Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-200/2009

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-05-05
Bylos Nr.: 3K-3-200/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Česlovas Jokūbauskas, Gražina Davidonienė, Antanas Simniškis
Pareiškėjas: K. K.
Suinteresuotas asmuo: G. K., Kauno miesto 19-ojo notarų biuro

Kategorijos

34.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 3K-3-200/2009Procesinio sprendimo kategorija 34.4.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gegužės 5 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos K. K. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos K. K. pareiškimą, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims G. K. ir Kauno miesto 19-ojo notarų biuro notarei Aušrai Urbonienei, dėl išlaikymo fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pareiškimo esmė

Pareiškėja, remdamasi CK 5.20 straipsniu, pagal kurį palikėjo vaikai, kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau, prašė nustatyti juridinį faktą, kad jos tėvo mirties dieną (2005 m. balandžio 1 d.) jai, nors ir pilnametei, buvo reikalingas išlaikymas. Pareiškėja prašymą grindė tuo, kad tėvo mirties momentu ji mokėsi universiteto dieniniame skyriuje, jokių pajamų ar registruotino turto neturėjo ir buvo visiškai išlaikoma savo motinos.

Byloje sprendžiamas CK 5.20 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios teisę į privalomąją palikimo dalį palikėjo vaikams, kuriems reikalingas išlaikymas, ir 3.194 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyti išlaikymo priteisimo pilnamečiam vaikui pagrindai, aiškinimo ir taikymo klausimas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra E. K. duktė iš pirmosios santuokos. E. K. mirė 2005 m. balandžio 1 d. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 6 d. nutartimi patvirtino E. K. asmeninį testamentą, sudarytą 2005 m. kovo 24 d., kuriuo testatorius visą savo turtą – namą, automobilių taisyklą ir kitus pastatus – paliko savo žmonai G. K., šioje byloje dalyvaujančiai kaip suinteresuotas asmuo. Pareiškėja yra Kauno medicinos universiteto Visuomenės sveikatos fakulteto dieninio skyriaus studentė, gyvena Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), su motina, patėviu ir broliu. Iš Kauno rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus pažymos teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. išmokų negavo, iš VSDFV Kauno skyriaus pažymos – kad nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. pareiškėjos draudimo laikotarpių nebuvo. Iš VĮ Registrų centro pažymos teismas nustatė, kad pareiškėja iki 2005 m. balandžio 1 d. neturėjo nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų. E. K. mokėjo pareiškėjai išlaikymą iki jai sukako 18 metų, t. y. iki 2004 m. liepos 5 d. Po to tėvas išlaikymo nebeteikė, ji su tėvu nebendravo. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tik po to, kai Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-125-45l/2007) buvo atmestas jos ir jos sesers ieškinys dėl E. K. asmeninio testamento pripažinimo negaliojančiu. Teismas, ištyręs įrodymus, padarė išvadą, kad palikėjo mirties dieną pareiškėjai nebuvo reikalingas išlaikymas: ji buvo pilnametė, sveika, darbinga, tačiau darbo neieškojo ir į Darbo biržą nesikreipė. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėja įvairiais laikotarpiais dirbo ir gavo pajamas (nuo 2007 m. birželio 11 d. iki 2007 m. spalio 1 d. dirbo UAB „Eurovaistinė‘, nuo 2006 m. birželio 19 d. iki 2006 m. rugpjūčio 11 d. – UAB „Kilminė“). Aplinkybės, kad pareiškėja yra dieninio skyriaus studentė ir neturi nekilnojamojo turto, savaime nepatvirtina, jog jai reikalingas išlaikymas. Pareiškėja pradėjo studijuoti ir mokėti už mokslą dar tėvui esant gyvam, taigi, būdama pilnametė, turėjo teisę kreiptis į teismą ir prašyti priteisti išlaikymą iš tėvo, tačiau to nedarė, o reikalavimą dėl išlaikymo reikalingumo fakto nustatymo pareiškė tik po trejų metų po tėvo mirties. Teismo nuomone, aplinkybės, kad pareiškėja mokėjo už studijas nuo 2005 m. vasario 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. ir dar trejus metus, patvirtina, jog ji turėjo lėšų pragyventi ir išlaikymas jai nebuvo reikalingas. Teismas iš byloje surinktų duomenų padarė išvadą, kad pareiškėja su savo tėvu visiškai nebendravo ir jo kaip artimo asmens nepažinojo, gyveno ir gyvena su kita šeima – motina, patėviu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą, 2008 m. lapkričio 27 d. nutartimi skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai jos tėvo mirties dieną nebuvo reikalingas išlaikymas, nes ji buvo pilnametė, sveika, darbinga, į Darbo biržą nesikreipė, darbo neieškojo, pati mokėjo už studijas ir, būdama pilnametė ir studijuodama dieniniame skyriuje, iki tėvo mirties nesikreipė į teismą dėl išlaikymo iš tėvo priteisimo. Tai patvirtina, kad pareiškėja turėjo pajamų, be to, mokymosi metu įvairiais laikotarpiais sugebėdavo dirbti ir gauti pajamų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir nurodo tokius argumentus:

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 5.20 straipsnį, neatsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes, neįvertino pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama CK 5.20 straipsnio taikymo ir aiškinimo praktika. Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalies prasmę asmenys, kuriems reikalingas išlaikymas, yra mirusiojo įstatyminiai įpėdiniai, neturintys pajamų arba jų turintys nepakankamai dėl tam tikrų priežasčių. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismai, nagrinėdami tokio pobūdžio bylas ir spręsdami išlaikymo reikalingumo klausimą, privalo atsižvelgti į pretenduojančiojo į privalomąją palikimo dalį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, taip pat į turimus banko indėlius, vertybinius popierius ir kitas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B. v. D. N., bylos Nr. 3K-3-35/2005, 2005 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-323/2005). Kasatorė tėvo mirties dieną buvo dieninio skyriaus studentė, dėl intensyvaus studijų grafiko negalėjo dirbti, neturėjo jokių savarankiškų pajamų, negavo stipendijos, jokių socialinių išmokų, neturėjo jokio turto, iš paskolos mokėjo už studijas ir buvo visiškai išlaikoma motinos, gyveno jos bute. Teismai, nevertindami kasatorės pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad jai reikalingas išlaikymas, nepagrįstai nenustatė išlaikymo reikalingumo, motyvuodami tuo, kad ji yra sveika, jauna ir darbinga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-596/2008, nurodė, kad CK 5.20 straipsnio 1 dalies paskirtis – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Taigi kasatorės noro siekti aukštojo išsilavinimo negalima laikyti kaltais veiksmais, dėl kurių ji negalėjo dirbti ir gauti savarankiškų pajamų, ir vertinti kaip netinkamo požiūrio į darbą. Teismai šios aplinkybės visiškai nevertino, nepasisakė dėl kasatorės galimybių dirbti jai mokantis universiteto dieniniame skyriuje, formaliai įvertino vėlesnio laikotarpio trumpus darbo periodus vasaros metu arba tada, kai mokymosi krūvis buvo mažesnis, ir nepagrįstai rėmėsi motyvu, kad kasatorė neieškojo darbo. Toks CK 5.20 straipsnio normos aiškinimas iškreipia jos prasmę ir paskirtį apginti silpniausių šeimos narių teises ir teisėtus interesus.

2. Teismai netinkamai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal M. D. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-33/2008, pažymėjo, kad įrodinėjimo dalykas tokios kategorijos bylose neapribojamas pavieniais faktais, susijusiais su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis. Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad kasatorė nėra tas asmuo, kuriam palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, nes ji yra pilnametė, sveika ir darbinga, grindė vieninteliu rašytiniu įrodymu – VSDFV pažyma, jog kasatorė įvairiais laikotarpiais dirbo vaistinėje ir gavo pajamas. Tokia išvada yra nepagrįsta, nes padaryta neįvertinus kitų byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorė dėl intensyvių studijų neturėjo galimybės dirbti, taip pat neturėjo jokio turto ir pajamų. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų taip pat nevertino ir dėl jų nepasisakė. Be to, teismai nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorė už studijas mokėjo iš savo vardu gautos paskolos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo G. K. prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Teismai teisingai konstatavo, kad kasatorei jos tėvo mirties dieną nebuvo reikalingas išlaikymas, nes ji buvo pilnametė, sveika, darbinga, atskirais laikotarpiais dirbo vaistinėje ir gaudavo pajamų. Be to, kasatorė mokėjo už studijas, nesikreipė dėl išlaikymo priteisimo, kol tėvas buvo gyvas, ir dėl išlaikymo reikalingumo fakto nustatymo kreipėsi tik po trejų metų po tėvo mirties. Teismai šias aplinkybes pagrįstai vertino kaip patvirtinančias pakankamą lėšų pragyventi turėjimą. Išlaikymo reikalingumas ar jo faktinis teikimas įstatymų siejamas su tuo, kad asmuo dėl objektyvių priežasčių neturi pajamų arba jų turi per mažai. Pagal teismų praktiką teismai, nagrinėdami tokio pobūdžio bylas ir spręsdami išlaikymo reikalingumo klausimą, privalo atsižvelgti į pretenduojančiojo į privalomąją palikimo dalį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turimus banko indėlius, vertybinius popierius, kitas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B. v. D. N., bylos Nr. 3K-3-35/2005, 2005 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-323, 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. L. A., E. A., E. B., bylos Nr. 3K-3-259/2006). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai netinkamai taikė CK 5.20 straipsnio nuostatas. Išlaikymo reikalingumą pripažinus sveikam, jaunam ir darbingam asmeniui, būtų paneigta išlaikymo instituto samprata.

2. Kasacinio skundo argumentas dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nepagrįstas. Visos kasatorės nurodytos aplinkybės buvo tinkamai išnagrinėtos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 3.194 straipsnio 3 dalies ir 5.20 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo, sprendžiant pilnamečio asmens išlaikymo reikalingumo klausimą

CK 5.20 straipsnyje nustatyta, kad palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau. Šios teisės normos taikymo sąlygos yra tokios: pirma, palikėjas yra surašęs testamentą, kuris yra galiojantis; antra, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, nesant testamento, būtų įgijęs teisę paveldėti pagal įstatymą (t. y. pirmos eilės įpėdinis arba antros eilės įpėdinis, jeigu nėra pirmos eilės įpėdinių arba jie nepriėmė ar atsisakė palikimo arba iš jų atimta teisė paveldėti, taip pat sutuoktinis, paveldintis kartu tiek su pirmos, tiek su antros eilės įpėdiniais); trečia, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, yra reikalingas išlaikymo; ketvirta, išlaikymo reikalingumas turi būti nustatytas būtent palikimo atsiradimo dieną.

Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad teisė į privalomąją palikimo dalį nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu; klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-596/2008).

Civilinėje byloje dėl išlaikymo reikalingumo juridinio fakto nustatymo, sprendžiant klausimą, ar palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas jo pilnamečiam vaikui, kuriam testamentu nepalikta jokio turto, CK 5.20 straipsnis taikytinas sistemiškai su CK 3.194 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią teismas priteisia pilnamečiam vaikui išlaikymą iš tėvo (motinos), kai jam būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų. Taigi šioje byloje pareiškimo faktinį pagrindą sudaro ne tik pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad jai tėvo mirties momentu buvo reikalingas išlaikymas, bet ir faktai, jog ji tuo metu buvo tapusi pilnametė ir studijavo aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje. Pagal įstatymą pareiškimo juridinį pagrindą nustato teismas. Nagrinėjamoje byloje pareiškimo juridinį pagrindą sudaro ne tik CK 5.20 straipsnio, bet ir 3.194 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurios šiuo atveju vertintinos kaip papildančios paveldėjimo teisės normų turinį. Taigi siekiant teisingai išspręsti ginčą būtina sistemiškai aiškinti ir taikyti nurodytų normų nuostatas. Nors kasaciniame skunde akcentuota tik CK 5.20 straipsnio taikymo problematika, tačiau nagrinėjamos bylos pareiškimo faktinio pagrindo ir bylos aplinkybių kontekste CK 3.194 straipsnio 3 dalies normų aiškinimo ir taikymo klausimų nagrinėjimas nereiškia kasacinio skundo ribų peržengimo.

Pagal CK 3.194 straipsnio 3 dalį pilnamečio besimokančio dieniniame skyriuje vaiko iki 24 metų išlaikymas siejamas su paramos reikalingumu, be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime konstatavo, kad CK 3.194 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teismas visais atvejais privalo priteisti tėvų (ar vieno iš jų) išlaikymą paramos reikalingam, vidurinį išsilavinimą jau įgijusiam, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje besimokančiam ir ne vyresniam negu 24 metų pilnamečiam asmeniui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Darytina išvada, kad pilnamečių vaikų, besimokančių aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje ir ne vyresnių nei 24 metų (skirtingai nei nepilnamečių vaikų arba pilnamečių, bet dar besimokančių vidurinėse mokyklose, taip pat nedarbingų dėl invalidumo, kuris jiems nepilnamečiams nustatytas), išlaikymo reikalingumas nepreziumuojamas, taigi tokiu atveju įrodinėjimo našta, siekiant įrodyti išlaikymo reikalingumą, tenka įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį. Be to, nepakanka įrodyti išlaikymo reikalingumo, nes, vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, paramos reikalingo pilnamečio vaiko išlaikymas nėra besąlygiška jo tėvo (motinos) pareiga.

Konstitucinis Teismas pirmiau nurodytame nutarime konstatavo, kad įstatyme nenustatyti esminiai paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo instituto elementai. Įtvirtinant tėvų pareigą išlaikyti pilnamečius besimokančius vaikus, negalima nepaisyti tėvų galimybių, jų pareigų kitiems asmenims (inter alia nepilnamečiams vaikams, kitiems šeimos nariams, išlaikytiniams). Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas dėl tokios įstatymo nustatytos tėvų pareigos vykdymo iš esmės pabloginti tėvų ar kitų asmenų padėtį, juolab nustatyti tokią tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, kai jie mokosi aukštosiose mokyklose, kurios tėvai, nepadarydami esminės žalos savo ar kitų asmenų teisėms, apskritai negalėtų įvykdyti. Taip pat negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai išlaikymas priteisiamas iš tėvų, kuriems patiems reikia paramos, globos ir pan. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad būtų netinkamas toks teisinis reguliavimas, jog teismas galėtų priteisti tėvų išlaikymą tokiam išsilavinimo (inter alia aukštojo) siekiančiam pilnamečiam asmeniui, kuris mokosi nesąžiningai ir nepažangiai, piktnaudžiauja šeimos teisėmis. Išlaikymo priteisimas pilnamečiams asmenims negali būti grindžiamas tokiais pat principais kaip nepilnamečiams, priešingu atveju būtų paneigta pilnametystės samprata, įtvirtinta Konstitucijoje ir visoje teisės sistemoje. Konstitucinio Teismo nutarime taip pat pažymėta, kad valstybė turi siekti sukurti tokią aukštojo išsilavinimo siekiančių asmenų rėmimo sistemą, kad kiekvienas aukštojoje mokykloje besimokantis asmuo, kuriam reikalinga parama, turėtų galimybę gauti studijoms būtiną valstybės paskolą, kad tokios paskolos grąžinimo sąlygos nebūtų nepagrįstai sunkinamos.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 3.194 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą pirmiau nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo kontekste, savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, įstatymų leidėjui išreiškus valią dėl išlaikymo teikimo pilnamečiams vaikams, tokį išlaikymą teismas gali priteisti konkrečioje byloje kiekvienu atveju įvertinęs šiam klausimui spręsti svarbias aplinkybes, nes paramos būtinumo sąvoka, nurodyta CK 3.194 straipsnio 3 dalyje, yra vertinamoji; kasacinio teismo praktikoje išskirtos tokios sąlygos, kurioms esant teismas gali priteisti išlaikymą pilnamečiams vaikams pagal CK 3.194 straipsnio 3 dalį: sunki vaikų turtinė padėtis, tėvai turi turėti galimybių išlaikymui teikti; negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties; išlaikymo priteisimas turi nedaryti esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims; priteistą paramą turi būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan.; paramos reikalingas pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokytis reikalingomis lėšomis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T., E. T. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-188/2007; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A., T. A. v. V. A., bylos Nr. 3K-3-564/2007).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje dėl pilnamečio aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje besimokančio vaiko iki 24 metų išlaikymo reikalingumo fakto nustatymo, kai šis faktas reikalingas teisei į privalomąją tėvo (motinos) palikimo dalį įgyti, sistemiškai aiškinant CK 3.194 straipsnio 3 dalies ir 5.20 straipsnio nuostatas, toks faktas gali būti nustatytas tik tokiu atveju, jeigu bus konstatuotas ne tik pareiškėjo išlaikymo reikalingumas, buvęs jo tėvo (motinos) mirties dieną, bet ir tuo momentu egzistavusi pareiškėjo teisė gauti tėvo (motinos) išlaikymą.

Nagrinėjamoje byloje teismai, remdamiesi byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėja jos tėvo mirties dieną buvo pilnametė, sveika ir darbinga, be to, atskirais laikotarpiais dirbo ir gavo darbo užmokestį, taip pat mokėjo už studijas ir tėvui esant gyvam nesikreipė dėl išlaikymo iš jo priteisimo, taip pat trejus metus po jo mirties nereiškė pretenzijų dėl savo teisės į privalomąją palikimo dalį, konstatavo, jog išlaikymo reikalingumo faktas neįrodytas, ir pareiškimą atmetė. Su tokiomis teismų išvadomis negalima sutikti.

Visų pirma pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyko apimtį, todėl buvo nustatytos ne visos šioje byloje reikšmingos aplinkybės. Minėta, teismas, spręsdamas pilnamečio vaiko išlaikymo reikalingumo klausimą, turi nustatyti, ar toks asmuo turėjo teisę gauti išlaikymą iš savo tėvo (motinos) šiam esant gyvam. Šiai aplinkybei nustatyti būtina išsiaiškinti ne tik vaiko, bet ir jo tėvo (motinos) materialinę padėtį, kitų išlaikytinių buvimą, vaiko pastangas gauti lėšų pragyventi, pažangumą, taip pat kitas pirmiau nurodytas aplinkybes. Be to, teismai nepagrįstai rėmėsi pareiškėjos darbo vaistinėje faktu, neatsižvelgdami į tai, kad išlaikymo reikalingumas turi būti nustatytas palikėjo mirties momentu, tuo tarpu pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes pareiškėja pirmą kartą įsidarbino 2006 m. birželio 19 d. (jos tėvas mirė 2005 m. balandžio 1 d.). Taip pat pažymėtina, kad neturi pagrindo teismų sprendimo ir nutarties motyvacija, susijusi su tuo, jog pareiškėja dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į teismą kreipėsi tik po trejų metų po tėvo mirties. Ši aplinkybė negali būti vertinama kaip netiesiogiai patvirtinanti išlaikymo nereikalingumo pareiškėjai faktą, nes per tą laiką pareiškėja bylinėjosi kitose bylose (dėl asmeninio testamento patvirtinimo, dėl testamento pripažinimo negaliojančiu).

Pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, nagrinėjantis bylą ypatingąja teisena, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami CK 3.194 ir 5.20 straipsnių nuostatas, nenustatė visų šioje byloje reikšmingų aplinkybių, dėl to teismų priimti sprendimas ir nutartis negali būti pripažinti teisėtais bei pagrįstais ir palikti galioti. Vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nes jame gali būti ištaisyti pirmosios instancijos teismo padaryti materialinės ir proceso teisės normų pažeidimai (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas JokūbauskasGražina DavidonienėAntanas Simniškis