Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto 2- ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 2 d. nuosprendis ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Vilniaus miesto 2- ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu E. G. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. Vilniaus miesto 2- ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad būdamas Juridinių paslaugų firmos „C.“ savininku, turėdamas tikslą užvaldyti UAB „J.“ turtą, iš anksto žinodamas, kad sutartimi prisiimtų įsipareigojimų negalės įvykdyti ir neketindamas jų įvykdyti, 1996 m. balandžio 20 d. su UAB „J.“ generaliniu direktoriumi R. M. pasirašė pjautinės spygliuočių medienos tiekimo sutartį, pagal kurią kaip įmonės atstovas ir savininkas už išankstinį apmokėjimą, įsipareigojo UAB „J.“ perduoti 240 m³ pjautinės spygliuočių medienos. UAB „J.“ generalinis direktorius R. M., būdamas E. G. apgaulės įtakoje, 1996 m. balandžio 24 d. mokėjimo pavedimu pervedė į juridinių paslaugų firmos „C.“ sąskaitą 30 000 Lt. Tokiu būdu E. G. užvaldė svetimą – UAB „J.“, didelės vertės turtą – 30 000 Lt. Gautas lėšas E. G. panaudojo savo asmeniniams turtiniams įsipareigojimams įvykdyti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal E. G. apeliacinį skundą, 2005 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus miesto 2- ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 2 d. nuosprendį dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir E. G. išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad įrodymai, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, nepatikimi, teismo išvados dėl veikos teisinio įvertinimo, jos baudžiamumo neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neįrodyta nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, subjektyvioji pusė, nenustatytos aplinkybės, patvirtinančios apgaulei būtinų konstatuoti požymių buvimą. Nurodoma, kad nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. G. negalėjo įvykdyti sandorio dėl to, jog firmos „C.“ sąskaita buvo tuščia, nes nepaneigta, kad atsiskaitymui galėjo būti panaudotos ir asmeninės lėšos.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 331 straipsnio reikalavimų

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendis priimtas BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu. Tai reiškia, kad pagal BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie buvo pagrindas nuteistąjį E. G. pripažinti nekaltu ir jį išteisinti. Priimdamas naują nuosprendį teismas taip pat turėjo išdėstyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus. Naujame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes būtina nurodyti taip, kad neliktų jokių abejonių dėl jų įrodytumo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio teisėtumą, konstatuoja, kad jis neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Iš nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas naujų bylos aplinkybių nenustatė ir jų nenustatinėjo, nes įrodymų tyrimas nebuvo atliktas. Nuosprendžio išvados iš esmės nemotyvuotos, apsiribota baudžiamosios teisės teorija, aiškinant BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius. Nors nuosprendyje minima baudžiamosios teisės doktrina, tačiau ji neįvardinta, todėl nėra galimybės įsitikinti jos teiginių tikslingumu praktikai, nes pagal tai, kaip šie teiginiai išdėstyti nuosprendyje negalima spręsti apie jų įtikinamumą.

Vienas iš pagrindų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui panaikinti nurodytas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra tas, kad teismo išvados dėl nuteistojo veikos teisinio įvertinimo ir jos baudžiamumo neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Toliau Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendyje konstatuota, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 2 d. nuosprendis pagrįstas nepatikimais įrodymais. Konkrečiai tokie įrodymai nuosprendyje neįvardinti ir todėl neaišku visų ar tik kai kurių įrodymų patikimumu suabejota. Jokių išvadų tuo klausimu nuosprendyje nėra, todėl negalima patikrinti tokios išvados pagrįstumo.

Neaiški ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvada, kad pirmosios instancijos teismas „faktines aplinkybes vertino nesivadovaudamas sukčiavimo subjektyviosios pusės sudėties elementais“. Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodytos, pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Reikia pabrėžti, kad bylos aplinkybės nustatinėjamos, o įrodymai vertinami. Tik išanalizavęs ir įvertinęs įrodymus, teismas gali daryti išvadas apie nustatytas faktines bylos aplinkybes, o ne atvirkščiai. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neaišku, kokios reikšmės E. G. išteisinimui dėl veikos, padarytos 1996 m. balandžio 20 d., turi aplinkybė, kad jo sąskaitoje banke 1996 m. sausio 1d. buvo 75 534 Lt., taip pat tai, kad 1997 m. rugpjūčio 8 d. nutarta nutraukti UAB korporacijos „L.“, kurio tarybos viceprezidentu buvo E. G., nuostolingą veiklą, o 1997 m. birželio 27 d. nutarta inicijuoti „T.“, kurio tarybos nariu buvo E. G., bankroto bylą.

Abejotina ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad baudžiamajai atsakomybei atsirasti neturėjo įtakos E. G. gautų lėšų iš UAB „J.“ panaudojimas savo asmeniniams poreikiams. Sukčiavimas, kaip ir kiti nusikaltimai nuosavybei, yra padaromas dėl savanaudiškų paskatų, kurios yra įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje.

Nors apeliacinės instancijos eismas ir neatlikinėjo įrodymų tyrimo, tačiau paneigė pirmosios instancijos teismo motyvuotą išvadą, kad E. G. negalėjo įvykdyti pasirašytos sutarties su UAB „J.“. Dėl šios apeliacinės instancijos teismo išvados nuosprendyje nepateikta jokių įrodymų.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio reikalavimų, todėl naikintinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 18 d.nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.