- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-15
- Bylos Nr.
- 2A-697/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Vilniaus apskrities VMI
- Advokatai
- Remigijaus Pilkis
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1632-623/2009 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Justiniškių sporto centras“ ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl permokų grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Justiniškių sporto centras“ kreipėsi su ieškiniu į teismą su ieškiniu atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, prašydamas priteisti iš atsakovo 11 343,20 Lt mokesčio permokų (atskaitymų nuo realizavimo pajamų pagal Kelių fondo įstatymą – 38,37 Lt, GPM – 1 172,70 Lt, GPM delspinigių – 23,53 Lt, pelno mokesčio – 780 Lt, PVM – 9 328,60 Lt); priteisti pagal Mokesčių administravimo įstatymą ieškovui priklausančius delspinigius; priteisti 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2007 m. vasario 13 d. nutartimi iškėlė UAB „Justiniškių sporto centras“ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto administratorių biuras“. Ieškovo administratorius 2008 m. balandžio 22 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti ieškovo mokesčių mokėtojo korteles už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos įsiteisėjimo dienos. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas jas bei mokestinių prievolių likučių suderinimo aktą pateikė. Ieškovo teigimu, mokestinių prievolių likučių suderinimo aktas patvirtina, kad susidariusios ieškovo mokesčių permokos, todėl ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu jas grąžinti. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nusprendė permokų negrąžinti, kadangi ieškovas pateikė ne visus privalomus finansinės atskaitomybės dokumentus. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovo sprendimus apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos, kuri panaikino atsakovo sprendimus. Ieškovas nurodė, kad pateikė pakartotinį prašymą dėl permokų, tačiau atsakovas nurodė, jog prašymai nebus nagrinėjami dėl dokumentų nepateikimo. Ieškovas pažymėjo, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 1 punktą mokesčio permoką ieškovui atsakovas privalėjo grąžinti per 30 dienų po rašytinio ieškovo administratoriaus prašymo gavimo dienos. Ieškovas nurodė, kad prašymai atsakovui pateikti 2008 m. liepos 2 d., tačiau mokestinė permoka nėra grąžinta iki šios dienos. Ieškovas pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalis nustato, kad mokesčių administratorius per šio straipsnio 7 dalyje nustatytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčio mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 20 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies; priteisti ieškovui BUAB „Justiniškių sporto centras“ iš atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 11 345,20 Lt skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo 2009 m. sausio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nurodė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir UAB „Justiniškių sporto centras“ 2008 m. birželio 4 d. pasirašė mokestinių prievolių likučių suderinimo aktą, kuriuo suderino, kad mokestinių prievolių likučių dydis yra 11 345,20 Lt: atskaitymų nuo realizavimo pajamų pagal Kelių fondo įstatymą – 38,37 Lt; GPM – 1 172,70 Lt; GPM delspinigių – 25,53 Lt; pelno mokesčio 780 Lt; PVM – 9 328,60 Lt.
Teismas nurodė, kad atsakovas pateiktuose procesiniuose dokumentuose dėl permokų negrąžinimo vadovavosi tuo, jog ieškovo administratorius nepateikė atsakovui dokumentų, pagrindžiančių susidariusių mokesčių permokų realumą. Teismas konstatavo, kad papildomų finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimas neturi įtakos sprendimams dėl permokų negrąžinimo priėmimui, nes šalys jau 2008 m. birželio 4 d. buvo sudarę mokesčių permokų suderinimo aktą, kuris pasirašytas atsakovo atstovo ir nėra nuginčytas, todėl, teismo nuomone, mokesčių permokų realumas jau buvo nustatytas pasirašant šį aktą, be to, kaip per teismo posėdį nurodė atsakovo atstovas, suderinimo aktas pažymi, jog yra fiksuojamos permokos ir jis buvo pasirašytas pagal deklaracijas, kuriose esantys duomenys nėra paneigti. Teismas pažymėjo, kad net jei pateikus papildomus finansinės atskaitomybės dokumentus ir būtų suformuota mokestinė prievolė, tarpusavio reikalavimų įskaitymas, po bankroto bylos iškėlimo nėra galimas. Teismas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 94 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir jų pagrindu priimtuose lydimuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose įmonių restruktūrizavimo ar bankroto procedūras, gali būti nustatomos specialios mokestinės prievolės vykdymo taisyklės, taip pat jos įvykdymo būdai bei pasibaigimo pagrindai; tokiais atvejais Mokesčių administravimo įstatymas taikomas tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja minėti įstatymai.
Teismo teigimu, atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 82 straipsnio 3 punktą, nurodantį vieną iš mokestinės prievolės įvykdymo būdų – konkretaus mokesčių mokėtojo mokestinė prievolė įvykdoma turimos mokesčio permokos įskaitymu mokestinei nepriemokai padengti, taip pat į Mokesčių administravimo įstatymo 94 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad sprendžiant įmonės turimų permokų įskaitymo ir grąžinimo klausimus turi būti vadovaujamasi Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymą. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalį kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms.
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą draudžiama įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, baudų, mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės turto teismine ar ne ginčo tvarka ir kt., taip pat tai reiškia, kad įmonės kreditorių ir skolininkų savitarpio reikalavimai, iškėlus įmonei bankroto bylą, negali būti įskaitomi nuo bylos iškėlimo momento, nes tarpusavio įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius ir skolininkas yra vienas ir tas pats asmuo.
Teismas nurodė, kad šalių pasirašytas mokestinių prievolių likučių suderinimo aktas patvirtina, kad jame išdėstytos UAB „Justiniškių sporto centras“ mokesčių permokos laikomos suderintomis, minimas aktas pasirašytas abiejų šalių. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas pripažino mokesčių permoką ieškovui, tarpusavio prievolių įskaitymas po bankroto bylos iškėlimo nėra galimas, todėl iš atsakovo priteistina 11 345,20 Lt mokesčių permokų.
Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodytame Mokesčių administravimo įstatyme delspinigių skaičiavimas mokesčių administratoriui nėra numatytas, todėl ieškinio dalis dėl delspinigių priteisimo netenkinama.
Teismas nurodė, kad iš atsakovo taip pat priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nurodė, kad nors ieškovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė įrodymų, jog jų turėjo, todėl šis ieškovo reikalavimas netenkintinas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai nurodė, kad papildomų finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimas neturi įtakos sprendimams dėl permokų negrąžinimo priėmimui, nes mokesčių permokų realumas buvo nustatytas šalims pasirašius 2008 m. birželio 4 d. mokesčių permokų suderinimo aktą. Teisės aktuose yra įtvirtinta nuostata, kad mokesčių administratorius turi patikrinti mokesčio permokos pagrįstumą. Realizuodamas šią teisę mokesčių administratorius, esant būtinumui, gali reikalauti papildomų dokumentų būtinų mokesčio permokos realiai nustatyti ir nurodyti mokesčių mokėtojui per nustatytą terminą pateikti trūkstamus dokumentus. Jei per nustatytą terminą šie dokumentai nepateikiami, prašymas nenagrinėjamas. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodė BUAB „Justiniškių sporto centras“, kad įmonė nėra pateikusi visų reikiamų duomenų, kartu buvo paaiškinta, kad nepateikus reikalaujamų duomenų prašymai nebus nagrinėjami. Papildomai Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija išsiuntė mokesčių administratoriaus nurodymą dėl įmonės ūkinės-komercines veiklos dokumentų pateikimo mokestiniam tyrimui. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija informavo ieškovą, kad nepateikus mokesčių permokų realumą pagrindžiančių dokumentų, prašymai grąžinti susidariusias permokas nenagrinėjami. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pagrįstai nenagrinėjo įmonės prašymų dėl mokesčių permokų grąžinimo ir teisėtai negrąžino mokesčių permokų, nes ieškovui nepateikus būtinų dokumentų bei paaiškinimų neįmanoma nustatyti permokos realumo.Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytas draudimas vykdyti finansines prievoles negali būti taikomas šiam ginčui, nes atsakovas neatliko mokestinių permokų įskaitymo ieškovo mokestinei nepriemokai padengti, nes nebuvo priimtas atitinkamas sprendimas.Teismas nepagrįstai nurodė, kad dokumentas, patvirtinantis mokesčių permoką, yra 2008 m. birelio 4 d. mokestinių prievolių likučių suderinimo aktas. Suderinimo aktas rengiamas pagal mokesčių administratoriaus turimus duomenis, o nagrinėjamu atveju mokestinio tyrimo metu nustatytas turimų duomenų nepakankamumas permokos realumui nustatyti. Mokesčių administratoriui neatimama teisė, nagrinėjant mokesčių mokėtojo prašymą dėl permokos gražinimo, prašyti pateikti būtinus mokestinės atskaitomybės dokumentus, kurie patvirtintų permokos pagrįstumą.Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo 2009 m. sausio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo vadovaudamasis CK normomis, kadangi palūkanos skaičiuotinos vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis.Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 11 345,20 Lt mokestinę nepriemoką, nors ieškovas prašė priteisti 11 343,20 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Justiniškių sporto centras“ prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo teigimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad pasirašydamos mokesčių permokų suderinimo aktą šalys sutiko dėl jame nustatytų mokesčių permokų realumo, todėl papildomų finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimas neturi įtakos sprendimams dėl permokų negrąžinimo priėmimui. Ieškovo nuomone, apelianto argumentai dėl šios teismo išvados nepagrįstumo, nurodant, kad mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą, o jeigu mokesčių administratorius nustato, kad prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui būtini papildomi dokumentai, jis nurodo mokesčių mokėtojui pateikti trūkstamus dokumentus, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi. Ieškovas pažymi, kad neprieštarauja, jog apeliacinės instancijos teismas ištaisytų teismo sprendime atsiradusį rašymo netikslumą ir sumažintų priteistos sumos dydį iki 11 343,20 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2007 m. vasario 13 d. nutartimi UAB „Justiniškių sporto centras“ iškėlė bankroto bylą.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir UAB „Justiniškių sporto centras“ 2008 m. birželio 4 d. pasirašė mokestinių prievolių likučių suderinimo aktą, kuriuo suderino, kad mokestinių prievolių likučių dydis yra 11 345,20 Lt: atskaitymų nuo realizavimo pajamų pagal Kelių fondo įstatymą – 38,37 Lt; GPM – 1 172,70 Lt; GPM delspinigių – 25,53 Lt; pelno mokesčio 780 Lt; PVM – 9 328,60 Lt. 2008 m. liepos 2 d. BUAB „Justiniškių sporto centras“ administratorius kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją su prašymais grąžinti mokesčių permokas. 2008 m. liepos 16 d. atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija priėmė sprendimus Nr. 2008.35516-4781/806709, Nr. 2008.35512-4780/806702/273-2223 bei Nr. 2008.35502-4778/806708/274-176, kuriais nuspręsta permokų negrąžinti, kadangi bendrovė pateikė ne visus privalomus finansinės atskaitomybės dokumentus, todėl atsakovas neturi galimybės nustatyti visų mokesčių realios atsiskaitymo su biudžetu būklės. 2008 m. liepos 31 d. ieškovo administratorius anksčiau minėtus sprendimus apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos. 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 69-160 Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos panaikino atsakovo sprendimus negrąžinti mokesčių permokų, o skundą dalyje dėl 2008 m. liepos 2 d. įmonės prašymo Nr. 08-01 dėl 9 329 Lt PVM permokos grąžinimo ir 2008 m. liepos 1 d. įmonės prašymą Nr. 08-03 dėl 780 Lt pelno mokesčio permokos grąžinimo paliko nenagrinėtą. Ieškovo BUAB „Justiniškių sporto centras“ administratorius papildomai kreipėsi į atsakovą Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją prašydamas grąžinti mokesčių permokas, tačiau 2008 m. gruodžio 5 d. atsakovas pateikė atsakymą į ieškovo administratoriaus pakartotiną prašymą, kuriuo nurodė, kad visi prašymai apskritai nebus nagrinėjami dėl dokumentų nepateikimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas pateiktuose procesiniuose dokumentuose dėl permokų negrąžinimo remiasi tuo, jog ieškovo administratorius nepateikė atsakovui dokumentų, pagrindžiančių susidariusių mokesčių permokų realumą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad papildomų finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimas neturi įtakos sprendimams dėl permokų negrąžinimo priėmimui, nes šalys jau 2008 m. birželio 4 d. buvo sudarę mokesčių permokų suderinimo aktą, kuris pasirašytas atsakovo atstovo ir nėra nuginčytas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokesčių permokų realumas jau buvo nustatytas pasirašant šį aktą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos posėdyje atsakovo atstovas nurodė, kad, suderinimo aktas pažymi, jog yra fiksuojamos permokos, ir buvo pasirašytas pagal deklaracijas, kuriose esantys duomenys nėra paneigti. Teisėjų kolegijos nuomone, net jei pateikus papildomus finansinės atskaitomybės dokumentus ir būtų suformuota mokestinė prievolė, tarpusavio reikalavimų įskaitymas po bankroto bylos iškėlimo nėra galimas. Mokesčių administravimo įstatymo 94 straipsnis, reglamentuojantis restruktūrizuojamų ir bankrutuojančių įmonių mokestinių prievolių vykdymo ir pasibaigimo ypatumus, numato, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir jų pagrindu priimtuose lydimuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose įmonių restruktūrizavimo ar bankroto procedūras, gali būti nustatomos specialios mokestinės prievolės vykdymo taisyklės, taip pat jos įvykdymo būdai bei pasibaigimo pagrindai. Tokiais atvejais Mokesčių administravimo įstatymas taikomas tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja minėti įstatymai. Atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 82 straipsnio 3 punktą, nurodantį vieną iš mokestinės prievolės įvykdymo būdų – konkretaus mokesčių mokėtojo mokestinė prievolė įvykdoma turimos mokesčio permokos įskaitymu mokestinei nepriemokai padengti, taip pat į Mokesčių administravimo įstatymo 94 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad sprendžiant įmonės turimų permokų įskaitymo ir grąžinimo klausimus turi būti vadovaujamasi Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymą. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalį kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonės prievolių vykdymą, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms.
Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas byloje aplinkybes nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.
Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas su ieškovu yra pasirašęs mokesčių permokų suderinimo aktą Nr. 14-18. Šiame akte nurodyta, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija suderino likučius pagal 2009 m. vasario 26 d. duomenis ir nustatė tokias BUAB „Justiniškių sporto centras“ permokas: atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Kelių fondo įstatymą – 38,37 Lt; GPM – 1 172,70 Lt; GPM delspinigių – 23,53 Lt; pelno mokesčio – 780 Lt; PVM – 9 328,60 Lt permokos. Vilniaus apygardos teismas teisingai sprendime konstatavo, kad pasirašydamos šį mokesčių permokų suderinimo aktą šalys sutiko dėl jame nustatytų mokesčių permokų realumo, todėl papildomų finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimas neturi įtakos sprendimams dėl permokų negrąžinimo priėmimui. Ginčydamas šią Vilniaus apygardos teismo išvadą, apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad mokesčių administratorius pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą, kad, jeigu mokesčių administratorius nustato, jog prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui būtini papildomi dokumentai, jis nurodo mokesčių mokėtojui pateikti trūkstamus dokumentus. Teisėjų kolegijos nuomone, paminėti apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi.
Šalys yra sudariusios mokesčių permokų suderinimo aktą, kuriuo susitarė, kad akte apskaitytos BUAB „Justiniškių sporto centras“ mokesčių permokos laikomos suderintomis. Šis mokesčių permokų suderinimo aktas yra pasirašytas abiejų šalių atstovų, todėl negalima teigti, kad jis nesukelia atsakovui pareigos grąžinti suderintas (aktu neginčijamas) ieškovo mokesčių permokas.
Ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad trūkstami UAB „Justiniškių sporto centras“ dokumentai galiausiai buvo surasti ir perduoti bankroto administratoriui. Ieškovas, siekdamas kilusį ginčą išspręsti taikiai, geranoriškai pasiūlė atsakovui pateikti trūkstamus reikalaujamus mokestinės atskaitomybės dokumentus. Bylos duomenys rodo, kad atsakovas su ieškovo pasiūlymu nesutiko bei trūkstamus dokumentus priimti atsisakė. Toks atsakovo elgesys negali būti vertinamas kaip tinkamas proceso šalies bendradarbiavimas, siekiant, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 str.).
Pažymėtina, jog Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, teikdama savo finansinius reikalavimus bankroto bylose, remiasi būtent įmonės iki bankroto bylos iškėlimo pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais, tačiau reikalauja papildomų duomenų susidariusių nepriemokų realumui nustatyti. Pažymėtina, kad teismas UAB „Justiniškių sporto centras“ bankroto byloje iki bankroto bylos iškėlimo pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų pagrindu patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinius reikalavimus. Ieškovas minėtų dokumentų pagrindu, t. y. remdamasis iki bankroto bylos iškėlimo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais nustatęs mokesčio permokas atitinkamai prašė jas grąžinti, tačiau Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija tokį BUAB „Justiniškių sporto centras“ reikalavimą tenkinti atsisakė, motyvuodama Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų trūkumu. Tokia Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pozicija, kad nustatydama savo finansinio reikalavimo realumą bei dydį Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija gali remtis iki bankroto bylos iškėlimo pateiktais įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, tačiau pagal minėtus dokumentus nustatyto bankrutuojančios įmonės permokos realumo bei dydžio nepripažįsta, prieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės prieš įstatymą principui, kadangi, sutikus su tokia pozicija, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai būtų suteikiamos nepagrįstos privilegijos lyginant su privačiais asmenimis.
Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad, grąžinus ieškovui mokesčių permokų suderinimo aktu nustatytas permokas, būtų toleruojamas permokų, nepagrįstų mokestinės atskaitomybės dokumentais, grąžinimas, nes nesąžiningiems mokesčių mokėtojams nepateikus atskaitomybės dokumentų būtų galima grąžinti iš valstybės biudžeto faktiškai neegzistuojančias permokas. Jeigu sutikti su šia apelianto pozicija, darytina išvada, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija bankrutuojančiai įmonei pateikia mokestinės atskaitomybės dokumentais nepagrįstą, t.y. faktiškai neegzistuojantį bei neįrodytą, finansinį reikalavimą ir tokiu būdu nepagrįstai pretenduoja į bankrutuojančios bendrovės turtą kitų kreditorių teisėtų interesų sąskaita. Teisėjų kolegijos nuomone, jeigu remiantis iki bankroto bylos iškėlimo įmonės pateiktais dokumentais galima nustatyti ir tvirtinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinius reikalavimus, tai pagal šiuos dokumentus galima nustatyti bankrutuojančios įmonės reikalavimus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad draudžiamosios Įmonių bankroto įstatymo nuostatos taikymo šiam ginčui negali būti taikomos, kadangi atsakovas neatliko mokesčių permokų įskaitymo ieškovo mokestinei nepriemokai padengti. Apeliaciniame skunde paminėtos Įmonių bankroto įstatymo draudžiamosios nuostatos pirmosios instancijos teismo buvo akcentuotos norint pabrėžti, kad papildomų finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimas neturi ir negali turėti įtakos sprendimų dėl permokų negrąžinimo priėmimui, kadangi, net jei ir būtų suformuota mokestinė prievolė, tarpusavio reikalavimų įskaitymas po bankroto bylos iškėlimo nebūtų galimas remiantis būtent šiomis draudžiamomis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. Atsakovo reikalaujamų mokestinės atskaitomybės dokumentų pateikimas gali turėti įtakos tik formuojant ar tikslinant atsakovo finansinio reikalavimo dydį ieškovo bankroto byloje, tačiau neturi ir negali turėti jokio vaidmens susidariusių mokestinių permokų grąžinimui. Net ir nustačius, kad ieškovo įsiskolinimas dėl nesumokėtų mokesčių valstybės biudžetui padidėjo, užfiksuota mokesčių permoka negalės būti mažinama (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos 2006 m. rugsėjo 5 d. sprendime Nr. 69-160 nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad negrąžindama permokos inspekcija (Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) disponuoja bankrutuojančios įmonės lėšomis, o Įmonių bankroto įstatymas teisę valdyti bankrutuojančios įmonės turtą suteikia tik administratoriui, darytina išvada, kad inspekcijos (Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos) sprendimai negrąžinti permokų yra naikintini. Minėtame sprendime taip pat nurodyta, kad, atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad papildomų finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimas neturi įtakos sprendimams dėl permokų negrąžinimo priėmimui, kadangi net jei ir būtų suformuota mokestinė prievolė, tarpusavio reikalavimų įskaitymas po bankroto bylos iškėlimo nėra galimas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų apie CK 6.37 straipsnio 2 dalies bei 6.210 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006 yra nurodžiusi, jog „Vienos iš įstatymų nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Jos dar vadinamos procesinėmis palūkanomis ir skaičiuojamos tuo atveju, jeigu pareiškiami teisme reikalavimai dėl skolos priteisimo ir šių palūkanų priteisimo. Jeigu civilinėje byloje pareikšti reikalavimai priteisti skolą, kurios mokėjimo terminas suėjo, ir procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, tai su pagrindinės skolos reikalavimu yra reikalaujama ir nuostolių, patiriamų dėl skolininko praleisto termino, priteisimo“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007 nurodė, kad „Tokių palūkanų priteisimo pagrindas yra <...> įstatymas – CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir CK 6.210 straipsnio 2 dalis, suteikiantis teisę ieškovui reikalauti procesinių palūkanų priteisimo tais atvejais, kai tenkinamas jo ieškinys. Pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnyje nustatytos procesinės palūkanos iš atsakovų priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir tenkinamas ieškinys“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006 nurodė, jog „palūkanas pagal prievoles gali nustatyti ne tik šalių susitarimai, bet ir įstatymai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga skolininkui, praleidusiam terminą piniginei prievolei įvykdyti, mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas. Nurodytas palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Išimtys, kad už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą palūkanos nemokomos, gali būti nustatytos įstatymuose arba sutartyje. Teisėjų kolegija nurodo, kad tam, jog būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos. Pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė. Antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos“. Atsižvelgiant į šią kasacinio teismo formuojamą praktiką, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė CK 6.210 straipsnio 2 dalį, nes yra visos trys sąlygos. Atsakovo pareiga grąžinti ieškovui susidariusias mokesčių permokas yra piniginė prievolė, įtvirtinta įstatyme – Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 1 punkte. Ji atsirado bankrutavusios įmonės administratoriui prašymais pareikalavus susidariusias mokesčių permokas grąžinti, t. y. 2008 m. liepos 2 d. Įstatymuose nėra nustatyta, kad, atsakovui vengiant grąžinti susidariusias mokesčių permokas, palūkanos neskaičiuojamos. Priešingai, kaip nurodo apeliantas, Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog mokesčių administratorius, per šio straipsnio 7 dalyje nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta.
Pažymėtina, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Šią sumą sudaro piniginės lėšos, kurias kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties ar įstatymo pažeidimo. Į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir netesybos. Procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, nėra dvigubos palūkanos CK 6.37 straipsnio 4 dalies prasme. Šioje teisės normoje numatyta taisyklė, kad palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, netaikytina.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas, kuris nebuvo ištaisytas įstatymo nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina, nurodant, kad priteistos iš atsakovo ieškovui sumos dydis yra 11 343,20 Lt.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį, kad sprendimu priteista ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Justiniškių sporto centras“ iš atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skolos suma yra 11 343,20 Lt (vienuolika tūkstančių trys šimtai keturiasdešimt trys litai dvidešimt centų).