Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos atstovei D. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybės įmonei Turto bankas, Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos, O. Ž., K. L. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas pagrįstas ir tenkintinas.

Iš santuokos sudarymo įrašo (b. l. 58) matyti, kad E. L. ir A. L. susituokė (duomenys neskelbtini). Į bylą pateikti gimimo liudijimai (b. l. 9, 11, 12) patvirtina, kad E. L. ir A. L. susilaukė trijų vaikų – pareiškėjo G. L. ir suinteresuotųjų asmenų K. L. ir O. Ž.. Iš pažymėjimų apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilojamojo turto registre (b. l. 13, 14) matyti, kad dalis 0,2647 ha žemės sklypo, ½ dalis gyvenamojo namo su priklausiniu, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise, ją registruojant E. L. vardu, buvo įgyti po E. L. ir A. L. santuokos sudarymo, t. y. namo dalis 1967 m. vasario 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, žemės sklypo dalis – 1999 m. vasario 11 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi. E. L. testamentu, kuris buvo sudarytas ir patvirtintas 2004 m. gegužės 5 d. Kelmės rajono 1-ajame notaro biure, visą jam priklausantį turtą paliko savo sūnui, pareiškėjui G. L. (b. l. 7). (duomenys neskelbtini). E. L. mirė (b. l. 5), jo sutuoktinė A. L. mirė (duomenys neskelbtini). (b. l. 8). Testamentų registro išrašas (b. l. 15) patvirtina, kad nei testamentinis įpėdinis G. L., nei kiti įstatyminiai įpėdiniai, nei palikėją E. L. pergyvenusi sutuoktinė A. L. į notarą dėl palikėjo E. L. turto paveldėjimo ar nuosavybės liudijimo į sutuoktinei priklausančią santuokinio turto dalį išdavimo nesikreipė. Gyventojų registro duomenimis nustatyta, kad E. L. iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini) (b. l. 6), pareiškėjas G. L. gyvenamąją vietą nuo 1972 m. kovo 26 d. iki šiol yra deklaravęs tuo pačiu adresu (b. l. 48).

Teisme apklausta liudytoja J. G. A., gyvenanti (duomenys neskelbtini), parodė, kad pareiškėjas G. L. visą laiką gyveno su tėvais (duomenys neskelbtini), iš A. L. pasakojimų ji žino, kad E. L. ir A. L. jiems priklausiusią namo dalį paliko sūnui G. L., kuris iki šiol ten gyvena.

E. L. vardu registruotų nekilnojamųjų daiktų įgijimo privačion nuosavybėn metu galiojusio 1970 m. Santuokos ir šeimos kodekso (toliau - SŠK) 21 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu (SŠK 21 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje reikšminga naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK), galiojusio E. L. mirties mementu, 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas laikomas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe tol, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Byloje esantys ir įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nenuginčyti rašytiniai įrodymai teismui leidžia pagrįstai konstatuoti, kad turtas – dalis žemės sklypo ir ½ dalis gyvenamojo namo su priklausiniu, esantys (duomenys neskelbtini), E. L. mirties momentu buvo šio asmens ir A. L. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kuri pasibaigė sutuoktiniui mirus (CK 3.100 straipsnio 1 punktas), ir kad buvusių bendraturčių dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje buvo lygios. Tačiau po sutuoktinio mirties A. L. savo teisių į santuokinio turto dalį neišviešino, asmeninės nuosavybės teisių pasibaigus bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei į nekilnojamąjį turtą neįregistravo.

Paveldėjimo teisiniams santykiams taikomas palikimo atsiradimo momentu galiojęs teisinis reglamentavimas. E. L. palikimo atsiradimo metu galiojo 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalies nuostatas įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008). Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, kad jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, asmuo, grindžiantis savo reikalavimus dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011). Tais atvejais, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2001).

Iš aptartų įrodymų visumos darytina išvada, kad pareiškėjas G. L. po savo tėvo E. L. mirties priėmė jo palikimą, kurį mirties dieną sudarė ½ dalis bendrai su A. L. užgyvento turto, aktyviais veiksmais – gyvendamas namo dalyje, priklausančioje jo tėvams, šį būstą prižiūrėdamas, naudodamasis namų valdos žemės sklypo dalimi, t. y. su paveldimu turtu elgdamasis kaip savininkas ir palikimą priimdamas faktiškai pradėdamas jį valdyti. Testamentinio įpėdinio aktyviais veiksmais išreikštai valiai niekas neprieštaravo, įstatyminiai įpėdiniai – kiti palikėjo vaikai – dėl tėvo turto paveldėjimo nesikreipė, palikėją pergyvenusi sutuoktinė testamentinio įpėdinio veiksmų neginčijo. Esant tokioms aplinkybėms, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po E. L. mirties jo palikimą priėmė testamentinis įpėdinis G. L..

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 443 straipsnio 6 dalies nuostatas dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos ypatingos teisenos bylose neatlyginamos, pareiškėjas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei nėra atleistas, todėl valstybės patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurios šioje byloje yra 11,90 Eur (b. l. 1), priteistinos iš pareiškėjo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 448, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą turto paveldėjimo tikslu, kad po E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini), mirties G. L., a. k. (duomenys neskelbtini) priėmė jo palikimą, faktiškai pradėdamas valdyti paveldimą turtą.

Priteisti iš G. L. valstybei 11,90 Eur (vienuolika eurų 90 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmus.