- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-06
- Bylos Nr.
- A-525-1689-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Romanas Klišauskas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- E. M., J. D., R. D.
- Trečiasis asmuo
- I. L., B. D., A. D., A. K. P.
- Atsakovas
- Alytaus
- Advokatai
- Indrė Butvilė, Lina Šikšniutė-Vaitiekūnienė
- Kategorijos
- 4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. M., J. D. ir R. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. M., J. D. ir R. D. skundą atsakovui Alytaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims B. D., A. D., A. K. P. ir I. L. dėl įsakymo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
E. M., J. D. ir R. D. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai) patikslintu skundu (b. l. 83-89) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami:
1) atnaujinti dėl svarbios priežasties praleistą skundo padavimo terminą;
2) panaikinti Alytaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 59-1369 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto tvirtinimo Lazdijų rajone“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo patvirtintas Veisiejų seniūnijos Viktarino kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, dalyje dėl suprojektuoto vietinės reikšmės kelio, einančio per pareiškėjams priklausantį sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir namų valdą, esančius Neliubonių kaime, Veisiejų seniūnijoje, Lazdijų rajone.
Paaiškino, kad remiantis Lazdijų rajono I notarų biuro notarės 2001 m. birželio 28 d. išduotu paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą ir 2001 m. birželio 28 d. sutartimi, E. M., R. D., J. D. bei tretieji suinteresuoti asmenys B. D., A. K. P. ir A. D., po kurio mirties turtą paveldėjo A. D., tapo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Neliubonių kaime, Veisiejų seniūnijoje, Lazdijų rajone, bendrasavininkais. Pagal 2001 m. balandžio 6 d. išduotą laikiną planą, sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Sklypą pareiškėjai paveldėjo be jokių per jį einančių pravažiuojamųjų kelių ar kelio servitutų. 2008 m. lapkričio mėnesį iš vietinės spaudos jie sužinojo apie rengiamą vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemą. Nesutikdami dėl schemoje suprojektuoto viešojo kelio, einančio per minėtą sklypą, 2008 m. gruodžio 3 d. jie kreipėsi į Alytaus apskrities viršininko administracijos Lazdijų rajono žemėtvarkos skyrių, tačiau Alytaus apskrities viršininko administracija į pasiūlymus neatsižvelgė. Atsakovas 2008 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 4-769-(1.28.) pranešė, kad rengiant vietinės reikšmės kelių išdėstymo žemėtvarkos schemas žemės reformos žemėtvarkos projektų sprendiniai nebus keičiami. Pareiškėjai pažymėjo, kad A. D. grąžintinoje žemėje jokie keliai nebuvo suprojektuoti. Jeigu keliai projektuojami privačioje žemėje, turi būti nustatomas servitutas. Šiuo atveju ginčo kelias eina per pareiškėjams priklausančią 40 arų dydžio namų valdą, šis kelias įskaitytas į pareiškėjų valdomą 13,23 ha žemės plotą. Be to, A. D. sklype be jokių derinimų suprojektuotas sklypas Nr. 590. Privažiavimas į sklypą Nr. 590 neatitinka Viktarino kadastro vietovės projekto.
Atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija su pareiškėjų skundu nesutiko (b. l. 100-101). Nurodė, kad tiek A. D. grąžinamas natūra 8,23 ha žemės sklypas, tiek 5 ha sklypas pirkimui, buvo suformuoti rengiant Lazdijų rajono Ančios kolūkio žemės reformos žemėtvarkos preliminarinį projektą, kuris 1992 m. rugpjūčio 3 d. apsvarstytas Lazdijų rajono valdyboje. Projekte yra nurodytas 5 m pločio vietinės reikšmės kelias. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įstatymas) 12 straipsnio 1 dalį, kelio užimta žemė buvo priskirta valstybės išperkamai, todėl kelio užimtas žemės plotas nebuvo įskaitytas į A. D. valdomą 13,23 ha žemės plotą. Viktarino kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos preliminarinio projekto duomenys, taip pat ir ginčo kelias, buvo perkelti į Viktarino kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Įsakymu. Atstovas pabrėžė, kad A. D., būdamas gyvas, dėl suprojektuoto kelio nesiskundė. Tik 2001 m. birželio 28 d. pareiškėjams paveldėjus jo žemę, kilo ginčai su kaimynu ir kitais kelio naudotojais. Atstovas nesutinka, kad žemė, skirta keliui, turėjo būti išpirkta iš A. D., nes Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423, 28 punktas numatė, kad Valstybinio žemėtvarkos instituto darbuotojai parengia negrąžintinos ir neprivatizuotinos žemės planus. Juose negrąžinamos ir neprivatizuotinos žemės plotai buvo nustatomi ir pažymimi vadovaujantis Įstatymo 12 ir 13 straipsniais, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsniu bei Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 7 straipsniu. Į A. D. suprojektuotą 8,23 ha žemės sklypą kelias nebuvo įskaitytas, todėl žemės nereikėjo išpirkti. Atsakovas pažymėjo ir tai, jog pareiškėjai aiškiai praleido terminus administraciniams aktams skųsti.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 126-129).
Teismas, įvertinęs Lazdijų rajono Ančios kolūkio žemės reformos žemėtvarkos preliminarinį projektą, 1992 m. rugpjūčio 3 d. apsvarstytą Lazdijų rajono valdyboje, ir Viktarino kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Alytaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 59-1369, atmetė pareiškėjų skundo argumentą, jog remiantis 1992 m. kovo 13 d. žemės sklypo skiriamo privačiam ūkiui steigti vietos apžiūrėjimo aktu, A. D. grąžintinoje žemėje nebuvo suprojektuoti jokie keliai, kaip neatitinkantį tikrovės (b. l. 16). Nurodė, kad Įsakymo priėmimo metu Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 6 straipsnio norma, nustatanti, jog vietinės reikšmės keliai turi būti registruojami ir patvirtinti savivaldybės taryboje, negaliojo. Pagal tuo metu aktualų Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reglamentavimą, kelio užimta žemė buvo priskirta valstybės išperkamai, o valstybiniais ir vietiniais keliais užimtas žemės plotas į bendrą piliečių privatizuojamą plotą nebuvo įskaitomas. Iš valstybinio žemės kadastro duomenų registro Nr. 59/992-5 išrašo teismas sprendė, jog kelio užimtas žemės plotas nebuvo įskaitytas į A. D. valdomą 13,23 ha žemės plotą (b. l. 19-20, 35), o žemės sklypo formavimo ir privatizavimo metu kelio servitutas negalėjo būti nustatytas, nes ši teisinė kategorija buvo įtvirtinta tik 1994 m. Lietuvos Respublikos žemės įstatymu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. D. į savo sodybą patekdavo tuo pačiu keliu, kuriuo iki šiol naudojasi tretysis suinteresuotas asmuo I. L.. I. L. į savo namų valdą Nr. 590, įsiterpusią į 13,23 ha žemės sklypą, gali patekti tik Viktarino kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotu vietinės reikšmės keliu (b. l. 99). 2002 metais tikslinant žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis, dalis esamų žemės savininkų suderino šio žemės sklypo ribas ir vietą pasirašydami žemės sklypo paženklinimo – parodymo aktą, žemės sklypo abrisą ir žemės sklypo planą, kuriuose yra nurodytas 5 m bendro naudojimo kelias (nuosavybės teisių atkūrimo byla). Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendime pažymima, kad pareiškėjai nepraleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto kreipimosi į teismą termino, todėl šio termino atnaujinimo klausimas byloje nesvarstytinas. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, kuriuo tretysis suinteresuotas asmuo I. L. valdė žemės sklypą Nr. 590 ir naudojosi ginčijamu bendro naudojimo keliu. Tai reiškia, jog tretysis suinteresuotas asmuo pagrįstai tikisi savo teisių apsaugos. Patenkinus pareiškėjų reikalavimą, nors teismo sprendimas ir būtų nukreiptas tik vieno trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu, nes panaikinus Viktarino kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą dalyje dėl suprojektuoto vietinės reikšmės kelio, einančio per pareiškėjams priklausantį sklypą ir namų valdą, jis negalės patekti į savo namų valdą, būtų sukurtas teisminis precedentas ir tam tikru mastu paveiktos konstitucinės vertybės – teisingumo principas, reikalavimai užtikrinti teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą, būtinumą užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų, pasitikėjimą valstybe ir teise. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su paveldėto sklypo performavimu 2002 m., sklypo Nr. 590 suprojektavimu, privažiavimo į sklypą Nr. 590 neatitikimu Viktarino kadastro vietovės projektui, nėra susijusios su skundo reikalavimu panaikinti Alytaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 59-1369.
III.
Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą patenkinti (b. l. 136-140).
Nurodo, kad Lazdijų rajono Ančios kolūkio žemės reformos žemėtvarkos preliminarinio projekto formuojant žemės sklypą A. D. dar nebuvo, kadangi sklypas buvo grąžintas skubos tvarka privačiam ūkiui steigti. 1992 m. kovo 13 d. grąžintas natūra 8,23 ha sklypas buvo suformuotas remiantis 1932 m. Seinų apskrities Leipalingio valsčiaus Neliubonių kaimo vienkiemiais išskirstymo planu. Sklypas į Lazdijų rajono Ančios kolūkio žemės reformos žemėtvarkos preliminarinį projektą buvo perkeltas vėliau. Ančios kolūkio žemės reformos žemėtvarkos preliminarinis projektas apsvarstytas ir jam pritarta po sklypo suformavimo ir atmatavimo, t. y. 1992 m. rugpjūčio 3 d. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 4 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kelias, skirtas naudotis visų aplinkinių žemės sklypų savininkams ir naudotojams, turi turėti viešojo kelio statusą, t. y. nuosavybės teise priklausyti savivaldybei. Vadinasi, per pareiškėjų sklypą suprojektuotas kelias, jei jis būtų viešasis kelias, turėtų būti įregistruotas, eksploatuojamas ir prižiūrimas Lazdijų rajono savivaldybės. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojęs Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas nenumatė, jog valstybiniais ir vietiniais keliais užimtas žemės plotas į bendrą piliečių privatizuojamą plotą nėra įskaitomas. Todėl žemė, užimta kelių, turėjo būti valstybės išperkama taikant Įstatymo 16 straipsnyje nustatytus išpirkimo būdus. Aplinkybę, kad ginčo sklype nebuvo jokio kelio, patvirtina Žemės ūkio ministerijos 1992 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. 17.2-719 4 punktas, Lazdijų rajono valdybos 1992 m. spalio 21 d. potvarkio Nr. 573-V „Dėl žemės suteikimo naudotis asmenims susigrąžinantiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai ir dėl žemės išpirkimo iš piliečių, išmokant valstybės vienkartines išmokas“ išrašas, 1992 m. kovo 13 d. žemės sklypo skiriamo privačiam ūkiui steigti vietos apžiūrėjimo akto 4 punktas, žemėtvarkos projekto suteiktos žemės eksplikacijos grafų E ir F įrašai. Taigi grąžintiname sklype nebuvo suprojektuoti nei valstybinės, nei vietinės reikšmės keliai. Pagal tuo metu galiojusią Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodiką, patvirtintą Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, keliai galėjo būti projektuojami tik laisvoje valstybinėje žemėje. Jeigu projektuojami keliai yra privačioje žemėje, jie turėjo būti suprojektuoti kaip servitutiniai. Taigi Alytaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymu galėjo būti suprojektuotas tik servitutinis kelias per pareiškėjų sklypą. I. L., kurio teisėtus lūkesčius gina teismas, priklausantis sklypas atmatuotas 2002 m. Faktiškai ginčijamo kelio nėra. Tretysis suinteresuotas asmuo I. L. į savo sodybą patenka visai kitu pravažiavimu, kuris neatitinka Viktarinos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto. 2002 m. žemės sklypo kadastro duomenys nebuvo tikslinami, nes kadastro duomenys pasiliko tie patys, paženklintas tik performuotas sklypas. Žemės nuosavybės byloje, kuri saugoma Lazdijų žemėtvarkos skyriaus archyve, nėra nei abriso, nei sklypo ribų žymėjimo aktų ar kitų pirminių dokumentų su bendraturčių parašais.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nesutinka su E. M., J. D. ir R. D. apeliaciniu skundu, ir prašo jo netenkinti (b. l. 150-151). Nurodo, kad A. D. grąžintinos žemės ribos negalėjo būti pamatuotos vadovaujantis 1932 m. Seinų apskrities Leipalingio valsčiaus Neliubonių kaimo vienkiemiais išskirstymo planu, kadangi buvo suprojektuotas ne 8,23 ha, o 13,23 ha ploto sklypas.
Šalies argumentai
Tretieji suinteresuoti asmenys B. D., A. D. ir A. K. P. su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti (b. l. 144-146).
Atsiliepimas
Tretįjį suinteresuotą asmenį I. L. atstovaujanti advokatė Indrė Butvilė atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 147-149). Paaiškina, kad pareiškėjai klaidina teismą teigdami, jog ginčo kelio nėra, o I. L. į savo sodybą patenka kitu privažiavimu. Pažymi, jog vietinės reikšmės keliu tretysis suinteresuotas asmuo naudojasi nuo 2005 m. liepos 28 d., kai įsigijo sodybą. Kadangi kelias atsišakoja nuo valstybinės reikšmės rajoninio kelio Leipalingis – Kapčiamiestis ir eina per Neliubonių, Senkonių bei Taikūnų kaimus, ir vėl susijungia su minėtu valstybinės reikšmės keliu, į savo sodybą I. L. gali patekti važiuodamas ginčo keliu nuo Senkonių kaimo arba iš kitos pusės – nuo Neliubonių kaimo. Bet kokie apribojimai trečiajam suinteresuotam asmeniui naudotis keliu, einančiu per pareiškėjų žemę, neproporcingai suvaržytų jo nuosavybės teisių įgyvendinimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalį, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tikrina visas aplinkybes, reikšmingas šiam ginčui.
Byloje vyksta ginčas dėl apskrities viršininko įsakymo, patvirtinusio žemės reformos žemėtvarkos projektą, dalinio panaikinimo. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjai paaiškino, kad apie savo teisių pažeidimą, t. y. aplinkybę, kad per jų 2001 m. birželio 28 d. paveldėtą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) eina vietinės reikšmės kelio atkarpa, sužinojo 2008 m. lapkričio mėnesį iš vietinės spaudos.
Bylos duomenimis nustatyta, kad akcinės bendrovės „Hidroprojektas“ parengtą Veisiejų seniūnijos Viktarino kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą Alytaus apskrities viršininkas patvirtino 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 59-1369, priimtu vadovaujantis tuo metu aktualiomis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo ir Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, redakcijomis. Pareiškėjų žemėnauda pagal šį projektą paženklinta 2002 m. kovo mėnesį. Remiantis Lazdijų rajono Veisiejų apylinkės (buv. Ančios) piliečiui D. A., K., suteiktos žemės privačiam ūkiui steigti dokumentų byla, žemės klypo ribas ir vietą suderino pareiškėjas R. D., pasirašydamas žemės sklypo abrisą, žemės sklypų paženklinimo – parodymo aktą ir žemės sklypo planą. Žemės sklypo planą, kuriame pažymėtas ginčo kelias, taip pat pasirašė pareiškėja E. M. bei tretieji suinteresuoti asmenys B. D., A. K. P. ir šiuo metu jau miręs A. D. (jo teises perėmė A. D.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-69/2010).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. birželio 23 d. patikslintame skunde pareiškėjai pareiškė prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (b. l. 83-89), tačiau nei 2009 m. liepos 1 d. skundo priėmimo nutartimi (b. l. 5-6), nei 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu Kauno apygardos administracinis teismas šio klausimo iš esmės nesprendė. Kauno apygardos administracinio teismo išvada, jog pareiškėjai nepraleido ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino, nėra pagrįsta bylos nagrinėjimo metu atliktu faktinių aplinkybių, reikšmingų pareiškėjų tinkamam teisės kreiptis į teismą įgyvendinimui, nustatymu bei vertinimu ar specialaus įstatymo normomis, taikytinomis Įsakymo apskundimui. Nurodytas procesinių normų pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisingam bylos išsprendimui, todėl tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą (ABTĮ 142 str. 1 d.). Panaikinus sprendimą, byla perduotina nagrinėti iš naujo, nes būtina išspręsti klausimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjų E. M., J. D. ir R. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Nutartis neskundžiama.