai 8 610,95 Lt (aštuonis tūkstančius šešis šimtus dešimt litų 95 centus) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.