Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-06-04 · Administracinė byla Nr. P-63-109-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-06-04
Bylos Nr.
P-63-109-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Audrius Bakaveckas
Kategorijos
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P63-109/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.13. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTI S2010 m. birželio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. Ž. prašymą atnaujinti procesą D. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.N575-2853/2009.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Eismo priežiūros tarnybos (toliau – Institucija) įgalioto pareigūno 2008 m. gegužės 30 d. nutarimu D. Ž. pripažintas kaltu dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje, 124¹ straipsnio 1 dalyje ir 123 straipsnio 6 dalyje numatytų pažeidimų padarymo skiriant už tai subendrintą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 48 mėnesiams. Minėta nutarimą apskundus, Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 9 d. nutarimu jį panaikino ir perkvalifikavo D. Ž. padarytas veikas pagal ATPK 124¹ straipsnio 1 ir 6 dalis, 130 straipsnio 1 dalį skiriant subendrintą nuobaudą - teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 48 mėnesiams.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi byloje Nr.N575-2853/2009 atmetė D. Ž. apeliacinį skundą, kuriuo šis prašė panaikinti Institucijos ir Kauno apygardos administracinio teismo nutarimus dėl pažeidimų, numatytų ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 124¹ straipsnio 6 dalyje, ir šioje dalyje administracinę bylą nutraukti. Teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.

II.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas D. Ž. 2010 m. sausio 27 d. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr.N575-2853/2009 esant būtinumui užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašyme nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas jo kaltę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, skirtingai taikė įstatymus ir juos aiškino, ką patvirtina skirtingi teismo sprendimai esant analogiškoms ar labai panašioms situacijoms, o būtent: byloje Nr.N575-2775/2009 pažeidėjui neigiant kaltę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, o pareigūnams teigiant, jog buvo pažeistos Kelių eismo taisyklės (toliau – KET), teismas bylą nutraukė konstatavęs, jog nebuvo tiesioginių įrodymų, kad patrauktas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė administracinį teisės pažeidimą; byloje Nr.N-1-412/2007 pažeidėjui kaltę neigiant, teismas bylą nutraukė konstatavęs, jog sprendžiant patraukimo už ATPK 130 straipsnio 1 dalies pažeidimą administracinėn atsakomybėn klausimą, viena iš esminių nustatytinų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie asmens kaltę, yra reali akivaizdi galimybė asmeniui suvokti, kad jis yra stabdomas policijos pareigūnų. Teigia, jog jis savo kaltę neigė, o byloje nustatytas bėgimo faktas jam nesuprantamas, nes bet kokiu atveju jis sustojo už 100 metrų, kita vertus, net jei ir būtų matęs jo stabdymą, jis nebūtų galėjęs sustoti viduryje didelės sankryžos. Pažymi, jog teisėjų kolegija, remdamasi Policijos patrulių veiklos instrukcijos 71 punktu, pacitavo tik jo dalį nepaminėdama, jog stabdant patruliniu automobiliu reikia privažiuoti prie stabdomos transporto priemonės iš užpakalio ir reikalavimą sustoti reikšti per patrulio automobilio garsiakalbį. Teigia, jog jo atveju per garsiakalbį reikalavimas sustoti nebuvo išreikštas, kaip ir nebuvo naudotasi krivule. Nurodo, jog tai, kad pareigūnai įvykio metu atliko ne vieną priešingą įstatymui veiką, patvirtina ir atlikto tarnybinio patikrinimo išvada Nr.20-JS-77, kuri yra byloje. Pabrėžia, jog teismas nekreipė dėmesio į byloje esančius policijos pareigūnų parodymų prieštaravimus, neanalizavo jam taikomo sunkaus pažeidimo aplinkybių, nesiaiškino nepaklusimo sustoti fakto realumo fiksavimo.

Taip pat teigia, jog teisėjų kolegija nemotyvavo, kodėl jam paskirta ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta griežtesnė alternatyvi nuobauda. Mano, jog teismas neatsižvelgė į jo asmenybę (per 12 metų vairavimo stažą tik kartą baustas už smulkų KET pažeidimą, dirba, išlaiko šeimą, augina mažametę dukrą, teisė vairuoti reikalinga darbe, charakterizuojamas teigiamai) ir pažeidimo pobūdį (nesukelti neigiami padariniai, nesistemingas pažeidimas), nors nutartyje tai ir nurodė. Daro išvadą, jog jam skirta nuobauda neadekvati, ką patvirtina ir teismų priimti sprendimai analogiškose arba labai panašiose bylose. Pavyzdžiui, byloje Nr.N444-994-2008 pažeidėjai skirta 3500 Lt bauda, byloje Nr.N442-1566/2008 palikta galioti 3000 Lt bauda, byloje Nr.N-444-805/2008 – 3200 Lt bauda. Pažymi, jog teismų praktikoje specialiosios teisės atėmimas skiriamas tik esant šiurkščiam ir sistemingam KET nesilaikymo atvejui, atsižvelgiant į pažeidėjo asmenybę ir pažeidimo pobūdį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

III.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos.

Taigi, ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, esant šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. D. Ž. mano, jog šiuo atveju procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu skelbiančiu, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog minėtu pagrindu atnaujinti procesą galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Tokiu atveju suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr. bylas Nr. P822-81/2010, P146–58/2010, P662–54/2010 ir kt.).

D. Ž., remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėmis bylomis Nr.N-1-412/2007 ir Nr.N575-2775/2009, prašyme nurodo, kad šiuo atveju teismas skirtingai taikė ir aiškino ATPK 130 straipsnio 1 dalį. O būtent, analogiškose situacijose (pažeidėjui kaltę neigiant tvirtinant, jog stabdymo nesuvokė, o pareigūnams teigiant priešingai) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylas išnagrinėjo: 1) atsižvelgdamas į pažeidėjų paaiškinimus; 2) spręsdamas klausimą, ar pažeidėjas galėjo aiškiai pastebėti – suvokti, jog yra stabdomas; 3) vertinant policijos pareigūnų veiksmus stabdant pažeidėjus bei aiškinantis, ar nebuvo pažeisti Policijos patrulių veiklos instrukcijos reikalavimai.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutarties byloje Nr.N575-2853/2009 matyti, jog visi D. Ž. paminėti aspektai taikant ATPK 130 straipsnio 1 dalį buvo įvertinti, t. y.: pirma, apelianto paaiškinimus teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus pažymėjusi, jog jo iškelta versija, kad jį stabdančių pareigūnų nepastebėjęs, teikta tik teisme; antra, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, priėjo išvadą, jog transporto priemonę policijos pareigūnai stabdė teisėtu, aiškiai išreikštu ir apeliantui neabejotinai suprantamu būdu (važiuojant patruliniu automobiliu ir įjungus švyturėlius bei garso signalą); trečia, vertindama policijos pareigūnų veiksmus stabdant transporto priemonę, teisėjų kolegija, remdamasi sistemine ATPK normų, Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatų analize ir teismų praktika (byla Nr.N-1-412/2007), jokių pažeidimų iš pareigūnų pusės nenustatė.

Teisėjų kolegija pažymi, jog D. Ž. nurodytose bylose faktinės aplinkybės nuo bylos, kurioje norima atnaujinti procesą, skiriasi iš esmės, t. y. byloje Nr.N575-2775/2009 priimtu nutarimu byla asmeniui buvo nutraukta dėl to, jog byloje buvo iškilusios abejonės dėl tikrosios vairuotojo tapatybės, ko šiuo atveju nebuvo, o byloje Nr.N-1-412/2007 priimta nutartimi asmuo nepripažintas kaltu nustačius, jog policijos pareigūnai stabdė vairuotoją pažeisdami Policijos patrulių veiklos instrukcijos reikalavimus, ko šiuo atveju taip pat nebuvo nustatyta. Taigi matyti, jog nuo suformuotos vienodos administracinių teismų praktikos nukrypta nebuvo, o D. Ž. tiesiog nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, kas matyti iš prašymo argumentacijos, liečiančios tiek paties paaiškinimų, tiek policijos pareigūnų parodymų vertinimą. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, ir tai nesudaro jokio pagrindo proceso atnaujinimui.

D. Ž. taip pat teigia, jog apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl jam paskirta ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta griežtesnė alternatyvi nuobauda, taip pat neatsižvelgė į jo asmenybę ir pažeidimo pobūdį, taip nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikose bylose Nr.N444-994-2008, N442-1566/2008, N-444-805/2008 ir kt. Pažymi, jog sankcijoje esant alternatyvioms nuobaudoms, turi būti vertinama, kuri iš jų būtų efektyviausia siekiant ATPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuobaudos tikslų, kas jo atžvilgiu nebuvo atlikta, o specialios teisės atėmimas skiriamas tik esant šiurkščiam ir sistemingam KET nesilaikymo atvejui, atsižvelgiant į pažeidėjo asmenybę ir pažeidimo pobūdį.

Visų pirma pažymėtina, jog 2009 m. gruodžio 14 d. nutartį priėmusi teisėjų kolegija, palaikydama pirmosios instancijos teismo argumentus, liečiančius nuobaudos parinkimą (Kauno apygardos administracinis teismas pripažino, jog D. Ž. padarė pažeidimą, susijusį su neatsakingu transporto priemonės vairavimu, tokiu vairavimu kėlė grėsmę eismo saugumui ir kitiems asmenims, savo pasekmėmis tai šiurkštus nusižengimas, kuriuo kėsinamasi į kitų eismo dalyvių teises ir laisves, jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą užtikrinti saugų eismą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, susijusių su nuobauda), konstatavo, jog administracinė nuobauda pareiškėjui skirta tinkamai taikant ATPK 30 straipsnio, 30² straipsnio, 31 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas bei atsižvelgus į visas administracinės nuobaudos individualizavimą įtakojančias aplinkybes, todėl paskirtoji nuobauda savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka protingumo ir proporcingumo kriterijus. Šiuo atveju D. Ž. teigdamas, jog skiriant nuobaudą buvo nukrypta nuo teismų praktikos, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais, kurie priimti bylose, iš esmės besiskiriančiose faktinėmis aplinkybėmis. Visose D. Ž. cituojamose bylose pažeidimo padarymo ir nuobaudos individualizavimui reikšmingos aplinkybės skiriasi nuo nustatytų byloje Nr.N575-2853/2009. Pavyzdžiui, byloje Nr.N444-994-2008 padarytas tik vienas pažeidimas, apeliantė pažeidimo neginčijo, byloje N-444-805/2008 asmuo dėl padarytų pažeidimų nuoširdžiai gailėjosi ir t.t. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog minėtos bylos apeliacinėje instancijoje nagrinėtos pagal administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų skundus, dėl ko jiems paskirtas nuobaudas – baudas - apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis principu non reformatio in peius, griežtinti ir nebūtų galėjęs.

Taip pat pabrėžtina, jog D. Ž. klaidingai interpretuoja nuobaudos - specialiosios teisės atėmimo – taikymo galimybę teigdamas, jog tokia nuobauda skiriama tik esant šiurkščiam ir sistemingam KET nesilaikymo atvejui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs (ta pačia linkme ir toliau plėtojama teismų praktika), jog kai sankcijoje yra numatytos alternatyvios nuobaudos, įstatymas konkrečių kriterijų, kuri nuobauda turėtų būti skiriama, nenustato, tačiau teismų praktika patvirtina, jog tokiais atvejais parenkama turi būti tokia nuobauda, kuri būtų efektyviausia siekiant ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų, taip pat būtina vadovautis ATPK 27 straipsnio 1 dalies nuostata, numatančia, jog teisės vairuoti transporto priemones atėmimas skiriamas už šiurkštų arba sistemingą naudojimosi šia teise tvarkos pažeidimą (žr. bylas N5 – 649/2007, N62-257/2010 ir kt.). Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas D. Ž. padarytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pažeidimą pripažino šiurkščiu, kas visiškai pagrįstai byloje Nr.N575-2853/2009 buvo pripažinta pakankama sąlyga alternatyviai griežtesnei nuobaudai skirti (žr. bylas Nr. N5 – 649/2007, N-444-87/2009 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog D. Ž. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr.N575-2853/2009 neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n utaria:

D. Ž. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą D. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.N575-2853/2009.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėAudrius BakaveckasStasys Gagys