- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-07-14
- Bylos Nr.
- I-6773-968/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00693-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- T. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant pareiškėjui T. L., viešame teismo posėdyje, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas T. L. su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad nuo 2013 metų kovo mėnesio iki 2013 metų birželio mėnesio buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
2. Pareiškėjas savo skundą grindžia šiais argumentais:
Laikotarpiu nuo 2013 metų kovo mėnesio iki 2013 metų birželio mėnesio pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas įvairiose kamerose, kuriose buvo 2-4 asmenys. Asmenų laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui, o tai prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjas buvo baudžiamas kankinant, buvo pažeista jo garbė ir orumas. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose šalta, drėgna, tamsu, trūksta oro. Vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, nei yra nustatyta teisės aktuose. Kamerų plotas apytiksliai buvo nuo 7 iki 8 m², kameroje buvo stalas, kėdė, gultai bei sanitarinis mazgas. Pareiškėjas kameroje turėjo nuolat gulėti arba sėdėti, negalėjo judėti ar sportuoti, be to, turėjo atlikinėti gamtinius reikalus visų akivaizdoje. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai pakenkė pareiškėjo akims, taip pat rūkantys asmenys buvo laikomi su nerūkančiais.
Asmeninės apžiūros Lukiškių TI-K atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, suimtas asmuo, esant žemai temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes.
Dėl šių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, pareiškėjui prasidėjo depresija.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo posėdyje, remdamasis iš esmės analogiškais skunde išdėstytiems motyvais, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 23–27) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:
Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.
Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Lukiškių TI-K nuo 2013-12-30 sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai). Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusios kameros ploto turi būti atskirtas sienele, kuri turi būti ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjo nurodytu kalinimo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, išskyrus 2013-03-28 vakare. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
1. Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais.
2. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
3. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas: 2013-03-28 atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas 7,31 m², kurioje buvo 4 asmenys; 2013-03-29 perkeltas į kamerą Nr. 373, kurios plotas 7,25 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2013-04-28, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-2 asmenys; 2013-04-29 perkeltas į kamerą Nr. 389, kurios plotas 26,63 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2013-06-06, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-2 asmenys; 2013-06-07 išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją.
Taigi pareiškėjas nuo 2013-03-28 iki 2013-06-07 Lukiškių TI-K buvo laikomas 71 dieną.
4. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K iš esmės buvo užtikrintas visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, išskyrus atvykimo į Lukiškių TI-K dienos, t. y. 2013-03-28, vakarą, kurį Lukiškių TI-K kameroje Nr. 117 pareiškėjas praleido, pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą.
5. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.
Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Įvertinus byloje esančią medžiagą, matyti, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad nedidelio 7,25 m² ploto kameroje Nr. 373 pareiškėjas praleido laikotarpį nuo 2013-03-30 iki 203-04-28, kurio dalį (t. y. 2013-04-04 vakare, 2013-04-05, 2013-04-06 ir 2013-04-07) kameroje buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu. Todėl konstatuotina, kad 2013-04-04 vakare, 2013-04-05, 2013-04-06 ir 2013-04-07 pareiškėjui tenkantis bendras kameros plotas, nors ir atitiko teisės aktų reikalavimus (t. y. buvo ne mažesnis nei 3,6 m²), tačiau, atsižvelgiant į baldais ir kitais įrenginiais užstatytą kameros plotą, pareiškėjas šiais laikotarpiais kameroje beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Todėl laikytina, kad 2013-04-04 vakare, 2013-04-05, 2013-04-06 ir 2013-04-07 pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Tuo tarpu laikotarpiu nuo 2013-04-29 iki 2013-06-07 pareiškėjas buvo laikomas 26,63 m² ploto kameroje Nr. 389, kurioje šiuo laikotarpiu jis buvo laikomas vienas arba kartu su dar vienu asmeniu. Taigi nuo 2013-04-29 iki 2013-06-07 pareiškėjui buvo užtikrintas kur kas didesnis, nei teisės aktuose nustatytas, minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013-04-29 iki 2013-06-07 pažeidė pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą.
6. Pareiškėjas teigia, kad dėl įstatymų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, pareiškėjui prasidėjo depresija. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas 2013-03-38 vakare, 2013-04-04 vakare, 2013-04-05, 2013-04-06 ir 2013-04-07 atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais. Be to, matyti, kad pareiškėjas buvo nuteistas ir į Lukiškių TI-K atvyko iš Austrijos Respublikos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-k sąlygos teisės aktų reikalavimų neatitiko jo patekimo į Lukiškių TI-K pradžioje, o tai tik apsunkino pareiškėjo adaptaciją.
Nagrinėjamu atveju valstybė 4 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos (asmeniui realiai tenkančio asmeninės erdvės ploto), t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
7. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K turėjo gamtinius reikalus atlikinėti visų akivaizdoje.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodoma, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio. Taigi ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema.
Byloje nustatytas aplinkybes, susijusias tualetų įrengimu kamerose, įvertinus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
8. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K buvo sutrikdyta jo sveikata – esą dėl to, kad kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, pablogėjo pareiškėjo regėjimas, o dėl kalinimo perpildytose kamerose pareiškėjui prasidėjo depresija. Tačiau šie pareiškėjo teiginiai vertintini kritiškai, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Į bylą pateiktame Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2015-02-12 rašte Nr. S-924 (b. l. 14) nurodyta, kad T. L. dėl gydymo nesikreipė ir niekada Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nesigydė. Byloje pateiktoje pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje (b. l. 16–21) taip pat nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą, atsiradusį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad dėl kalinimo sąlygų jam sveikata nepablogėjo ir dėl šios priežasties į medikus jis nesikreipė.
9. Skunde pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, o asmeninės apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra bendro pobūdžio nusiskundimai, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl šie jo argumentai atmestini. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl blogų sąlygų kamerose, jo buvimo Lukiškių TI-K metu, būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-02-19 rašte Nr. 13-15(2.1)-2-1927 (b. l. 22) taip pat nurodyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras laikotarpiu nuo 2013 metų kovo mėnesio iki 2013 metų birželio mėnesio nėra gavęs T. L. skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Be to, atsakovės atstovas taip pat pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-03-20 patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-13.16-213 (b. l. 4–52) ir 2013-05-17 patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-13.16-522 (b. l. 45–47), iš kurių matyti, kad atliktos operatyvios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu (tarp jų ir kamerose Nr. 373 ir Nr. 389, kuriose periodiškai buvo laikomas ir pareiškėjas) dirbtinė apšvieta, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, vėdinimo sąlygos iš esmės atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Daugiau duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu sąlygos neatitiktų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, byloje nėra.
10. Pareiškėjas skunde teismui taip pat abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais.
Izoliavimo reikalavimai, kurių turi būti laikomasi suimtuosius ir nuteistuosius uždarant kamerose, nustatyti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas vyrai laikomi atskirai nuo moterų, nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų, moterys, kurių nėštumas daugiau kaip trylika savaičių, jų pageidavimu – atskirai nuo kitų moterų; asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių ir t. t. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 1–5 dalyse nustatytos bausmes atliekančių asmenų grupės, kurios turi ar gali būti izoliuotos. Minėtose normose rūkantieji asmenys nėra išskirti, kaip izoliuotina grupė. Kita vertus, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administracijos dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais.
Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos Pirminės gydytojų apžiūros (tardymo izoliatoriuje) lape (b. l. 18) pažymėta, kad pareiškėjas nerūko. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui nenurodė, ar jis kalinimo Lukiškių TI-K metu buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, ar kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl jo laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų, ar toks pašymas buvo tenkintas.
Atsižvelgiant į tai, nurodyti pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai, kaip abstraktūs ir nesusiję su kokiomis nors pareiškėjo neteisėtai apribotomis teisėmis ir iš to kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, todėl jie neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio.
11. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 50 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 50 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo T. L. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.