Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 258 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 30 (trisdešimt) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 20 (dvidešimt) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 65 straipsniu, paskirta bausmė iš dalies sudėta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartimi paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. M. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2017 m. vasario 18 d. apie 12.00 val. (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), paslėpęs iškeptame pyrage, neteisėtai iš 14-to būrio gyvenamų patalpų į ilgalaikių pasimatymų patalpas nešėsi civilinėje apyvartoje draudžiamą, savadarbį duriamai-pjaunamai grupei priklausantį nešaunamąjį ginklą – lenktinį peilį, kurį draudžiama turėti nuteistiesiems pataisos namuose. Šį nešaunamąjį ginklą pas kaltinamąjį patikrinimo metu pasimatymų suteikimo patalpose surado bei paėmė (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnas.M. M. skundžia Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir prašo jo atžvilgiu taikyti BK 31 straipsnio 1 dalį.Skunde atkreipiamas dėmesys, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuteistasis parodė, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl kitų asmenų jam daromo spaudimo ir įtakos. Pagrįsdamas teiginius dėl kitų asmenų jam daromo spaudimo ir įtakos, nuteistasis nurodo, jog jis 2016 m. birželio mėnesį, 2016 m. spalio 24 d. ir 2017 m. gegužės 5 d. raštiškai kreipėsi į (duomenys neskelbtini) pataisos namų administraciją ir informavo, jog jo šeimai ir jam gresia pavojus bei galimi įvairūs įvykiai, dėl kurių jis negalės nieko padaryti. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažįstama, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Anot nuteistojo, suprantama, jog įrodyti, kad ši nusikalstama veika buvo padaryta būtinojo reikalingumo sąlygomis, neįvardijant asmenų, darančių spaudimą ir poveikį, negalima, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įrodyta priešingai, nebuvo imtasis jokių veiksmų šią versiją tiriant. Asmenis, darančius jam spaudimą, nuteistasis bijo įvardinti dėl galimų pasekmių jo šeimai ir jam pačiam.Taip pat skunde pažymima, jog per laisvės atėmimo bausmės atlikimo pataisos namuose laikotarpį, jis aktyviai dalyvauja socialinėje veikloje, yra vieną kartą skatintas bei keturis kartus siūlytas skatinti, mokosi profesinėje mokykloje. Turimos dvi nuobaudos yra gautos dėl mobilaus ryšio telefono turėjimo, kurį nuteistasis naudojo tik skambindamas savo šeimai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė Rasa Kalkauskienė prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmestinas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nesutikdamas su apylinkės teismo nuosprendžiu, nuteistasis teigia, kad nusikalstama veika buvo padaryta būtinojo reikalingumo sąlygomis, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų tirti šios versijos, todėl priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nepašalinęs visų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nagrinėjamas įvykis turėjo būti traktuotas kaip būtinasis reikalingumas. Šis nuteistojo teiginys neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių būtinąjį reikalingumą.BK 31 straipsnyje įtvirtintas būtinasis reikalingumas, laikomas viena iš aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę. Šio straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Taigi tam, kad įvykis galėtų būti traktuojamas kaip būtinasis reikalingumas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas: 1) turi grėsti pavojus pačiam asmeniui, kuris padarė veiką, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažesnė už tą, kurios siekta išvengti.

Apygardos teismas nesutinka su nuteistojo skundo argumentu, jog jo teiginį, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl kitų asmenų jam daromo spaudimo ir įtakos, pagrindžia tai, kad 2016 m. birželio mėnesį, 2016 m. spalio 24 d. ir 2017 m. gegužės 5 d. jis raštiškai kreipėsi į (duomenys neskelbtini) pataisos namų administraciją ir informavo, jog jo šeimai ir jam gresia pavojus bei galimi įvairūs įvykiai, dėl kurių jis negalės nieko padaryti. Pažymėtina, jog nuteistojo prašymai, pateikti pataisos namų administracijai, yra tik abstraktaus pobūdžio informacija. Tiek minėtuose prašymuose, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nuteistasis nenurodė kokios aplinkybės sąlygojo nuteistojo manymą, jog jam ir jo šeimos nariams gresia pavojus, taip pat nenurodė ir asmenų, kurie įtakojo nuteistąjį ir darė jam spaudimą padaryti nusikalstamą veiką. 2017 m. kovo 2 d. apklaustas įtariamuoju nuteistasis parodė, jog paaiškinti kada ir kur įgijo peilį, kodėl nešėsi jį į pasimatymą su žmona, kodėl jis buvo paslėptas pyrage bei nurodyti asmenis, kurių buvo priverstas nešti peilį, negali, nes nepasitiki (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnais, bijo dėl savo gyvybės ir saugumo. 2017 m. kovo 2 d. apklaustas įtariamuoju nuteistasis taip pat nurodė, jog daugiau nieko paaiškinti negali, nes bijo dėl savo paties ir šeimos saugumo, kadangi jei duos parodymus apie kitus asmenis, jie gali keršyti jam ir jo šeimai. Marijampolės rajono apylinkės teisme 2017 m. gegužės 9 d. vykusiame teisiamajame posėdyje, nuteistasis taip pat neatskleidė asmenų, kurių įtakojamas, padarė nusikalstamą veiką. Be to, patikslinti minėtą informaciją nuteistasis atsisakė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Pažymėtina ir tai, jog 2017 m. gegužės 5 d. (duomenys neskelbtini) pataisos namų administracijai pateiktas prašymas, apskritai negali būti laikytinas įrodymu, pagrindžiančiu faktą, jog nuteistajam ar jo šeimos nariams tuo metu, kai nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, grėsė akivaizdus ir realus pavojus, kadangi šis prašymas pataisos namų administracijai pateiktas jau po nusikalstamos veikos padarymo (nusikalstama veika padaryta 2017 m. vasario 18 d.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, nuteistojo tvirtinimą, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jam buvo daromas spaudimas ir jis buvo įtakojamas kitų asmenų, t. y. nusikalstamą veiką jis padarė, nes jam ir jo šeimos nariams grėsė realus ir akivaizdus pavojus, laiko tik gynybine nuteistojo versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokį manymą taip pat pagrindžia iškart po įvykio (duomenys neskelbtini) pataisos namų administracijos direktoriui pateiktas M. M. paaiškinimas, kuriame ši versija nepateikta. Nuteistasis skunde nurodo, jog apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas nepašalinus visų abejonių, tokį argumentą iš esmės grįsdamas tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įrodyta, jog nusikalstama veika nėra padaryta būtinojo reikalingumo sąlygomis. Su šiuo skundo argumentu apygardos teismas sutikti negali. Pažymėtina, jog versija, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta esant būtinojo reikalingumo sąlygomis, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo keliama tik paties nuteistojo, kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog M. M. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, byloje nenustatyta. Todėl daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas nepašalinus visų abejonių, nėra teisinio pagrindo.Aukštesnės instancijos teismas nevertina apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių apie nuteistojo elgesį laisvės atėmimo bausmės atlikimo pataisos namuose laikotarpiu, kadangi jos neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl BK 31 straipsnio nuostatų M. M. atžvilgiu taikymo. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumos pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.