Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Konstituciniam Teismui paskelbus 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą, sužinojo, kad jos konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą pažeista, nes Valstybės tarnybos įstatyme numatytas priedų ir priemokų ribojimas buvo taikomas pažeidžiant Konstituciją. Iki Konstitucinio Teismo sprendimo jai nekilo abejonių dėl jos darbo priedų ir priemokų ribojimo teisėtumo. Žinojo, kad tokius ribojimus nustato Valstybės tarnybos įstatymas ir manė, kad juos pateisina specifinis valstybės tarnautojo statusas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija adm. byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato Įstatymų, nustatančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997 m. liepos 2 d., Nr. 7).

Atkreipia dėmesį, kad šiuo metu dėl valstybėje taikomų ekonominių priemonių, pareiškėjos reikalavimo patenkinimas ir sprendimo vykdymas esminiai apsunkintų turtinę atsakovės padėtį, todėl, atsižvelgdamas į visuotinai žinomą itin sunkią valstybės ir jos institucijų ekonominę ir finansinę padėtį ir kitas aplinkybes, teismas turi teisę, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Sunkią visuotinai žinomą valstybės ekonominę padėtį patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimas Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“. Sunkią Ignalinos rinktinės finansinę padėtį patvirtina ir Ignalinos rinktinės Finansų skyriaus 2010 m. gegužės 4 d. raštas Nr. (21/18)-13-516 „Dėl Ignalinos rinktinės finansavimo 2010 metais“, iš kurio matyti, kad 2010 metais rinktinei biudžeto asignavimai yra sumažinti 14 202,0 tūkst. Lt, tame tarpe darbo užmokesčiui 10 034.0 tūkst. Lt. Rinktinės lėšų trūkumas darbo užmokesčiui yra 620.0 tūkst. Lt. Ignalinos rinktinėje per 2004-2009 m., skaičiuojant darbo užmokestį ir taikant tuo metu galiojusią Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2002 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. birželio 7 d. redakcijos), valstybės tarnautojams iš viso neišmokėjo 173.0 tūkst. Lt sumą. Atsakovė prašo atidėti sprendimo vykdymą tuo atveju, jei skundas būtų patenkintas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija adm. byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato įstatymų, nustatančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Reiškia, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas.

Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalis). Jei teismas pripažintų, jog Ignalinos rinktinė pažeidė jos teises, priteistinos sumos turi būti mažinamos: už visus 2006 metus - 1 306,04 Lt bei 2007 m. sausio mėnesį - 109,35 Lt bei vasario 6 darbo dienas 364,96/19 (d. d.)=19,21 (dienos įkainis)x 6=115,25 Lt. Viso 1 755,24. 3 341,52 Lt -1 755,24 Lt = 1 586,28.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad R. B. ginčijamu laikotarpiu dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriuje.

Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjai buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės pateiktų darbuotojų asmeninio užmokesčio kortelių (b. l. 6-12), 2010 m. sausio 13 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 5) matyti, kad 2006 m. balandžio 1 d. - 2008 m. birželio 30 d. laikotarpiu pareiškėjai neišmokėta 3 341,52 Lt priemokų ir priedų.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d., buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad:

1. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, jog pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Byloje konstatuota, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, nei kituose šio įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Atsižvelgus į Konstitucinio Teismo suformuotą poziciją, darytina išvada, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Sutinkamai su Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, atitinkamu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjos ir atsakovės dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, Darbo kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas už trejus kalendorinius metus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas adm. byloje Nr. A1-638/2005 pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Nagrinėjamu atveju R. B. į teismą dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. sausio 25 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio administracines bylas, yra konstatavęs, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Klau­si­mą, ar kon­kre­čios ieš­ki­nio senaties ter­mi­no pra­lei­di­mo prie­žas­tys yra svar­bios ir sudaro pa­grin­dą jį at­nau­jin­ti (Civilinio kodekso 1.131 straips­nio 2 da­lis), teis­mas tu­ri spręs­ti va­do­vau­da­ma­sis tei­sin­gu­mo, pro­tin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo prin­ci­pais, at­si­žvelg­da­mas į ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no truk­mę (ben­dra­sis ar su­trum­pin­tas), gin­čo es­mę, ša­lių el­ge­sį, ieš­ki­nio se­na­ties tei­si­nio ins­ti­tu­to es­mę ir pa­skir­tį (Civilinio kodekso 1.5 straips­nio 3–4 da­lys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straips­nio 6 da­lis) bei į ki­tas reikšmin­gas by­los ap­lin­ky­bes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai pareigūnų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir kai nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Teismas, va­do­vau­da­ma­sis tei­sin­gu­mo, pro­tin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo prin­ci­pais, taip pat atsižvelgdamas į ieškinio senaties trukmę, sprendžia, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas. Analogiškai pasisakyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartyje adm. byloje Nr. A756-1572/2010. Be to, pabrėžtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neturi teisės prašyti taikyti senaties terminą pareiškėjos atžvilgiu.

Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis už kurį prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį neviršija trejų metų (Darbo kodekso 298 straipsnis), R. B. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės priteistina 3 341,52 (1 306,04+1 608,11+ 427,37) Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.

Atsižvelgdamas į sunkią valstybės, o taip pat ir atsakovės finansinę padėtį (ją patvirtina Ignalinos rinktinės Finansų skyriaus 2010 m. gegužės 4 d. raštas Nr. (21/18)-13-516 „Dėl Ignalinos rinktinės finansavimo 2010 metais“; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimas Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“) ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teismas konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str. 1 d. 4 p., 127 str. 1 d., Civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d., teisėja

nusprendė:

pareiškėjos R. B. skundą tenkinti.

Priteisti R. B. naudai iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės 3 341,52 Lt (tris tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt vieną litą 52 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.