Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-146-2671-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-09-05
Bylos Nr.: A-146-2671-11
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-00771-2010-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas: D. P.
Atsakovas: Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui

Administracinė byla Nr. A146-2671/2011Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00771-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 22; 79.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,atsakovo atstovams Vadimui Uporovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. (D. P.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) padavė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 5), prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK, atsakovas) viršininko 2010 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. 30-OB-76, kuriuo jam pritaikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas.

Skunde, taip pat pareiškėjas ir jo atstovas nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 38-42) paaiškino, kad Klaipėdos apskrities VPK viršininkas 2010 m. spalio 28 d. patvirtino nutarimą Nr. 30-OB-76 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pareiškėjui nutarta taikyti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Remdamasis šiuo Nutarimu, 2010 m. spalio 28 d., Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK ONTB) 4-ojo skyriaus vyresnysis tyrėjas pareiškė D. P. oficialų perspėjimą.

Pareiškėjo manymu, oficialus perspėjimas pareikštas nepagrįstai, nes jis nepadarė veiksmų, kurie varžytų kitų žmonių teises ar laisves, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Pažymėjo, jog oficialus perspėjimas varžo jo, kaip žmogaus ir Lietuvos Respublikos piliečio, teises bei laisves ir žemina jį kaip žmogų. Taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir ON užkardymo įstatymas, ONUĮ) 4 straipsniu, numatančiu oficialaus perspėjimo, kaip prevencinės poveikio priemonės, taikymo pagrindus, darytina išvada, jog turėjimas duomenų, kad pareiškėjas savo „veiksmais varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydamas palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms“, nesudaro pagrindo taikyti oficialų perspėjimą. Pareiškėjo teigimu, pritaikyta prevencinė poveikio priemonė yra nepagrįsta objektyviais duomenimis.

Šalies argumentai

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 11-12), kuriame išdėstytą poziciją palaikė atsakovo atstovai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 38-42), nurodė, kad ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyti prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai, t. y. prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Paaiškino, kad Klaipėdos apskrities VPK ONTB 4-ojo skyriaus vyresnysis tyrėjas įstatymų nustatyta tvarka gavo ir turėjo duomenų, jog pareiškėjas gali būti susijęs su organizuota nusikalstama grupe ar jų nariais, kurie galimai vykdo didelės vertės turto vagystes, prievartauja turtą, organizuoja ir vadovauja nepilnamečių asmenų prostitucijai, ir yra pagrindo manyti, kad jis gali daryti sunkius nusikaltimus, nuo to gali nukentėti valstybės interesai, visuomenės nariai bei gali būti pažeistos jų teisės ir laisvės. Atsakovo teigimu, prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – buvo pritaikyta nustačius ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytus prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindus, siekiant garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, pareigūnas, reikšdamas oficialų perspėjimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu, Lietuvos Respublikos operatyvinės veikslo įstatymu, Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu, taip pat laikėsi nustatytos prevencinės poveikio priemonės taikymo formos ir tvarkos.

Atsakovas pažymėjo, kad oficialus perspėjimas nėra bausmė, kuri gali būti skiriama tik teismo nuosprendžiu asmeniui už nusikaltimo padarymą, o prevencinė poveikio priemonė, taikoma siekiant riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą. Šios priemonės tikslas – neleisti asmeniui padaryti sunkaus (ar labai sunkaus) nusikaltimo, ir, kita vertus, garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Be to, atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2009 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-128/2009), kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija, be to, konstatavo, jog nėra būtina, kad informacijos surinkimas būtų nukreiptas į konkretų oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu.

Atsakovo atstovai teismo posėdžio metu pateikė teismui susipažinti informaciją, kurios pagrindu priimtas Nutarimas. Pažymėjo, jog įslaptinta operatyvinė informacija dėl D. P. sudaro valstybės paslaptį ir išslaptinta nebus, nes neišnyko išslaptinimo tikslingumas.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 43-46) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos apskrities VPK viršininkas 2010 m. spalio 28 d. patvirtino nutarimą Nr. 30-OB-76, kuriuo nutarė taikyti D. P. prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą (b. l. 14). Šio nutarimo pagrindu 2010 m. spalio 18 d. Klaipėdos apskrities VPK ONTB 4-ojo skyriaus pareigūnas pareiškė pareiškėjui ON užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsnių pagrindu oficialų perspėjimą Nr. 30-OB-76. Oficialiame perspėjime nurodyta, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Iš pareiškėjo pareikalauta laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, taip pat jis oficialiai perspėtas dėl to, kad, jeigu jis savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jam priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus ar vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat įstatymo nustatyta tvarka pareiškėjas bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn (b. l. 15).

Teismas nurodė, kad organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas. Viena iš tokių priemonių, kuri pritaikyta pareiškėjui, yra oficialus perspėjimas (ONUĮ 3 str. 1 p.).

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundžiamas sprendimas (oficialus perspėjimas) priimtas ON užkardymo įstatymo 1, 4 ir 5 straipsnių pagrindu, teismas pažymėjo, jog, nagrinėjant šį administracinį ginčą, būtina pateikti šių straipsnių nuostatų taikymo aiškinimą bei spręsti įrodymų leistinumo ir pakankamumo klausimą. Pagal ON užkardymo įstatymo 4 straipsnį (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. ON užkardymo įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Prevencinių poveikio priemonių taikymas susijęs su šio Įstatymo 4 straipsnyje nurodytomis sąlygomis: informacijos (duomenų) turėjimu bei tai, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties kiekvienu konkrečiu atveju būtina patikrinti nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar ji buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka (teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu). Pažymėjo, jog pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau jos turinys turi aiškiai parodyti, kad asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Teismas pabrėžė, kad, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, turi būti išdėstyti argumentai dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatuota, kad „visais atvejais būtina paisyti valstybės paslapties, kaip neskelbtinos, neatskleistinos informacijos, kurios atskleidimas padarytų žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visuomenės politinei organizacijai, turinčiai užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, konstitucinės sampratos“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog ypač svarbi ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies formuluotė „paprastai“. Šioje dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, taigi ir kad asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama. Pažymėjo, jog iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas teismui traktuoti bylos šalis kaip nelygias, todėl padaryta išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsižvelgiant į šį Konstitucinio Teismo nutarimą yra formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-816/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-825/2010 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktą medžiagą, susijusią su pareiškėju, bei pateiktą valstybės paslaptį sudarančią informaciją, pripažino, kad byloje esantys įrodymai leistinumo ir pakankamumo prasme atitinka Konstitucinio Teismo suformuluotas įstatymo normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir aiškinimo taisykles (b. l. 16-29). Teismas pripažino pagrįstais atsakovo išdėstytus argumentus dėl atsisakymo išslaptinti valstybės paslaptį sudarančią informaciją arba jos dalį ir pateikti ją kaip įrodymą šioje byloje, nes negalima nepaisyti galimų pasekmių, susijusių su žalos padarymu valstybei, žmogaus teisėms ir laisvėms, pažeidimu viešojo intereso ir pačios konstitucinės sampratos. Teisėjų kolegija, susipažinusi su įslaptinta informacija, konstatavo, kad ji pagrįstai neskelbtina, tačiau pagal ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies nuostatas ir aptartą Konstitucinio Teismo išaiškinimą faktiniai duomenys, sudarantys valstybės paslaptį, šioje administracinėje byloje laikytini įrodymais.

Teismas konstatavo, kad iš bylos duomenų matyti, kad atliktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 31-1-00358-10, kurioje pareiškėjui 2010 m. spalio 26 d. pareikštas kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 307 straipsnio 3 dalį, 309 straipsnio 2 dalį, baudžiamoji byla perduota Klaipėdos apygardos teismui (b. l. 19-29). Teismo vertinimu, Klaipėdos apskrities VPK ONTB 4-ojo skyriaus pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka gavo ir turi duomenų, jog pareiškėjas gali būti susijęs su organizuota nusikalstama grupe ar jų nariais, galimai vykdančiais didelės vertės turto vagystes, prievartaujančiais turtą, organizuojančiais ir vadovaujančiais nepilnamečių asmenų prostitucijai, ir yra pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkius nusikaltimus, nuo to gali nukentėti valstybės interesai, visuomenės nariai bei gali būti pažeistos jų teisės ir laisvės. Pažymėjo, kad būtent šiuo pagrindu Klaipėdos apskrities VPK pareigūnas, įvertinęs įstatymu nustatyta tvarka gautus duomenis, pareiškė D. P. oficialų perspėjimą. Pareikštas oficialus perspėjimas pagal turinį atitinka ON užkardymo įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, jo skyrimo tvarka, numatyta šio įstataymo 6 straipsnyje, nepažeista. Teismas pripažino, kad, siekiant garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, pasirinkta ir paskirta pareiškėjui prevencinė poveikio priemonė yra būtina.

Remdamasis nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą Klaipėdos apskrities VPK 2010 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. 30-OB-76, kuriuo D. P. paskirta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III.

Pareiškėjas D. P. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 48-50) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismo sprendimas priimtas pažeidžiant ABTĮ 81 straipsnio bei 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimo nuostatas, todėl turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Apelianto nuomone, teismo sprendimo motyvai formalūs, sprendime, vadovaujantis ABTĮ 87 straipsnio 4 dalimi, nenurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus.Apeliantas nesutinka su tuo, kad jis palaikė arba palaiko ryšius su organizuoto nusikalstamumo grupės nariu. Mano, kad jam pareikšti kaltinimai negali būti vertinami kaip pagrindas taikyti ON užkardymo įstatymo numatytas poveikio priemones. Remiasi Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu, kuriame, be kita ko, pabrėžta, kad teismo sprendimo pagrindimas vien įslaptinta informacija yra negalimas, kadangi prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems asmens teisės į teisminę gynybą ir teisingą teismą principams. Atkreipia dėmesį, kad analogiškos nuostatos įslaptintos informacijos naudojimo teismo procese klausimu yra suformuluotos ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje (EŽTT sprendimai bylose Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę, Jasper prieš Jungtinę Karalystę ir kt.).Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka nurodytų Konstitucinio Teismo suformuluotų įstatymo normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles, aiškinimo taisyklių, todėl negali būti laikomas teisėtu. Skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas išimtinai valstybės paslaptį sudarančia informacija, nežinoma pareiškėjui ir jo atstovui, jokių neįslaptintų įrodymų, patvirtinančių ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje nustatytų faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą teisėtam prevencinės priemonės – oficialus perspėjimo – taikymui, buvimą, byloje nėra.

Apelianto nuomone, teismas negalėjo taikyti ON užkardymo įstatymo nuostatų ir sutikti su atsakovo pozicija, nesant byloje duomenų apie tai, kad minėtos (apeliantui nežinomos) grupuotės nariams irgi pritaikytos ON užkardymo įstatymo nuostatos. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl ON užkardymo įstatymo 4 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo (LVAT 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-816/2010, 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008).

Šalies argumentai

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra pagrįstas ir teisėtas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 55-57) nurodo, kad 2010 m. spalio 25 d. Klaipėdos apskrities VPK ONTB baigė ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 30-1-00567-10 (ikiteisminis tyrimas 2010 m. spalio 15 d. išskirtas iš ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 31-1-00358-10) dėl grupės asmenų rezonansinės nusikalstamos veikos. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyti 5 nusikalstamų veikų epizodai: BK 21 straipsnio 1 dalis, 181 straipsnio 3 dalis (rengimasis prievartauti didelės vertės svetimą turtą); 22 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 1 dalis (pasikėsinimas sukčiauti); 24 straipsnio 5 dalis, 182 straipsnio 1 dalis (kurstymas sukčiauti); 21 straipsnio 1 dalis, 307 straipsnio 3 dalis (rengimasis organizuoti, vadovauti bei pelnytis iš nepilnamečių asmenų prostitucijos); 309 straipsnio 2 dalis (disponavimas pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas). Įtarimai pareikšti 4 asmenims (A. Š., I. M., J. S. ir pareiškėjui D. P.). Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 31-1-00358-1 buvo pradėtas gavus L.B. pareiškimą, kad 2010 m. kovo 24 d. panaudojant fizinį smurtą buvo pagrobta jos rankinė su 44 010 Lt, asmeniniais daiktais bei dokumentais. Tiriant šį nusikaltimą buvo gauta duomenų, kad apie L. B. disponuojamą didele pinigų suma žinojo A. Š., D. P. bei I. M. 2010 m. kovo 4 d. Klaipėdos apskrities VPK ONTB pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 30-1-00116-10 pagal BK 307 straipsnio 3 dalį. Buvo gauta duomenų, kad 2010 m. kovo mėn. A. Š. ir D. P. įkalbėjo K.B. ir S.V. verstis prostitucija ir, siekdami realizuoti nusikalstamos veikos planą, pasigamino jų pornografinio turinio fotonuotraukas. 2010 m. rugsėjo 22 d. ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 30-1-00116-10 sujungtas su ikiteisminiu tyrimu byloje Nr. 31-1-00358-10. 2010 m. balandžio 13 d. J. S., A. Š., I. M. bei D. P., o 2010 m. gegužės 15 d. M. S. buvo sulaikyti BPK 140 straipsnio tvarka. 2010 m. spalio 5 d. ikiteisminis tyrimas M. S. atžvilgiu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę įvykdžius didelės vertės turto plėšimą. 2010 m. balandžio 15 d. D. P. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei dokumentų paėmimas. 2010 m. balandžio 15 d. J. S., A. Š. bei I. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas iki 2010 m. gegužės 15 d. 2010 m. gegužės 14 d. J. S. ir A. Š. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei dokumentų paėmimas. 2010 m. gegužės 14 d. I. M. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Klaipėdos apskrities VPK ONTB duomenimis, M. S. ir V. K. susiję su organizuotomis nusikalstamomis formuotėmis. 2010 m. gegužės 13 d., vadovaujantis ON užkardymo įstatymu, V. K. taikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. 2010 m. gegužės 18 d., vadovaujantis ONUĮ, M. S. taikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. 2010 m. spalio 28 d., vadovaujantis ONUĮ, A. Š., I. M., D. P. bei J. S. taikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas teigia, kad D. P. tiesiogiai ir (ar) per kitus asmenis gali būti susijęs su organizuota nusikalstama grupe ir jos nariais, galimai vykdančiais didelės vertės turto vagystes, prievartaujančiais turtą, organizuojančiais ir vadovaujančiais nepilnamečių asmenų prostitucijai, dėl tokių ryšių bei paties pareiškėjo veiksmų yra pakankamas pagrindas manyti, jog jis gali daryti sunkius nusikaltimus, nuo to gali nukentėti valstybės (viešieji) interesai, visuomenės nariai bei gali būti pažeistos jų teisės ir laisvės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas apskundė teismui Klaipėdos apskrities VPK 2010 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. 30-OB-76, kuriuo atsižvelgiant į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie D. P., vadovaujantis ON užkardymo įstatymo 1,3,4 straipsniais nutarta jam taikyti vieneriems netams prevencinę poveikio priemonę– oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos įstatymo vardu. Šis nutarimas buvo įvykdytas Klaipėdos apskrities VPK ONTB pareigūnui 2010 m. spalio 28 d. pareiškus D. P. oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos įstatymo vardu (ONUĮ 1,4,5 str.), t.y. oficialiai Lietuvos Respublikos įstatymo vardu pareikalavus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir perspėjus (pasirašytinai) apie teisinio poveikio pasekmes ir teisines pasekmes, kurios oficialiai perspėtam asmeniui gali kilti, jei jis nesilaikys įstatymų.

Pagal ON užkardymo įstatymo 4 straipsnį, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Aiškindamas ON užkardymo įstatymo 4 straipsnį (ABTĮ 13 str.1 d.), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu policijos įstaigoje bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 str. taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija policijos pareigūnų buvo renkama įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų prasme Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad asmuo, kuriam taikomas oficialus perspėjimas, turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. spalio 6 d. Nr. A525-224/2008; 2008 m. liepos 11 d. Nr. A63-1338/2008; 2008 m. gegužės 20 d. Nr. A143-803/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. Nr. A442-1859/2008 ir kt.).

ON užkardymo įstatymo 4 straipsnio blanketinė konstrukcija nukreipia į specialųjį įstatymą, kuriuo remiantis gali būti gauta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, t.y. į Operatyvinės veiklos įstatymą. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (byloje aktuali 2007 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr.X-1403 redakcija) 7 straipsnio 2 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos veiksmų metu gautą informaciją bei jos pagrindu parengtą analitinę informaciją. Atsižvelgdamas į šį teisinį reguliavimą bei remdamasis ON užkardymo įstatymo 5 straipsnyje pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2010 m. balandžio 19 d.A756-162/2010, 2010 m. liepos 30 d. Nr. A146-816/2010 ir kt.). Taigi pareiškėjo skundžiamo nutarimo turinys atitinka ON užkardymo įstatymo keliamus reikalavimus. Todėl apelianto argumentai, kad skundžiamame akte nenurodyti jokie konkretūs jo veiksmai, negali būti pagrindas panaikinti skundžiamą aktą.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė tinkamai, pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis) pagrįstai tikrino, ar nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonės - oficialus perspėjimo taikymo buvo paskirtas esant ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Teismas nagrinėdamas bylą atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pateiktą išaiškinimą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies taikymo. Teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi pasiūlė atsakovui pateikti įrodymus, susijusius su ginčijamo nutarimo dėl oficialaus perspėjimo priėmimu, esant galimybei, pateikti išslaptintus dokumentus, o jei tokios galimybės nėra, pateikti tokius duomenis susipažinti bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai. Atsakovas kartu su atsiliepimu pateikė teismui neįslaptintą medžiagą. Kitą informaciją, susijusią su nutarimo taikyti prevencinio poveikio priemonę (oficialų perspėjimą) priėmimu, kuri sudaro valstybės paslaptį, atsakovas išslaptinti atsisakė, tačiau pateikė susipažinti bylą nagrinėjusiam teismui ir teismas su ja susipažino. Susipažinęs su nevieša informacija, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad medžiaga, kuria remiantis priimtas skundžiamas nutarimas, surinkta ne pagal įstatymus, o tai reiškia, kad ja remiantis pareiškėjui galėjo būto pareikštas Oficialus perspėjimas (ONUĮ 4 str.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui (ABTĮ 4 str. 3 d.), savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr. LVAT sprendimai adm. bylose Nr.A756-425/2009), Nr. A822-326/2009 ir kt.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas atsižvelgiant į minėtas Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo nuostatas ir atsižvelgiant į šias nuostatas formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat nenukrypta nuo EŽTT formuojamos praktikos.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo priimtas esant ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir priimdamas apelianto skundžiamą sprendimą rėmėsi tiek faktiniais duomenimis, kurie sudaro valstybės paslaptį ir dėl to pareiškėjui ir jo atstovui susipažinti negalėjo būti pateikti vadovaujantis galiojančiais įstatymais (VTPĮ 3,7,12,23 str., OVĮ 4,17 str.), tiek vieša (neįslaptinta) bylos medžiaga (teismo sprendime yra nuoroda į 16-29 bylos lapus). Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik įslaptintais duomenimis neatitinka tikrovės. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas kartu su atsiliepimu pateikė pirmosios instancijos teismui neįslaptintus duomenis apie pareiškėją (informaciją iš kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro, Klaipėdos apygardos 2010 m. spalio 26 d. kaltinamąjį aktą, kuriame nurodyta už kokius nusikaltimus, padarytus bendrininkų grupėje, pareikšti kaltinimai D. P.), o atsiliepime apibūdino su kokiomis būtent nusikalstamomis veikomis užsiimančia organizuota nusikalstama grupe pareiškėjas yra siejamas (didelės vertės turto vagystės, turto prievartavimas, nepilnamečių užsiėmimo prostitucija organizavimas). Veikos, kuriomis kaltinamajame akte kaltinamas D. P. yra padarytos prieš keletą mėnesių iki skundžiamo nutarimo priėmimo. Taigi vien tik ši vieša informacija yra pakankama konstatuoti, kad atsakovas nutarimo skirti oficialų perspėjimą priėmimo metu disponavo informacija apie pareiškėjo ryšius, suteikiančius pagrindą taikyti ON užkardymo įstatyme numatytą prevencinę priemonę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama bylą susipažinusi su atsakovo atstovo pateikta nevieša medžiaga, kurią atsakovas buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui, konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų (neįslaptintos medžiagos) ir neviešų faktinių duomenų visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu, atsakovui buvo pakankama daryti išvadą, jog D. P. palaiko ryšius su atsakovui žinomomis organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis ar jų nariais, todėl buvo pakankamas pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali daryti sunkius nusikaltimus ir taikyti prevencinio poveikio priemonę siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (ONUĮ 4 str.).

Atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai, kad tuo pačiu metu (2010 m. spalio 28 d.) kaip ir pareiškėjui buvo pateikti oficialūs perspėjimai ir tiems asmenims, kuriems pareikšti kaltinimai toje pačioje byloje kaip ir pareiškėjui (A. Š., I. M., J. S.), o kiek anksčiau kitiems susijusiems asmenims (2010 m. gegužės 13 d. V. K., 2010 m. gegužės 18 d. M. S.) bei atsiliepime išdėstyti duomenys apie atitinkamas baudžiamąsias bylas tik papildo byloje nustatytą aplinkybę, kad atsakovas turėjo pagrindą priimti pareiškėjo skundžiamą nutarimą ir jį priėmė pagrįstai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Teismo sprendimas pagrįstas ne vien įslaptintas duomenimis, bet ir pirmiau aptarta neįslaptinta bylos medžiaga, su kuria susipažinti pareiškėjui ir jo atstovui nebuvo jokių procesinių kliūčių. Dėl šios aplinkybės apeliantas jokių argumentų nepateikia. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių duomenų visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu yra pakankama daryti išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė - oficialus perspėjimas pritaikyta esant ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

D. P. (D. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėRičardas PiličiauskasArūnas Sutkevičius