Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-03-23 · Administracinė byla Nr. I-499-289/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-03-23
Bylos Nr.
I-499-289/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-03068-2014-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas
O. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybės
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-499-289/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03068-2014-0Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2.; 74. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 23 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius,sekretoriaujant Jolantai Miežienei,nedalyvaujant pareiškėjui O. Z. (O. Z.),nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo patikslintą skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriuo prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 7000 Lt (2027,34 Eur) neturinės žalos atlyginimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjo patikslintame skunde nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas drausmės izoliatoriuje nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d. Savo skunde nurodo, kad 2014 m. gruodžio 5 d. apie 14 val. 30 min. pas jį įėjo pirmo aukšto vyriausiasis „korpusinis“ V. D., be jokios priežasties pradėjo kreiptis į pareiškėją necenzūriniais žodžiais ir stumdyti. Nurodė, kad minėtas darbuotojas jį pastūmė, išsitraukęs specialiąją priemonę pradėjo mušti ir spardyti į įvairias kūno vietas, tuo pačiu buvo laužomi pirštai, po to sumušimo buvo „prikabintas“ prie grotų, po to jį nuvedė pas medikus, ten nurodė, kad buvo sumuštas, buvo nusėtas mėlynių, taip pat buvo ištinusios kojos, nugara bei alkūnės. Pareiškėjas nurodė, jog medikė paklausė, kodėl jis meluoja, jog buvo sumuštas. Pareiškėjas teigia, kad medikė matė, kad jis sumuštas. Pareiškėjas nurodė, kad tokiu būdu patyrė didelę psichologinę traumą, dėl to bei dėl patirto smurto prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimui 7000 Lt (2027,34 Eur) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime nurodoma, kad patvirtina faktą, kad vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2014-11-25 nutarimu Nr. 25/04-1584 pareiškėjas buvo uždarytas į drausmės izoliatorių nuo 2014-11-27 (14.20 val.) iki 2014-12-07 (14.20 val.). Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2 pamainos korpuso vyresniojo V. D. 2014-12-05 tarnybinio pranešimo matyti, kad apie 14 val. stebint suimtuosius per stebėjimo akutę, pastebėjo, kad drausmės izoliatoriuje Nr. l, kuriame buvo pareiškėjas O. Z., lango grotos uždengtos paklode. Pareigūnas pradaręs duris suimtojo O. Z. pareikalavo nuo grotų nuimti paklodę. O. Z. tai daryti kategoriškai atsisakė. Pareigūnas pakartotinai pareikalavo vykdyti teisėtus pareigūno reikalavimus, tačiau jis atsisakė vykdyti minėtus reikalavimus. Bandant prieiti prie lango grotų, O. Z. neleido prieiti pareigūnui prie lango bei priešinosi jėga. Suimtasis dar kartą buvo įspėtas, kad jeigu jis toliau atsisakys vykdyto tardymo izoliatoriaus pareigūno reikalavimus ir priešinsis jėga, jo atžvilgiu gali būti panaudotos specialiosios priemonės. Kadangi pareiškėjas O. Z. atsisakė vykdyti reikalavimą pasitraukti nuo lango, pareigūnas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir LR BVK) 121 straipsnio l dalies 2 punktu ir 2 dalies 1 punktu panaudojo specialiąsias priemones iki nusiraminimo. Šiuos faktus patvirtina Šiaulių tardymo 2 izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2 pamainos korpuso vyresniojo R. B. 2014-12-05 tarnybinis pranešimas Nr. 60/09-50983. 2014-12-05 apie 15.15 val. suimtajam O. Z. nusiraminus, buvo nutrauktas specialiųjų priemonių antrankių O. Z. panaudojimas ir jis buvo nuvestas į Sveikatos priežiūros tarnybą apžiūrai (V. D. 2014-12-05 tarnybinis pranešimas). Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas nustatė, kad po spec. priemonių panaudojimo yra paraudimai riešų srityse (2014-12-05 Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažyma Nr.49/10-307). Vadovaujantis BVK 120 straipsnio 5 dalimi (apie specialiųjų priemonių panaudojimo atvejį, jei dėl to padaryta asmens kūno sužalojimų, nedelsiant pranešama prokurorui ir atliekamas tarnybinis patikrinimas), dėl specialiųjų priemonių panaudojimo Šiaulių tardymo izoliatoriaus Kriminalinės žvalgybos skyriuje buvo pradėtas tyrimas bei informuota Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė L. M.-Griciuvienė. Atliekant tyrimą 2014-12-08 buvo gautas suimtojo O. Z. paaiškinimas (reg. Nr. 64/05-248), kuriame jis nurodo, jog dėl savo poelgio gailisi ir pretenzijų niekam neturi. Taip pat tyrimo metu nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, vadovaudamiesi LR BVK 121 straipsnio 1 dalies 2 punktu specialiąsias priemones – kovinių imtynių veiksmus ir antrankius panaudojo teisėtai, atsižvelgdami į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, konkrečias aplinkybes bei situaciją. Naudojant specialiąsias priemones buvo išvengta sunkių pasekmių. Specialiųjų priemonių panaudojimas įformintas laikantis teisės aktų nustatyta tvarka (2014-12-15 tyrimo išvados Nr.37/05-155). Vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2015-01-06 pažyma Nr. 76/10-8, pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytoją psichiatrą kreipėsi 2014-12-05, buvo paskirtas medikamentinis gydymas, taip pat 2014-12-05 „Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymų registre“ užregistruota suimtojo O. Z. abiejų rankų riešų paraudimas po specialių priemonių panaudojimo. O. Z. 2014-12-06 ir 2014-12-07 nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos problemų. Akcentuojama, kad remiantis Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalimi, bausmes atliekantys asmenys turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas laisves ir teises su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis, bet ir pareigas (Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (2011 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1427/2010; 2013 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Al46-236/2013; 2013 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-434/2013). Specialiąsias nuteistųjų pareigas reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalis. Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalimi, laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo: 1) laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos; 2) vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus; 3) administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose; 4) tausoti pataisos įstaigos turtą. Analogiškos pareigos įtvirtintos ir suimtiesiems (Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 32 str. 1 d.). SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai numato, jog suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos, vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad pareiškėjas, abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs turi teisę apskųsti, jo manymu, neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėta, kad reikalavimai paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinami vienareikšmiškai – šios normos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyvios. Administracinėje byloje Nr. A146-273/2012 teisėjų kolegija pabrėžė, jog aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos Įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (Bausmių vykdymo kodekso 11 str.). Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų konstrukcija nėra atsitiktinė. Ji turi būti aiškinama kartu su šio kodekso 5 straipsnyje įtvirtintu teisėtumu principu, reiškiančiu, jog bausmės vykdymo įstaigos ir jų pareigūnai gali veikti tik įstatymų numatytais būdais ir priemonėmis (pasielgus priešingai, kyla atsakomybė pagal įstatymus). Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde, pateiktame Šiaulių apygardos administraciniam teismui, nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė Šiaulių tardymo izoliatorius, kokie atsakovo veiksmai ar neveikimas prieštarauja teisės aktams. Nurodo, kad abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad pareiškėjas buvo neva sumuštas, yra visiškai nepagrįsti. Pareiškėjo prieštaravimai tarp jo 2014-12-08 paaiškinimo ir aplinkybių, dėstomų skunde, turėtų būti vertinami kaip siekis naudos, tai yra, kaip noras pasipelnyti iš valstybės ir prisiteisti piniginę kompensaciją. Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir tinkamai jį taiko, todėl negalima teigti, kad įstaiga veikė neteisėtai. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1355/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje buvo ne kartą išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. prasme). Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, tuo labiau, kurią būtų galima susieti su Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmais. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Kreipimasis į teismą, netgi jei būtų neteisėto veikimo ar neveikimo požymių, pats savaime nesudarytų pagrindo konstatuoti patirtą neturtinę žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime byloje Nr. 23/04, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas teismui pateiktą skundą grindžia abstrakčiais argumentais, neįvardindamas jokių konkrečių Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo požymių, subjektyviai samprotauja apie tai, kokių konkrečių veiksmų turėjo imtis įstaigos medicinos personalas, kurio atliekamos funkcijos reikalauja specifinių žinių. Šiaulių tardymo izoliatorius tinkamai įgyvendino galiojančias teisės normas ir pareiškėjui pačiam save žalojant suteikė reikalingą medicininę pagalbą. Nesant Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų, negali atsirasti prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo O. Z. patikslintas skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėjas galimai neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus sieja su specialiųjų priemonių panaudojimu jo atžvilgiu 2014 m. gruodžio 5 d. drausmės izoliatoriuje Nr.1.

Pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 1 d. numatoma, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo 32 straipsnio 1 dalis numato, kad suimtieji privalo: 1) vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos; 2) vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuotame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime aiškinama, jog reikalavimai paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinami vienareikšmiškai – šios normos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyvios. Administracinėje byloje Nr. A146-273/2012 teisėjų kolegija pabrėžė, jog aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (Bausmių vykdymo kodekso 11 str.). Pagal šį teisinį reglamentavimą nuteistasis, abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs turi teisę apskųsti, jo manymu, neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatymais nustatyta tvarka (2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-273/2012; 2009 m. ba­landžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-504/2009). Administracinėje byloje Nr. A143-225/2013 taip pat pažymėta, kad įstatyme nėra aptartas suimto asmens elgesys esant situacijai, kai pareigūno tam tikras reikalavimas galbūt yra neteisėtas. Tačiau Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnyje „Suimtųjų teisė teikti pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus“ yra išvardintos teisinės priemonės, kurias suimtasis gali panaudoti, gindamas savo tariamai pažeistas teises. Atsižvelgiant į suėmimo vykdymo režimo ypatumus, šių priemonių sąrašas yra baigtinis. Todėl visi kiti suimtųjų reagavimo būdai į, jų manymu, pareigūnų neteisėtus veiksmus Suėmimo vykdymo įstatymo taikymo požiūriu yra neleistini, o tuo pačiu laikytini neteisėtais (2013 m. vasario 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-225/2013).

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2 pamainos korpuso vyresniojo V. D. 2014-12-05 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad apie 14 val. stebint suimtuosius per stebėjimo akutę, pastebėjo, kad drausmės izoliatoriuje Nr. l, kuriame buvo pareiškėjas O. Z., lango grotos uždengtos paklode. Pareigūnas pradaręs duris suimtojo O. Z. pareikalavo nuo grotų nuimti paklodę. O. Z. tai daryti kategoriškai atsisakė. Pareigūnas pakartotinai pareikalavo vykdyti teisėtus pareigūno reikalavimus, tačiau jis atsisakė vykdyti minėtus reikalavimus. Bandant prieiti prie lango grotų, O. Z. neleido prieiti pareigūnui prie lango bei priešinosi jėga. Suimtasis dar kartą buvo įspėtas, kad jeigu jis toliau atsisakys vykdyto tardymo izoliatoriaus pareigūno reikalavimus ir priešinsis jėga, jo atžvilgiu gali būti panaudotos specialiosios priemonės. Kadangi pareiškėjas O. Z. atsisakė vykdyti reikalavimą pasitraukti nuo lango, pareigūnas vadovaujantis LR BVK 121 straipsnio l dalies 2 punktu ir 2 dalies 1 punktu panaudojo specialiąsias priemones iki nusiraminimo. Tos pačios faktinės aplinkybės nurodomos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2 pamainos korpuso vyresniojo R. B. 2014-12-05 tarnybiniame pranešime Nr. 60/09-50983 (22 b.l.).

Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymoje Nr.49110307 (23 b.l.) nurodoma, kad po specialiųjų priemonių panaudojimo stebimi abiejų rankų riešų paraudimai. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašus (34–65 b.l.) matyti, kad yra vienas 2014 m. gruodžio 5 d. įrašas, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas „teigia esantis dirglus, su visais konfliktuoja“. Duomenų, kad pareiškėjui po specialiųjų priemonių panaudojimo 2014 m. gruodžio 5 d. būtų buvę nustatyti pirštų lūžiai, jog būtų nustatyta, kad pareiškėjo rankos buvo nusėtos mėlynėmis, taip pat ir kojos, nugara, alkūnės, kaip nurodoma pareiškėjo patiksliname skunde, nėra.

2014 m. gruodžio 8 d. pareiškėjo paaiškinime (24 b.l.) nurodoma, kad jo atžvilgiu buvo panaudotos spec. priemonės, dėl savo poelgio gailisi, buvo nuvestas pas medikus, pretenzijų niekam neturi.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 37/05-155 (25 b.l.) nurodoma, kad iš tyrimo metu surinktų duomenų matyti, kad tokiais savo veiksmais suimtasis O. Z. pažeidė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą, kuriame numatoma, kad suimtieji privalo vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Atsižvelgus į tai, kad suimtojo veiksmai nesukėlė sunkių pasekmių bei suimtasis dėl savo poelgio gailisi, nutarta nuobaudos neskirti.

Įvertinus aukščiau nustatytas faktines aplinkybes bei ginčo atveju taikytinas teisės normas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, negalima konstatuoti, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 5 d. patyrė neteisėtą smurtą, t.y., kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai 2014 m. gruodžio 5 d. panaudodami specialiąsias priemones būtų atlikę neteisėtus veiksmus, iš kurių pareiškėjas kildina galimai patirtą neturinę žalą. Nenustačius vieno iš civilinės atsakomybės elemento – neteisėtų veiksmų – teisė į neturtinės žalos atlyginimą eliminuojama.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 7000 Lt (2027,34 Eur) neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo O. Z. patikslintą skundą dėl 2027,34 Eur (7000 Lt) neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Virginijus Stankevičius