- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-12-19
- Bylos Nr.
- 3K-3-661/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Pranas Žeimys, Egidijus Laužikas, Romualdas Čaika
- Ieškovas
- S. N.
- Atsakovas
- N. O. Š., V. Š., E. Š., Alytaus apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- notarei Elenai
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. N. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 11 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. N. ieškinį atsakovams N. O. Š., V. Š., E. Š., Alytaus apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims notarei Elenai Jachimavičienei, L. B., VĮ Registrų centrui, I. L., A. K. ir R. K., dėl įsakymo, sprendimų panaikinimo, sutarties dėl nuosavybės teisių perleidimo pripažinimo negaliojančia ir kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė S. N. prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2000 m. birželio 5 d. sutartį, patvirtintą Alytaus miesto 3-iojo notarų biuro notaro, kuria S. Š. perleido teisę į nuosavybės teisių atkūrimą N. O. Š., V. Š. ir E. Š.; 2) panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 8 d. įsakymą Nr. 11-1618; 3) panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 12 d. sprendimus Nr. 11-737, Nr. 11-738, Nr. 11-739 dėl nuosavybės teisių V. Š., N. O. Š. ir E. Š. atkūrimo, suteikiant neatlygintinai žemės sklypą (duomenys neskelbtini), po 0,0667 ha kiekvienam; 4) priteisti ieškovei iš atsakovų N. O. Š., V. Š. ir E. Š. po 11 767,30 Lt kompensacijos už žemę. Ieškovė nurodė, kad jos senelis K. B. Alytaus valsčiuje, Putinų kaime (šiuo metu – Alytaus miestas), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,48 ha žemės. K. B. turėjo dukterį S. Š. ir sūnų V. B. Pagal 1939 m. spalio 23 d. notaro patvirtintą sutartį K. B. dukteriai S. Š. išmokėjo jos dalį už visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą (4000 Lt), o ši pareiškė, kad po tėvo mirties kito turto nebereikalaus. Tai patvirtina rejestras Nr. 3698. Po V. B. mirties (1964 m.) jo teisių perėmėjai yra B. B. (žmona), A. B. (sūnus) ir S. N. (duktė). Šie asmenys kreipėsi dėl nuosavybės teisių į K. B. žemę atkūrimo ir sudarė susitarimą, pagal kurį kiekvienam iš jų turi atitekti 1,4928 ha žemės. Alytaus miesto valdybos 1994 m. birželio 22 d. potvarkiu ieškovei atkurtos nuosavybės teisės į jos dalį, atsiskaitant valstybės vienkartinėmis išmokomis. Dėl nuosavybės teisių į K. B. žemę atkūrimo kreipėsi taip pat ir S. Š., kuri 2000 m. birželio 5 d. notaro patvirtinta sutartimi teises į nuosavybės teisių atkūrimą perleido savo vaikams – atsakovams N. O. Š., V. Š. ir E. Š. Alytaus viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 11-1618 ir 2000 m. gruodžio 12 d. sprendimais Nr. 11-737, Nr. 11-738, Nr. 11-739 atsakovams buvo atkurta nuosavybė, suteikiant neatlygintinai 0,20 ha dydžio sklypą (duomenys neskelbtini), kiekvienam į 0,0666 ha dalis. Ieškovės teigimu, sutartis dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo ir apskrities viršininko įsakymas bei sprendimai yra neteisėti, nes S. Š., pagal 1939 m. spalio 23 d. sutartį praradusi teises į K. B. nuosavybę (šiuo atveju – į išlikusį jo nekilnojamąjį turtą), negalėjo perduoti jų ir savo vaikams. Ieškovė nurodė, kad ji yra savo motinos B. B. teisių, kurias pažeidžia skundžiami teisės aktai, perėmėja. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovai jiems suteiktą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), perleido kitiems asmenims ir susigrąžinti šios žemės nėra galimybių, todėl atsakovai turi atlyginti žemės vertę pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovai V. Š., N. O. Š., E. Š. ir Alytaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad ieškovė praleido 30 dienų ieškinio senaties terminą Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo apskųsti. Be to, Alytaus apskrities viršininko administracija 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 11-741 ieškovės motinai B. B. atkūrė nuosavybės teises į 0,1513 ha žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), šio sprendimo 2 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią 0,2224 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau. Tai įrodo, kad B. B. yra skirta 0,3737 ha dydžio žemės dalis. Ieškovė neapskundė šio sprendimo, nepareiškė pretenzijų dėl žemės dalies dydžio.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad pagal Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ginčo šalys turi lygias ir vienodas teises į nuosavybės teisių atkūrimą, nes įstatyme nenumatyta galimybė atsisakyti atkurti nuosavybės teises sutarties, pagal kurią turto savininkas išmokėjo dalį savo vaikui ar vaikams, pagrindu. Teismo vertinimu, ieškovės pateiktas notaro 1939 m. spalio 23 d. išduotas rejestras Nr. 3698 nėra nuosavybės teises į ginčijamą žemės sklypą patvirtinantis dokumentas. Taip pat teismas konstatavo, kad ieškovė nenurodė 2000 m. birželio 5 d. sutarties dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo negaliojimo pagrindų, todėl ir Alytaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. 11-1618 bei 2000 m. gruodžio 12 d. sprendimai Nr. 11-737, Nr. 11-738, Nr. 11-739, kuriais nuosavybės teisės atkurtos V. Š., N. O. Š. ir E. Š., yra teisėti ir nėra įstatyminio pagrindo juos panaikinti.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės S. N. apeliacinį skundą, 2006 m. gegužės 3 d. nutartimi skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog nacionalizuoto 4,48 ha žemės sklypo savininku iki 1940 metų buvo ieškovės ir atsakovų senelis K. B. Ginčas yra kilęs tik dėl pretendentų atkurti nuosavybės teises į K. B. žemę sąrašo. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti Lietuvos Respublikos piliečiai, galintys pretenduoti atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Tai yra specialus įstatymas, nustatantis pažeistų nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Šio įstatymo nuostatos asmenų, galinčių pretenduoti į mirusio savininko turtą, sąrašo aspektu ne visiškai sutampa su Lietuvos Respublikoje galiojusio ir dabar galiojančio Civilinių kodeksų normomis, reglamentuojančiomis paveldėjimo teisinius santykius. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovės pateiktas 1939 m. rejestras Nr. 3698 būtų reikšmingas K. B. nuosavybės teisių perėmėjams nustatyti tik tuo atveju, jeigu ieškovės senelis K. B. būtų miręs iki žemės nacionalizacijos, tačiau šiuo atveju paveldėjimo iki nacionalizacijos neatsirado (K. B. mirė 1956 m. gruodžio 4 d.), todėl nurodytas dokumentas nepaneigia S. Š. (atsakovų motinos) teisių į jos tėvo K. B. žemę. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nereglamentuoja paveldėjimo santykių ir nesieja teisės būti nuosavybės teisių atkūrimo subjektu pagal šį įstatymą su teise paveldėti pagal paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias normas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė, teisingai nurodydama, jog turi būti taikomos materialinės teisės normos, galiojusios teisinių santykių atsiradimo metu, neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje ginčo santykiai yra atsiradę ne tarp buvusio žemės savininko ir jo teisių perėmėjų, bet tarp ieškovės ir atsakovų galiojant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, kurio normos šiems santykiams ir yra taikytinos. Teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad S. Š. buvo tinkamas subjektas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, todėl turėjo teisę šias savo teises perleisti atsakovams. 2000 m. birželio 5 d. teisių perleidimo sutartis, sudaryta S. Š. ir N. O. Š., V. Š. bei E. Š., atitiko Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti ją negaliojančia.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė S. N. prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 11 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Tuo metu, kai atsirado teisiniai santykiai tarp K. B. ir jo įpėdinių, įstatymai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, dar nebuvo priimti, todėl negali būti taikomi. 1939 m. spalio 23 d. rejestras patvirtina, kad S. Š. gavo jai išmokėtą turto dalį ir pareiškė, kad mirus tėvui daugiau jo turto nereikalaus. Tuo metu galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 997 straipsnyje buvo nurodyta, kad „vaikai turėtojui tebesant gyvam gavę išskyrus iš paderminio turto visą dalį, kuri jiems pereitų jam mirus, laikomi atidalytais ir vėliau to turto dalybose nedalyvauja <...>“ , pagal to paties įstatymo 1002 straipsnį „iš ištekėjusių dukterų tos laikomos atidalytos, jei atidalijant jos savo noru atsisakė nuo paveldėjimo“. Pagal šias normas S. Š. ir jos įpėdiniai neteko teisės pretenduoti į likusį K. B. turtą. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo preambulėje įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikinamos ir turi tęstinumą. Aiškinant nurodytas nuostatas darytina išvada, kad S. Š. atsisakymas nuo paveldėjimo yra teisėtas ir turi teisines pasekmes. Teismai netinkamai taikė nurodytas teisės normas ir nesilaikė nuosavybės teisių tęstinumo bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų protingumo ir teisingumo principų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai V. Š., N. O. Š. ir E. Š. prašo kasacinį skundą atmesti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsakovai nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
Teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimą bei nutartį. Kasatorė nuosavybės teisių atkūrimo santykius nepagrįstai tapatina su paveldėjimo teisiniais santykiais. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas yra specialusis įstatymas, jame įtvirtintas asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašas nesutampa su įpėdinių sąrašu pagal CK nuostatas. Kasatorės argumentus galima būtų pripažinti pagrįstais, jeigu būtų sprendžiamas K. B. turto paveldėjimo (jei jis būtų miręs iki 1940 m.), bet ne nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Žemės nacionalizavimo metu ginčijamo žemės sklypo savininkas buvo K. B., todėl ieškovės pateiktas 1939 m. spalio 23 d. rejestras Nr. 3698 sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo subjektų klausimą nėra aktualus, nes subjektų sąrašas yra įtvirtintas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 straipsnyje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos į iki nacionalizacijos (1940 m.) valdytą žemę. Ginčijamo žemės sklypo savininkas turto nacionalizacijos metu buvo K. B. Kadangi žemės savininkas mirė 1956 m., t. y. jau po nacionalizacijos, darytina išvada, kad turto paveldėjimo santykiai pagal 1939 m. spalio 23 d. rejestrą nebuvo įgyvendinti. Šiuo atveju spręstinas nuosavybės teisių atkūrimo, kurį reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, bet ne paveldėjimo santykių klausimas. Be to, 1939 m. spalio 23 d. rejestro Nr. 3698 patvirtinta kopija Alytaus žemėtvarkos skyriui buvo pateikta tik 2003 m. liepos 9 d., o ginčijami administraciniai aktai priimti 2000 m. gruodžio 12 d. Svarbu ir tai, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme ir jo lydimuosiuose aktuose rejestras kaip nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas nenurodytas, todėl galėjo būti pripažintas tik papildomu dokumentu nuosavybės teisėms įrodyti. Be to, ieškovė praleido 30 dienų ieškinio senaties terminą, skaičiuotiną nuo sužinojimo apie jos teisių pažeidimą dienos, ir nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Prašymus atkurti nuosavybės teises į K. B. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą 4,48 ha žemės sklypą Alytaus mieste (tuo metu – Alytaus valsčiuje, Putinų kaime) padavė jo sūnaus V. B. žmona B. B. ir vaikai (žemės savininko vaikaičiai) – sūnus A. B. ir duktė (ieškovė) S. N., taip pat dukters S. Š. vaikai – atsakovai N. O. Š., V. Š. ir E. Š. (jiems motina S. Š. 2000 m. birželio 5 d. notaro patvirtinta sutartimi perleido savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą). Alytaus miesto valdybos 1994 m. birželio 22 d. potvarkiu ieškovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,4928 ha žemės dalį, atsiskaitant valstybės vienkartinėmis išmokomis. Alytaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 11-1618 ir 2000 m. gruodžio 12 d. sprendimais Nr. 11-737, Nr. 11-738, Nr. 11-739 atsakovams N. O. Š., V. Š. ir E. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,20 ha K. B. žemės dalį, suteikiant neatlygintinai naują žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kiekvienam po 0,067 ha. Ieškovė pateikė 1939 m. spalio 23 d. rejestrą Nr. 3698, iš kurio matyti, kad 1939 metais žemės savininkas K. B. išmokėjo savo dukteriai S. Š. 4000 Lt kilnojamojo ir nekilnojamojo turto dalį pinigais (1000 Lt – iki sandorio sudarymo, 3000 Lt – sandorio sudarymo metu), o duktė šią dalį priėmė ir pareiškė, kad po tėvo mirties į jo likusį turtą nepretenduos.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio teismo paskirtis – vienodos teismų praktikos aiškinant ir taikant teisės normas formavimas ir užtikrinimas, dėl to kasacinis teismas sprendžia tik teisės, bet ne fakto klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde keliamas pagrindinis teisės klausimas yra tai, ar asmuo, kuris iki 1940 m. liepos 21 d. buvo atidalytas iš jo tėvams priklausančio turto pagal tuo metu atitinkamoje Lietuvos teritorijos dalyje galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo 1 dalies nuostatas, turi teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į tėvams priklausiusį turtą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šiuo klausimu pasisako.
Pagal nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius reglamentuojančio 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (toliau – Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) preambulėje išdėstytas nuostatas nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas nuosavybės teisių, įgytų prieš okupaciją, pripažinimo ir tęstinumo principais. Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad asmenų turtiniai santykiai, susiklostę iki turto nacionalizavimo, nepaneigiami, priešingai, pripažįstami ir turi tęstinumą. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas yra skirtas nekilnojamojo turto savininkų, kurių turtas okupacinės valdžios 1940 m. liepos 21 d. aktu buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas, pažeistoms nuosavybės teisėms atkurti. Taigi nurodytu įstatymu visų pirma yra ginamos turto savininkų pažeistos teisės (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnis, 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kitų pretendentų atkurti nuosavybės teises (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-5 punktai) teisės į nuosavybės teisių atkūrimą yra išvestinės iš turto savininko teisių. Toks teisių pobūdis reiškia, kad nurodytiems asmenims nuosavybės teisės pagal minėtą įstatymą atkuriamos, nustačius, jog nekilnojamojo turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo aktu netiesiogiai buvo pažeistos ne tik turto savininko, bet ir jo vaikų, vaikaičių ar kitų asmenų, nurodytų Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-5 punktuose, perimtos teisės į tą turtą. Nustačius, kad asmuo prarado teises į turto savininko turtą dar iki turto nacionalizavimo pagal tuo metu galiojusius įstatymus, nėra pagrindo teigti, kad tokio asmens subjektinės teisės buvo pažeistos, todėl jam negali būti taikomos Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatos dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Taigi, sprendžiant kito asmens (ne turto savininko) teisės būti pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą klausimą, nepakanka nustatyti, kas buvo turto savininkas turto nusavinimo metu ir ar konkretus asmuo priklauso kuriai nors kategorijai asmenų, pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-5 punktų nuostatas galinčių būti pretendentais atkurti nuosavybės teises. Asmens priklausymas vienai iš nurodytų kategorijų yra teigiama subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgijimo prielaida. Jai esant, asmuo, įvykdęs Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme nurodytas sąlygas (dokumentų, patvirtinančių turto savininko nuosavybės teises, giminystės ryšį, pateikimas ir kt.), gali įgyvendinti įgytą subjektinę teisę. Kita vertus, ši prielaida nėra absoliuti. Ji gali būti paneigiama nustačius, kad asmuo jam tenkančias teises į nacionalizuotą turtą jau yra įgyvendinęs iki nacionalizacijos. Nustačius tokias aplinkybes, nepaisant to, kad asmuo yra įvardytas įstatyme kaip pretendentas atkurti nuosavybės teises, jis tokią teisę praranda.
Iš byloje esančio 1939 m. spalio 23 d. rejestro Nr. 3698 matyti, kad žemės savininko K. B. duktė S. Š. notaro patvirtintu aktu buvo atidalyta iš jos tėvo turto, kurį sudarė 4,5 ha žemės sklypas su trobesiais ir kitas turtas, paskiriant jai 4000 Lt dalį; duktė pareiškė, kad gauta dalimi ji yra patenkinta ir daugiau dalies iš jos tėvo turto, šiam mirus, nereikalaus. Toks aktas atitinka tuo metu galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies nuostatas. Pagal nurodyto įstatymo 997 straipsnį „vaikai, turėtojui tebesant gyvam gavę išskyrus iš paderminio turto visą tą dalį, kuri jiems pareitų jam mirus, laikomi atidalytais, ir vėliau to turto dalybose nedalyvauja; jei paveldėtoji dalis nebuvo jiems atskirta visa, tad ji papildoma dalijantis tą turtą tuo, kas jiems dar pareis“; 998 straipsnyje nurodyta, kad „vaikai, atidalyti iš įsigytinio turto, nelieka dėl to pašalinti nuo paveldėjimo paderminio turto, lygiai su kitais paveldėtojais, jei tik atidalijant jie neatsisakė dalyvauti palikimo paveldėjime“. Taigi nustačius, kad žemės savininko duktė (atsakovų motina) S. Š. dar iki žemės nacionalizavimo buvo atidalyta iš jo nekilnojamojo turto, nėra teisinio pagrindo pripažinti jos nuosavybės teisių į šį turtą pažeidimą. S. Š. teisės į jos tėvo turtą buvo įgyvendintos 1939 metais, todėl jos negalėjo būti pažeistos turto nacionalizavimo metu. Taigi jos negali būti ir ginamos pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad turtiniai santykiai, susiklostę iki nekilnojamojo turto nacionalizavimo 1940 m. liepos 21 d., Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo yra pripažįstami, o juridiniai faktai, kurių pagrindu šie santykiai susiklostė, yra teisiškai reikšmingi sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus. Atsakovai, atsiliepimuose teigdami, kad Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme nenustatyta jokių išimčių dėl įstatymo nurodytų subjektų teisių į nuosavybės teisių atkūrimą, netinkamai (per siaurai, neatsižvelgdami į įstatymo tikslus, paskirtį ir nuosavybės teisių atkūrimo principus) aiškina nurodyto įstatymo nuostatas. Taip pat pripažintinas nepagrįstu atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, kad turto savininko K. B. ir jo dukters, atsakovų motinos S. Š., turtiniai santykiai, susiklostę 1939 m. atidalijimo akto pagrindu, nebuvo įgyvendinti, todėl šis dokumentas neturi teisinės reikšmės sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Atsakovas tapatina dvi skirtingas teisines kategorijas – atidalijimą iš tėvų turto ir paveldėjimą, todėl nepagrįstai argumentą dėl 1939 m. rejestro Nr. 3698 nereikšmingumo grindžia motyvais, susijusiais su paveldėjimo teisinių normų taikymu. Tarp žemės savininko K. B. ir jo dukters S. Š. susiklostę turtinio pobūdžio santykiai vertintini ne kaip paveldėjimo, bet kaip atidalijimo teisiniai santykiai. Jie atsirado dar iki 1940 metų, nes 1939 m. spalio 23 d. aktas, kurio pagrindu žemės savininko dukteriai S. Š. paskirta dalis iš tėvo turto, buvo įgyvendintas iš karto, o ne po žemės savininko mirties. Dėl to pripažintinas nepagrįstu ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų argumentas, kad pirmiau nurodytas rejestras būtų reikšmingas tik tuo atveju, jeigu žemės savininkas būtų miręs iki 1940 m. liepos 21 d. ir paveldėjimo teisiniai santykiai būtų atsiradę ir nustatomi pagal tuo metu galiojusius įstatymus.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatas, taip pat iki 1940 metų galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies nuostatas, dėl to padarė nepagrįstas išvadas, kad atsakovų motinos atidalijimas iš jos tėvo turto 1939 metų aktu neturi teisinės reikšmės sprendžiant jos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimą. Nustačius, kad atsakovų motina nuosavybes teises į tėvo nekilnojamąjį turtą (žemę) jau yra realizavusi 1939 metais, konstatuotina, kad jos teisės žemės nacionalizavimu nebuvo pažeistos.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, konstatuodama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atsakovų motinos S. Š. teisių į nuosavybės teisių atkūrimą klausimą sprendė netinkamai, ir atsižvelgdama į tai, kad nurodytas teisės klausimas šioje civilinėje byloje yra pirminis, nuo kurio priklauso tolesnis bylos nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas, sprendžia, kad ši civilinė byla buvo išnagrinėta iš esmės netinkamai, todėl grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taip pat pažymėtina, kad teismai visiškai nesprendė atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį. Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia, todėl tai yra dar vienas pagrindas bylai grąžinti nagrinėti iš naujo (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Be to, kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad būtų tikslinga išreikalauti nuosavybės teisių į K. B. žemę atkūrimo bylą, kurioje turėtų būti duomenų, reikšmingų šiai civilinei bylai tinkamai išnagrinėti ir teisingam sprendimui priimti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 11 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Alytaus rajono apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.