Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2014-11-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-25-185-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2014-11-03
Bylos Nr.
1A-25-185-2014
Teisminio proceso Nr.
1-45-1-00336-2012-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigitas Bagdonavičius, Valdas Meidus
Nukentėjusysis
V. V.
Nuteistasis
K. B. T.
Kaltinamasis
J. A.
Advokatai
Dainius Mažylis, Algirdas Biguzas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-25-185/2014Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00336-2012-8Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.4.1. (S) (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 3 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Valdo Meidaus ir Sigito Bagdonavičiaus, sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,

dalyvaujant:prokurorei Gailutei Vilkienei,nukentėjusiajai V. V.,nuteistajam K. B. T.,jo gynėjui advokatui Algirdui Biguzui,gynėjo advokato padėjėjui Dainiui Mažyliui,išteisintajam J. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-10-08 nuosprendžio, kuriuo Kęstutis B. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir jam skirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė. Vadovaujantis BK 48 str. 5 d. 2 p., jis įpareigotas per šį laikotarpį nebendrauti su V. V., gyv. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. J. A. pagal BK 284 str. 1 d. išteisintas jam nepadarius šios veikos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.). Tenkinta dalis V. V. civilinio ieškinio ir iš K. B. T. jos naudai priteista 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. T. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 20 d. apie 22.10 val. viešoje vietoje - Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, tyčia, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto pavartojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: V. V. atvykus automobiliu „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir statant automobilį kieme, jis išbėgęs iš laiptinės ir neleisdamas jai pasistatyti automobilio, atidaręs automobilio vairuotojo dureles, pagriebė nukentėjusiajai V. V. už rankos ir vartodamas necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius tempė ją iš automobilio, o J. A. tai matant ir neleidžiant K. B. T. pasišalinti iš įvykio vietos iki atvyks policijos pareigūnai, K. B. T. susistumdžius su J. A. ir abiem du kartus pargriuvus prie namo laiptinės, dėl ko abiem nežymiai susižalojus, įvykdė viešosios tvarkos pažeidimą.

Byloje J. A. buvo pareikštas kaltinamas tuo, kad jis, 2012 m. balandžio 20 d. apie 22.10 val. viešoje vietoje - Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, tyčia, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto pavartojimu bei sveikatos sutrikdymu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: V. V. atvykus automobiliu „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir statant automobilį kieme, K. B. T. išbėgus iš laiptinės ir neleidžiant pastatyti automobilio, atidarius automobilio vairuotojo dureles, pagriebus nukentėjusiajai V. V. už rankos, vartojant necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius bei tempiant ją iš automobilio, jis išlipo iš automobilio ir neleisdamas K. B. T. pasišalinti iš įvykio vietos iki atvyks policijos pareigūnai, užstojo jam kelią bei sudavė ne mažiau kaip devynis smūgius K. B. T. į veidą, galvą, krūtinę, nugarą, ranką, taip padarydamas poodines kraujosruvas akių vokuose, kairės ausies kaušelyje, krūtinės dešinėje pusėje, krūtinės kairėje pusėje ir nugaroje, viršugalvio ir kairio smilkinkaulio speninės ataugos srities minkštųjų audinių sumušimą, odos nubrozdinimus smakre ir dešiniame dilbyje - nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau jis dėl šio kaltinimo skundžiamu nuosprendžiu išteisintas, nesant jo veikoje minėto nusikaltimo sudėties. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad J. A. veiksmai buvo nukreipti apginti artimą žmogų - V. V., jos mažametę dukrą, jo veiksmais nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes kritiškai vertinant liudytojo V. M. parodymus, paties įvykio, kaip nurodė konfliktavę asmenys, iš aplinkinių niekas nematė. Teismas nenustatė, kad J. A. veiksmai būtų pasireiškę įžūliais veiksmais, t. y. suduodant smūgius K. B. T. ar išsakant grasinimus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. B. T. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-10-08 nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, atmesti pareikštą civilinį ieškinį, J. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nurodo, kad jam pareikštas kaltinimas buvo grindžiamas vien tik sugyventinių – V. V. ir J. A. parodymais. Daugiau jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kurie leistų kaltinti jį įvykdžius jam inkriminuotą veiką, nėra. Nukentėjusioji V. V., kuri teisme pripažino, kad jų santykiai iki minimo įvykio buvo priešiški dėl anksčiau buvusio eismo įvykio, teigė, jog jis sparčiu žingsniu priėjo prie jos ir ištraukė ją iš automobilio, taip pat sakė, kad jis buvo smarkiai suėmęs jai už rankos, kad ranka buvo paraudusi, taip pat matė, kaip jos sugyventinis jam nesudavė nė vieno smūgio, o tik nugriuvo kartu su juo ant žemės. Tuo tarpu J. A. teigė, kad jo sugyventinei ranka buvo ne paraudusi, o ant rankos buvo mėlynė. Mano, kad iš to galima spręsti apie nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą. Tačiau šie neva nuoseklūs parodymai teismui, nežiūrint į jo gynėjo pastabas, nesukėlė jokių abejonių dėl prieštaravimų kitiems byloje esantiems įrodymams dėl jo riboto judėjimo, t. y. nei dėl negalėjimo ne tik sparčiai eiti, bet ir apskritai eiti, nei suduoti smūgių dėl labai sunkios sveikatos būklės (sąnarių skausmų), nei specialisto išvadai ir paaiškinimams, iš kurių matyti, kad jam padaryti sužalojimai yra išsidėstę ne vienoje plokštumoje ir niekaip negalėjo atsirasti jam nugriūnant ir ritinėjantis bei tai, kad jo nugaroje esanti didelė kraujosruva galėjo atsirasti nuo smūgio koja, taip pat patvirtino, kad nuo tokio smūgio asmuo, turintis stuburo problemų, galėjo patirti skausminį šoką ir kelioms minutėms prarasti sąmonę. Tai patvirtino ir kaip liudytoja apklausta šeimos gydytoja J. B.. Tuo tarpu jokių smūgių, pasak prie pat įvykio vietos buvusios V. V. ir jos neblaivaus sugyventinio J. A., jam suduota nebuvo. Skaitant byloje specialisto išvadą net ir ne specialistui yra aišku, kad tiek ir tokių sužalojimų jam pargriuvus atsirasti negalėjo, tačiau teismui dėl to nekilo jokių abejonių. Liudytojas V. M. teismo posėdžio metu aiškiai parodė, kad matė, kaip apšviestame namo kieme įvykio metu jaunas vyras jam spyrė, t. y. V. M. matė smūgį koja į nugarą (tai atitinka jam padarytą sužalojimą). Tačiau tokie V. M. parodymai, nors jie ir atitinka bylos medžiagą, buvo įvertinti kritiškai. Pažymi, kad teismo posėdžio metu nebuvo aiškinamasi, kada tiksliai liudytojas matė atvykstančius policijos pareigūnus. Taip pat nebuvo tenkintas jo gynėjo prašymas išreikalauti duomenis iš Panevėžio ligoninės greitosios medicinos pagalbos tarnybos, kurie patvirtintų arba paneigtų jo paaiškinimus apie po įvykio jam iškviestus medikus, leistus medikamentus ir galimai patirtą skausminį šoką. Be to, specialistas teismo posėdžio metu pacitavo jį apžiūrėjusio gydytojo traumatologo įrašą, kad jis rankas ir kojas valdo gerai. Dėl šio konkretaus įrašo jo gynėjas prašė iškviesti tą įrašą padariusį gydytoją, kad jis paaiškintų, kaip jis po tokių sumušimų, būdamas neįgalus, sunkiai vaikščiodamas, beveik negalėdamas savęs apsitarnauti, staiga pradėjo gerai valdyti rankas ir kojas, tačiau ir šis jo gynėjo prašymas buvo atmestas. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į bylos rašytinius įrodymus, kad jam jau nuo 2007 m. konstatuota sunki sveikatos būklė, jo darbingumo lygis yra tik 30 procentų, pagrindinė liga – reumatinis artritas, priepuolinė podagra ir kitos ligos, dėl kurių jis vos paeina, net apsiginti negali, jo judėjimo funkcija sutrikusi. Mano, kad atmetus jo gynėjo prašymus atlikti tam tikrus veiksmus buvo pažeistos jo teisės į teisingą teismą, į objektyvų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą. Nurodo, kad apylinkės teismas teisingais pripažino tik jį kaltinančius įrodymus, nevertino jo, liudytojo V. M., gydytojos J. B. paaiškinimų, neanalizavo ir nepaneigė jo nurodytų pirmiau paminėtų prieštaravimų. Teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl jo gynėjo prašymų, teisinių argumentų, išdėstytų baigiamojoje kalboje. Todėl akivaizdu, kad apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teigia, kad jis šios nusikalstamos veikos nepadarė, todėl turi būti išteisintas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis K. B. T., jo gynėjas advokatas A. B. bei gynėjo advokato padėjėjas D. Mažylis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir išteisintasis J. A. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Tenkinama apeliacinio skundo dalis.

Vienas iš K. B. T. apeliacinio skundo prašymų yra grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tačiau šis apelianto prašymas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

BPK 326 str. 1 d. 4 p. nurodyta, jog išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio aukštesnės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio kodekso 224 ir 225 str. nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, jog nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichine liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla turėtų būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, be to, tokių aplinkybių savo apeliaciniame skunde nenurodė ir pats nuteistasis K. B. T., todėl naikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme nėra jokio pagrindo.

Nuteistasis K. B. T. apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su apylinkės teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl faktinių aplinkybių, teigia, kad jis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, todėl mano, kad turi būti išteisintas.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant.

Nagrinėjamu atveju K. B. T. pagal BK 284 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 20 d., apie 22.10 val. viešoje vietoje - Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, tyčia, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto pavartojimu - išbėgęs iš laiptinės neleido V. V., atvykusiai automobiliu „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kieme pasistatyti automobilio, atidarė automobilio vairuotojo dureles ir pagriebė nukentėjusiajai V. V. už rankos bei vartodamas necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius tempė ją iš automobilio, o J. A. tai matant ir neleidžiant jam pasišalinti iš įvykio vietos iki atvyks policijos pareigūnai, susistumdė su J. A. ir du kartus abu pargriuvo prie namo laiptinės, dėl ko abu nežymiai susižalojo, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Žemesnės instancijos teismas

Pateikdamas nuteistojo kaltės, jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nors nuteistasis savo kaltę neigia, tvirtindamas, jog jis yra nukentėjęs šioje byloje, tokie jo paaiškinimai vertinami kritiškai, nes jo kaltę patvirtina nukentėjusiosios V. V. nuoseklūs parodymai, taip pat pasitvirtino ir J. A. nuo tyrimo pradžios nurodytos įvykio aplinkybės, o specialisto G. S. bylos nagrinėjimo metu duoti paaiškinimai bei specialisto išvados patvirtina minėtus duotus parodymus ir nurodytas aplinkybes, kad K. B. T. ir J. A. susikabinus ir pargriuvus, galėjo atsirasti jiems nustatyti sužalojimai. Teismas kritiškai vertino liudytojo V. M. parodymus, kad jis iš ketvirto aukšto buto lango matė, kaip K. B. T. buvo mušamas J. A. ir kad matė, kaip atvyko policijos pareigūnai, nes tokie liudytojo parodymai prieštarauja ne tik nukentėjusiosios V. V. parodymams, jog tuo metu (kai atvyko policijos pareigūnai) nuteistasis jau buvo namuose, bet ir policijos pareigūnų parodymams, kad jiems atvykus į kiemą muštynių nebuvo, o nuėjus į moters nurodytą butą, duris atidarė vyriškis (K. B. T.). Teismas atsižvelgė ir į tai, kad minėtas liudytojas atsirado paties K. B. T. nurodymu ir žymiai vėliau, po įvykio praėjus pusei metų. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad K. B. T. veika teisingai kvalifikuota ir atitinka BK 284 str. 1 d.

Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą bei pati atlikusi papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme (papildomai apklaususi liudytojus V. M., J. B., pridėjusi prie bylos teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą, K. B. T. medicininius dokumentus ir juos ištyrusi) konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teisingai nustatė, kad K. B. T. viešoje vietoje (Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) namo kieme) atliko veiksmus, aprašytus jam pareikštame kaltinime. K. B. T. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis negalėjo ne tik sparčiai eiti, bet ir apskritai eiti, juolab kam nors suduoti smūgius dėl labai sunkios savo sveikatos būklės. Tačiau nei pirmosios instancijos teismas, nei teisėjų kolegija nenustatė, kad K. B. T. dėl savo sveikatos būklės nebūtų galėjęs bandyti traukti nukentėjusiąją iš automobilio ar susistumdyti su J. A., juolab kad J. A. aptariamo įvykio metu buvo neblaivus. Be to, pažymėtina, kad K. B. T. ir nebuvo pateiktas kaltinamas sudavus smūgius kitam asmeniui ir padarius jam sužalojimus. Tačiau kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pirmiau paminėtus apelianto veiksmus nepagrįstai pripažino įžūliu elgesiu, taip demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdant visuomenės rimtį ir tvarką, nepagrįstai K. B. T. pripažino kaltu bei jį nuteisė pagal BK 284 str. 1 d., todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nuosprendžio dalis, kuria apeliantas pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d., naikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą (BK 2 str. 4 d.). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, privalo nurodyti išsamius motyvus, labai aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškinančius teismo išvadą dėl veikos, kurios padarymu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, atitikties BK nustatytiems nusikalstamos veikos požymiams (kasacinė nutartis Nr. 2K-429/2012).

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Tačiau vien ta aplinkybė, kad veika padaryta viešoje vietoje, dar nėra pakankamas pagrindas veikai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visais atvejais BK 284 str. 1 d. taikyti būtina nustatyti kaltininko veiksmais sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Šio klausimo sprendimas priklauso nuo daugybės aplinkybių, pvz., ar kaltininko veiksmai buvo atlikti pašalinių asmenų akivaizdoje ir kokia buvo aplinkinių reakcija į juos, ar jie pasijuto nesaugiai, ar tarp jų buvo lengviau pažeidžiamų asmenų, kurioje vietoje ir kokiu metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie truko, ar dėl jų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, visuomeninis renginys, ar kaltininko veiksmai buvo demonstratyviai agresyvūs, ar buvo panaudoti daiktai, skirti kūnui žaloti ar gyvybei atimti, ar veika padaryta vieno asmens ar jų grupės ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-416/2013).

Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str. 1 d.) padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, pripažindamas K. B. T. kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo, visiškai nesiaiškino aplinkybių, lėmusių konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios V. V., bei neanalizavo šio konflikto priežasčių, kokie motyvai buvo lemiami pavartojant fizinį smurtą ir pan., t. y. apylinkės teismas iš esmės nesvarstė ir neatskleidė įvykio aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie vienokias ar kitokias apelianto elgesio paskatas bei jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius. Taip pat apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė, ar dėl apelianto veiksmų kilo kokie nors padariniai, ar jo veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka ir kuo šis sutrikdymas pasireiškė. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl K. B. T. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., nėra išsamiai motyvuota ir neatitinka suformuotos teismų praktikos.

Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad 2012 m. balandžio 20 d. apie 22.10 val. V. V., automobiliu sugrįžusi į namus ir kieme radusi laisvą vietą šalia nuteistojo K. B. T. automobilio savo automobiliui pastatyti, į ją statė automobilį, kai iš namo laiptinės pasirodęs nuteistasis prisiartino prie jos automobilio, atidarė vairuotojo dureles ir V. V. pasakė, kad ji čia savo automobilio nestatys. V. V., K. B. T. pasakiusi, jog ji čia automobilį statys, nes namo kiemas yra bendras visų gyventojų ir nė vienas iš jų neturi nuosavos vietos automobiliui statyti, uždarė automobilio dureles. Tada K. B. T., dar kartą atidaręs V. V. automobilio dureles ir pakartojęs, kad ji čia savo automobilio nestatys, pagriebė jai už rankos ir tempė ją iš automobilio, dėl ko V. V. iškvietė policiją. Visą tai matęs kartu su nukentėjusiąja buvęs J. A. išlipo iš automobilio ir pastojo nuteistajam kelią, kad jis neitų į namus, o liktų kieme laukti atvykstančių policijos pareigūnų. Tačiau K. B. T. su J. A. prie namo laiptinės susistumdė, nuteistasis griebė J. A. už marškinių ir jie abu du kartus pargriuvo.

Taigi iš aptartų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad konfliktas tarp K. B. T. ir V. V. kilo dėl automobilio statymo. Šis konfliktas kilo tuo metu, kai V. V. statė savo automobilį į kieme buvusią laisvą vietą, kuri, nuteistojo įsitikinimu, priklausė jam, nes jis turi invalidumą ir pagal valstybės lengvatą jam prie namo priklauso vieta, kurią jis su namo pirmininkės sutikimu buvo pasidaręs pats ir į kurią niekas kitas daugiau automobilių nestatydavo. Todėl būtent ta aplinkybė, kad į kiemą atvažiavusi nukentėjusioji savo automobilį statė į vietą, kuri, nuteistojo manymu, priklausė jam ir niekas kitas į jo vietą savo automobilio statyti negalėjo, sukėlė K. B. T. pyktį ir nepasitenkinimą esama situacija, dėl ko jis pasirodęs prie nukentėjusiosios automobilio ir siekdamas užkirsti kelią jai pasistatyti automobilį, pradėjo konfliktuoti su nukentėjusiąja. Taigi atsižvelgus į šias aplinkybes, rodančias, kad K. B. T. nusikalstamo elgesio paskatos nebuvo chuliganiškos, nuteistojo veiksmai nebuvo demonstratyvūs ir bauginantys (jis jokių smūgių niekam nesudavė, su savimi jokių įrankių ar priemonių žmogui ar turtui žaloti neturėjo), konfliktas truko trumpai, nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog, elgdamasis teismo nustatytu būdu ir išreikšdamas savo nepasitenkinimą esama situacija, K. B. T. siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, akivaizdžiai rodė nepagarbą žmogui ir visuomenei apskritai, suprato savo veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą, numatė tokius padarinius ir jų siekė. Nors viešosios tvarkos sutrikdymo motyvai neturi tiesioginės įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 str. 1 d., tačiau dominuojančių motyvų, kurie nelaikyti chuliganiškais, nustatymas ir kitos konfliktinę situaciją apibūdinančios aplinkybės šiuo atveju paneigia nuteistojo veiksmų vertinimą kaip įžūlaus pobūdžio nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą bei tyčios pažeisti viešąją tvarką buvimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-303/2014).

Be to, byloje apklausti liudytojai ir asmenys, su kuriais po įvykio bendravo policijos pareigūnai, neparodė, kad nuteistojo veiksmai juos būtų šokiravę, nutraukę jų poilsį ar darbą, sutrikdę jų rimtį ar padarę jiems kitokią reikšmingą žalą. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad savo veiksmais nuteistasis kitiems asmenims būtų suardęs jų normalią, įprastą gyvenseną, pažeidęs jų teises į normalią ir ramią aplinką ar sukėlęs kokius nors kitus padarinius, t. y. jokių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti realų viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą, nagrinėjamoje byloje nėra. Be to, iš K. B. T. pareikšto kaltinimo matyti, kad jame nėra nurodyta jokių asmenų, kuriems nuteistasis savo veiksmais būtų demonstravęs nepagarbą, taip sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir apylinkės teismas, išteisindamas J. A., konstatavo, jog šio įvykio niekas nematė. Todėl esant aptartoms aplinkybėms nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad dėl K. B. T. veiksmų kilo BK 284 str. 1 d. numatyti pavojingi padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Apibendrinusi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. B. T. tyčia, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, yra neteisinga, todėl jis dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 str. 1 d. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

K. B. T. išteisinus minėtu pagrindu V. V. byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį ir prašyti imtis ieškinio užtikrinimo priemonių civilinio proceso tvarka.

Apeliaciniu skundu K. B. T. taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. A. išteisintas pagal BK 284 str. 1 d. ir jį dėl šios veikos pripažinti kaltu. Tačiau atsižvelgus į tai, kad K. B. T. nėra pripažintas nukentėjusiuoju dėl J. A. veiksmų, šis jo prašymas nenagrinėjamas. Nagrinėjamoje byloje sprendimą dėl J. A. išteisinimo galėjo skųsti tik pats J. A., nukentėjusioji ir prokuroras.

K. B. T. advokatas A. B. apeliacinės instancijos teisme prašė iš J. A. priteisti proceso išlaidas, kurias sudarė teismo medicinos specialisto konsultacinės išvados surašymas bei nuteistojo gynyba. Šis prašymas netenkinamas, nes J. A. nagrinėjamoje byloje nėra nuteistasis, o yra išteisintasis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprendė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nuosprendžio dalį dėl K. B. T. nuteisimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

K. B. T. pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. V. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Pranas ŠimkusTeisėjai Valdas MeidusSigitas Bagdonavičius