Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo įtariamojo K. M. (K. M. , ankstesnė pavardė K. N. ) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutarties, kuria K. M. kardomosios priemonės suėmimo terminas pratęstas dviem mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2008 m. gegužės 28 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. M. įtariamas tuo, kad jis, dirbdamas TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Rygos ypatingosios paskirties milicijos būrio milicininku, veikdamas Č. M. (Č. M. ) suburtoje organizuotoje grupėje kartu su TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Rygos ypatingosios paskirties milicijos būrio vadu Č. M. , to paties būrio milicininkais A. L. (A. L. ) ir A. R. (A. R. ), dėl nukentėjusių asmenų tarnybos pareigų vykdymo nužudė Vilniaus miesto muitinės inspektorių A. M. , Vilniaus miesto muitinės inspektorių S. O. , Vilniaus miesto muitinės stažuotoją R. R. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės vyr. policininką A. K. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės policininką J. J. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininką stažuotoją A. J. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininką stažuotoją M. B. , t. y. nužudė daugiau kaip du žmones ir pasikėsino nužudyti Vilniaus miesto muitinės inspektorių T. Š. žemiau nurodytomis aplinkybėmis:

Č. M. 1991 m. liepos 30 d. vakare TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus ypatingosios paskirties milicijos būrio bazėje, esančioje Valakampių g. 5, Vilniuje, parinkus labai sunkiam nusikaltimui padaryti vykdytojus – A. L. , A. R. , K. M. , ir jiems įsakius nužudyti Medininkų muitinės poste dirbančius Lietuvos Respublikos pareigūnus, K. M. sutiko vykdyti šį įsakymą ir susitarė su Č. M. , A. L. , A. R. , kad jis kartu su A. L. ir A. R. nužudys Medininkų muitinės poste dirbančius Lietuvos Respublikos pareigūnus.

Vykdydamas šį susitarimą ir turėdamas tikslą kartu su A. L. ir A. R. nužudyti Medininkų muitinės poste dirbančius pareigūnus, K. M. automobiliu „UAZ“ nuvyko prie Medininkų muitinės teritorijos ir 1991 m. liepos 31 d. apie 5 val. Vilniaus rajone, netoli Medininkų kaimo esančiame Medininkų muitinės posto teritorijoje ir posto vagonėlyje, kartu su A. L. ir A. R. užpuolė Medininkų muitinėje dirbančius pareigūnus ir, veikdami bendrai, iš trijų tyrimo nenustatytų šaunamųjų ginklų (dviejų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatų su garso slopintuvais, 9 mm kalibro Makarovo pistoleto (PM) arba Stečkino automatinio pistoleto (APS)) tyčia šovė ne mažiau kaip 16 šūvių Medininkų muitinės poste dirbantiems A. M. , S. O. , R. R. , A. K. , J. J. , A. J. , M. B. , T. Š. į galvas, kitas kūno vietas ir padarė įvairius kūno sužalojimus, dėl kurių A. M. , S. O. , R. R. , A. K. , J. J. , A. J. , M. B. mirė, o T. Š. išgyveno, nes jam buvo laiku suteikta kvalifikuota medicinos pagalba.

Tokiu būdu K. M. , veikdamas su Č. M. suburta ir vadovaujama organizuota grupe, kartu su A. L. ir A. R. nužudė A. M. , S. O. , R. R. , A. K. , J. J. , A. J. , M. B. ir pasikėsino nužudyti T. Š. K. M. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. spalio 10 d. nutartimi įtariamajam K. M. paskyrė kardomąją priemonę suėmimą, 2007 m. spalio 11 d. nutarimu paskelbta jo paieška; 2007 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra išdavė Europos arešto orderį. Įtariamasis K. M. sulaikytas 2007 m. lapkričio 28 d. 14 val. 10 min. Latvijos Respublikoje, jam Rygos miesto centrinis apygardos teismas 2007 m. lapkričio 30 d. paskyrė 80 parų suėmimą. Įtariamasis K. M. 2008 m. sausio 28 d. perduotas Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008 m. sausio 29 d. nutartimi įtariamajam K. M. nustatė trijų mėnesių suėmimo terminą (iki 2008 m. balandžio 29 d.). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008 m. balandžio 22 d. nutartimi įtariamajam K. M. suėmimo terminą pratęsė 30 dienų, terminą skaičiuojant nuo 2008 m. balandžio 29 d. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gegužės 26 d. nutartimi įtariamajam K. M. suėmimo terminą pratęsė dviem mėnesiams, skaičiuojant nuo 2008 m. gegužės 28 d.

Įtariamasis K. M. skunde nurodo, jog 2008 m. sausio 28 dieną, remdamiesi Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro Marcio Viljumo 2007 m. lapkričio 3 d. nutarimu bei Europos arešto orderiu, Latvijos Respublikos teisėsaugos pareigūnai jį perdavė Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams. Tą pačią dieną Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje jam paskelbtas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte, bei apklaustas kaip įtariamasis. Teigia, jog šių nusikalstamų veikų nepadarė, iki šiol nėra supažindintas ir nežino, kokiais įrodymais jam grindžiamas minėtas įtarimas.

K. M. skunde pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog jam pareikštas įtarimas dėl nusikalstamų veiksmų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte, turi būti sukonkretintas pagal byloje surinktus objektyvius įrodymus. Atsižvelgdamas į tai mano, kad Vilniaus apygardos teismas pripažino, jog iki šiol jis laikomas suimtas ne objektyvių įrodymų, o vien tik pagrįsto manymo pagrindu, kuris yra subjektyvus. Toks suėmimo pagrindas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms.

K. M. teigia, kad Vilniaus apygardos teismas tinkamai neatsižvelgė į jo gynėjų prašymą pateikti duomenis, leidžiančius manyti, kad neva jis padarė nurodytus nusikaltimus. Skundžiamoje nutartyje teismas visiškai nepasisakė dėl įtariamojo ir jo gynėjų argumentų netenkinti prokuroro prašymo ir jam skirti kitą kardomąją priemonę. Tačiau prokuroro prašymas, nors ir iš dalies, tačiau buvo patenkintas išskirtinai jo nurodytais pagrindais ir argumentais.

Skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas suėmimo terminą pratęsė tuo pagrindu, kad yra pagrįstas manymas, jog jis (K. M. ) slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo, prokuroro ar teismo, trukdys procesui ar darys naujus nusikaltimus. Įtariamasis mano, jog šį teismo teiginį akivaizdžiai paneigė Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Marcis Viljumas (Marcis Viljums) interviu Lietuvos žiniasklaidai. 2008 m. sausio 28 dienos dienraščio „Respublika“ straipsnyje „OMON smogiko Lietuvai nereikėjo“ pastarasis tvirtino, jog K. M. niekada nesislapstė ir su šeima visą laiką gyveno Latvijoje, jo sulaikyti niekas neprašė, pareigūnai žinojo, kur yra įtariamasis. Apie tai, kad įtariamasis nesislapstė, pranešama ir kitose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse. K. M. nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu surinktoje medžiagoje nėra ir negali būti duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog jis vengs dalyvauti ikiteisminiame tyrime, trukdys procesui ar darys naujus nusikaltimus.

Įtariamasis nesutinka su nutartyje nurodytu teiginiu, jog šioje bylos stadijoje, kai sprendžiamas suėmimo termino pratęsimas, kaltės klausimas nesprendžiamas. Anot K. M. , šioje bylos nagrinėjimo stadijoje kaltės klausimo nagrinėjimas ir jo kaltę pagrindžiančių faktinių duomenų teisinis vertinimas yra neišvengiamas, nes nekalto asmens suėmimas prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Baudžiamojo proceso kodekso bei 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 nuostatoms. Mano, kad skundžiamoje nutartyje nė vienas iš išvardintų faktinių duomenų (procesinių dokumentų) neįrodo, kad jis dalyvavo vykdant jam inkriminuotą nusikaltimą.

Nors skundžiamoje teismo nutartyje nurodyta, kad byla yra ypač sudėtinga, didelės apimties, tiriamas aštuonių Lietuvos pareigūnų nužudymas bei pasikėsinimas nužudyti dar vieną pareigūną, nusikaltimas įvykdytas kruopščiai slepiant nusikalstamos veikos pėdsakus, įrankius, tačiau beveik per 17 metų pagrindiniai ir svarbiausi ikiteisminio tyrimo veiksmai jau turėjo būti atlikti. Todėl mano, kad tolimesnis jo laikymas suimto yra nelogiškas, nesąžiningas ir neteisingas.

Tai, kad šiuo metu ieškomi dar trys įtariamieji, o K. M. ir kiti įtariamieji yra užsienio valstybių piliečiai, į Lietuvos Respubliką atvyko nusikalstamais tikslais, įvykdę nusikaltimą slapstosi užsienio valstybėse, negali būti pagrindas laikyti jį suimtą, nes tai, jo manymu, yra nesąžininga, kadangi iš publikacijų žiniasklaidoje žinoma, kad Rusijos Federacija kitų įtariamųjų Lietuvai neišduoda. Šiuo metu A. R. yra suimtas, todėl Lietuvos prokurorams negali būti nežinoma jo buvimo vieta ir jo paieška negali būti vykdoma. Rusijos Federacijos sprendimai dėl kitų įtariamųjų išdavimo ar neišdavimo Lietuvos Respublikai nepriklauso nuo jo (K. M. ) valios. Be to, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir 2004 m. gruodžio 30 d. Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 nuostatos nenumato tokio suėmimo pagrindo.

Tai, kad užsienio valstybėse gyvena dauguma tyrimui svarbių liudytojų, todėl atliekant procesinius veiksmus būtinas bendradarbiavimas su kitų valstybių teisėsaugos pareigūnais, taip pat negali būti pagrindas tęsti suėmimo terminą, kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nėra duomenų apie tai, kad jis trukdys procesui, paveikdamas kitus dalyvius ar sunaikindamas, paslėpdamas daiktus ar dokumentus, arba darys ar rengiasi daryti naujus nusikaltimus. Be to, tokio teismo nutartyje nurodyto suėmimo pagrindo nenumato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) ir 2004 m. gruodžio 30 d. Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 50. Įtariamasis teigia, kad būdamas laisvėje nedarė ir negali daryti įtakos nei liudytojams, nei Lietuvos Respublikos prokuratūros bendradarbiavimui su kitų valstybių teisėsaugos pareigūnais, nes to nedarė iki paskiriant jam suėmimą.

Išduoti (vykdyti ekstradiciją) galima tik asmenį, kuriam taikomas suėmimas.A. L. yra suimtas ir Lietuvos prokurorams apie tai žinoma, todėl vykdyti jo paieškos nebereikia. Jis, būdamas laisvėje, negali daryti įtakos nei liudytojams, nei trukdyti ikiteisminiam tyrimui gaunant svarbius dokumentus ar juos verčiant iš užsienio kalbų. Šių veiksmų atlikimas priklauso tik nuo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros darbo organizavimo.

K. M. mano, jog teismas be pagrindo (hipotetiškai) remiasi labai dideliu jam inkriminuojamų nusikaltimų pavojingumo laipsniu ir už tai gresiančios itin griežtos bausmės tikimybe. Teismas nevertino, ar pakanka faktinių duomenų pagrįstam įtarimui, kad jis padarė inkriminuojamas nusikalstamas veikas, ir iš anksto pasisakė apie realią labai griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimo tikimybę, tuo pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Jis jokio nusikaltimo nepadarė, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad neva jam gresia griežta laisvės atėmimo bausmė. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti ir teigti, kad jis turi ar galėtų turėti pagrindą ir tikslą bėgti ar slėptis nuo teisėsaugos pareigūnų. Teismas turėjo atsižvelgti ne tik į BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas, bet ir į visas kitas aplinkybes: jis turi šeimą, augina mažametį sūnų, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir legalų pragyvenimo šaltinį Latvijos Respublikoje, dirba, neturi ryšių užsienyje, per beveik 17 metų nevengė ikiteisminio tyrimo, nesislapstė nuo Latvijos ir Lietuvos Respublikų pareigūnų, ne kartą jį šioje byloje apklausė Lietuvos Respublikos pareigūnai, jo pavardė ir kiti anketiniai duomenys buvo pakeisti Latvijos Respublikos teisėtvarkos pareigūnų iniciatyva (liudytojų apsaugos programos pagrindu), Latvijos Respublikos prokuratūros ir teisėtvarkos institucijų atsakingiems pareigūnams buvo žinomi visi jo anketiniai duomenys, gyvenamoji ir darbo vieta bei šeiminė padėtis; į Lietuvos Respubliką jį atgabeno pasitelkiant procesines prievartos priemones, žmona išsinuomojo butą Vilniuje, teismui pateikti visi su tuo susiję dokumentai. K. M. nurodo, kad teismas visų šių išvardintų aplinkybių ir jų reikšmės bei įtakos suėmimui ir ikiteisminiam tyrimui neanalizavo, neaptarė, nieko dėl to nepasisakė ir jų nepaneigė.

Įtariamasis nurodo, kad, nagrinėjant suėmimo klausimą, iš vienos pusės sureikšminamas nuolatinės gyvenamosios vietos ir darbo, kaip legalaus pragyvenimo šaltinio, neturėjimas Lietuvos Respublikoje, o iš kitos pusės - jo teistumas Latvijos Respublikoje, nors Lietuvoje jokių nusikaltimų nepadarė. Atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 121 straipsnio 4 dalyje, 122 straipsnio 2 dalyje ir 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 50 nuolatinės gyvenamosios vietos ir darbo, kaip legalaus pragyvenimo šaltinio, turėjimas Lietuvos Respublikoje nėra akcentuojami (keliami). Be to, tiek Lietuva, tiek ir Latvijos Respublika yra Europos Sąjungos narės, o tai patvirtina, kad skundžiamoji nutartis yra nepagrįsta ir neteisinga.

Anot įtariamojo, Lietuvos Respublikos įstatymai bei kiti teisės aktai neleidžia suimti ir laikyti suimtą asmenį, nepadariusį nusikaltimo ir neįrodžius jo kaltės, vien dėl to, kad jis yra užsienietis, Lietuvoje neturi darbo ar gyvenamosios vietos, anksčiau teistas, turi ryšių užsienio valstybėse, taip pat ir Rusijoje, kiti nusikaltimo bendrininkai slapstosi. Tačiau nė vienas jų neturi jokios reikšmės ir negali būti pripažintas pakankamu pagrindu taikyti asmeniui griežčiausią kardomąją priemonę (suėmimą). Įtariamasis nurodo, jog trumpalaikės jo išvykos į Rusiją negali būti laikomos nuolatiniais verslo ar kitokio pobūdžio ryšiais, galinčiais paskatinti jį bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo, prokuroro ar teismo. Tokią nuostatą patvirtina ir tai, kad per visą laikotarpį po įvykusio nusikaltimo, kurio jis nepadarė, niekur nesislapstė, Lietuvos ir Latvijos teisėsaugos pareigūnai bet kada galėjo jį apklausti ir ne kartą tai darė.

Įtariamasis mano, kad būtina atkreipti dėmesį į teismų sprendimų argumentus kardomosios priemonės (suėmimo) skyrimo, pratęsimo bei pakeitimo klausimais kitose bylose (V. I. , V. T. (V. T.) bylos). Pažymi, kad dėl tokios teismų praktikos ir joje suformuluotų argumentų dėl suėmimo taikymo jo gynėjai pasisakė teismo posėdžiuose, taip pat 2008 m. gegužės 26 d. vykusiame Vilniaus apygardos teismo posėdyje. Tai turėjo būti užfiksuota teismo posėdžių protokoluose bei garso įrašuose. Tačiau nė vienoje, taip pat ir skundžiamoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje šie advokatų argumentai nebuvo įvertinti.

Anot įtariamojo, sprendžiant suėmimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, būtina atsižvelgti į įstatymų leidėjo valią, išreikštą Lietuvos Respublikos Seimo pagrindinio ir papildomo komitetų patvirtintomis išvadomis ir argumentais. Europos Žmogaus Teisių Teismas Stogmuller v. Austria byloje pažymėjo, jog pagrįstas manymas, kad asmuo padarė nusikaltimą, yra būtina sąlyga jo suėmimui bei besitęsiančiam sulaikymui, bet praėjus tam tikram laikui vien tik šios sąlygos nebeužtenka. Teismas taip pat nurodė, jog šiuo pagrindu negali būti pateisinamas nepagrįstai ilgas sulaikymo laikas. Nors Teismas pripažino, kad pabėgimo pavojus yra pakankamas pagrindas sulaikyti, tačiau galimybė paskirti užstatą labai sumažina pabėgimo tikimybę ir besitęsiantis sulaikymas vien šiuo pagrindu yra nepateisinamas.

K. M. nurodo, kad Lietuvos Respublikoje jis laikomas suimtas nuo 2008 m. sausio 28 d., kardomajame kalinime laikomas jau 135 paras arba 3 240 valandų, o tai net 67,5 kartų daugiau negu leidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Įtariamasis mano, kad suėmimo termino pratęsimas prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 ir 6 straipsniams ir BPK nuostatoms, nes suvaržo jo judėjimo laisvę, teisę į darbą ir kitas teises. Prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartį kaip nepagrįstą, neteisingą ir paleisti jį iš suėmimo teismo salėje.

K. M. gynėjai prašo įtariamojo skundą tenkinti. Prokuroras prašo įtariamojo skundą atmesti.

Įtariamojo K. M. skundas atmetamas.

Suėmimo kaip ir kitų kardomųjų priemonių privaloma sąlyga (conditio sine qua non) yra duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis galėjo padaryti nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad asmeniui pareikšti įtarimai turi būti pagrįsti, tačiau Apeliacinis teismas pažymi, kad šioje proceso stadijoje nesprendžiama, ar įtariamasis iš tikrųjų padarė veiką, dėl kurios jam pareikšti įtarimai. Skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą nėra būtina, kad duomenų byloje būtų tiek, kiek jų reikia norint priimti pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinis teismas mano, jog šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad įtariamasis K. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte. Pagrįstai manyti, jog K. M. padarė įtarime nurodytą nusikaltimą, leidžia duomenų visuma, užfiksuoti įvykio vietų apžiūrų protokoluose, papildomų įvykio vietų apžiūrų protokoluose, daiktinių įrodymų ir daiktų apžiūrų protokoluose, teismo medicinos, balistinių ir kitų ekspertizių aktuose, tardymo eksperimento protokole, liudytojų P. V. , B. K. , A. Z. , A. T. , M. M. , liudytojo Nr. 11, kuriam taikomas anonimiškumas, V. O. , A. S. , V. C. ir kitų liudytojų apklausų protokoluose bei kituose bylos dokumentuose.

Įtariamasis skunde nurodo, jog teismas nutartyje nepasisakė dėl jo gynėjų teisme pateiktos prokuroro prašyme išvardintų „duomenų, leidžiančių manyti“, kad neva įtariamasis padarė inkriminuojamą nusikaltimą, analizės ir teisinės reikšmės suėmimui ir kaltei pagrįsti vertinimo. Apeliacinio proceso metu K. M. gynėjai taip pat pasisakė dėl minėtų duomenų reikšmės suėmimo terminui pratęsti bei įtariamojo kaltei pagrįsti. Apeliacinis teismas pažymi, kad šioje proceso stadijoje negali nurodytu aspektu vertinti byloje esančių duomenų, kadangi teismas negali pateikti išankstinio įrodymų vertinimo. Tai gali ir turi padaryti tik pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, priešingu atveju būtų pažeistas teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principas. Sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimus byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų buvimo ar nebuvimo nustatymu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje bylos stadijoje atskleisti šių duomenų turinio teismas neprivalo. Pažymėtina, kad dėl tų pačių priežasčių šioje proceso stadijoje negali būti sprendžiamas ir klausimas dėl K. M. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šio klausimo sprendimas bet kokiu atveju yra susijęs su įrodymų vertinimu, o teismas, tiek pratęsdamas suėmimo terminą, tiek nagrinėdamas skundą dėl suėmimo termino pratęsimo, to daryti negali.

Apygardos teismas skundžiamoje nutartyje iš tikrųjų pažymėjo, kad pagrįstas manymas dėl įtarimo K. M. padarius inkriminuojamas nusikaltimas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalis 5 punkte, 10 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte, turi būti sukonkretintas pagal byloje surinktus objektyvius duomenis, o skunde teigiama, kad apygardos teismas nurodė, jog pagal byloje surinktus objektyvius duomenis K. M. pareikštas įtarimas dėl minėtų nusikaltimų padarymo turi būti sukonkretintas. Apeliacinis teismas mano, kad tai yra skirtingi dalykai. Iš tikrųjų nagrinėjama pastaba skundžiamoje nutartyje yra nelogiška, iš jos sunku spręsti, ką norėjo pasakyti apygardos teismas: ar kad K. M. pareikšti įtarimai turi būti sukonkretinti pagal byloje surinktus duomenis, ar kad turi būti įvardijami konkretūs duomenys, kurie leistų pagrįstai manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamas veikas. Apeliacinio teismo nuomone, tokių nevienareikšmiškų teiginių nutartyje neturi būti. Bet kokiu atveju, atsakant į skundo motyvą, susijusį su šia pastaba dėl skundžiamos nutarties, Apeliacinis teismas pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, šioje proceso stadijoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad K. M. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, o pareikštas įtarimas yra pakankamai konkretus. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas dar nėra baigtas ir tyrimo metu, priklausomai nuo naujai paaiškėjusių faktinių duomenų, įtarimai gali būti keičiami, papildomi įstatymo nustatyta tvarka pagal gautus naujus faktinius duomenis.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Apeliacinis teismas pritaria apygardos teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, nes už nusikaltimą, dėl kurio padarymo pareikšti įtarimai K. M. , įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, todėl sąlygos pratęsti suėmimo terminą nėra išnykusios.

BPK numatyti suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą pakanka bent vieno iš jų. Vilniaus apygardos teismas K. M. suėmimo terminą pratęsė dėl to, kad yra neišnykęs kardomosios priemonės suėmimo taikymo ir jos termino tęsimo pagrindas, numatytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. kad jis, būdamas laisvėje ir suvokdamas gresiančios baudžiamosios atsakomybės pobūdį, bėgs (slėpsis) nuo teismo. Dėl to, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas atsižvelgiant į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte nurodoma, kad nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis šia aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam, kad asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Įtariamasis K. M. Lietuvos Respublikoje neturi nei darbo, nei gyvenamosios vietos, du kartus teistas Latvijos Respublikoje, be to, byloje esantys duomenys leidžia manyti, kad jis turi ryšių užsienio valstybėse, taip pat ir Rusijoje. Tai matyti iš paties įtariamojo 2008 m. sausio 28 d. apklausos, kurios metu K. M. nurodė, jog kiekvienais metais asmeniniais reikalais lankosi Rusijoje ir turi ten pažįstamų asmenų. Svarstant kardomosios priemonės suėmimo termino nustatymo klausimą teisme 2008 m. sausio 29 d. K. M. parodė, kad kelis kartus buvo Rusijoje verslo reikalais. Šiuos duomenis patvirtina ir byloje esanti Latvijos valstybės sienos apsaugos vyriausiosios valdybos pateikta informacija apie Latvijos Respublikos sienos kirtimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei į tai, kad K. M. įtariamas labai sunkaus nusikaltimo, kurio sankcijoje numatytos griežtos bausmės, padarymu, Apeliacinis teismas mano, kad apygardos teismo išvada, jog K. M. bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, yra pagrįsta. Todėl K. M. suėmimo terminas, remiantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, pratęstas pagrįstai.

Įtariamasis skunde teigia, kad teismas turėjo atsižvelgti ne tik į BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas, bet ir į visas kitas aplinkybes, t. y. kad jis turi šeimą, augina mažametį sūnų, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir legalų pragyvenimo šaltinį Latvijos Respublikoje, dirba, neturi ryšių užsienyje, per beveik 17 metų nevengė ikiteisminio tyrimo, nesislapstė nuo Latvijos ir Lietuvos Respublikų pareigūnų, ne kartą jį šioje byloje apklausė Lietuvos Respublikos pareigūnai, jo pavardė ir kiti anketiniai duomenys buvo pakeisti Latvijos Respublikos teisėtvarkos pareigūnų iniciatyva (liudytojų apsaugos programos pagrindu), Latvijos Respublikos prokuratūros ir teisėtvarkos institucijų atsakingiems pareigūnams buvo žinomi visi jo anketiniai duomenys, gyvenamoji ir darbo vieta bei šeiminė padėtis; į Lietuvos Respubliką jį atgabeno pasitelkiant procesines prievartos priemones, žmona išsinuomojo butą Vilniuje, teismui pateikti visi su tuo susiję dokumentai. Apeliacinis teismas pažymi, kad teismui pateikta labai mažai duomenų apie įtariamojo K. M. šeimą: skunde įvardijama žmona yra faktinė K. M. sutuoktinė, t. y. sugyventinė, o duomenų apie mažametį vaiką išvis nėra, todėl teismas negali įvertinti šio motyvo pagrįstumo. Aukščiau paminėti duomenys rodo, kad įtariamasis turi ryšių užsienyje, konkrečiai Rusijos Federacijoje. Nors K. M. Latvijoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir legalų pragyvenimo šaltinį, nenustatyta, kad vengė ikiteisminio tyrimo ir slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o jo sugyventinė išnuomojo butą Vilniuje, tačiau, Apeliacinio teismo nuomone, šių aplinkybių nepakanka padaryti išvadą, kad BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nei suėmimas.

Be to, įtariamasis skunde nurodo, jog pagrįstą manymą, kad įtariamasis slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo, prokuroro ar teismo, trukdys procesui ar darys naujus nusikaltimus, paneigia Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro interviu Lietuvos žiniasklaidai. Apeliacinis teismas pažymi, kad sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo ir jos termino pratęsimo klausimus turi būti vertinami byloje esantys faktiniai duomenys, o ne žiniasklaidoje skelbiama (paskelbta) informacija. Antra, suėmimo terminas K. M. pratęstas vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Apygardos teismas, pratęsdamas suėmimą, nesirėmė BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, todėl skundo motyvų, kuriais įtariamasis ginčija minėtų pagrindų buvimą, Apeliacinis teismas netikrina.

K. M. skunde atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant suėmimo klausimą, vieną vertus, sureikšminamas nuolatinės gyvenamosios vietos ir darbo, kaip legalaus pragyvenimo šaltinio, neturėjimas Lietuvos Respublikoje, o kita vertus - jo teistumas Latvijos Respublikoje. Atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 121 straipsnio 4 dalyje, 122 straipsnio 2 dalyje ir 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 50 nuolatinės gyvenamosios vietos ir darbo, kaip legalaus pragyvenimo šaltinio, turėjimas Lietuvos Respublikoje nėra akcentuojami (keliami). Apeliacinis teismas pažymi, kad sprendžiant bet kokį klausimą byloje turi būti vertinamos visos nustatytos aplinkybės, be pagrindo nesuteikiant per didelės reikšmės kokiai nors vienai iš jų. Apygardos teismas įvertino visumą skundžiamoje nutartyje išvardintų aplinkybių ir padarė pagristas išvadas dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo buvimo. Be to, BPK 121 straipsnio 4 dalyje pateiktas neišsamus sąrašas aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo bei jos rūšies parinkimo klausimą. Ši nuostata reikalauja atsižvelgti į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant kardomosios priemonės klausimą.

K. M. mano, kad apygardos teismas turėjo atsižvelgti į kardomosios priemonės skyrimo, termino pratęsimo ir pakeitimo motyvus kitose bylose, t. y. V. I. ir V. T. bylose. Apeliacinis teismas pažymi, kad šie motyvai yra nepagrįsti, kadangi kardomosios priemonės skyrimo, jos termino pratęsimo ar pakeitimo klausimai visada sprendžiami atskirai vertinant situaciją konkrečioje byloje, atsižvelgiant į konkrečios bylos duomenis ir konkrečiu atveju nustatytus kardomųjų priemonių skyrimo ir termino pratęsimo pagrindus bei sąlygas, kadangi kiekvienu atveju paminėti duomenys yra skirtingi.

BPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad suėmimas gali būti taikomas ilgiau kaip šešis mėnesius dėl ypatingo bylos sudėtingumo ar didelės apimties. Jau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo 24 punkte nurodoma, kad ypatingą bylos sudėtingumą ar didelę apimtį lemia padarytų nusikalstamų veikų, įtariamųjų ar nukentėjusiųjų bei liudytojų didelis skaičius, dalies proceso dalyvių (nukentėjusiųjų arba liudytojų) gyvenimas užsienio valstybėse, reikalingų duomenų gavimas iš užsienio valstybių įstaigų ir gautų dokumentų vertimas iš užsienio kalbų, daug laiko reikalaujančių ekspertizių atlikimas ir jų sudėtingumas, proceso veiksmų ar kitų dokumentų gausumas ir pan.

Nagrinėjant skundą dėl kardomosios priemonės termino pratęsimo Apeliaciniam teismui buvo pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, iš kurios galima spręsti, kad byla yra didelės apimties.

Apygardos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog byla yra ypač sudėtinga, kadangi ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl septynių Lietuvos pareigūnų nužudymo bei pasikėsinimo nužudyti dar vieną pareigūną. Nusikaltimui buvo iš anksto pasiruošta, jis padarytas kruopščiai slepiant nusikalstamos veikos pėdsakus bei įrankius. Byloje yra keturi įtariamieji, visi jie yra užsienio valstybių piliečiai, į Lietuvą atvyko siekdami padaryti nusikaltimą ir iškart po jo iš Lietuvos išvyko. Užsienio valstybėse taip pat gyvena dauguma tyrimui svarbių liudytojų, todėl atliekant procesinius veiksmus būtinas bendradarbiavimas su kitų valstybių teisėsaugos pareigūnais, įvairių dokumentų vertimas į užsienio kalbas ir iš užsienio kalbų. Šios priežastys pagrįstai leidžia teigti, kad byla yra ypač sudėtinga.

Įtariamasis skunde teigia, kad per beveik 17 metų pagrindiniai ir svarbiausi ikiteisminio tyrimo veiksmai turėjo būti atlikti, todėl tolesnis jo laikymas suimto yra nelogiškas ir neteisingas. Apeliacinis teismas pažymi, kad nors ikiteisminis tyrimas byloje vyksta pakankamai ilgai, tačiau tyrimo eiga ir jo metu priimami sprendimai bet kokiu atveju priklauso nuo esamos tyrimo situacijos, kuri nėra stabili ir priklauso nuo naujai paaiškėjusių duomenų. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, atsiradus naujų duomenų, atsiranda būtinumas atlikti naujus ar papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Tai bet kokiu atveju priklauso nuo esamos ikiteisminio tyrimo situacijos bei prokuroro pasirinktos tyrimo taktikos. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad paskutinį kartą pratęsus suėmimo terminą buvo atlikta daug ikiteisminio tyrimo veiksmų (pagal teisinės pagalbos prašymus gauti dokumentai išversti į lietuvių kalbą, parengti ir išsiųsti teisinės pagalbos prašymai į Rusijos Federaciją, taip pat sprendžiamas kitų įtariamųjų (Č. M. ir A. R. ) ekstradicijos klausimas, atliekami kiti veiksmai). Visa tai rodo, kad tyrimas byloje vyksta pakankamai intensyviai, jo vilkinimo požymių nenustatyta.

Skunde įtariamasis remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo Stogmuller v. Austria byla. Apeliacinis teismas pažymi, kad suėmimo terminas K. M. pratęstas nustačius BPK numatytos šios kardomosios priemonės taikymo sąlygas bei pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kurie šiuo metu nėra išnykę. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnis numato, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Šis Konstitucijos reikalavimas nepažeistas, nes K. M. 2008 m. sausio 28 d. pagal Europos arešto orderį buvo perduotas Lietuvai ir jau 2008 m. sausio 29 d. buvo pristatytas į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, kuris paliko galioti to paties teismo 2007 m. spalio 10 d. nutartimi įtariamajam paskirtą kardomąją priemonę (suėmimą). Apeliacinis teismas mano, kad įtariamajam K. M. taikomas suėmimo terminas nėra nepateisinamai ilgas. BPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytas maksimalus suėmimo terminas nepažeistas. Savaime suprantama, kad suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo įtariamojo (kaltinamojo) judėjimo laisvę, teisę į darbą ir kitas teises, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK numatytų tikslų. Apeliacinis teismas mano, kad K. M. teisės suvaržytos laikantis BPK nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į visa tai, Apeliacinis teismas mano, kad K. M. suėmimo terminas pratęstas pagrįstai. Apygardos teismas Lie­tu­vos Respub­li­kos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Eu­ro­pos žmogaus tei­sių ir pa­grin­di­nių lais­vių apsaugos kon­ven­ci­jos 5 straipsnio ir 6 straipsnio 1 dalies nuo­sta­tų, nu­ro­dan­čių, kad nie­kam ne­tu­ri bū­ti at­im­ta laisvė ki­taip kaip to­kiais pagrindais ir pagal to­kias pro­ce­dū­ras, kokias yra nusta­tęs įstatymas, nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Įtariamojo K. M. (K. M. ) skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2008 metų gegužės 26 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.