Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ritos Kisielienės, teisėjos Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BUAB „Dekmanas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Dekmanas“ ieškinį atsakovui UAB „Padremas“, trečiajam asmeniui U. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją. Nurodė, jog tikrindamas įmonės dokumentus, nustatė, kad atsakovas iš ieškovo 2002-11-07 pirko padangų už 11 304,40 Lt sumą, kurią patvirtina PVM sąskaitos – faktūros Nr.GCC 701299 ir Nr.GCC 7012939. Nurodė, kad atsakovas bankiniais pavedimais 2003-01-09 ir 2003-07-17 ieškovui pervedė 4000 Lt sumą, kitokių duomenų, patvirtinančių mokėjimus pagal minėtas PVM sąskaitas – faktūras nenustatyta. Pažymėjo, kad atsakovo skolą patvirtina ir 2010-11-24 kreditinė PVM sąskaita faktūra, pagal kurią matyti, jog atsakovui buvo užskaityta likusi neapmokėta suma ir nurašyta dėl padangų broko jas grąžinant. Pažymėjo, jog PVM sąskaitos – faktūros išrašytos ir padangos perduotos 2002 metais, o kreditinė PVM sąskaita išrašyta ir padangos grąžintos 2010 metais, t.y. praėjus net 8 metams nuo padangų perdavimo momento. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2010-12-06 nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla, teigė, kad padangos buvo gražintos nepagrįstai, pažeidžiant kreditorių interesus, todėl šis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu ir taikoma restitucija.

Atsiliepimu atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal tarp šalių sudarytą žodinį susitarimą, ieškovui 2002-11-07 buvo perduotos dėvėtos padangos realizavimui. Ieškovas perdavė ir pardavė tik dalį padangų, už kurias atsakovas sumokėjo 4000 Lt. Kadangi kitų padangų ieškovas nepardavė, 2010 metais jas grąžino atsakovui. Dėvėtos padangos buvo utilizuotos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-04-24 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad teismui nebuvo pateikta rašytinė šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, todėl teismas tik pagal byloje surinktus įrodymus sprendžia, kokia galėjo būti tikroji šalių valia sudarant sandorį. Sprendė, kad rašytiniai įrodymai, t. y. esantys atsakovo bankiniai pavedimai 4000 Lt sumai (b. l. 38, 39) patvirtina atsakovo teiginius, jog tik ieškovui realizavus prekes, atsakovas turėjo pareigą atsiskaityti su ieškovu. Pažymėjo, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų minėtą išvadą. Nurodė, kad dalis padangų buvo pripažintos brokuotomis ir 2010 m. grąžintos, o po to - utilizuotos. Pažymėjo, jog kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo. Kadangi ieškovui bankroto byla iškelta 2010-12-06, padangos atsakovui perduotos 2002 m., o nerealizuota dalis grąžinta 2010-11-24, t.y. iki bankroto bylos iškėlimo, sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog padangos grąžintos pažeidžiant kreditorių interesus. Ieškovas taip pat neįrodė, jog kiti kreditoriai, kurių reikalavimų teisės turi būti ginamos, šias teises turėjo. Į bylą nėra pateikta raginimų ar pretenzijų sumokėti prašomą priteisti 7 162,60Lt sumą. Teismas padarė išvada, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad UAB „Dekmanas“ turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į 7 162,60Lt sumą, kad padangų grąžinimas pažeidė UAB „Dekmanas“ kreditorių teises, kad UAB „Podremas“ neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; kad buvo nesąžiningas.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1.Pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi teisės normomis, reglamentuojančiomis pirkimą – pardavimą, kurių pagrindu sprendė, kad atliekant padangų pardavimą bus atsiskaitoma tik realizavus pateiktas prekes. Teigia, jog nustatydamas tokias aplinkybes ir remdamasis pirkimo – pardavimo sutartį reglamentuojančiomis nuostatomis, teismas prieštarauja pats sau, nes CK nėra teisės normų, kurios reglamentuotų daiktų pirkimą – pardavimą su sulygtos kainos apmokėjimu tik po perkamų daiktų perpardavimo kitam asmeniui. Pažymi, jog toks teisinio santykio supratimas, remiantis kasacinio teismo 2008-01-30 nutartimi c.b. Nr.3K-3-70/2008, suponuoja išvadą apie konsignacijos santykių tarp šalių buvimą.

2. Pažymi, jog byloje esančių įrodymų pagrindu nėra pagrindo išvadai, kad tarp šalių buvo konsignacijos santykiai, t.y. jog šalys buvos susitarusios, kad už padangas bus atsiskaitoma tik realizavus pateiktas prekes. Byloje esančios PVM sąskaitos – faktūros patvirtina faktą, kad padangos atsakovui buvo parduotos už 11 304, 40 Lt sumą, o ne perduotos konsignacijos sutarties pagrindu. Apelianto teigimu, remiantis verslo praktika, kai šalys sudaro konsignacijos sutartį, tarp šalių sudaromi priėmimo – perdavimo aktai, o ne PVM sąskaitos – faktūros. Pažymi, jog atsakovas ieškovo buhalteriniuose dokumentuose iki pat 2010-11-24 buvo apskaitomas kaip ieškovo skolininkas ir tik po kreditinės PVM sąskaitos – faktūros išrašymo ir padangų grąžinimo, t.y. įvykus naujam sandoriui, atsakovas nebebuvo apskaitomas kaip ieškovo skolininkas.

3. Teismas privalėjo kritiškai vertinti atsakovo ir trečiojo asmens duotus parodymus, nes būtent apklaustų asmenų nesąžiningumas ir yra įrodinėjamas byloje – sandorio sudarymo metu (grąžinant padangas) trečiasis asmuo buvo ieškovo direktorius. Tuo tarpu nesant rašytinės sutarties šalys galėjo susitarti teismui duoti bet kokius parodymus apie sudaryto sandorio ir buvusios teisinio santykio turinį, taip klaidindamos ir pateikdamos teismui iškraipytą buvusią tikrojo sandorio esmę.

4. Teigia, jog tarp šalių buvo pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, todėl ieškovas turėjo neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą.

5. Pažymi, jog apie Vilniaus apygardos teisme priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovo atžvilgiu buvo paskelbta 2010-09-09, tuo tarpu keliant bankroto bylą teismas pažymėjo, jog pagal ieškovo 2010-07-31 balanso duomenis, įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę jo turimo turto. Atkreipia dėmesį, jog padangos buvo grąžintos 2010-11-24, t.y. tik prieš 12 dienų iki bankroto bylos iškėlimo ieškovui. Padangų grąžinimo metu ieškovas buvo nemokus. Tuo tarpu nutartimi, kuria buvo iškelta bankroto byla ieškovui, teismas nustatė, jog pastarasis buvo skolingas VSDFV Vilniaus skyriui ir VMI 59 354, 38 Lt sumą, todėl pirmos instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė, kad kiti kreditoriai, kurių reikalavimo teisės turi būti ginamos, šias teises turėjo ginčijamo sandorio sudarymo metu, nepagrįsta.

6. Pažymi, jog atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad nesidomėjo ieškovo turtine padėtimi, nei tuo, ar ieškovui buvo keliama bankroto bylą. Tokie atsakovo veiksmai remiantis kasacinio teismo praktika (LAT 2007-04-19 nutartis c.b. Nr.3K-3-168/2007; 2006-01-11 nutartis c.b. Nr.3K-3-17/2006) pripažintini nesąžiningais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-24 sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog teismui nebuvo pateikta rašytinė šalių pirkimo – pardavimo sutartis, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nėra galimybės objektyviai nustatyti galimai buvusių pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų ir tik pagal byloje esančius įrodymus buvo galima spręsti, kokia galėjo būti šalių valia sudarant sandorį. Teigia, jog apelianto argumentai dėl atsakovo ir trečiojo asmens duotų parodymų, atmestini, kadangi tai tėra subjektyvi apelianto nuomonė, nepagrįsta jokiais įrodymais. Teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti atsakovo ir trečiojo asmens nurodytais faktais, tuo tarpu apeliantas juos paneigiančių įrodymų teismui nepateikė. Atsakovo teigimu, ieškovas neįrodė, kad grąžinant padangas buvo pažeisti ieškovo kreditorių interesai, nes bendrovei dar nebuvo iškelta bankroto byla.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta.

Kaip matyti iš ieškinio, ieškovas 2010-11-24d. sandorį ginčija CK 6.66 str. actio pauliana pagrindu. Kai šalys sudaro sutartį, jos suderina sutarties sąlygas, kurios nustato šalių teises ir pareigas. Tuo pat metu, šalims suderinus sutarties sąlygas, sutartis šalims turi įstatymo galią ir šalys yra saistomos ne tik teisių ir pareigų, kurios yra numatytos sutartyje bet ir viso to, ką lemia sutarties esmė arba įstatymas. Kaip matyti iš ginčijamos pardavėjo UAB „Dekmanas“ išrašytos kreditinės PVM sąskaitos faktūros (b.l 40) pardavėjas UAB „Dekmanas“ pirkėjui UAB „Padremas“ (atsakovui) išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą DKT Nt. 1226, kuria patvirtino brokuotų dėvėtų padangų grąžinimo pagal 2002-11-07 PVM sąskaitą faktūrą GCC Nr. 7012939 ir GCC Nr. 7012999, bendrai 7 162,60Lt sumai. CK 6.66 str. 1d. nustatyta, kad „Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau LAT), analizuodamas CK 6.66 str. taikymą teismų praktikoje, pažymėjo, jog „įstatymas numato sąlygas, kurios būtinos, kreditoriui ginčijant skolininko sudarytus sandorius: skolininkas sudarė sandorį, kurio sudaryti jis neprivalėjo; šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises; skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti; dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditorių teisės. Kreditoriaus teisių, kaip vienos iš actio Paulina sąlygų pažeidimą privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Ieškovas, pagrįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu turi įrodyti, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Kaip matyti iš byloje ieškovo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų pirkėją ir pardavėją kaip subjektus įvardijo pats ieškovas išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Pagal pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (CK 6.305-6.475 str.) pardavėjo (šiuo atveju UAB „Dekmano“) pareiga parduoti tinkamos kokybės daiktą. Pardavėjui pažeidus pareigą, susijusią su perdavimu pirkėjui netinkamos kokybės daiktą, pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu reikalauti sumažinti pirkimo kainą, daikto pakeitimą į tinkamos kokybės, per protinga terminą pašalinti daikto trūkumus, grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties (CK 6.334 str.). Kaip matyti iš byloje esančio UAB „Dekmano“ buvusio vadovo paaiškinimų (b.l.58-59) brokuotas padangas pardavėjas UAB „Dekmanas“ priėmė ir perdavė jas utilizavimui. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes daro išvada, jog ieškovas neįrodė turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui, atsakovas turėjo pareigą sudaryti ginčijamą sandorį, neįrodyta, kad atsakovas buvo nesąžiningas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių pagrindu nėra pagrindo.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.