Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. L. ir S. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti jų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-55-578/2009.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo 2009 m. gruodžio 23 d. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir papildomai iš atsakovo AB „Plasta“ ieškovų naudai priteisti lygiomis dalimis 900 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

2010 m. gegužės 24 d. ieškovai pakartotinai padavė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo, tuo pačiu prašydami atnaujinti įstatyme nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Nurodė, jog terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido, nes įstatymų reikalavimus atitinkančio skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nuorašas jų atstovui buvo įteiktas tik 2010 m. balandžio 28 d.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovų prašymas dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo ir apeliacinį skundą atsisakyta priimti CPK 307 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nagrinėjamoje byloje yra kilusi asmens teisės kreiptis apeliacine tvarka į aukštesnės instancijos teismą, kaip sudėtinės konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą, tinkamo įgyvendinimo problema.

Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime išaiškino, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis), aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, lemia ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad pirmosios instancijos ar specializuoto teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienam aukštesnės instancijos teismui. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime pažymėjo, kad įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas. Antraip būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje plėtojama nuosekli pozicija, draudžianti pernelyg formalų procesinių normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimą. Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą turi būti aiškinama teisės viršenybės, kurios vienas pagrindinių aspektų yra teisinio apibrėžtumo principas, reikalaujantis, kad bylos šalys turėtų veiksmingą teisminės gynybos priemonę, suteikiančią galimybę išspręsti jų civilinių teisių klausimą, kontekste (žr. Brumarescu v. Romania [GC], no. 283 42/95, § 61, ECHR 1999 – VII ir kt.). Teismas yra nurodęs, kad normų, reglamentuojančių formalius skundo priimtinumo žingsnius ir procesinius terminus, paduodant skundą, taikymo tikslas yra užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą ir suderinamumą su teisinio apibrėžtumo principu, šios normos ar jų taikymo būdas neturėtų užkirsti asmeniui kelio pasinaudoti prieinama teisinės gynybos priemone (žr. Beleš and others v. Czech Respublic, no. 47273/99, judgment of 2002 November 12, § 49; Fetaovski v. Former Yugoslav Respublic of Macedonia, no. 10649/03, judgment of 19 June 2008, § 39). Kasacinis teismas taip pat ne kartą pažymėjo, kad vienas iš teisingo teismo aspektų yra asmens galimybė apskųsti teismo sprendimą; teismai nepagrįstai neturi paneigti galimybės apskųsti teismo sprendimo; apeliacinio skundo padavimo teisės paneigimas reiškia, jog proceso šalis netenka teisės teismo sprendimui peržiūrėti apeliacine tvarka, terminas atnaujinamas, kai teismo veiksmai nevisiškai atitinka įstatymo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2007; 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2007; 2008 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2008; ir kt.).

Nagrinėjamos bylos atveju CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimt dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo baigėsi 2009 m. gruodžio 21 d. Ieškovai apeliacinį skundą dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė 2009 m. gruodžio 23 d., neprašydami jo atnaujinti, tačiau nurodydami, jog jie nėra gavę Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo su motyvais nuorašo, dėl ko negalėjo tinkamai suformuluoti savo apeliacinio skundo pagrindo ir kad jį tikslins, atsižvelgdami į skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 30 d. nutartimi konstatavo apeliacinio skundo trūkumus, susijusius su apeliacinio skundo pagrindo netinkamu nurodymu, ir nustatė terminą šiems trūkumams pašalinti (1 t., b.l. 199). Ieškovams neištaisius šių trūkumų iki teismo nustatyto termino, t.y. iki 2010 m. balandžio 15 d., Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi ieškovų apeliacinį skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui (2 t., b.l. 6). 2010 m. gegužės 24 d. ieškovai dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo pakartotinai padavė apeliacinį skundą ir prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 23 d. nutartimi atmetė ieškovų prašymą dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo ir ieškovų apeliacinį skundą atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, jog CPK 307 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šešių mėnesių terminas apeliaciniam skundui paduoti yra naikinamasis, o ieškovai jį yra praleidę (atskirojo skundo medžiaga Nr. 2-1968/2010, b.l. 31-32). Apeliantų atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nutarties pagrindą sudaro argumentai, susiję su jo teisės į apeliaciją pažeidimu, kadangi terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas dėl Vilniaus apygardos teismo kaltės, įstatymo nustatytu terminu nesurašius teismo baigiamojo akto su motyvais. Apeliantai nurodo, jog jie galimybę tinkamai realizuoti savo teisę į apeliaciją įgijo tik 2010 m. balandžio 28 d., kai gavo surašyto Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo nuorašą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu konstatavo, jog CPK 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams. Konstitucinis teismas, pabrėždamas baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimą, šią akto savybę siejo su teisine garantija, kad atitinkamoje byloje bus įvykdytas teisingumas. Teismas konstatavo, kad Konstitucija netoleruoja tokios teisinės ir faktinės situacijos, kai baigiamasis teismo aktas (sprendimas, nuosprendis, nutartis, nutarimas) yra oficialiai priimamas ir viešai paskelbiamas ne visas, inter alia kai yra oficialiai priimama ir viešai paskelbiama tokio akto rezoliucinė dalis (kurioje yra išdėstomas sprendimas iš esmės), o ją (t. y. joje išdėstytą teismo sprendimą) pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai yra surašomi vėliau, post factum. Atsižvelgiant į šias Konstitucinio Teismo išvadas, pripažįstama, kad baigiamasis teismo aktas (jo nuorašas) bylos šalims, taip pat kitiems proceso dalyviams, kuriems tas baigiamasis teismo aktas tiesiogiai sukelia kokius nors teisinius padarinius, institucijoms, turinčioms vykdyti atitinkamus teismo sprendimus, turi būti prieinamas iškart po teismo posėdžio, kuriame jis buvo paskelbtas ar per protingą ir trumpiausią įmanomą laiką. Tai ne tik esminė teisingumo įvykdymo užtikrinimo garantija, bet ir asmens teisės, kad teismo sprendimas būtų peržiūrėtas apeliacine tvarka, tinkamo įgyvendinimo užtikrinimo prielaida.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atlikus byloje esančių įrodymų tyrimą, kurio metu buvo siekiama nustatyti su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo surašymu ir nuorašų išsiuntimu dalyvaujantiems byloje asmenims susijusias aplinkybes, nustatyta, kad šio teismo sprendimo dokumentinis failas buvo sukurtas 2009 m. lapkričio 19 d., paskutinį kartą redaguotas – 2010 m. kovo 29 d. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas teismų informacinėje sistemoje LITEKO buvo patalpintas 2010 m. kovo 30 d. Atsakovas savo atsiliepime į atskirąjį skundą taip pat patvirtina, kad informaciją apie CPK 270 straipsnio reikalavimus atitinkančio teismo sprendimo parengimą ir galimybę jį atsiimti teismo raštinėje jis gavo tik 2010 m. kovo mėnesį. Byloje nėra duomenų ir tyrimo metu nepavyko nustatyti, kada ir kokiu būdu ginčo šalims buvo išsiųsti ar kitaip įteikti pirmosios instancijos teismo sprendimo nuorašai, nors tokie dokumentai byloje turėtų būti. Dėl to apeliantų nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo nuorašas jiems buvo įteiktas tik 2010 m. balandžio 28 d. – yra nepaneigta. Be to, įvertinus susiklosčiusią procesinę situaciją, kurią sąlygojo CPK 270 straipsnio reikalavimus atitinkančio teismo sprendimo surašymas po daugiau nei keturių mėnesių nuo teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo, ir ieškovų teisės CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu pateikti įstatymo reikalavimus atitinkantį apeliacinį skundą šiurkštus pažeidimas, darytina išvada, kad šių pažeidimų kontekste tikslus skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo nuorašo gavimo datos nustatymas nėra savitikslis ir būtų pernelyg formalus asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo požiūriu. Pažymėtina, jog ieškovai, įstatymo nustatytu terminu pradėję įgyvendinti savo teisę į apeliaciją, nenutrūkstamai siekė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrėtas apeliacine tvarka ir tik dėl teismo įvykdytų pažeidimų negalėjo laiku ir įstatymo nustatytu terminu suformuluoti apeliacinio skundo argumentų. Todėl pripažintina, jog būtent CPK 270 straipsnio reikalavimus atitinkančio teismo sprendimo nesurašymas lėmė situaciją, kai ieškovai neteko teisės apskųsti priimtą teismo sprendimą, o tai prieštarauja minėtai Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai. Atsižvelgiant į minėtus proceso teisės normų pažeidimus, yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atnaujinti CPK 307 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą terminą ir priimti ieškovų apeliacinį skundą, suteikiant jiems galimybę pasinaudoti įstatyme nustatyta teise apskųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, atnaujinant ieškovams terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo paduoti. Pažymėtina, jog byloje esant išimtinei procesinei situacijai, kuri sąlygotų asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimą, CPK 307 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2009). Atnaujinus terminą apeliaciniam skundui paduoti, ieškovų apeliacinis skundas, siekiant išspręsti jo priėmimo klausimą, perduotinas teisėjų kolegijai, kuri yra paskirta nagrinėti civilinę bylą Nr. 2A-798/2010 pagal atsakovo UAB „Plasta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo. Šioje byloje paskirtas teismo posėdis turėtų įvykti 2011 m. sausio 18 d. Apeliacinio skundo priėmimo klausimo perdavimas spręsti teisėjų kolegijai, kuri apeliacine tvarka yra paskirta nagrinėti civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, dėl kurio apskundimo apeliacine tvarka savo teisę siekia realizuoti ieškovai, nagrinėjamu atveju geriausiai atitinka proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 7 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti terminą ieškovų J. L. ir S. L. apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-55-578/2009, paduoti.

Įpareigoti ieškovus J. L. ir S. L. iki 2010 m. gruodžio 15 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi jiems grąžinto apeliacinio skundo su priedais nuorašus.

Ieškovų J. L. ir S. L. apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-55-578/2009, priėmimo klausimą perduoti spręsti teisėjų kolegijai, kuri paskirta nagrinėti civilinę bylą Nr. 2A-798/2010.