Klaipėdos apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens K. L. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. L. 2018 m. gegužės 29 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas už tai, kad 2017 m. rugpjūčio mėn. miško žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., VĮ Valstybinės miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regioninio padalinio (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartale, privačios nuosavybės teise priklausančiame jo motinai P. L., vykdydamas miško kirtimą pagal Valstybinės miškų tarnybos Klaipėdos teritoriniam poskyriui pateiktą rašytinį pranešimą apie ketinimus kirsti mišką, nežinodamas tiksliai miško valdos ribų, šalia esančiame miško žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančiame V. S., IV miškų grupės pusamžiame medyne savavališkai iškirto 45 žalius beržus, kurių bendras tūris 11,658 kietmetrio. Įvertinus tai, kad keli beržai galbūt iškirsti ribinės linijos, skiriančios gretimas valdas, plote, ir tai, kad leidimai kirsti mišką ribinių linijų plote neprivalomi ir pranešimo apie ketinimą kirsti mišką pateikti nereikalaujama, bendras neteisėtai iškirstos medienos tūris buvo mažinamas ir yra mažesnis negu dešimt kietmetrių. Neteisėtai iškirtus žalius medžius, padaryta žala aplinkai ir miško savininkui. Mediena buvo palikta miške, neišvežta. Taip pat nustatyta, kad P. L. priklausančiame miško sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), iškirsta 4,441 kietmetrio medienos daugiau, negu leista iškirsti pagal pateiktą pranešimą apie ketinimus kirsti mišką, t. y. daugiau, negu pagal Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 20.5 punktą leidžiama iškirsti medienos iš vieno hektaro savo miško žemės sklype. Leistų iškirsti ir atrinktų kirtimui medžių skaičius neviršytas, tačiau neteisingai įvertintas iškertamų medžių tūris.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog K. L., nebūdamas miško savininkas ir neturėdamas jokio notarinio įgaliojimo, neturėjo pareigos vykdyti funkcijas, priskirtas miško savininkui. Apylinkės teismas nesivadovavo K. L. skundo motyvais, kuriuose jis nurodė, kad miško iškirtimas, pažeidžiant ribines linijas, įvyko dėl to, jog miško sklypų savininkai V. S. ir P. L. nebuvo įvykdę Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų IV skyriaus „Privačių miškų savininkų pareigos“ 31.8 punkte miško savininkui nustatytos pareigos – „užtikrinti riboženklių priežiūrą, ribinių linijų prakirtimą ir atnaujinimą“. Taigi, esant akivaizdžiam pažeidimui, Institucija netaikė administracinės atsakomybės asmenims, atsakingiems už miško savininkų pareigų nevykdymą, o ją pritaikė K. L., asmeniui, neturinčiam pareigos užtikrinti riboženklių priežiūrą, ribinių linijų prakirtimą ir atnaujinimą.

Miško savininkams leidžiama savo reikmėms per metus iš vieno hektaro išsikirsti iki 3 kietmetrių likviduotinos medienos, bet ne daugiau kaip 15 kietmetrių iš viso savo miško žemės sklypo. Leidimas nereikalingas medienai, kuri yra tarp sklypų riboženklių 3 m pločio skiriančiame ruože, ir išverstiems ar nulūžusiems medžiams sklype. Apeliantas nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu Institucijai pateikė rašytinį prašymą nustatyti ir įvertinti, kiek medienos iš 4,441 kietmetrio viršytos iškirsti pagal leidimą patenka į plotą tarp sklypo ribų ir kiek buvo savivartų ar nulūžusių medžių. Institucija į apelianto prašymą nereagavo, o teismas skunde nurodytų motyvų netyrė ir dėl jų nepasisakė. Taigi K. L. teismo nutartį ir Institucijos nutarimą laiko neteisėtais ir nepagrįstais.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog bylos nagrinėjimo metu K. L. pripažino ir neginčijo, kad, nesant aiškių sklypo ribų, dalį medžių iškirto iš V. S. priklausančio sklypo, tačiau tai, anot apelianto, nelaikytina nusižengimu, kadangi V. S. turėjo leidimą kirsti medžius, o iškirstas kiekis neviršija leistinos privačiame miške per metus kirsti normos. Visą medieną pasiėmė V. S., už kirtimo darbus K. L. nesumokėjo, taigi jokios žalos nei gamtai, nei V. S. apeliantas nurodo nepadaręs. Žalą patyrė tik K. L., kadangi jam nebuvo atlyginta už kirtimo darbus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Asmens veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Administracinio nusižengimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei.

Teisinis miškų kirtimo reglamentavimas – priemonių sistema miškams išsaugoti. Tam, kad miškai būtų išsaugoti ateities kartoms, nustatyta pakankamai efektyvi, nors ir ganėtinai sudėtinga, teisės aktais reglamentuota miškų kirtimo ir jų atkūrimo sistema. Tai reiškia, kad miško savininkas automatiškai neįgyja teisės kirsti medžius savo miške taip, kaip jam patinka. Svarbiausiame miškų ūkio veiklą reglamentuojančiame teisės akte – Miškų įstatyme – nustatyta, kad draudžiama atlikti kirtimus ar kitaip naudoti miško išteklius, negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas yra reikalingas. Net ir gavus leidimą, miško kirtimo darbų negalima vykdyti bet kaip. Kaip teisingai atlikti vienokius ar kitokius miško kirtimus, išdėstyta dviejuose aplinkos ministro patvirtintuose teisės aktuose – Miško kirtimų taisyklėse ir Miško ugdymo kirtimų taisyklėse. Miško savininkai, patys vykdantys kirtimus, turi laikytis ir kitų taisyklių. Kirtimai derinami tarpusavyje ir išdėstomi taip, kad nebūtų iškertama medienos daugiau, nei priauga per tą patį laiką visos šalies mastu. Teisės aktų svarbiausi reikalavimai, draudžiantys ar ribojantys tam tikrus miško savininko veiksmus miške, nustatyti pirmiausia tam, kad būtų daroma kuo mažiau klaidų miškininkaujant, o visų nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi ir naudojami tinkamai.

Kirtimą organizavo K. L., darbus atliko jo pasamdyti kirtėjai. Beje, teismo posėdžio metu K. L., prašydamas vertinti, kad miško savininkas yra ne jis, o jo motina ir jo motinos vardu buvo gautas leidimas, pats paaiškino, kad tai jis motinos vardu pateikė prašymą dėl leidimo kirsti, nurodė, jog jis taip motinai ruošia malkas jau penkerius metus. Ne K. L. motinos, o jo pasamdyti kirtėjai kirto medžius ir pirmosios instancijos teismas tai laikė kirtimo organizavimu bei vykdymu. Organizuodamas kirtimą pagal savo motinos pavedimą, K. L. turėjo spręsti dėl tinkamo leidime nustatytų reikalavimų dėl medžių rūšies, kiekio ir kirtimo vietos bei visų kitų su tuo susijusių reikalavimų laikymosi. Administracinio nusižengimo protokole ir nutarime yra tiksliai nurodyta vieta ir plotas, kur savavališkai buvo iškirstas miškas, bylos medžiagoje pateikti įrodymai apie V. S. nuosavybę (b. l. 28), Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro kartografinės duomenų bazės fragmentas apie P. L. ir V. S. miškų valdas (b. l. 35), privataus žemės sklypų patikrinimo pažymos Nr. 14 ir 15 (b. l. 7,8), iškirstų medžių kelmų matavimo aktai (b. l. 9–10), biržės taksavimo lapai (b. l. 11–12), miško valdos savininko V. S. pareiškimas, paaiškinimai, fotonuotraukos, kiti dokumentai. Šie įrodymai sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad administracinio nusižengimo protokolas surašytas ir kaltinimas suformuotas tinkamai, administracinio nusižengimo byla ištirta visapusiškai, o pažeidėjo nurodytas prašymas dėl papildomų tyrimo veiksmų laikytinas pertekliniu ir nebūtinu, kaip nepagrįstas siekimas vilkinti administracinio nusižengimo bylos tyrimą ir padarytos žalos atlyginimą.

Apygardos teismas pažymi, jog medžių iškirtimo gretimoje, V. S. priklausančioje, miško valdoje negalima laikyti įvykusiu per klaidą dėl neaiškių ribinių linijų, nes byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad K. L. turėjo galimybę nustatyti, kur baigiasi P. L. miško valda ir prasideda V. S. miško valda, pagal anksčiau kirstų medžių kelmus ir ribinėje linijoje augančių medelių bei gretimoje valdoje augančių pusamžių beržų didelį aukščių skirtumą. Teigti, kad medžiai iškirsti per klaidą, netyčia, nėra jokio pagrindo. Jeigu ir būtų galima daryti prielaidą, kad K. L. pažeidimą padarė dėl neatsargumo ar nerūpestingumo, pažymėtina, jog asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia arba dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). ANK neišskiria veikų, kurios gali būti padaromos tik tyčia ar neatsargiai, ar esant ir vienai, ir kitai kaltės formai. Tad kiekvieno nusižengimo atveju reikia spręsti, kokia kaltės forma gali būti padaromas konkretus pažeidimas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog kaltė yra administracinio nusižengimo sudėties subjektyvusis požymis. Jos turinį sudaro psichinis asmens santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, padariniais, aplinkybėmis, t. y. situacija, kuriai esant buvo padarytas pažeidimas. Subjektyvieji administracinio nusižengimo sudėties požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais apie jo suvokimą darant veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Taigi nagrinėjamo pobūdžio bylose nėra jokio pagrindo išvadai, kad pagal ANK 273 straipsnio 1 dalį administracinėn atsakomybėn asmenys gali būti traukiami tik už tyčinius teisės aktų, reglamentuojančių miškų kirtimą, pažeidimus. Draudimas kirsti medžius svetimoje miško valdoje neatsargiai gali būti pažeidžiamas tada, kai asmuo, turintis leidimą kirsti nustatytoje teritorijoje, nustatytą kiekį, nustatytos rūšies medžių, patenka į plotus, dėl kurių tokio leidimo neturi, ir medžius ar krūmus kerta / naikina / žaloja / savavališkai, tačiau asmuo nesuvokia, kad jo buvimas šioje teritorijoje ir medžių kirtimas yra neleistinas, bei pažeidžia teisės aktų reikalavimus, nors, būdamas pakankamai protingas, atidus, rūpestingas ir susipažinęs su medžių kirtimui aktualiais teisės aktais, turėjo ir galėjo numatyti, kad nustatytoje teritorijoje tokie jo veiksmai (medžių kirtimas) užtraukia administracinę atsakomybę.

Pažymėtina, kad K. L. skunde nurodė, jog Valstybinei miškų tarnybai pateikė prašymą nustatyti ir įvertinti, kiek medžių iš viršyto leistino tūrio pagal pranešimą (iš 4,441 kietmetrio) iškirsta gretimų miško valdų ribinės linijos plote, kiek buvo iškirsta vėjovartų ir nulaužtų medžių, ir įvertinti tai, kad savame miške leidžiamos kirsti normos neviršijo. Pažymėtina, kad Valstybinės miškų tarnybos atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodyta, jog, 2017 m. spalio 11 d. Valstybinės miškų tarnybos pareigūnui atliekant P. L. miško žemės sklypo patikrinimą, vėjo išversti medžiai nebuvo vertinami kaip savavališkai iškirsti, kadangi leidimas kirsti tokius medžius miške neprivalomas. Nulaužtų medžių kirtimui Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 20.2 punktas netaikomas, kadangi, norint kirsti tokius medžius, reikia įstatymų nustatyta tvarka gauti leidimą ar pateikti pranešimą. Be to, P. L. miško valdos ribinėje linijoje (nuo linijos, skiriančios gretimas valdas 1,5 m atstumu į P. L. valdos pusę) iškirsti medžiai į kelmų matavimo aktą neįtraukti, į neteisėtai iškirstą medienos tūrį neįskaičiuoti. Todėl nebuvo jokio pagrindo atlikti papildomą tyrimą. Taigi apelianto teiginiai apie neatliktus papildomus tyrimo veiksmus yra nepagrįsti.

K. L. apeliaciniame skunde teigia, kad ribinė linija, kuri skiria jo motinai ir nukentėjusiajam priklausančius žemės sklypus, nėra aiški. Su tokiu tvirtinimu apygardos teismas negali sutikti, kadangi civilinės bylos Nr. e2-1345-549/2018 medžiagoje yra pateiktos tokius teiginius paneigiančios nuotraukos. Be to, transporto priemonės (traktoriaus) vairuotojas (pasamdytas paties K. L.) atsisakė išvežti medieną būtent iš tos teritorijos dalies, kuri priklauso nukentėjusiajam, teigdamas, kad šioje pusėje iškirsta mediena nepriklauso apeliantui (b. l. 18). Taigi sutiktina su išvada, kad jei ribą aiškiai matė kirtimo nevykdęs asmuo (vairuotojas), tai administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ribą tiesiog privalėjo pastebėti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad K. L. yra pradėta civilinė byla Nr. e2-1345-549/2018, kurioje ieškovas (nukentėjusysis) teismui pateikė vietos, kurioje buvo atliekamas kirtimas, fotonuotraukas. Nuotraukose aiškiai matyti 3 metrų medžių proskyna, apaugusi jaunais 2 metrų nesiekiančiais medeliais. K. L., ne pirmą kartą kirsdamas mišką, privalėjo žinoti, jog būtent tokiu būdu dažniausiai ir yra žymimos ribinės linijos. Be to, 3 metrų ribinė linija reiškia, kad kiekvienam miško žemės valdos savininkui priklauso po 1,5 metro, todėl teisės iškirsti visus krūmus ir medelius ribinėje, ne apeliantui priklausančioje linijoje K. L. taip pat neturėjo teisės, todėl akivaizdu, kad Institucija tinkamai pritaikė ANK 271 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą.

Pastebėtina, jog, teismo posėdžio metu iškvietus liudyti K. L., pastarasis patvirtino, kad tokius kirtimus, net kartais ir neturėdamas leidimų, savo motinos miške yra atlikęs ne kartą. Jokios notarinės formos ar sutarties, kurios pagrindu atliko kirtimus, taip pat nepateikė. Ši ir kitos aplinkybės tik patvirtina, kad faktiškai K. L. valdo ir prižiūri savo motinai priklausančią miško teritoriją, todėl ir pareiga žinoti, kur yra ribinė linija, arba paryškinti ribinę liniją, jei ji apeliantui nebuvo aiški, faktiškai priklausė pačiam administracinėn atsakomybėn traukiamam K. L.

Nukentėjusysis teismo posėdžio metu aiškiai pasisakė ir pastarojo žodžius patvirtino Institucijos vyriausiasis specialistas B. S., jog leidimo iškirsti medieną V. S. paprašė tik tam, kad pagal įstatymą galėtų iš miško išvežti medieną, kuri jau buvo iškirsta K. L. Nukentėjusysis neketino kirsti jam priklausančio miško, malkos nėra reikalingos V. S. buičiai. Pažymėtina, kad V. S. pranešimą apie ketinimą kirsti mišką Valstybinės miškų tarnybos Klaipėdos teritoriniam poskyriui pateikė 2017 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 21) dėl to, kad galėtų išsivežti K. L. neteisėtai iškirstą medieną (tai nurodyta jo paaiškinime). Taigi K. L. teiginiai, kad jam kertant mišką V. S. turėjo leidimą, dėl to pažeidėjas nepadarė nusižengimo, yra neteisingi.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ANK 567 straipsnis), tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutartis, patikrinus ją, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ar pakeisti teismo nutartį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens K. L. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.