Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. B. nukentėjusiajai J. N. priteista 6067,50 Lt turtinės žalos ir 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 24 d., apie 4 val. 25 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Vilniaus mieste, Pelesos g. 5 namo kieme, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir visuomenei, koja spyrė A. N. į veidą, padarydamas kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, vieną kartą duriančiu-pjaunančiu įrankiu smogė nukentėjusiajam į krūtinę, padarydamas kiauryminę durtinę-pjautinę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su VI šonkaulio kremzlės ir kiauriniu širdies dešinio skilvelio priekinės sienelės sužalojimu, lydimu kraujo išsiliejimo į kairę krūtinplėvės ir širdplėvės ertmes. Sužalojimai komplikavosi ūmiu širdies veiklos nepakankamumu ir dėl to A. N. nusikaltimo vietoje mirė. Taip A. B. tyčia iš chuliganiškų paskatų nužudė A. N. .

Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismo nuosprendis nepagrįstas, kaltinimai jam grindžiami iš esmės dviejų liudytojų duotais prieštaringais parodymais, neatsižvelgiant į visumą byloje surinktų įrodymų, kurie neleidžia padaryti kategoriškos išvados, kad A. B. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Apeliantas savo skundą grindžia tokiais argumentais:

teismo posėdyje nebuvo apklausta liudytoja G. B. , į kurios butą jis atbėgo, pamatęs gulintį ant žemės A. N. . Ji, A. B. teigimu, galėtų duoti parodymus apie nuteistojo elgesį po nusikaltimo įvykio. Be to, anot apelianto, nenustatytas ir neapklaustas automobilio „Honda“ vairuotojas, kurio automobilyje sėdėjo A. N. ir V. K. .

Teismas, anot apelianto, remiasi liudytojos E. M. parodymais, kuriuos ji patvirtino parodymų patikrinimo metu. Tačiau šis procesinis veiksmas su ja buvo atliktas žiemą, kai medis, po kuriuo stovėjo automobilis „Honda“, buvo be lapų. Tuo tarpu pats įvykis buvo Joninių naktį, kai medžio šakos buvo su lapais ir iš pastato ketvirto aukšto matyti viską, kas vyksta po medžiu, praktiškai neįmanoma. Teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė ir rėmėsi šios liudytojos parodymais.

Be to, teismas vien tik šios liudytojos parodymų pagrindu nurodė, jog A. B. charakterizuojamas neigiamai, nors E. M. apeliantą pažįsta tik iš matymo. Byloje neapklausti asmenys, galintys apibūdinti nuteistojo būdo savybes, be to, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad anksčiau už smurtinius nusikaltimus apeliantas neteistas.

Skunde teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prieštaringais liudytojų E. M. ir V. K. parodymais. E. M. teigia, jog A. N. sėdėjo automobilyje, vairuotojo vietoje, o V. K. aiškina, kad jis pats sėdėjo vairuotojo vietoje, o A. N. sėdėjo keleivio vietoje. Be to, jie skirtingai aiškina ir ant žemės gulėjusio A. N. kūno padėtį. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuosprendyje nurodyta, jog E. M. matė jo suduotą smūgi koja A. N. į viršutinę kūno dalį, nors teismo posėdyje ji sakė, kad apeliantas spyrė į pilvą. Ši kūno dalis, anot A. B. , tikrai nėra viršutinė.

Skunde nurodoma, jog teismo medicinos specialisto išvados 1 p. pasakyta, kad tiksliai nustatyti, kiek laiko tiriamasis (A. N. ) galėjo gyventi po kūno sužalojimų padarymo, nėra galimybės, tačiau tai galėjo tęstis dešimtis minučių (iki jis nukraujavo ir sutriko širdies veikla). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu specialistas nurodė, kad sužalojimai ant A. N. veido galėjo atsirasti tiek nuo kritimo ant žemės, tiek ir nuo smūgio. Iš bylos medžiagos žinoma, jog nukentėjusysis prieš įvykį su draugų kompanija mėgino patekti į naktinį klubą, bet apsaugininkai jų neįleido. Be to, A. N. kūno skysčiuose rasta ne tik etilo alkoholio, bet ir narkotinių medžiagų pėdsakų. Toks svaiginamųjų medžiagų mišinys žmogaus organizme daro didelę įtaką jo elgsenai. Todėl apeliantas nurodo, jog negali būti atmetama galimybė, kad A. N. , iki atvažiuojant į Pelesos g. 5 namo kiemą, kur jis ir mirė, konfliktavo su kitais asmenimis ir būtent jie jam padarė mirtinus kūno sužalojimus.

Teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistasis A. B. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. B. kaltu dėl A. N. nužudymo, pagrįstai rėmėsi liudytojų E. M. bei V. K. parodymais, jų parodymų patikrinimo vietoje protokolais, teismo medicinos specialisto išvada ir paaiškinimu bei kitais bylos duomenimis.

Liudytoja E. M. , apklausta ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, davė vienodus ir nuoseklius parodymus apie jos matytas įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad 2007 m. birželio 23 d. vakare po darbo ėjo į namus. Netoli savo namo sutiko pažįstamus A. N. ir A. B. . Kartu su jais gėrė alų. Po to užėjo į namus pas A. B. . Čia vėl gėrė. Jai susiruošus eiti namo, girtas A. B. pradėjo priekabiauti, neleido išeiti, grasino, kad ji į namus išeis tik per penkto aukšto balkoną, pareikalavo jos mobilaus telefono kažkam paskambinti. Dar būnant pas nuteistąjį namuose, liudytoja matė, kad A. B. kišenėje turi peilį, matė iš kišenės kyšančią juodą jo rankeną. Po kiek laiko ji, bijodama nuteistojo, su A. N. išbėgo iš buto ir nubėgo namo. Eidama į savo namo laiptinę matė, kad kieme stovi pilkos spalvos automobilis „Honda“, o jame sėdi du vaikinai ir klausosi muzikos. Ji pažino vieną iš vaikinų, t. y. A. N. . Apie 4.10 val., jau būdama namuose, bendroje virtuvėje rūkė ir pro atvirą virtuvės langą pamatė kieme A. B. su A. N. . A. B. priėjęs prie minėto „Honda“ automobilio atidarė dureles ir liepė A. N. išlipti iš automobilio. Nukentėjusiajam išlipus, A. B. pradėjo ant jo šaukti: „kas tu toks?“, „kur sėdėjai?“, „iš kur pas tave toks automobilis?“, „tai man padovanok tokį automobilį!“. Iš automobilio išlipus ir kitam jaunuoliui, nuteistasis, anot liudytojos, jam sušuko, kad jis geriau net nebandytų lipti iš automobilio ir šis įsėdo atgal. Konflikto metu nukentėjusysis A. N. stovėjo prie automobilio dešinio šono galinių durelių, o A. B. – priešais jį prie automobilio priekinių keleivio durelių. Tuomet A. B. spyrė koja A. N. į pilvą ir šis nukrito. Tačiau greit atsikėlė ir nubėgo prie vairuotojo durelių. Tuomet liudytoja šiek tiek atsitraukė nuo lango, nenorėdama, kad ją pamatytų, ir išgirdo duslų garsą. Pažvelgusi pro langą pamatė, kad A. N. klūpi ant kelių prie automobilio, o priešais jį stovi A. B. . A. N. stovėjo maždaug už 1 metro nuo jų. Netrukus liudytoja išgirdo, kaip A. N. paklausė: „ką, į širdį pataikei?“. Po to nukentėjusysis susmuko ant žemės, jam iš burnos pradėjo bėgti kraujas, jis ėmė gargaliuoti. A. B. įbėgo į laiptinę. Vėliau sužinojo, kad buvo įbėgęs pas kaimynę į butą kviesti greitosios pagalbos. Netrukus jis vėl grįžo prie mašinos ir iš jos išlipusiam V. K. liepė atvažiavus policijai sakyti, kad „jūs abu prisigėrėte visokios nesąmonės ir A. N. netyčia įsipjovė mašinos veidrodėliu“. Atvažiavus policijai A. B. aiškino, kad jie ėjo pro šalį, pamatė, kad žmogui bloga, norėjo jam padėti. Kai policininkai išsivežė A. B. ir A. N. , tik tada kartu su A. N. buvęs V. K. papasakojo įvykio vietoje likusiam policininkui kaip viskas buvo (t. 1, b. l. 98-102).

Analogiškus tik ne tokius išsamius parodymus liudytoja davė ir pirmosios instancijos teisme. Liudytoja patvirtino esmines įvykio aplinkybes, t.y., kad būdama dar nuteistojo bute matė pas jį džinsų kišenėje buvusį peilį, vėliau, būdama namuose pro virtuvės langą stebėjo įvykį ir matė, kaip iš automobilio išlipusį A. N. A. B. stumdė, po to spyrė jam koja. Paties dūrio nukentėjusiajam peiliu momento liudytoja nematė, tačiau iškart po to, kai nukentėjusysis nukrito, šalia jo ji matė A. B. (t. 2, b. l. 151-152).

Savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytoja E. M. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Apeliantas skunde teigia, kad šio procesinio veiksmo metu gautais duomenimis teismas rėmėsi nepagrįstai, nes E. M. parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas žiemą, kai medis, po kuriuo stovėjo automobilis „Honda“, buvo be lapų. Tuo tarpu pats įvykis buvo Joninių naktį, kai medžio šakos buvo su lapais ir iš pastato ketvirto aukšto matyti viską, kas vyksta po medžiu, praktiškai neįmanoma. Šie skundo argumentai nepagrįsti.

Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo bei prie jo pridedamų fotnuotraukų, įvykio metu medis iš tiesų buvo su lapais ir automobilis „Honda“ stovėjo praktiškai po šiuo medžiu. Tačiau iš fotonuotraukos Nr. 3 (t. 1, b. l. 7) matyti, jog automobilis stovi taip, kad jo dešinys šonas yra šiek tiek toliau už tos ribos, kur baigiasi medžio vainikas. Kitaip tariant, dešinio automobilio šono medžio vainikas visai neužstoja. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent prie dešinio automobilio šono liudytoja ir nurodė mačiusi stovinčius nukentėjusįjį bei nuteistąjį ir tarp jų įvykusį konfliktą. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš parodymų patikrinimo vietos protokolo nuotraukų matyti, jog virtuvės langas, per kurį liudytoja stebėjo įvykį, yra ne tiesiai priešais medį, bet dešiniau nuo jo (žiūrint iš automobilio buvimo vietos) (t. 1, b. l. 112). Šios aplinkybės rodo, kad liudytojai matyti įvykio aplinkybes medis netrukdė. Kita vertus, pati liudytoja parodė, kad įvykį stebėjo kartais atsitraukdama nuo lango, kad jos nepastebėtų. Dėl šios priežasties liudytoja dalies įvykių nematė, tarp jų ir paties dūrio momento. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, sprendžia, jog tai, kad parodymų patikrinimas vietoje buvo atliekamas ne identiškomis įvykiui aplinkybėmis, šiuo atveju nesumenkina šio procesinio veiksmo metu gautų duomenų patikimumo bei liudytojos duotų parodymų patikimumo. Kita vertus, jei iš tiesų, kaip skunde nurodo apeliantas, liudytoja per medžio vainiką nebūtų galėjusi matyti įvykių prie automobilio, tai ji nebūtų galėjusi pati išgalvoti tokių įvykio aplinkybių, kurios iš esmės atitinka kito jai nepažįstamo liudytojo V. K. nurodytas aplinkybes bei kitus bylos duomenis.

Liudytojas V. K. parodė, kad 2007-06-23 vakare jis su A. N. norėjo patekti į naktinį klubą, tačiau jis su savimi neturėjo paso, todėl klubo darbuotojai, galvodami, kad jie nepilnamečiai, į vidų neįleido. Vienas jų pažįstamas vaikinas, kurio nei vardo, nei pavardės neprisimena, su savo mašina atvežė juos prie bendrabučio, esančio Pelesos g. 5. Vaikinas nuėjo pas savo draugę, o jie su A. N. liko mašinoje laukti. Liudytojas sėdėjo vairuotojo vietoje, o nukentėjusysis – priekinio keleivio. Pralaukus maždaug valandą, prie mašinos priėjo A. B. su savo draugu. Jie abu buvo girti. A. B. pradėjo kabinėtis prie A. N. , liepė jam išlipti iš mašinos. Kai A. N. išlipo, A. B. kažką kalbėjo apie kalėjimo draugus. Jis kalbėjo nedraugiškai, agresyviai. Po keletos minučių liudytojas išgirdo duslų smūgio garsą. Jis atsisuko į tą pusę, kur buvo pirmiau minėti asmenys ir pamatė, kad A. N. buvo atsirėmęs į automobilio bagažinę, ranka laikėsi susiėmęs už krūtinės, širdies plote, iš kur bėgo kraujas. A. B. rankoje laikė peilį, kurio ašmenys buvo išlindę tarp pirštų. Peilio ašmenų ilgis buvo apie 5 cm. Liudytojas išlipo iš automobilio, tačiau A. N. liepė jam sėstis į automobilį, o pats apėjęs aplink mašiną, atsirėmė ant jos kapoto, vėl išsitiesė, bet tuojau pat susmukęs pargriuvo veidu ant žemės. Tuo metu A. B. ir A. N. dar buvo šalia, jie apvertė A. N. ant nugaros. Jis ėmė prašyti, kad jie iškviestų greitąją pagalbą ir jie tuojau nuėjo į namo laiptinę. Netrukus grįžo. A. B. rankoje peilio nebeturėjo. Policijai atvažiavus, A. B. bandė policininkams sakyti, kad tai jis (V. K. ) nužudė nukentėjusįjį. Šiuos savo parodymus liudytojas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu.

Apeliantas teisingai skunde pastebi, kad minėti liudytojai skirtingai nurodė nukentėjusiojo sėdėjimo vietą automobilyje „Honda“. Iš tiesų, liudytoja E. M. nurodė, kad nukentėjusysis sėdėjo vairuotojo vietoje, o V. K. aiškina, kad tai jis sėdėjo vairuotojo vietoje, nes A. N. sėdėjo keleivio vietoje. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis neatitikimas yra neesminis, sąlygotas to, kad liudytojai stebėjo įvykį iš skirtingų pozicijų ir atstumų. Be to, išanalizavusi abiejų liudytojų parodymus bei jų patikrinimo vietoje protokolus, daro išvada, kad liudytoja E. M. šiuo atveju sąžiningai klystą, teigdama, jog nukentėjusysis sėdėjo vairuotojo vietoje, juolab, kad ji įvykį matė žymiai iš tolesnio atstumo, nei V. K. , kuris sėdėjo kartu su nukentėjusiuoju automobilyje.

Tai, kad nukentėjusysis sėdėjo keleivio, o ne vairuotojo vietoje, patvirtina šie bylos duomenys: ikiteisminio tyrimo metu atliktos V. K. apklausos protokole nurodyta, kad nukentėjusysis su A. B. ir A. N. stovėjo ir kalbėjosi prie automobilio kairio šono (išeitų prie vairuotojo durelių pusės). Tuo tarpu liudytoja E. M. parodė, kad tai vyko prie automobilio dešiniojo šono. Tačiau, kaip matyti iš paties liudytojo V. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo, jis, pasakodamas kurioje vietoje vyko konfliktas, tyrėjams rodė atsistojęs iš dešinės automobilio pusės (prie priekinių keleivio durelių) (t. 1, b. l. 91, 1 nuotrauka). Toje pačioje vietoje (automobilio dešinėje) įvykį nurodė mačiusi ir liudytoja E. M. . Iš šių duomenų akivaizdu, kad konfliktas iš tiesų vyko jo dalyviams esant prie automobilio dešinio šono, o liudytojo V. K. apsklausos protokole suklysta nurodant pusę (automobilio pusė (kairė ar dešinė) nustatoma žiūrint jo priekio kryptimi). Atsižvelgiant į tai, kad, pasak V. K. , tik priėjus A. B. ir A. N. , nukentėjusysis išlipo iš automobilio ir su jais kalbėjosi, taip pat į tai, kad šis pokalbis, kaip nustatyta, vyko prie dešinio automobilio šono, darytina išvada, kad nukentėjusysis sėdėjo priekinio keleivio vietoje, kuri yra dešinėje automobilio pusėje. Taigi, šis liudytojų parodymų prieštaravimas pašalintas.

Ši aplinkybė svarbi ne tik nustatant kurioje automobilio sėdynėje sėdėjo nukentėjusysis, bet ir atsakant į pirmiau aptartą skundo argumentą, jog liudytoja E. M. galėjo matyti įvykį pro virtuvės langą, nes konfliktas iš esmės vyko prie dešinio automobilio šono, kurio medžio šakos neužstojo.

Apeliantas skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad minėti liudytojai skirtingai aiškina ir ant žemės gulėjusio A. N. kūno padėtį. Iš tiesų, liudytoja E. M. parodė, kad nukentėjusysis nugriuvęs gulėjo ant nugaros, tuo tarpu V. K. teigė, kad po dūrio į krūtinę nukentėjusysis sukniubo veidu į žemę, o tik po to jį A. B. su A. N. atvertė ant nugaros. Šiuo atveju teisėjų kolegija taip pat nemato esminių prieštaravimų tarp liudytojų parodymų. Kaip minėta, liudytoja E. M. įvykį stebėjo atsitraukdama nuo lango, kad jos nepamatytų. Tuo tarpu liudytojui V. K. viskas vyko praktiškai prieš akis. Todėl visiškai logiška, kad liudytoja E. M. , kuri beje nurodė paties dūrio momento nemačiusi, galėjo nepastebėti ir to, kaip po dūrio nukrito nukentėjusysis, o pažvelgusi po kiek laiko pro langą, pamatė jau ant nugaros apverstą nukentėjusįjį.

Nors liudytojai E. M. ir V. K. abu parodė matę, kaip nuteistasis spyrė koja nukentėjusiajam, tačiau nė vienas tiksliai negalėjo pasakyti į kurią vietą jis pataikė. Liudytoja E. M. nurodė, kad A. B. nukentėjusiajam galimai pataikė į pilvo sritį. Pats nuteistasis neigia spyręs nukentėjusiajam. Remiantis tokiais bylos duomenimis nėra galimybės daryti neabejotinos išvados, kad ekspertų konstatuotą kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke padarė nuteistasis A. B. , spirdamas nukentėjusiajam koja. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialisto, atlikusio nukentėjusiojo lavono tyrimą, paaiškinime nurodyta, kad visi nukentėjusiojo galvoje konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti nukentėjusiajam nukritus veidu į žemę, o kraujosruva kairės akies viršutiniame voke – ir sudavus smūgį. Taigi, šis paaiškinimas nepaneigia galimybės, kad ir kraujosruva kairės akies viršutiniame voke atsirado nukentėjusiajam krintant ir trenkiantis veidu į žemę, o ne suduodant jam smūgį koja, dėl ko buvo kaltinamas A. B. . Be to, teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimai galvos srityje nukentėjusiajam galėjo būti padaryti paros laikotarpyje iki mirties, skirtingai, nei durtinė-pjautinė žaizda, kuri buvo padaryta neilgai trukus iki mirties (t. 1, b. l. 24).

Esant tokiems bylos duomenims, galima daryti tik tikėtiną išvadą, kad kraujosruva kairės akies viršutiniame voke nukentėjusiajam buvo padaryta A. B. spiriant jam į šią vietą koja. Tačiau prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, todėl nesant galimybės pašalinti abejonių dėl šios kaltinimo dalies, ji iš teismo nuosprendžio šalintina.

Kaltinimo dėl kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke padarymo pašalinimas iš nuosprendžio neįtakoja nuteistojo A. B. nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., kadangi šis sužalojimas nukentėjusiajam gyvam esant būtų vertinamas tik nežymiu sveikatos sutrikdymu ir jis nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties. Teismo medicinos specialisto išvadoje neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusysis mirė dėl jam padarytos kiauryminės durtinės-pjautinės krūtinės ląstos kairės pusės žaizdos, kurią, kaip nustatyta byloje surinktais įrodymais, padarė būtent nuteistasis A. B. .

Šis kaltinimo dalies pašalinimas neįtakoja ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl chuliganiškų paskatų buvimo nuteistojo A. B. veiksmuose. Kaip matyti iš pirmiau aptartų duomenų, konfliktinę situaciją savo chuliganišku elgesiu ir priekabiavimu prie jokių agresyvių veiksmų nuteistojo atžvilgiu neatlikusio, o tik automobilyje ramiai sėdėjusio nukentėjusiojo A. N. , sukūrė pats apsvaigęs nuo alkoholio nuteistasis A. B. . Jis, priėjęs prie „Honda“ automobilio, atidarė dureles ir liepė A. N. išlipti iš automobilio. Nukentėjusiajam išlipus, A. B. pradėjo ant jo šaukti: „kas tu toks?“, „kur sėdėjai?“, „iš kur pas tave toks automobilis?“, „tai man padovanok tokį automobilį!“. Toks nuteistojo elgesys teisingai teismo įvertintas kaip įžūlus, pasityčiojantis, išreiškiantis nepagarbą aplinkiniams ir visuomenei, t. y. chuliganiškas. Todėl jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas pagal BK 129 str. 2d. 8 p. yra teisingas.

Apeliaciniame skunde A. B. iškelta versija, kad nukentėjusįjį dar iki jam atvažiuojant į įvykio vietą, mirtinai galėjo sužaloti kiti asmenys, nelogiška ir nepagrįsta. Ją paneigia pirmiau aptarti liudytojų E. M. ir V. K. parodymai, taip pat teismo medicinos specialisto išvados, įvykio vietos apžiūros protokolas, o ir paties nuteistojo A. B. parodymai.

Kaip minėta, nukentėjusiojo mirtį sukėlęs sužalojimas neabejotinai buvo ne kraujosruvos ir nubrozdinimai galvoje, bet kiauryminė durtinė-pjautinė krūtinės ląstos kairės pusės žaizda. Iš tokios žaizdos gan intensyviai bėga kraujas ir asmuo netrukus miršta. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad automobilio, su kuriuo į įvykio vietą atvyko nukentėjusysis ir V. K. , salone jokių kraujo pėdsakų nerasta, todėl galimybė, kad A. N. buvo perdurtas kažkur kitur ir tik po to atvežtas į įvykio vietą, atmestina. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis A. B. , teigdamas neva matęs, kaip nukentėjusysis su V. K. įvykio vietoje bėgiojo aplink automobilį, šūkavo, todėl jis juos žodžiu sudrausmino, pats sau prieštarauja. Nes jei A. N. būtų buvęs taip sunkiai sužalotas iki atvykstant į įvykio vietą, kaip skunde nurodo apeliantas, jis tikrai nebūtų dar bėgiojęs ir šūkavęs.

Apeliantas teisus skunde teigdamas, kad teismo medicinos specialistas negalėjo nurodyti tiksliai, kiek laiko nukentėjusysis su tokia žaizda buvo gyvas. Specialisto išvadoje tas laikas apibrėžtas „dešimtimis minučių (iki nukraujavimo ir širdies veiklos sutrikimo)“, taip pat, jog „sužalojimas padarytas netrukus iki mirties“. Tokios formuluotės neleidžia padaryti konkrečių išvadų dėl to, kiek laiko nukentėjusysis dar buvo sąmoningas ir gyvas, tačiau tai nustatyta liudytojų E. M. ir V. K. parodymais. Iš jų matyti, kad po A. B. dūrio nukentėjusiajam į krūtinę, šis dar stovėjo ant kojų tik keliolika ar keliasdešimt sekundžių, ir netrukus nugriuvo be sąmonės. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuosekliais ir kitus byloje surinktus įrodymus atitinkančiais liudytojų E. M. ir V. K. parodymais, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi pagrįstai. Ir atvirkščiai, nuteistojo A. B. parodymai bei apeliacinio skundo argumentai apie įvykio aplinkybes nelogiški, nepagrįsti, todėl atmestini.

Apeliantas skunde teigia, jog ant jo kūno nerasta jokių nusikaltimo padarymo žymių ar pėdsakų, nerastas ir nusikaltimo įrankis. Iš tiesų, ant nuteistojo pateiktų rūbų nukentėjusiojo biologinių pėdsakų nerasta, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. B. rūbai iš jo paimti ir pateikti tyrimui buvo ne iškart po jo sulaikymo, bet praėjus 4 dienoms nuo įvykio. Šis laiko tarpas neleidžia teismui vienareikšmiškai nuteistojo naudai vertinti šios aplinkybės, kaip paneigiančios jo dalyvavimą nužudant nukentėjusįjį A. N. , kadangi, visų pirma, tokių pėdsakų apskritai galėjo nelikti ant minėtų rūbų, o kita vertus, jie per tą 4 dienų laikotarpį galėjo būti sunaikinti. Taigi, vien ši aplinkybė nepaneigia kaltinimų A. B. pagrįstumo.

Tiriant nusikaltimą nebuvo rastas ir nusikaltimo įrankis. Jį tai vienu, tai kitu momentu pas nuteistąjį teigė matę liudytojai E. M. ir V. K. . Pastarasis parodė matęs, kad A. B. rankoje turėjo daiktą, panašų į peilį, kurio geležtė buvo apie 5 cm ilgio. Būtent šiuo įrankiu, anot liudytojo, nuteistasis ir sužalojo nukentėjusįjį, tačiau nuėjęs į Pelesos g. 5 namą, grįžo jau be jo. Policijos pareigūnai, apžiūrėję įvykio vietą ir minėtą namą, įrankio nesurado. Iš liudytojo V. K. parodymų, kuriais teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, akivaizdu, kad nuteistasis nusikaltimo įrankį turėjo ir jo atsikratė būdamas minėtame name. Tai, kad liudytojas nuteistojo rankose matė būtent tą nusikaltimo įrankį, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis, iš dalies įrodo ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad žaizdos kanalo ilgis yra ne mažiau 3 cm (kaip minėta, liudytojas teigė, kad nuteistojo turėto įrankio geležtės ilgis buvo apie 5 cm). Taigi, ta aplinkybė, jog nusikaltimo įrankis nebuvo surastas ir ištirtas, neduoda pagrindo teigti, jog jo nebuvo ir jo nuteistasis neturėjo.

Tai, kad teismo posėdyje nebuvo apklausta liudytoja G. B. , kuri galėtų duoti parodymus apie nuteistojo elgesį po nusikaltimo įvykio, taip pat, kad nenustatytas ir neapklaustas automobilio „Honda“ vairuotojas, neduoda pagrindo pripažinti, kad byla išnagrinėta nepilnai ir nevisapusiškai. Šių asmenų parodymai iš esmės nėra svarbūs, kadangi nei vienas, nei kitas, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, paties įvykio nematė, o galėtų duoti parodymus tik apie aplinkybes, netiesiogiai susijusias su tiriamu įvykiu. O tai, kad A. B. po įvykio ėjo iškviesti medicinos pagalbą, nors turėjo visas galimybes pasišalinti iš įvykio vietos, neįrodo, kad jis nėra kaltas dėl A. N. mirties, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde. Toks jo elgesys po įvykio gali tik patvirtinti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl to, kad nužudydamas A. N. A. B. veikė netiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas kaltinimo dalį dėl kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke padarymo, suduodant nukentėjusiajam smūgį koja, nustato tokias naujas faktines bylos aplinkybes:

A. B. , 2007 m. birželio 24 d., apie 4 val. 25 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Vilniaus mieste, Pelesos g. 5 namo kieme, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir visuomenei, vieną kartą duriančiu-pjaunančiu įrankiu smogė nukentėjusiajam į krūtinę, padarydamas kiauryminę durtinę-pjautinę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su VI šonkaulio kremzlės ir kiauriniu širdies dešinio skilvelio priekinės sienelės sužalojimu, lydimu kraujo išsiliejimo į kairę krūtinplėvės ir širdplėvės ertmes. Sužalojimai komplikavosi ūmiu širdies veiklos nepakankamumu ir dėl to A. N. nusikaltimo vietoje mirė. Taip A. B. tyčia iš chuliganiškų paskatų nužudė A. N. .

Kadangi Apeliacinio teismo pašalinta kaltinimo dalis A. B. padaryto nusikaltimo kvalifikacijos nekeičia, kaip nekeičia ir jo padaryto nusikaltimo bei jo paties, kaip kaltininko, pavojingumo, nei kitų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių, teismas šiuo pagrindu nuteistajam paskirtos bausmės neperžiūri.

Apeliantas skunde teigia, kad apygardos teismas vien tik E. M. parodymų pagrindu nurodė, jog A. B. charakterizuojamas neigiamai, nors E. M. apeliantą pažįsta tik iš matymo. Toks skundo teiginys nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos duomenų, teismas, skirdamas bausmę, iš tiesų nurodė atsižvelgiąs į neigiamą A. B. asmenybę, tačiau nuosprendyje nenurodyta, kad tokia išvada daroma remiantis vien liudytojos E. M. parodymais. Byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių tokią teismo išvadą ir be minėtos liudytojos parodymų (administraciniai teisės pažeidimai, teistumai ir kt., t. 2, b. l. 60-71). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir, laikydamasis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, A. B. paskyrė teisingą ir teisėtą bausmę, kurios švelninti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti kaltinimą, kad A. B. koja spyrė A. N. į veidą, padarydamas kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.